Kauno apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aukmaris“, atstovaujamos bankroto administratorės E. K., ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinys tenkintinas iš dalies. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi UAB „Aukmaris“ iškelta bankroto byla, administratore paskirta E. K. (t. 1, b. l. 7–9). Taip pat nustatyta, kad UAB „Aukmaris“, atstovaujama direktoriaus – atsakovo A. V., 2011 m. rugpjūčio 23 d. sudarė su K. A. ir M. A. M. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pastarieji įsipareigojo parduoti, o UAB „Aukmaris“ nupirkti gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), su jose esančia įranga, pardavimo kaina nustatyta 750 000 Lt (t. 1, b. l. 10–12). Šios sutarties 3.2. punkte šalys numatė pagrindinę sutartį pasirašyti iki 2011 m. gruodžio 31 d., o 4.6. punkte pirkėjas (ieškovė) įsipareigojo iki 2014 m. rugsėjo 30 d. sumokėti 190 000 Lt avansą. Sutarties 5.4. punkte buvo numatyta, kad, neįvykdžius sutarties, avansas pirkėjui (ieškovei) negrąžinamas. 2011 m. rugsėjo 29 d. vienintelio akcininko – atsakovo A. V. sprendimu buvo nuspręsta didinti įstatinį kapitalą papildomais piniginiais įnašais, t. y. 190 000 Lt (t. 1, b. l. 128–129, t. 2, b. l. 13–14, 43–44). Kasos pajamų orderio kvitas ir kasos knygos ištrauka (t. 2, b. l. 10, 11) patvirtina, kad iš akcininko A. V. 2011-09-29 į kasą buvo priimta 190 000 Lt. 2011 rugsėjo 29 d. kasos išlaidų orderiai ir kasos knygos ištrauka (t. 1, b. l. 10, 13–14) patvirtina, kad UAB „Aukmaris“ pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjo M. A. M. ir K. A. po 95 000 Lt kiekvienam. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl sumokėtas avansas ieškovei nebuvo grąžintas. Ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui A. V., kuriuo prašo priteisti iš atsakovo 55 027,80 EUR žalos atlyginimą, kadangi vadovas sumokėdamas avansą neveikė sąžiningai, apdairiai ir protingai. Sumokėdamas avansą atsakovas pažeidė CK 6.923 straipsnio reikalavimus dėl atsiskaitymo negrynaisiais pinigais eiliškumo, pažeidė taikytas turto arešto sąlygas, o prisiimdamas sutartinius įsipareigojimus veikė aplaidžiai ir viršijo normalios ūkinės komercinės veiklos riziką, dėl ko buvo prarasta 190 000 Lt piniginių lėšų. Kad preliminariosios sutarties sudarymo metu buvo taikytas turto areštas, patvirtina antstolio R. B. 2011 m. birželio 14 d. turto arešto aktas vykdomojoje byloje Nr. 0085/10/02561 (t. 2, b. l. 48–49), kuriuo vykdant VSDFV Kauno skyriaus 2010-11-05 sprendimą buvo areštuotos UAB „Aukmaris“ piniginės lėšos, esančios UAB „Aukmaris“ bendrovės kasoje (areštas taikytas ir būsimoms įplaukoms į UAB „Aukmaris“ bendrovės kasą, arešto terminas nustatytas iki visa areštuotų piniginių lėšų suma (25 059,25 Lt) bus pervesta ar įnešta į antstolio depozitinę sąskaitą). Su turto arešto aktu buvo supažindintas bendrovės vadovas – atsakovas A. V., kuris gavo akto nuorašą ir jį pasirašė, todėl žinojo apie taikytas arešto priemones, ko atsakovas ir neginčija. Atsakovas su ieškiniu nesutinka, kadangi mano, kad CK 6.923 straipsnio reikalavimai netaikytini, nes šis straipsnis reglamentuoja negrynųjų pinigų nurašymo eiliškumą, o ginčo atveju piniginės lėšos buvo įneštos ir išmokėtos natūra. Be to, atsakovas negalėjo numatyti, kad kredito unija nesuteiks jam kredito nekilnojamajam turtui įsigyti, o su VSDFV buvo susitarta dėl skolos mokėjimo terminų išdėstymo, taip pat mano, kad nebuvo padaryta ir žala, kadangi jis savo lėšomis padidino įstatinį kapitalą, todėl įmonė kaip iki tol buvo nemoki, taip ir liko nemoki.

