Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. (A. K.) atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-9068-1136/2024 pagal ieškovo A. K. (A. K.) ieškinį atsakovei K. K. (K.) dėl santuokos nutraukimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. K. (A. K.) kreipėsi į teismą, prašydamas: (1) nutraukti jo ir atsakovės K. K. (K.) (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto civilinės metrikacijos skyriuje registruotą santuoką dėl atsakovės kaltės; (2) nutraukus santuoką, palikti šalims turimas pavardes.

2. Nurodė, kad šalių santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Santuokos metu šalys vaikų nesusilaukė.

3. Teigė, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovės neištikimybės. Per dvejus metus nuo paskutinio šalių susitikimo, t. y. nuo 2022 m. rugpjūčio 10 d., atsakovė nė karto nebandė ieškoti ieškovo, dėl ko darytina išvada, kad atsakovė paliko šeimą, nebeketina jos atkurti ir rūpintis ja; ieškovė pažeidė sutuoktinės pareigas.

4. Pažymėjo, kad ieškovo nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įgytas iki santuokos su atsakove sudarymo, todėl laikytinas asmeniniu ieškovo turtu. Ieškovo 2022 m. liepos 20 d. įgytas automobilis SKODA SUPERB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat laikytinas jo asmeniniu turtu, kadangi įgytas šalims jau nebegyvenant kartu (nebevedant bendro ūkio).

5. Tvirtino, kad santuokos metu šalys neįgijo bendrų prievolių. Prašė pavardę atsakovei palikti jos nuožiūra ir pageidavimu. Pažymėjo, kad išlaikymo iš atsakovės nereikalauja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2024 m. liepos 31 d. nutartimi ieškovo A. K. (A. K.) ieškinį atsakovei K. K. (K.) dėl santuokos nutraukimo atsisakė priimti, kaip neteismingą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams. Teismas išaiškino ieškovui teisę dėl santuokos nutraukimo kreiptis į Vokietijos Federacijos teismą.

7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinyje atsakovės gyvenamoji vieta nurodyta Vokietijos Federacijoje, įvertinęs ieškovo nurodytas santuokinio gyvenimo ir iširimo aplinkybes, sprendė, kad paskiausia sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijos Federacijoje, šioje valstybėje tebegyvena atsakovė ir tai yra jos įprastinė gyvenamoji vieta. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog ieškovo ieškinys dėl santuokos nutraukimo laikytinas neteismingu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams remiantis 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Briuselis IIb) 3 straipsnio a punkto ii ir iii papunkčiais.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

8. Atskiruoju skundu ieškovas A. K. (A. K.) prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 31 d. nutartį ir ieškinio dėl santuokos nutraukimo priėmimo klausimą perduoti spręsti šiam teismui iš naujo.

9. Nurodo, kad Reglamentas Briuselis IIb nepateikia paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos apibrėžimo, todėl kiekvienu atveju turi būti vertinamos individualios bylos aplinkybės, siekiant tinkamai nustatyti ginčo šalių socialinių, ekonominių, šeiminių ir emocinių interesų centrą.

10. Apelianto tvirtinimu, ginčo šalys išvyko ne nuolat gyventi į Vokietiją, bet dirbti ten. Be to, ieškovas Lietuvoje turi gyvenamąjį namą, kuris yra įkeistas kredito įstaigai, ir už jį mokamos paskolos įmokos. Šiame name šalys gyveno iki išvykstant iš Lietuvos ir grįžtant į Lietuvą atostogų. Šalys nedeklaravo savo išvykimo iš Lietuvos, todėl tiek ieškovas, tiek atsakovė laiko, kad jų gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

11. Pažymi, kad šalys inicijavo mediacijos procesą taip, kaip tai numato Lietuvos teisės aktai, ir sudalyvavo jame, siekdamos nutraukti santuoką be teisminio ginčo. Atsakovės nurodymas teikti procesinius dokumentus advokatei Jolantai Činčikienei taip pat indikuoja, kad atsakovė laiko savo įprastine gyvenamąja vieta Lietuvą ir rengiasi santuokos nutraukimo procesui su Lietuvoje veikiančios advokatės pagalba.

12. Teigia, kad, iškilus būtinybei įrodinėti šalių santuokinių pareigų pažeidimo aplinkybes, šalys svarsto į teismą kviesti Lietuvoje gyvenančius liudytojus. Apelianto vertinimu, procesas būtų žymiai apsunkintas, jei tokių liudytojų atvykimą ir apklausą reikėtų įgyvendinti svetimos valstybės teisme vartojant svetimą valstybinę kalbą.

13. Nurodo, kad atsakovė yra Lietuvos pilietė, o ieškovas turi nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, todėl šios ir visos kitos išvardintos sąlygos nepalieka abejonių, kad šalių santuokos nutraukimo bylą turi nagrinėti Lietuvos teismas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

15. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria ieškinys dėl santuokos nutraukimo atsisakytas priimti, kaip neteismingas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

16. Ieškovas A. K. (A. K.) pateikė papildomus įrodymus – 2023 m. gruodžio 15 d. išduotą Leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Nr. 760317507 ir 2024 m. gegužės 20 d. Pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. (2024-11-PD)-1376.

17. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Iš CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog ieškovo pateikti dokumentai yra tiesiogiai susijęs su byloje nagrinėjamais klausimais ir gali turėti reikšmės teisingam byloje keliamo teismingumo klausimo išsprendimui, be to, nėra pagrindo manyti, kad naujų įrodymų priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą ar sudarys sąlygas proceso dalyvių procesinių teisių suvaržymui ar apribojimui, apelianto pateiktus dokumentus priima.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

20. Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas, priimdamas ieškinį, teismas privalo aiškintis ex officio. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Jeigu byla teismui neteisminga, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).

21. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinyje atsakovės gyvenamoji vieta nurodyta Vokietijos Federacijoje, įvertinęs ieškovo nurodytas santuokinio gyvenimo ir iširimo aplinkybes, ir konstatavęs, jog paskiausia sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijos Federacijoje bei atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta taip pat yra Vokietijos Federacija, sprendė, kad ieškovo ieškinys dėl santuokos nutraukimo yra neteismingas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams remiantis Reglamento Briuselis IIb 3 straipsnio a punkto ii ir iii papunkčiais.

22. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, jog (1) šalys Vokietijoje ne gyvena, tačiau dirba; (2) ieškovas Lietuvoje turi kredito įstaigai įkeisto nekilnojamojo turto; moka paskolos įmokas; (3) ieškovas turi nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje; (4) šalys nėra deklaravusios išvykimo iš Lietuvos ir savo gyvenamąja vieta laiko Lietuvą; (5) šalys mediacijos procesą taip pat inicijavo Lietuvoje; (6) atsakovė prašė procesinius dokumentus teikti jos Lietuvoje veikiančiai advokatei; (7) atsakovė yra Lietuvos pilietė. Apelianto teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad šalių santuokos nutraukimo bylą turi nagrinėti Lietuvos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, turi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

23. Pažymėtina, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant civilinių bylų dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo klausimus, nagrinėjamu atveju tarptautinio civilinio proceso šaltinis yra 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo, nes jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 110 straipsnio 2 dalį. Nacionalinis teismas negali pakeisti reglamente įtvirtintų teismingumo taisyklių ar atsisakyti jas taikyti.

24. Akcentuotina, jog Reglamento Briuselis IIb 3 straipsnyje, nustatančiame bendrąją jurisdikciją bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, separacija ar santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje yra – i) sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; ii) buvo sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena; iii) yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta; iv) tuo atveju, jeigu buvo pateiktas bendras prašymas – yra vieno iš sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta; v) yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip metus prieš pat prašymo pateikimą; vi) yra prašymo pateikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, jeigu jis ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius prieš pat prašymo pateikimą ir jis yra atitinkamos valstybės narės pilietis; b) kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai.

25. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pateiktą ieškinį, rėmėsi Reglamento IIb 3 straipsnio a punkto ii ir iii papunkčių nuostatomis, t. y. konstatavo, jog paskiausia sutuoktinių gyvenamoji vieta buvo Vokietijos Federacijoje ir atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta taip pat yra Vokietijos Federacija. Teismas tokias išvadas iš esmės darė atsižvelgęs į tai, jog ieškinyje atsakovės nurodyta gyvenamoji vieta yra Vokietijos Federacijoje, taip pat į ieškovo nurodytas santuokinio gyvenimo aplinkybes, t. y. kad 2019 m. abu sutuoktiniai išvyko dirbti į Vokietiją; gyveno skirtinguose Vokietijos miestuose; 2021 m. ieškovas buvo pas atsakovę atvykęs į (duomenys neskelbtini); šalys paskutinį kartą matėsi 2022 m. rugpjūčio 10 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo situacijos vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas Reglamento IIb 3 straipsnio nuostatas taikė pernelyg formaliai, neatsižvelgęs į bylos aplinkybes ir ieškovo pateiktus duomenis.

26. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, o ieškovas – Uzbekistano Respublikos pilietis. Abejų šalių deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų deklaravusios išvykimą iš Lietuvos į Vokietijos Federaciją. Ieškovui 2023 m. gruodžio 15 d. išduotas Leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Ieškovas Lietuvoje turi nekilnojamojo turto – žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius (duomenys neskelbtini), kuris yra įkeistas kredito įstaigai. Remiantis 2024 m. balandžio 4 d. Pažyma dėl privalomosios mediacijos pabaigos, iškilus šalių ginčui dėl santuokos nutraukimo, neteisminė mediacija šalių inicijuota ir atlikta Lietuvoje. Iš ieškovo byloje pateikto atsakovės elektroninio laiško ieškovo atstovui matyti, kad atsakovė prašė visus procesinius su santuokos nutraukimu susijusius dokumentus siųsti jos atstovei – Lietuvoje veikiančiai advokatei Jolantai Činčikienei.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad paskiausia sutuoktinių gyvenamoji vieta buvo Vokietijos Federacijoje (Reglamento IIb 3 straipsnio a punkto ii papunktis) ar, kad atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta yra Vokietijos Federacija (Reglamento IIb 3 straipsnio a punkto iii papunktis). Apelianto teigimu, šalys į Vokietiją išvyko tik dirbti, o savo gyvenamąja vieta laiko Lietuvą. Nurodytos aplinkybės apie šalių deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, ieškovo turimą nekilnojamąjį turtą ir mokamą paskolą Lietuvoje, taip pat gautą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje iš esmės pagrindžia apelianto nurodytas aplinkybes, jog šalys į Vokietijos Federaciją išvyko tik dirbti, tačiau jų gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublika.

28. Pažymėtina ir tai, jog nors ieškinyje atsakovės gyvenamoji vieta nurodyta Vokietijos Federacijoje, tačiau byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovė nėra deklaravusi išvykimo į šią šalį, jos deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, mediacija pačių šalių inicijuota ir faktiškai atlikta Lietuvoje, pati atsakovė išreiškė pageidavimą su santuokos nutraukimu susijusius procesinius dokumentus siųsti jos Lietuvoje veikiančiai advokatei, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta yra Vokietijos Federacijoje.

29. Be to, vadovaujantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai (to paties straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teismai taip pat yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (to paties straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, o ieškovas Uzbekistano Respublikos pilietis. Nesant objektyvių duomenų, kad sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta ar atsakovės įprastinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, taip pat įvertinus tai, kad atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė bei atsižvelgiant į CPK 784 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytina, jog byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.

30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pirminiai šalių pateikti duomenys turi leisti teismui nustatyti su ginču susijusią valstybę ir apsispręsti, kokį teisės aktą taikyti. Nustatęs teisės aktą ir jame įtvirtintus jurisdikcijos pagrindus lemiančius kriterijus, teismas turi patikrinti, ar pakanka šalių pateiktų duomenų dėl jurisdikcijos nustatymo šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamiems reikalavimams spręsti. Jei teismui kyla abejonių dėl šeimos bylos tarptautinio (užsienio) elemento ir jurisdikciją lemiančių kriterijų buvimo, jis turi taikyti procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 2 dalis) ir reikalauti papildomų duomenų iš šalių šioms abejonėms pašalinti.

31. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį dėl santuokos nutraukimo, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias procesinio dokumento priėmimo klausimą, ir be pagrindo atsisakė priimti ieškinį. Tuo pagrindu skundžiama nutartis naikintina ir ieškinio dėl santuokos nutraukimo priėmimo klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

32. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi šios bylos klausimų sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovo A. K. (A. K.) ieškinio dėl santuokos nutraukimo priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.