Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-21 · Administracinė byla Nr. I-911-281/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-21
Bylos Nr.
I-911-281/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03269-2016-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
D. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-911-281/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03269-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas D. R. 2016-08-11 teismui paštu padavė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių T-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad nuo 2009 m. iki 2016 m. su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų. Buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, nebuvo veidrodžio, spintelės higienos reikmėms susidėti, nėra atskiros ventiliacijos sistemos. Nors patalpos turi būti vėdinamos pro langus, langai yra sulaužyti ir neatsidarinėja. Kamerose buvo drėgna, lovos yra aprūdijusios, siauros ir trumpos, todėl neįmanoma išsimiegoti. Kamerų sienos suskilinėjusios, elektros laidai buvo apnuoginti, pažeista teisė pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimui skirta viena valanda laiko yra nepakankama, o be to nuteistieji buvo išvedami tuo pačiu metu, kai dalijamas maistas. Nurodo, kad kamerose buvo tarakonų, pelių.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą bei laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–18).

Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016-04-29 iki 2016-05-24. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 str. nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele bei šalto vandens tiekimo sistemos įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas. Nurodė, kad asmenys laikomi laisvės atėmimo vietose stebimi siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas gryname ore, yra suimtųjų teisė bet ne pareiga. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, todėl nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (2,04 Eur).

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2016 m. sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2016 m.. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016-08-10. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis jo netenkinančiomis sąlygomis. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013-08-11. Teismas atkreipia dėmesį, kad byloje pateikti duomenys, patvirtina, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2016-04-29 iki 2016-05-24, todėl teismas pasisakys tik dėl minėto laikotarpio.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 d. įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-04-29 iki 2016-05-24 buvo kalinamas toliau nurodytose kamerose: 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 108 (1-4 asm.); 6,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 379 (1 asm.); 7,79 kv. m. ploto kameroje Nr. 270 (1-2 asm.); 7,61 kv. m. ploto kameroje Nr. 317 (1-2 asm.). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus: 2016-04-29, 2016-05-01 – 2016-05-24, tuo tarpu 2016-04-30 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso vieną parą, taigi pažeidimo faktas laikytinas nustatytu.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., LVAT 2011-01-06 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis, priimta adm. byloje Nr. A756-122/2010). Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, nebuvo veidrodžio, spintelės higienos reikmėms susidėti, nėra atskiros ventiliacijos sistemos.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Taigi pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kai vienoje kamerose buvo laikomas kartu su kitais kaliniais.

Pažymėtina, kad ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcija, todėl veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi su tuo susiję reikalavimai (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Todėl pareiškėjo teiginiai dėl atskiros ventiliacijos įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nedetalizavo kuriuose kamerose, kuriuo konkrečiu pareiškėjo laikymo jose metu nebuvo veidrodžio bei neįrengta higienos reikmenų spintelė. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kiek kameroje yra miegamųjų vietų, atitinkamai ir lentynos yra padarytos didesnės ar mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui bei higienos reikmėms susidėti. Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K kalėjimo administraciją dėl neįrengto veidrodžio ar higienos reikmenų spintelės. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nedetalizavo ir pateikė bendro pobūdžio teiginius susijusius su veidrodžio bei higienos reikmenų spintelės įrengimu, atsakovui tektų pernelyg didelė pareiga šiuos nedetalizuotus pareiškėjo teiginius paneigti. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl veidrodžio bei higienos reikmenų spintelės neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo drėgna, lovos yra aprūdijusios, siauros ir trumpos todėl neįmanoma išsimiegoti, kamerų sienos suskilinėjusios, elektros laidai buvo apnuoginti, langai sulaužyti, todėl nėra galimybes išvėdinti patalpų.

Iki 2015-10-30 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 26 p. nustatyta, kad santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., temperatūra – 18-2 8C, šaltuoju metų laiku oro drėgmė turi būti 35-60 proc., temperatūra – 18-22C. 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu būtų skundęsis dėl drėgmės, aprūdijusių lovų, apnuogintų elektros lizdų ar neatsidarančių langų. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais buvo tikrintos kameros Nr. 108, 110, 121, 123, 125, 210, 218, 265, 296, 314, 322, 388, 389 (b. l. 48–49, 51–52), jos atitiko higienos normų reikalavimus, jos buvo valomos, ant sienų lubų vizualiai pelėsio nesimatė, kameros yra vėdinamos pro langus, langai užsidaro, įrengti unitazai buvo techniškai tvarkingi. Informacijos dėl kitų kamerų tikrinimo byloje nėra. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas abstrakčiai, neindividualizuotai išvardino nusiskundimus, nenurodyta kokioje kameroje ir kokiu laikotarpiu kalint pareiškėjui buvo apnuoginti elektros lizdai, surūdijusios lovos, suskilinėjusios sienos, neatsidarantys langai. Vien nusiskundimų išvardinimas nedetalizuojant jų laikotarpio, intensyvumo, nėra tinkamas, siekiant, kad teismas galėtų tinkamai įvertinti pareiškėjo nusiskundimus. Remiantis aukščiau išdėstytu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo minėti nusiskundimai objektyviais duomenimis nepagrįsti yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja baldų dydžio ir matmenų, todėl turi būti vertinamas baldų tinkamumas kamerai. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl to, kad kamerose stovinčios lovos yra per siauros ir per trumpos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, buvo pažeista jo teisė pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimui skirta viena valanda laiko yra nepakankama, o be to, nuteistieji buvo išvedami tuo pačiu metu, kai dalijamas maistas.

SVĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, susijusių su pasivaikščiojimo trukme, nenustatyta. Teismas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, todėl pareiškėjas nenorėdamas pasivaikščioti gryname ore gali atsisakyti tai daryti. Taip pat teisės aktai nenumato, kad būtų nustatytas individualus pasivaikščiojimo gryname ore laikas, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo tarakonų, pelių.

Lukiškių TI-K nurodė, kad yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Be to, iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais tikrintose kamerose buitinių graužikų pėdsakų nenustatyta. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai šiuo klausimu nereiškė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerose aptiktų tarakonų bei pelių objektyviai nepagrįsti, bendro pobūdžio, nedetalizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lukiškių TI-K 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽŽT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012).

Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais tomis dienomis kai pareiškėjas kameroje kalėjo ne vienas, t. y. 17 parų, taip pat pareiškėjui vieną parą nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamas plotas. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina nurodyto pažeidimo mastas bei trukmė. Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje su kitais asmenimis tik 17 parų, kitas dienas pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę (17 parų pažeistas privatumas ir vieną parą pažeistas minimalus gyvenamasis plotas) laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės į privatumą bei minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis adm. byloje Nr. A-444-619/2008; 2014-11-25 nutartis adm. byloje Nr. A-575-2140/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo D. R. skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

ABTĮ 40 str. 1 d. nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 2,04 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 d. 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. R. teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo D. R. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė