Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2020-08-31 · Civilinė byla Nr. e2-24254-566/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-08-31
Bylos Nr.
e2-24254-566/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18719-2020-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Diana Butrimienė
Ieškovas
akcinės bendrovės „NEO Finance“
Atsakovas
R. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-24254-566/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18719-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.29.3.; 3.1.7.6; 3.2.6.6.2 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMAS UŽ AKIŲLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Butrimienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui R. B. dėl skolos, palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „NEO Finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, nurodydama, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2019 m. rugsėjo 18 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui buvo suteiktas 10 000,00 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 5564,60 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 19,00 proc.), 762,66 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2024 m. rugsėjo 18 d. Ieškovė nurodo, jog atsakovas prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovė su atsakovu nutraukė sutartį. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 9586,01 Eur skolą (negrąžinto kredito), 643,87 Eur palūkanas (mokėjimo), paskaičiuotas iki 2020 m. birželio 23 d., 19 procentų negautų pajamų už negrąžintą 9586,01 Eur vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. rugsėjo 18 d.), 2387,02 Eur tarpininkavimo mokestį, 10,92 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. 2020 m. vasario 19 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, t. y. 2020 m. birželio 23 d., 19 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą 9586,01 Eur vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. rugsėjo 19 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovui ieškinio, jo priedų kopija ir teismo pranešimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka – atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovės prašymui, teismas priima sprendimą už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad šalys 2019 m. rugsėjo 18 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – vartojimo kredito sutartis), kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 10 000,00 Eur dydžio kreditą 60 mėnesių laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti 5564,60 Eur palūkanas (metinių palūkanų norma 19 procentų), 762,66 Eur tarpininkavimo mokestį. iki 2023 m. gruodžio 1 d. Atsakovas nesilaikė prisiimtų įsipareigojimų – nemokėjo mėnesinių įmokų, todėl ieškovė vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu bei Sutarties 8.4. punktu, 2020 m. birželio 23 d. nutraukė su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį. Bylos duomenimis, atsakovas liko skolingas ieškovei 9586,01 Eur vartojimo kredito Duomenų apie tai, kad atsakovas su ieškovu atsiskaitė, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ginčijęs sutarties sąlygas, kredito suteikimo faktą ar kredito sutarties nutraukimo neteisėtumą, taip pat nėra įrodymų apie gauto kredito grąžinimą, vadovaujantis aukščiau nurodytomis teisės normomis, ieškovei iš atsakovo priteistina 9586,01 Eur negrąžinto kredito.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 643,87 Eur pelno (mokėjimo) palūkanas, paskaičiuotas iki 2020 m. birželio 23 d., t. .y. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).

Teismas pažymi, kad nors ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus tuo atveju, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje, kita vertus aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.

Pažymėtina, jog aukščiau nurodyti kasacinio teismo pateikti išaiškinimai minėtoje nutartyje su atitinkamais pakeitimais taikytini ir vartojimo kredito teisiniams santykiams, kadangi jokie teisės aktai nenustato specifinių vartojimo kredito sutarties nutraukimo padarinių. Todėl, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, nutraukus vartojimo kredito sutartį: 1) tolimesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; 3) jeigu kreditorius reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; 4) kreditoriaus reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1361-864/2020).

Pagal tarp šalių sudarytos Sutarties specialiąsias sąlygas, atsakovas įsipareigojo mokėti Sutartyje numatytas 19 procentų dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos Sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2024 m. rugsėjo 18 d. Sutartį nutraukus 2020 m. birželio 23 d., ieškovė paskaičiavo mokėtinas 643,87 Eur mokėjimo palūkanas iki Sutarties nutraukimo dienos, todėl toks reikalavimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Ieškovė iš atsakovo taip pat prašo priteisti ir 19 procentų negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą 9586,01 Eur vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. rugsėjo 18 d.). Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014; 2018 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-687/2018).

Teismo vertinimu, iš ieškinio ir Sutarties turinio darytina išvada, jog ieškovė negautoms pajamoms prilygino Sutartyje numatytas atsakovo mokėtinas 19 procento metines mokėjimo (pelno) palūkanas. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau nurodomos naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nutraukus vartojimo kredito sutartį, kredito davėjas mokėjimo (pelno) palūkanų iš kredito gavėjo reikalauti nebegali. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškinyje reikalaujamo negautų pajamų (nuostolių) dydžio nevertina kaip pagrįstų ir tikėtinų. Įvertinęs ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo, todėl šis ieškovės reikalavimas atmestinas. Pažymėtina, kad iš esmės tokios praktikos laikosi ir apeliacinės instancijos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėj byloje Nr. e2A-1361-864/2020), konstatavę, jog mokėjimo (pelno) palūkanos pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos nebegali būti skaičiuojamos.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 2387,02 Eur tarpininkavimo mokesčio. Kaip matyti iš kredito sutarties specialiųjų sąlygų ir bendrųjų sąlygų 1.4 punkto, ieškovė, sudarydama Kredito sutartis, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, t. y. asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Vartojimo kredito sutartyse numatyta, kad vartojimo kredito gavėjas patvirtina, kad sutinka mokėti sutarties mėnesinį tarpininkavimo mokestį, kaip yra nurodyta jam skirtame individualiame paskolos grąžinimo grafike. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudaryta sutartimi atsakovas įsipareigojo ieškovei kas mėnesį mokėti tarpininkavimo mokestį, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 2387,02 Eur tarpininkavimo mokesčio yra taip pat pagrįstas ir tenkintinas.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 10,92 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. 2020 m. vasario 19 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, t. y. 2020 m. birželio 23 d. Remiantis bylos medžiaga, ieškovė prašė priteisti tokio dydžio kompensuojamąsias palūkanas, apskaičiuotas pagal 19 proc. dydžio metinę palūkanų normą. Pažymėtina, kad šis palūkanų dydis viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18,25 proc.). Vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkto sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už ginčo sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis) (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1361-864/2020). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2020 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinys šioje dalyje taip pat atmestinas.

Ieškovė taip prašo priteisti iš atsakovo 20 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą 9586,01 Eur vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. rugsėjo 19 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad netesybos, kurių ieškovė prašo kompensacinių palūkanų ir kitų mokesčių pavidalu, negali būti didesnės nei 920,69 Eur (9586,01 Eur + 643,87 Eur) x 0,05 proc.) x 180 dienų). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 19 procentų kompensacines palūkanas prašo priteisti nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. rugsėjo 19 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos ir šis kompensacinių palūkanų reikalavimas yra sąlyginis bei negali būti apibrėžtas konkrečia suma, teismas negali nustatyti, ar tokio reikalavimo dydis viršys nurodytą 920,69 Eur sumą, todėl minėtas reikalavimas taip pat atmestinas. Be to, jos viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18,25 proc.), pripažįstant tokią sąlygą nesąžininga ir negaliojančia.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą (12616,90 Eur (9586,01 Eur + 643,87 Eur + 2387,02 Eur)) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinti 99,00 proc. reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Taigi, iš atsakovo ieškovei priteistina 479,16 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis) ((284 Eur žyminio mokesčio + 200 Eur už advokato teisinę pagalbą) x 99,00 proc. / 100 proc.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 5,58 Eur, todėl priteistinos iš atsakovo valstybės naudai. (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285–286 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei AB „NEO FINANCE“, į. k. 303225546, iš atsakovo R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 9586,01 Eur (devynis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 1 ct) negrąžintos kredito dalies, 643,87 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt tris eurus 87 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų, 2387,02 Eur (du tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 2 ct) tarpininkavimo mokesčio, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 12616,90 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. liepos 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 479,16 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 16 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 5,58 Eur (penkis eurus 58 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank”, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Išaiškinti atsakovui, kad per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos jis turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo, kuriame turi būti nurodoma: teismo, priėmusio sprendimą už akių, pavadinimas; šalies, paduodančios pareiškimą, pavadinimas; aplinkybės, liudijančios neatvykimo į teismo posėdį ir teismo neinformavimo iki teismo posėdžio priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; pareiškimą paduodančios šalies prašymas; prie pareiškimo pridedamos šalies medžiagos sąrašas; pareiškimą paduodančios šalies parašas ir pareiškimo surašymo data.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine ar kasacine tvarka.

Ieškovė turi teisę per 20 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja [pasirašyta elektroniniu parašu] Diana Butrimienė