Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir R. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 3 metams 9 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. sausio 23 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. T. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. spalio 24 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra iki 2023 m. birželio 9 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. T. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą bei kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2022 m. rugsėjo 20 d. laikotarpyje nuo 0.05 val. iki 1.46 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudojo nukentėjusiojo V. M. atžvilgiu fizinį smurtą, kuris pasireiškė tuo, kad vieną kartą spyrė į galvą, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo ant grindų ir stiklo šukėmis persipjovė dešinę ranką, nukentėjusiajam V. M. atsistojus ir nuėjus į koridorių, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į veidą bei spyrė į kairį petį, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo ant grindų ir susimušė dešinės rankos alkūnę, po ko buto koridoriuje laikydamas rankoje peilį, naudodamas psichinę prievartą, baugino nukentėjusįjį V. M., V. M. užsidarius tualete, bandė į jį įsiveržti, nukentėjusiajam V. M. iš tualeto atėjus į kambarį, panaudojo nukentėjusiojo V. M. atžvilgiu psichinę prievartą, patvirtindamas pagrindą manyti, kad gali toliau pavartoti jo atžvilgiu fizinį smurtą, taip sukuriant bauginančią aplinką, palauždamas nukentėjusiojo valią, atvirai savo naudai reikalavo pinigų, dėl ko nukentėjusysis V. M. įbaugintas atidavė 20 eurų bei į nurodytą banko sąskaitą pervedė 75 eurus, tuo nukentėjusiajam V. M. dėl poodinės kraujosruvos kairio peties sąnario srityje, dešinės alkūnės sąnario srityje, odos nubrozdinimo kairio skruosto srityje, muštinės žaizdelės viršutinės lūpos gleivinėje, žaizdos dešinėje plaštakoje dešiniame dilbyje padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė svetimą V. M. priklausantį turtą – 95 eurus.

II. Apeliacinio skundo motyvai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

9. Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 396/2022 (06), V. M. padarytos poodinės kraujosruvos kairio peties sąnario srityje, dešinės alkūnės sąnario srityje, odos nubrozdinimas kairio skruosto srityje, muštinė žaizdelė viršutinės lūpos gleivinėje, žaizdos dešinėje plaštakoje dešiniame dilbyje galėjo būti padaryta kieto buko daikto poveikyje; žaizdos dešinėje plaštakoje dešiniame dilbyje padaryta aštraus pjaunančio daikto poveikyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek smūgiavimo būdu, tiek ir krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau šešių trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai, kvalifikuotina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Padarytų sužalojimų pasėkoje nukentėjusysis galėjo jausti fizinį skausmą (1 t. b. l. 95).

13. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad faktinių aplinkybių – fizinio smurto naudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu, iš esmės neneigė ir pats R. T., tačiau teigė, kad jis nereikalavo pervesti pinigų į S. M. banko sąskaitą bei neėmė pinigų iš V. M. piniginės, vadinasi nesutiko su būtinuoju BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviuoju požymiu – svetimo turto pagrobimu. Analogiškos pozicijos nuteistasis laikėsi ir apygardos teismui pateiktu apeliaciniu skundu, teigdamas, kad jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi pinigų iš nukentėjusiojo V. M. nereikalavo, jis (V. M.) geranoriškai sutiko pervesti pinigus žmonai. Tačiau įvertinus visus nuteistojo duotus parodymus, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, darytina išvada, jog jie nėra nuoseklūs ir yra prieštaraujantys vieni kitiems bei byloje surinktiems objektyviems įrodymams, todėl tokie nuteistojo R. T. parodymai vertinami kritiškai, kaip siekis sušvelninti savo atsakomybę. Kritiškai yra vertinami ir S. M. parodymai, kuri, kolegijos vertinimu, yra suinteresuota bylos baigtimi, duodama netikslius parodymus siekia padėti savo dabartiniam sugyventiniui R. T. sušvelninant jo teisinę padėtį nagrinėjamu atveju. Kaip nustatyta aukščiau, tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja L. L. patvirtina tą aplinkybę, kad būtent R. T. naudodamas tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą pagrobė svetimą turtą, t. y. pagrobė iš V. M. 95 Eur, 75 Eur liepdamas pervesti į S. M. priklausančią banko sąskaitą bei 20 Eur paimdamas iš nukentėjusiojo piniginės.

14. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi visus baudžiamojoje byloje esančius duomenis, neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta teismo išvada, kad prieš nukentėjusiojo valią užvaldant V. M. priklausančius pinigus, nukentėjusysis V. M. buvo fiziškai ir psichologiškai veikiamas nuteistojo R. T., kuris prieš nukentėjusįjį V. M. naudojo fizinį smurtą, tai yra vieną kartą spyrė jam į galvą, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo ant grindų ir stiklo šukėmis persipjovė dešinę ranką, nukentėjusiajam V. M. atsistojus ir nuėjus į koridorių, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu į veidą bei spyrė į kairį petį, dėl ko nukentėjusysis pargriuvo ant grindų ir susimušė dešinės rankos alkūnę, taip pat R. T. prieš nukentėjusįjį V. M. naudojo psichinę prievartą, tai yra buto koridoriuje laikydamas rankoje peilį, baugino nukentėjusįjį V. M., o jam užsidarius tualete, bandė į jį įsiveržti. Neginčytinai nustatyta, kad būtent tokiais neteisėtais R. T. veiksmais nukentėjusiajam V. M. buvo sukurta bauginanti aplinka, duodanti pagrindo manyti, jog ir toliau jo atžvilgiu gali būti naudojamas fizinis smurtas, be to, bauginanti aplinka buvo sukurta ir įvykį iš šalies stebėjusiai L. L.. Apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad būtent tokiais neteisėtais R. T. veiksmais buvo palaužta nukentėjusiojo V. M. valia, nukentėjusysis buvo įbaugintas, todėl nuteistajam atvirai pareikalavus iš nukentėjusiojo pinigų, nukentėjusysis V. M. jam atidavė 20 Eur ir į S. M. nurodytą banko sąskaitą pervedė 75 Eur. Iš aukščiau nurodytų aplinkybių, darytina išvada, kad nukentėjusysis V. M. pinigus atidavė ir į S. M. banko sąskaitą pervedė ne savo noru, kad kaip nurodoma apeliaciniame skunde, tačiau reikalaujant nuteistajam R. T..

15. Tokiu būdu, teisėjų kolegija nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas R. T. kaltę dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo, priešingai nei apeliaciniu skundu tai traktuoja pats nuteistasis, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, dėl ko keisti R. T. neteisėtų veiksmų kvalifikaciją iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, teisinio pagrindo nėra.

16. Darytina išvada, kad priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, R. T. kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje esantys duomenys, kuriuos apeliantas nepagrįstai siekia nuginčyti. Kaip jau nustatyta, liudytoja L. L. aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtino, kad nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo tiek fizinį taip pat ir psichologinį smurtą, ko pasėkoje jam (R. T.) pareikalavus atiduoti pinigus, jis (nukentėjusysis V. M.), būdamas įbaugintas nuteistojo, tai ir padarė. Jokios byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia šios liudytojos parodymų, o ir apeliantas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų negalima vadovautis šios liudytojos parodymais ir kurie patvirtina nukentėjusiojo duotus parodymus.

17. Byloje neginčytinai nustačius, kad R. T. panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą bei kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, kurių apygardos teismas detaliai nebekartoja, konstatuoja, kad jo veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl veikos kvalifikavimo yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jį keisti apeliacinio skundo motyvais įstatyminio pagrindo nėra.

Dėl bausmės

18. Apeliaciniame skunde taip pat yra išreikštas alternatyvus prašymas, netenkinus ankstesnio prašymo (išteisinti), prašoma nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę. Kad jis jau yra atlikęs pakankamą laiko dalį bausmės būdamas suėmime, pataisos įstaigoje yra žiaurios sąlygos, todėl ilgiau jis ten negali būti.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus dėl bausmės skyrimo, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. T. paskirta bausmė nėra per griežta, kad ji paskirta tinkamai vykdant įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo. Paskirtoji bausmė, jos rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį bei nepažeidžia teisingumo principo.

20. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį, svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias ir teisingas padarytai nusikalstamai veikai bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

22. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

23. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

24. Kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas, skirdamas bausmę apeliantui. Byloje nustatyta, kad R. T. nuteistas už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, už kurį asmuo gali būti baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Šiuo atveju nuteistajam R. T. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

25. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. T. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė ne tik į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, bet ir į jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumą. Nuteistasis padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 180 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atkreipė dėmesį, kad yra nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y., kad šią nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas pažymėjo, kad R. T. teisiamas keturioliktą kartą ir šį nusikaltimą įvykdė netrukus po ankstesnės bausmės atlikimo. Po šios nusikalstamos veikos padarymo 2023 m. sausio 23 d. Alytaus apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį realia vienerių metų laisvės atėmimo bausme (3 t., b. l. 22–27). Be to, R. T. atžvilgiu teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo. Baustas administracine tvarka, niekur nedirbo ir nesimokė. Šių aplinkybių visuma apylinkės teismui pagrįstai leido konstatuoti, jog nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o buvo tik loginis jo gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio padarinys. Nustatyta, kad nepaisydamas jam taikomų sankcijų R. T. ir toliau ignoruoja visuomenės bei kitų asmenų interesus, kėsindamasis į kitų žmonių sveikatą ir nuosavybę. Atsižvelgęs į visumą aplinkybių, apylinkės teismas sprendė, kad R. T. tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimas užtikrins BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą. Nustatant bausmės dydį, teismas atsižvelgė, jog nėra nustatyta R. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi sunkinančios aplinkybės, sistemingai daro nusikalstamas veikas, nėra linkęs laikytis visuomenei priimtų elgesio taisyklių, todėl bausmės dydį parinko artimą nusikaltimo sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

26. Teisėjų kolegijos manymu, visos aptartos aplinkybės rodo, kad R. T. jokių išvadų nedaro, ankstesniais nuosprendžiais skiriamos laisvės atėmimo bausmės įtakos jo elgesiui nepadarė, neatgrasė nuo nusikalstamų veikų darymo. Konstatuojama, kad jis savo elgesio teigiama linkme nekoregavo, jo daromos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės ar nulemtos nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, todėl apylinkės teismas R. T. pagrįstai paskyrė nusikalstamos veikos straipsnio sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

27. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirdamas bausmę, teismas tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas, kurias būtina vertinti skiriant bausmę. Skirdamas bausmę, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, teistumus bei kitas jį charakterizuojančias aplinkybes ir sprendė, jog nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką turi būti skiriama griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, dydį parinko artimą nustatytos bausmės vidurkiui.

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia baudžiamąjį įstatymą, nepaiso visuomenės elgesio taisyklių, savo elgesio kritiškai nevertina ir nesistengia keisti, neanalizuoja savo poelgių, neieško tokio elgesio priežasčių, todėl jų ir nešalina. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl bausmės yra taip pat teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jį keisti apeliacinio skundo motyvais įstatyminio pagrindo nėra.

29. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodęs, kad pataisos įstaigoje jo atžvilgiu yra naudojamas fizinis smurtas, jis yra skriaudžiamas, mušamas, todėl jam atlikinėti realią laisvės atėmimo bausmę yra itin sudėtinga. Įvertinus skunde nurodytas aplinkybes, kolegijos įsitikinimu, nuteistasis turi teisę rašyti prašymą laisvės atėmimo vietų įstaigos, kurioje atlikinėja paskirtą laisvės atėmimo bausmę, administracijai išdėstydamas visas aplinkybes bei prašyti, kad būtų perkeltas į kitą grupę. Apygardos teismas vien dėl skunde nurodytų aplinkybių neturi teisinio pagrindo švelninti nuteistojo padėties ir neskirti su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės.

30. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R. T. pritaikytas tinkamai, jam paskirtos bausmės rūšis ir dydis individualizuoti teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Daroma išvada, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmetamas, o Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. birželio 9 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Dėl proceso išlaidų

31. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. rugsėjo 20 d. pažyma Nr. APD-2023-13802 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį R. T., sudaro 163,33 Eur, ir ši suma turi būti priteista iš nuteistojo valstybei.

32. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

33. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. T. apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, spręsdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš R. T. klausimą, atsižvelgdama į tai, jog nors ir nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, tačiau vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, yra būtina skirti nuteistajam gynėją. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Papildomai pažymima, kad apeliantui R. T. yra paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, šiuo metu yra suimtas, laisvėje oficialiai nedirbęs, pajamų ir turto neturintis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes bei į sunkią nuteistojo turtinę padėtį, sprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl priimamas sprendimas išlaidų už R. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškoti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo R. T. 163,33 Eur (vieno šimto šešiasdešimt trijų eurų trisdešimt trijų centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus 2023 m. rugsėjo 20 d. pažymą Nr. APD-2023-13802.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.