Bendrovės vadovas yra asmuo, atsakingas už bendrovės kasdienės ūkinės komercinės veiklos organizavimą ir vienvaldiškai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) veikiantis bendrovės vardu santykiuose su kitais asmenimis (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalis, 37 straipsnio 8, 10, 12 dalys, kt.). Vadovas yra bendrovės valdymo organas, todėl yra saistomas pareigų, reglamentuotų DK, CK, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ kreditorius UAB ,,GlaxoSmithKline Lietuva“ v. D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013). Jis privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (CK 2.87 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra ne kartą pabrėžęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,GlaxoSmithKline Lietuva“ v. D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-234/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Druskininkų autobusų parkas v. V. V., bylos Nr. 3K-3-356/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Toris“ v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-581/2013; kt.). Kadangi juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), todėl ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alaja“ ir ko“ v. K. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2008).

Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Taigi, bendrovės vadovas, atlikdamas pareigas, turi atsižvelgti ne tik į akcininkų, bet ir į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų ir tai gali lemti jo civilinės atsakomybės atsiradimą. Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgdami į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, todėl kreditorių reikalavimų patenkinimas gali tapti neįmanomas ar sunkiai įgyvendinimas.

Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui. Kartu pažymėtina, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei. Be to, bendrovės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų, t. y. bendrovės vadovo atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012).

Atsižvelgiant į tokias nurodytų teisės aktų nuostatas ir teismų praktikoje suformuotus reikalavimus ir spręstina dėl atsakovo A. V. civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ar jų nebuvimo.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės

Ieškovė atsakovo veiksmų neteisėtumą grindžia 3 pagrindais: 1) dėl CK 6.923 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2013-10-01, pažeidimų, t. y. dėl lėšų nurašymo eiliškumo pažeidimų; 2) dėl piniginių lėšų kasoje arešto nustatytų disponavimo apribojimų pažeidimo; 3) dėl atsakovo aplaidaus veikimo, prisiimant sutartinius įsipareigojimus pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuris viršijo normalią ūkinės komercinės veiklos riziką. CK 6.923 straipsnio (redakcijos, galiojusios iki 2013-10-01) 2 dalis numatė, kad jeigu visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų sąskaitoje nepakanka, skolininkas privalo nurodyti lėšas nurašyti iš sąskaitos šia eile: 1) pirmąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile nurašomos lėšos pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo); 4) ketvirtąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile nurašomos lėšos pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Tačiau tokia nurodytos teisės normos redakcija reglamentuoja lėšų nurašymo sąskaitoje eiliškumą, o ginčas nagrinėjamu atveju kyla dėl piniginių lėšų, įneštų į bendrovės kasą, sumokėjimo grynaisiais pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi CK 6.923 straipsnis taikomas ne bet kuriam skolininko atsiskaitymui su kreditoriais, o tik lėšų nurašymui nuo banko sąskaitos, ką yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Stagena“ v. AB SEB bankas ir G. S., bylos Nr. 3K-3-420/2013). Todėl šiuo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų, pažeidžiant nurodytos teisės normos reikalavimus, neteisėtumą.

Tačiau, nustačius, kad atsakovas avansą pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjo iš tą pačią dieną į kasą įneštų piniginių lėšų įstatiniam kapitalui padidinti, kai antstolis R. B. 2011 m. birželio 14 d. turto arešto aktu vykdomojoje byloje Nr. 0085/10/02561 (t. 2, b. l. 48–49) buvo areštavęs UAB „Aukmaris“ pinigines lėšas, esančias UAB „Aukmaris“ bendrovės kasoje (areštas taikytas ir būsimoms įplaukoms į UAB „Aukmaris“ bendrovės kasą, arešto terminas nustatytas iki visa areštuotų piniginių lėšų suma (25 059,25 Lt) bus pervesta ar įnešta į antstolio depozitinę sąskaitą), pripažintina, jog atsakovas tokiais veiksmais pažeidė CPK 675 straipsnio reikalavimus, nustatančius apribojimus taikius areštą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Kadangi piniginių lėšų kasoje areštas buvo taikytas 25 059,25 Lt (7 257,66 EUR) sumai, todėl atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl arešto aktu taikytų disponavimo apribojimų pažeidimo konstatuotinas tik šios sumos dalyje. Ar atsakovas, kaip bendrovės vadovas, sudarydamas ir vykdydamas preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (sumokėdamas avansą) elgėsi rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, ar jo veiksmuose vis tik buvo didelis neatsargumas, vertintina pagal rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą, atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo ir avanso sumokėjimo aplinkybes. Taigi bendrovės vadovas, prieš sudarydamas konkretų sandorį, turi maksimaliai atidžiai ir rūpestingai įvertinti visas reikšmingas tokiam sandoriui sudaryti aplinkybes, apsvarstyti, kokios ekonominės naudos tokio sandorio sudarymas turės bendrovei ir ar jo sudarymas nereikš pernelyg didelės rizikos, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį ir kreditorių interesus.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2011 m. rugpjūčio 23 d., o UAB „Aukmaris“ vykdant įsipareigojimus pagal šią sutartį dėl avanso sumokėjimo akcininko (atsakovo) 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu buvo padidintas bendrovė įstatinis kapitalas 190 000 Lt suma, tą pačią dieną piniginės lėšos buvo įneštos į bendrovės kasą ir tą pačią dieną ši suma sumokėta pardavėjams pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, sudarydamas preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, jau jos sudarymo metu užtikrino, kad jam priėmus sprendimą gauti banko paskolą sumokėti už perkamą nekilnojamąjį turtą, jis yra finansiškai pajėgus gauti šią paskolą ir tai nebus pagrindu netinkamai vykdyti arba nutraukti sutartį (šios sutarties 4.5. punktas). Tai reiškia, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, sudarydamas preliminariąją sutartį, jau turėjo turėti garantijas, kad bendrovė tikrai gaus paskolą (kreditą), o tų garantijų neturėdamas ir pasirašydamas nurodytą sutartį su joje numatytomis ir bendrovei itin nepalankiomis sąlygomis, kuriomis buvo nustatyta, kad paskolos negavimas nebus pagrindu netinkamai vykdyti arba nutraukti sutartį, t. y. tai nepaneigs bendrovės kaltės dėl sutarties neįvykdymo, o neįvykdžius sutarties avansas, kurio suma buvo numatyta itin didelė – 190 000 Lt, negrąžinamas (sutarties 4.6., 5.4. punktas), veikė itin neapdairiai, neatsakingai ir neprotingai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas iki avanso sumokėjimo dar turėjo galimybę užsitikrinti paskolos gavimą arba jos negavus paprasčiausiai nesumokėti avanso, tačiau nepaisant to, avansą sumokėjo, neužsitikrinęs realios galimybės įvykdyti sutartį, t. y. sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovas pripažįsta, kad pagrindinė sutartis ir nebuvo sudaryta dėl to, kad bendrovei nebuvo suteiktas kreditas, kas ir patvirtina jo veiksmų iki avanso sumokėjimo neapdairumą ir visišką neatsakingumą. Neigdamas savo kaltę, atsakovas tvirtina, kad kreditas bendrovei nebuvo suteiktas dėl to, kad bendrovei buvo taikytas turto areštas, o jam susitarus su kreditoriumi VSDFV buvo sudarytas skolos mokėjimo grafikas, tačiau areštas nebuvo panaikintas. Tokie atsakovo atsikirtimai nepaneigia jo atsakomybės. Pirmiausia, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad su Akademine kredito unija buvo realiai susitarta dėl paskolos suteikimo ir kad tai buvo padaryta, jei ne iki preliminarios sutarties pasirašymo, tai bent iki avanso sumokėjimo, ir pripažino, kad tokių įrodymų neturi ir negali pateikti. Antra, atsakovo nurodytas neva jo rūpestingumą patvirtinantis veiksmas, kad jis susitarė su kreditoriumi VSDFV dėl skolos mokėjimo išdėstymo buvo atliktas ne preliminarios sutarties surašymo ir avanso mokėjimo metu, o tik 2012 m., ką patvirtina VSDFV raštas, skolų mokėjimo atidėjimo susitarimas ir sprendimas dėl šio susitarimo nutraukimo (t. 2, b. l. 98–100). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad būtų buvęs kitas susitarimas su VSDFV dėl skolos mokėjimo atidėjimo ar jos išdėstymo, kuris būtų sudarytas ginčo sandorio sudarymo laikotarpiu. Be to, akivaizdu, kad preliminarios sutarties sudarymo metu įmonės finansinė padėtis buvo sunki, ko iš esmės neneigia ir pats atsakovas, todėl sprendimas bendrovei prisiimti itin bendrovei nepalankius įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį, nors ir siekiant įsigyti nekilnojamąjį turtą, kuris iki tol buvo nuomojamas įmonės veikloje (t. 1, b. l. 102), negali būti pripažintas racionaliu ir ekonominiais skaičiavimais pagrįstu sprendimu, o atvirkščiai, itin neatsakingu ir neapdairiu. Nors atsakovas teigė, kad Akademinei kredito unijai buvo pateikęs verslo planą, dėl ko buvo numatyta galimybė suteikti bendrovei kreditą, tačiau tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta, be to, ir pats atsakovas savo paaiškinimais iš esmės negalėjo pagrįsti sprendimo įgyti nekilnojamąjį turtą racionalumo, o tik teigė, kad naudingiau patalpas buvo įsigyti nuosavybės teise, o ne jas nuomotis, nors iki tol patalpos buvo nuomojamos ir tokiu būdu vykdoma ūkinė veikla. Iš byloje pateikto 2011 m. balanso duomenų (t. 1, b. l. 30–31) akivaizdu, kad bendrovė buvo nemoki jau 2010 m. (turto vertė – 15 589 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 104 916 Lt). 2011 m. turto vertė padidėjo dėl įstatinio kapitalo padidinimo iki 198 364 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo ir sudarė 133 203 Lt. Esant tokiems finansiniams rodikliams, sprendimas įsigyti itin didelės vertės nekilnojamąjį turtą (750 000 Lt), pasirašant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį itin nepalankiomis bendrovei sąlygomis, atsakovui prieš tai neužsitikrinus kredito suteikimo ir nepagrindus tokio sprendimo normalią ūkinę riziką atitinkančiu verslo planu, laikytina, kad nurodyti atsakovo veiksmai neatitiko protingo, atsakingo ir sąžiningo vadovo veiklos standartų. Nurodyti argumentai patvirtina, kad atsakovo veiksmuose buvo ne paprastas, o didelis neatsargumas, dėl ko bendrovė prarado 190 000 Lt (55 027,80 EUR) piniginių lėšų ir tai yra neteisėti atsakovo veiksmai. Kadangi nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), atsakovas, kaip bendrovės vadovas, privalėjo paneigti šią prezumpciją, tačiau jo kaltę paneigiančių įrodymų byloje nebuvo pateikta.

Dėl žalos, jos dydžio ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos

Nustačius, kad atsakovas, pasirašydamas preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir pardavėjams sumokėdamas avansą, pažeidė fiduciarines pareigas, būtina nustatyti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala; jei buvo, tai kokio dydžio. Žala – tai teisės saugomų asmeninių ir (ar) turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas teisėtiems interesams neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų padarinių, kuriuos pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Nirvana“ v. G. G., bylos Nr. 3K-3-314/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas, A. Č. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; kt.).

Atsakovui nepagrįstai panaudojus bendrovės turtą avansui pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti, kurio bendrovei neįmanoma susigrąžinti dėl paties atsakovo veiksmų, jam pasirašius ir iš dalies įvykdžius (sumokėjus avansą) preliminariąją sutartį faktiškai tik pardavėjams naudingomis sąlygomis, buvo padaryta žala kreditoriams. Ieškovė reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą, kurio dydis atitinka dėl atsakovo aplaidžių ir neatsakingų veiksmų sumokėto avanso dydį. Tačiau vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės jos kreditoriams už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Kadangi tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, tokia situacija suponuoja tai, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š., A. B., A. G., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Taigi kreditoriaus (-ių) patirta žala paprastai yra suprantama kaip dėl juridinio asmens dalyvio ar vadovo neteisėtų veiksmų negalimos įvykdyti juridinio asmens prievolės (ar jos dalies) šiam kreditoriui (-iams) vertė. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad UAB „Aukmaris“ bankroto byloje (Nr. eB2-538-254/2016) yra patvirtinti kreditorių reikalavimai bendrai 37 274,98 EUR sumai, jų patenkinti bendrovė neturi jokių galimybių, nes jokio turto nėra ir nebuvo perduota. Todėl atsakovas nurodytais veiksmais, turinčiais didelio neatsargumo požymių, UAB „Aukmaris“ kreditoriams padarė bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų dydžio žalą (37 274,98 EUR) ir, kadangi bendrovė jokio turto neturi ir negali patenkinti kreditorių reikalavimų, ši kreditoriams padaryta žala subsidiariai priteistina iš atsakovo. Kadangi nuostoliai atsirado dėl bendrovės vadovo, aplaidžiai vykdžiusio pareigas ir nepagrįstai neišsaugojusio 55 027,80 EUR piniginių lėšų, kurių būtų pakakę kreditorių reikalavimams patenkinti, veiksmų, todėl konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir kreditoriams atsiradusios žalos, nes CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi ieškinys tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo ieškovei priteistinas 37 274,98 EUR dydžio žalos atlyginimas.

Atsakovas teigia, kad jokia žala nebuvo padaryta, kadangi jis avansui sumokėtas lėšas įnešė į bendrovės kasą iš savo asmeninių lėšų kaip akcininkas, todėl faktiškai prarastos jo asmeninės lėšos ir tai niekaip neįtakojo kreditorių teisių, nes kaip jie iki tol neturėjo galimybės patenkinti savo reikalavimų, taip ir po šių veiksmų atlikimo jų padėtis nepakito. Tačiau tokie atsakovo atsikirtimai pripažintini nepagrįstais. Iš Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto matyti, kad

bendrovės nuosavą kapitalą sudaro apmokėto įstatinio kapitalo dydis. Tai reiškia, kad atsakovui apmokėjus įstatinio kapitalo dydį, šios lėšos tapo bendrovės nuosavu turtu ir disponuoti juo buvo galima tik teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis, o atsakovas, kaip jau nustatyta, pažeidė fiduciarines pareigas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kai juridinio asmens valdymo organo nariai yra ir to juridinio asmens dalyviai, jų, kaip juridinio asmens dalyvių ir kaip valdymo organų narių, pareigos ir interesai gali nesutapti, tačiau asmeninių interesų turėjimas neatleidžia bendrovės valdymo organo nario nuo jo fiduciarinės pareigos veikti tik bendrovės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Sangreta“, bylos Nr. 3K-3-383/2000; 2006 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vasmangas“ v. UAB „Valdo leidykla“, bylos Nr. 3K-3-567/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Plass Investments Limited“ v. įmonių grupė „Alita“, AB ir kt., bylos Nr. 3K-3-66-687/2015). Nors atsakovas įstatinį kapitalą padidino savo, kaip akcininko, lėšomis, tačiau, šioms lėšoms tapus bendrovės turtu, jas panaudojo itin aplaidžiai ir neatsakingai, dėl ko jos ir buvo prarastos.

Dėl atsakovo atsikirtimo, kad ieškovė pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą

Atsakovo atstovo teigimu, ieškovė pirmiau turėjo siekti ginčo sandorio restitucijos, t. y. reikalauti iš pardavėjų sumokėto avanso pagal preliminariąją sutartį grąžinimo. Ieškovė iš pradžių ir buvo pareiškusi reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo (t. 1, b. l. 26–29), tačiau vėliau atsisakė reikalavimų šių asmenų atžvilgiu ir pakeitė ieškinio dalyką, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą (t. 2, b. l. 32–37). Tačiau bankroto administratorius, bankrutuojančios įmonės vardu reikšdamas ieškinius, yra laisvas pasirinkti būdą, kuriuo gina tiek bankrutuojančios įmonės, tiek visų jos kreditorių interesus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats A. V., būdamas įtrauktas trečiuoju asmeniu byloje, kai buvo pareikštas reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, pateikdamas atsiliepimą į šį ieškinį, teigė, kad nėra pagrindų šį sandorį pripažinti negaliojančiu (t. 1, b. l. 147–150) ir duodamas paaiškinimus pripažino, kad preliminariojoje sutartyje yra aiškiai ir tinkamai išreikšta šalių valia, kurios nuostatos nesuteikia galimybių siekti avanso susigrąžinimo. Pažymėtina, kad iki ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimo atsakovai pagal pradinį ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu K. A. ir M. A. M. buvo pareiškę priešieškinį, kuriame teigė, kad jie 190 000 Lt negavo (t. 1, b. l. 168–172), vėliau jį atsiėmė, kadangi ieškovė atsisakė reikalavimų jų atžvilgiu (t. 2, b. l. 62, 71–72). Kadangi ieškovė, įvertinusi įrodinėjimo galimybes, pasirinko alternatyvų savo pažeistų teisių gynimo būdą – žalos atlyginimą, o nuo reikalavimo pripažinti preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia atsisakė ir pareiškė reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo, todėl būtent pastarasis reikalavimas apsprendė bylos nagrinėjimo ribas ir išnagrinėtoje byloje buvo svarbu nustatyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, kurios, beje, ir buvo nustatytos, kas sudaro prielaidas ieškinį tenkinti iš dalies.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškinį patenkinus iš dalies, kadangi ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis valstybei proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o būtent 1 034,25 EUR (37 274,98 EUR – 28 962 EUR = 8 312,98 Eur x 2 % = 166,26 EUR + 868 EUR) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). Taip pat priteistinos ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei, kurios yra 8,60 EUR.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Aukmaris“ (įmonės kodas 301284649) 37 274,98 EUR žalos atlyginimą, o valstybei – 1 034,25 EUR žyminį mokestį ir 9,82 EUR pašto išlaidas.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.