Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. skundą dėl sprendimų ir įrašų apie daikto bei nuosavybės teisės įregistravimą panaikinimo atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui ir valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui P. G.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja G. M. į teismo posėdį neatvyko, jai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjos G. M. atstovė advokatė I. Maskoliūnaitė 2015-09-16 vykusiame teismo posėdyje iš esmės pakartojo skunde nurodytus argumentus ir motyvus bei išdėstytas aplinkybes. Pareiškėjos atstovė akcentavo, kad RC Utenos filialas, priimdamas sprendimus į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenis apie kiemo rūsį 5I0b, kaip nekilnojamąjį daiktą, ir P. G. nuosavybės teises į jį, visiškai neatsižvelgė, kad Pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo detaliai išvardinta, kokie konkretūs ūkiniai statiniai sudaro P. G. sodybą. Pažymėjo, kad kiemo rūsys buvo pastatytas kartu su pareiškėjai priklausančiu gyvenamuoju namu ir yra tik per 2,5 m nuo jo. Advokatė I. Maskoliūnaitė teigė, kad P.G. ir jo šeima šiuo rūsiu nesinaudojo, P.G. žentas savo spyna užrakino rūsį tik pareiškėjai padavus skundą. Teismo posėdyje, vykusiame 2015-11-04, G. M. atstovė advokatė I. Maskoliūnaitė prašė reikalavimus tenkinti patikslintame skunde nurodytais motyvais bei argumentais ir papildomų paaiškinimų nepateikė.

Atsakovų RC Utenos filialo ir Registrų centro atstovai, trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. į teismo posėdį neatvyko, jiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. RC Utenos filialas ir Registrų centras prašymų dėl bylos nagrinėjimo nepateikė, P. G. prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas skundas tenkinamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad P. G. įgaliotas asmuo J. G. 2010-04-28 RC Utenos filialui pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti į Nekilnojamojo turto registro įrašus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nekilnojamuosius daiktus ir P. G. nuosavybės į juos. J. G. prie prašymo pridėjo Tauragnų seniūnijos 2010-04-06 išduotą Pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). RC Utenos filialas 2010-04-28 Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įregistravo 1948 m. pastatytą kiemo rūsį 5I0b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir P. G. nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį daiktą.

Pareiškėja G. M. 2015-02-03 kreipėsi į RC Utenos filialą prašymu panaikinti kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir P. G. nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį daiktą registraciją Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja savo prašymą grindė argumentu, kad P. G. nebuvo pateikęs leistinų dokumentų, patvirtinančių jo nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą, esantį pareiškėjai priklausančiame žemės sklype. RC Utenos filialas 2015-02-10 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl registracijos ir atsakymo pateikimo terminų“ nurodė, kad RC Utenos filialo 2010-04-28 sprendimai Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti kiemo rūsį ir P. G. nuosavybės teises į jį yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti pagrindo nėra. Atsakovas nurodė, kad sprendimai buvo priimti, remiantis Pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-04-22 parengta kadastro duomenų byla, P. G. įgalioto asmens J. G. 2010-04-06 paaiškinimu apie pastatų, tarp jų – ir kiemo rūsio, statybos metus. G. M. nurodytą RC Utenos filialo sprendimą 2015-02-18 apskundė Registrų centrui. Pareiškėja skunde nurodė, kad kiemo rūsio ir P. G. nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre įregistruotos neteisėtai, pažeidžiant Sąrašo 1, 2.1, 7 punktų, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 32.2.1 punkto reikalavimus. Be to, pareiškėja pažymėjo, kad RC Utenos filialas neturėjo pagrindo pagal Pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis įregistruoti kiemo rūsį ir asmens nuosavybės teises į jį, kadangi toks nekilnojamasis daiktas šiame dokumente apskritai nenurodytas, o šios pažymos duomenys neatitinka įrašų, esančių Utenos rajono Tauragnų seniūnijos ūkinėse knygose. G. M. teigė, kad RC Utenos filialo 2015-02-10 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) nepagrįstas teisės normomis, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - Viešojo administravimo įstatymo) 8 straipsnio reikalavimų. Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) paliko galioti RC Utenos filialo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl registracijos ir atsakymo pateikimo terminų“. Registrų centras nurodė, kad nekilnojamųjų daiktų, esančių Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Grašių kaime, nuosavybės teise priklausančių G. M., registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsys ir P. G. nuosavybės į jį 2010 m. balandžio 28 d. buvo įregistruoti pagrįstai, remiantis tinkamu dokumentu - Pažyma Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi rūsys pastatytas 1948 m., todėl jo, kaip nekilnojamojo daikto, ir nuosavybės teisių į jį registravimui buvo pagrįstai taikytos Sąrašo 2 punkto nuostatos. Registrų centras konstatavo, kad teritoriniam registratoriui buvo pateikti visi Sąrašo 2 punkte nurodyti dokumentai, todėl Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui neturint duomenų, kad Pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) būtų panaikinta, pripažinta negaliojančia ar kitokiu būdu pripažinta netekusia galios, RC Utenos filialas pagrįstai konstatavo, jog pagrindo taisyti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant kiemo rūsį ir P. G. nuosavybės teises į jį, nėra.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl teritorinio registratoriaus sprendimų Nekilnojamojo turto registro įregistruoti nekilnojamąjį daiktą, pastatytą iki 1991 m. liepos 25 d., ir nuosavybės teises į jį teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisiniams santykiams reguliuoti taikomi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai (toliau – Nuostatai), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 278, kuriuo patvirtintas dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis išvardina daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų ir juridinių aktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisinius pagrindus. Nurodytame straipsnyje pateiktas pagrindų sąrašas nėra išsamus, 10 punkte nurodyta, kad vienas iš tokių teisinių pagrindų yra ir kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

Atsižvelgus į bylos proceso dalyvių pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus ir žodžiu pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad byloje nėra ginčo, jog kiemo rūsys 5I0b yra pastatytas iki 1989 m. sausio 1 d., kad jis yra kaimo vietovėje pareiškėjai G. M. nuosavybės teise valdomame kitos paskirties, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos naudojimo pobūdžio, žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir iki 2010-04-28 buvo neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Iki 1989 m. sausio 1 d. pastatyti seni statiniai, kurių kategorijai, atsižvelgus į Sąrašo 1 punkto nuostatas, priskiriamas ir kiemo rūsys 5I0b, Nekilnojamojo turto registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129, nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose (Sąrašo 2.1 punktas). Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojusio Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos (RTFSR) Civilinio kodekso 185 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama darbo žmonių deputatų tarybų (DŽDT ) vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Tokia pat nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 m. įsigaliojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) civilinio kodekso 255 straipsnyje ir galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtino Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją. Taigi, iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Šių įrašų pagrindu yra rengiamos Sąrašo 2.1 punkte nurodytos savivaldybės ar archyvo pažymos.

Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl namų ūkių knygų seniūnijose“ buvo nustatyta, kad Namų ūkių knygos, patvirtintos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. įsakymu Nr.16, privalo būti užpildomos pagal 1998 m. spalio 1 d. būklę ir kasmet tikslinamos spalio 1 d. (1 punktas). Nurodymai namų ūkių knygoms pildyti, patvirtintų Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 16, nustatė, kad namų ūkių knygos skyriuje „II. Ūkiui priklausantieji gyvenamieji namai bei ūkiniai pastatai“ privalėjo būti aprašytas gyvenamasis (-ieji) namas (-ai), butas (-ai), išvardinti šiems objektams priklausantys ūkiniai pastatai. Be to, šie nurodymai nustatė, kad už namų ūkių knygose laiku padarytus ir tikslius įrašus yra atsakingas seniūnas (3 punktas), namų ūkių knygos seniūnijose skirtos 5 metams ir pildomos pagal spalio 1 dienos būklę nuo spalio 1 iki 15 dienos, aplankant kiekvieną namų ūkį ir apklausiant gyventojus, o seniūnijos kasmet pagal spalio 1 dienos būklę turi patikrinti ir patikslinti namų ūkių knygų įrašus (6 punktas). Pagal Nurodymų namų ūkių knygoms pildyti 1 punktą, namų ūkių knygos yra pirminės ūkinės apskaitos seniūnijose forma. Atsižvelgus į nurodytas teisės normų nuostatas, daroma išvada, kad namų ūkių knygose seniūnijos įrašyti duomenys apie namų ūkio narius, ūkiui priklausančius gyvenamuosius namus bei ūkinius pastatus, ūkio privačią žemę, gyvulius ir paukščius vertintini kaip teisingi ir tikslūs.

Utenos rajono savivaldybės administracijos Tauragnų seniūnijos 2010 m. balandžio 6 d. parengtoje Pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Grašių kaime P. G. vardu yra įrašyti jam privačios nuosavybės teise priklausantys gyvenamasis namas ir ūkiniai statiniai, kad ši pažyma parengta pagal 1986-2010 metų ūkinių knygų duomenis. Išanalizavus Pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, akivaizdu, kad Tauragnų seniūnija šiame dokumente nenurodė, kokie konkretūs ūkiniai pastatai priklauso P. G. ir yra prie jo gyvenamojo namo. Šie statiniai yra išvardinti tik J. G., P. G. sūnaus ir jo atstovo, 2010-04-06 parengtame paaiškinime. Šiame paaiškinime J. G. nurodė, kad jo tėvo P. G. pastatytoje sodyboje, be 1955 m. pastatyto gyvenamojo namo ir 1960 – 1988 metų laikotarpiu pastatytų įvairios paskirties statinių, yra ir 1948 m. statybos kiemo rūsys.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, taip pat už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Teisminėje praktikoje yra suformuotas aiškinimas, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratoriaus nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 ir kt.).

Teismas, įvertinęs Pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir J. G. 2010-04-06 paaiškinime nurodytus duomenis ir šių dokumentų reikšmę, sprendžia, kad, pagal Sąrašo 2.1 punktą, teisiniu pagrindu Nekilnojamojo turto registre registruoti iki 1989 m. sausio 1 d. pastatytą rūsį 510b, kaip nekilnojamąjį daiktą, ir asmens nuosavybės teises į jį, RC Utenos filialas galėjo vertinti tik Tauragnų seniūnijos parengtą Pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą aiškinimą, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (1999 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/1999; 2001 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2001; 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003; 2007 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2007; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2013). Atsakovų atstovas B. J. 2015-09-16 teismo posėdyje nurodė, kad be Pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), kaip vienas iš dokumentų, kuriuo remiantis, buvo nustatyti duomenys apie nekilnojamuosius daiktus, tarp jų - ir kiemo rūsį, buvo ir J. G. paaiškinimas.

Be to, vertinant Tauragnų seniūnijos Pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir J. G. 2010-04-06 paaiškinimą, atsižvelgiama į atsakovo RC Utenos filialo pateiktus Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo, 2010-04-28 į Nekilnojamojo turto registrą, remiantis ta pačia Tauragnų seniūnijos 2010-04-06 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įrašyti duomenys apie Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Grašių kaime esančius kitus nekilnojamuosius daiktus - 1955 m. statybos gyvenamąjį namą, 1960 m. statybos pirtį, 1972 m. statybos tvartą, 1960 m. statybos daržinę, 1983 m. statybos garažą, 1975 m. statybos lauko virtuvę ir 1988 m. statybos kiemo statinius (šulinys, lauko tualetas ir nuotekų rezervuaras) bei P. G. nuosavybės teises į juos (4.3 punktas). Šie duomenys į Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašyti, priimant sprendimą dėl P. G. įgalioto atstovo J. G. 2010-04-28 prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) 4 ir 5 punktų. Teismo vertinimu, RC Utenos filialui pateiktame 2010-04-06 paaiškinime J. G. 9 pagalbinius ūkinės paskirties statinius išvardino kaip P. G. gyvenamojo namo priklausinius, kartu su juo sudarančius vieningą sodybą, tuo metu buvusią 13,04 ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Byloje esantys G. M. priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plano duomenys patvirtina, kad 1948 metais statytas kiemo rūsys 5I0b yra G. M. gyvenamojo namo 1A1m kieme ir faktiškai patenka į pareiškėjos sodybos, apimančios dar 3 pagalbinius ūkio pastatus ir 0,2543 ha žemės sklypą, teritoriją. RC Utenos filialui J. G. pateiktos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byla Nr. (duomenys neskelbtini) leidžia teigti, kad, 2010-04-06 atliekant kadastrinius matavimus, buvo nustatyti analogiški duomenys. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė advokatė I. Maskoliūnaitė nurodė, kad sodyboje esančiais pastatais, tarp jų – kiemo rūsiu, naudojosi pareiškėjos motina V. G., o po jos mirties – pareiškėja ir tik kilus ginčui, P. G. žentas užrakino rūsį. Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, G. M. priklausantis gyvenamasis namas 1A1m ir tvartas 4I1m pastatyti 1946 metais, t. y. dviem metais anksčiau nei kiemo rūsys 5I0b. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo duomenimis, ši sodyba nuosavybės teisėmis priklausė (duomenys neskelbtini) mirusiai V. G. - pareiškėjos G. M. motinai. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad kiemo rūsys 5I0b pagal savo padėtį G. M. priklausančio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų pastatų atžvilgiu bei savo paskirtį galėjo būti įvertintas tik kaip CK 4.13 straipsnyje nurodytas antraeilis daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui - gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisminėje praktikoje yra pripažįstama, jog, esant nesutapimų tarp turto perleidimo sutartyse, pagal namų ūkio knygų įrašus seniūnijų parengtuose pažymėjimuose (pažymose) ir atliekant kadastrinius matavimus parengtose kadastro ir registro duomenų bylose nurodytų duomenų apie nekilnojamuosius daiktus, nekilnojamojo turto registratorius į Nekilnojamojo turto registrą gali įrašyti kadastrinių matavimų metu surinktus duomenys apie nekilnojamuosius daiktus ir pačius daiktus, kurie nėra įrašyti į turto perleidimo sutartis ir seniūnijos parengtus pažymėjimus (pažymas). Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktų išaiškinimų, tokiu atveju būtina įvertinti šių statinių paskirtį. Nustačius, kad tokie nekilnojamieji daiktai yra pagrindinio daikto (gyvenamojo namo) priklausiniai, t. y. pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu ir skirti jam tarnauti, sprendžiama, kad juos pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį, 4.14 straipsnio 1 dalį, ištinka pagrindinio daikto likimas ir jie į Nekilnojamojo turto registrą įregistruojami kaip pagrindinio daikto priklausiniai (2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-380/2012).

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad RC Utenos filialas, išanalizavęs Tauragnų seniūnijos Pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, privalėjo nustatyti, kad šiame dokumente kiemo rūsys apskritai nėra nurodytas. Be to, atsakovas privalėjo atsižvelgti į tai, kokią teisinę reikšmę turi Namų ūkių knygose esantys įrašai, t. y. kad šie įrašai, kurių pagrindu rengiama Sąrašo 2.1 punkte nurodyta pažyma apie iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai pastatytus statinius, yra pakankamas nuosavybės teises į pastatus patvirtinantis įrodymas. Dėl šių priežasčių, RC Utenos filialas, kaip viešojo administravimo subjektas, turėdamas bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo pagrindą, privalėjo konstatuoti, jog Tauragnų seniūnijos Pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti duomenys nėra tikslūs ir jų nepakanka sprendimui dėl J. G. 2010-04-28 prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) 2 ir 3 punktų priimti. Teismo vertinimu, RC Utenos filialas turėjo pareigą prašyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens P. G. atstovas patikslintų duomenis apie Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Grašių kaime esančio kiemo rūsio įrašymą į P. G. asmeninę sąskaitą ir tuo reikalu kreiptųsi į Tauragnų seniūniją, disponuojančią Namų ūkių knygomis ir galinčią pateikti patikslintą pažymą apie jose P. G. vardu įregistruotus konkrečius ūkinius statinius, ar pateiktų namų ūkių knygų asmeninių sąskaitų nustatyta tvarka parengtas kopijas. Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 10 punktu, sprendžia, kad J. G. 2010-04-06 paaiškinimas negali būti laikomas šiame punkte nurodytu kitu įstatymų nustatytu dokumentu, kurio pagrindu į Nekilnojamojo turto registrą galėjo būti įrašomi duomenys apie kiemo rūsį, kaip nekilnojamąjį daiktą, ir nuosavybės teisės į jį. Pareiškėjos G. M. byloje pateiktais duomenimis, P. G., K. s., gyvenančio Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Grašių kaime, vardu sudarytoje asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra 1986 metais įrašyti duomenys apie P. G. namų ūkiui priklausantį 1955 m. statytą gyvenamąjį namą, 1960 m. statytą daržinę ir 1975 m. statytą tvartą. Tačiau šioje sąskaitoje duomenų apie P. G. vardu įrašytą ir jam priklausantį 1948 m. statybos kiemo rūsį nėra.

Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas sprendžia, kad RC Utenos filialo 2010-04-28 atlikti duomenų apie kiemo rūsį 5I0b, kaip nekilnojamąjį daiktą, ir P. G. nuosavybės teisės į jį įrašymai į Nekilnojamojo turto registro įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), kaip administraciniai sprendimai, nėra pagrįsti objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl yra neteisėti ir naikintini. Be to, atsižvelgus į išvardintas aplinkybes, nepagrįstais pripažįstami ir naikinami RC Utenos filialo 2015-02-10 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) bei Registrų centro 2015-03-16 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini).

RC Utenos filialas atsiliepimuose teigė, kad G. M. išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka neapskundė teritorinio registratoriaus 2010-04-28 sprendimo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kiemo rūsį, kaip nekilnojamąjį daiktą, ir P. G. nuosavybės teises į jį. Teismo vertinimu, pareiškėjos skundžiamame 2015-02-10 sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) RC Utenos filialas suformulavo aiškią išvadą, kad 2010-04-28 sprendimai, kuriais Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kiemo rūsys ir P. G. nuosavybės į jį, atitiko visus reikalavimus ir yra teisėti, todėl nėra pagrindo juos vertinti kaip neteisėtus ir naikinti. Taigi, RC Utenos filialas šiuo administraciniu aktu sprendė ir priėmė sprendimą dėl G. M. keliamo reikalavimo panaikinti teritorinio registratoriaus 2010-04-28 Nekilnojamojo turto registre atliktus veiksmus, kaip administracinius sprendimus, kuriais buvo įregistruotas kiemo rūsys ir P. G. nuosavybės į jį. Registrų centras 2015-03-16 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė išnagrinėjęs 2015-02-18 gautą pareiškėjos skundą būtent dėl RC Utenos filialo 2015-02-10 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atsisakyta panaikinti 2010-04-28 sprendimus. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, teismas sprendžia, kad bylos duomenys paneigia aukščiau nurodytą atsakovo RC Utenos filialas argumentą.

G. M. patikslintu skundu prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas: 29 Eur žyminio mokesčio ir 250 Eur už skundo surašymą. Pareiškėja turėtoms išlaidoms pagrįsti pateikė dokumentą apie 29 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, 2015-03-24 pinigų priėmimo kvitą Nr. 749312 apie 250 Eur sumokėjimą advokatei I. Maskoliūnaitei pagal 2015-03-24 atstovavimo sutartį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 6 dalys nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, o pagal 6 dalį - atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Patenkinus skundą, t. y. sprendimą priėmus pareiškėjos naudai, G. M. turi teisę gauti turėtų išlaidų atlyginimą. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.1, 8.19, 9 punktus ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamus duomenis apie vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydžius bei įvertinus tai, jog pareiškėjui atstovavusi advokatė I. Maskoliūnaitė 2015-09-16 teismo posėdyje dalyvavo 1 val. 29 min., 2015-11-04 teismo posėdyje – 0 val. 15 min., daroma išvada, kad G. M. turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti aukščiau nurodytų rekomendacijų neviršija. Atsižvelgus į Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį, daroma išvada, kad G. M. turėjo 21 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Pareiškėjos byloje turėtos išlaidos priteisiamos iš atsakovo RC Utenos filialo, kurio priimti sprendimai tiesiogiai sukėlė asmeniui teisiškai reikšmingas pasekmes.

Atsižvelgus į tai, kad bylos išnagrinėjimas trečiojo suinteresuoto asmens P. G. teisių neapgynė, jo prašymas priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos G. M. patikslintą skundą tenkinti.

Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „ Dėl registracijos ir atsakymo pateikimo terminų“ ir valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“.

Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2010 m. balandžio 28 d. kaip administracinius sprendimus atliktus kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Grašių kaime, kaip nekilnojamojo daikto, ir P.G. nuosavybės teisės į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre.

Priteisti G. M. iš valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 21,00 Eur (dvidešimt vieną eurą 00 euro centų) žyminio mokesčio ir 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų 00 euro centų) advokato darbo apmokėjimo išlaidų.

P. G. prašymą priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.