Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui E. S. dėl išlaikymo (paramos) pilnamečiui vaikui priteisimo, trečiasis asmuo D. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo E. S. išlaikymą (paramą) nuo išlaikymo priteisimo nuo teisės į išlaikymą atsiradimą dienos, nuo 2024 m. liepos 25 d. po 250,00 Eur, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, kol mokysis vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklinių dieniniuose skyriuose ir bus ne vyresnė negu 24 metų amžiaus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Kauno apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartimi ieškovės V. S. ieškinį atsisakė priimti. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai:

2.1. Nurodė, kad ieškovė pateikė ieškinį dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, t. y. šalių ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – MĮ) nuostatomis, turi būti taikoma privalomoji mediacija.

2.2. Teismui kartu su ieškiniu pateikta 2024 m. rugpjūčio 14 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus pažyma dėl privalomosios mediacijos. Pažymoje nurodyta, kad 2024 m. liepos 8 d. Tarnyba raštu kreipėsi į kitą ginčo šalį (adresu (duomenys neskelbtini)) su prašymu ne vėliau kaip per Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą pateikti Tarnybai rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Tarnyba informuoja, kad teikiant šią pažymą nėra gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl privalomosios mediacijos vykdymo ir laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija.

2.3. Pažymėjo, kad pagal naujausią teismų praktiką kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Privalomoji mediacija nėra savitikslis ir formalus dalykas ir įstatyme nustatyta privalomąja išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka turi būti pasinaudota realiai, siekiant tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą, o ne formaliai, dėl to pranešimas dėl mediacijos neturi būti išsiųstas tik formaliai.

2.4. Teismas remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO gyventojų registro duomenimis, nustatė, kad atsakovas deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, ieškovė ieškinyje nurodė jo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini) .

2.5. Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovui pranešimas dėl privalomosios mediacijos būtų siųstas jo gyvenamosios vietos adresu, todėl pranešimo atsakovui išsiuntimas nurodytu adresu Lietuvoje nesant pagrįstų duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas pranešimą tikrai gavo, laikytinas formaliu ir neatitinkančiu rungimosi principo (Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-996-324/2023). Duomenų, kad atsakovui tarnyba būtų siuntusi informaciją kitais būdais, byloje nėra.

2.6. Darė išvadą, kad byloje yra tik formalus vertinimas, jog ieškovė pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, tačiau tai neatitiktų nei MĮ, nei įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos instituto paskirties ir tikslų. Galimai ieškovė bendrauja su tėvu ir jai žinomas jo elektroninio pašto adresas, galimybė su juo susisiekti socialiniais tinklais, tačiau šios informacijos ieškovė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, teismui nepateikė.

2.7. Sprendė, kad ieškovė nesilaikė šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, todėl ieškovės ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

3. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti išspręsti pirmosios instancijos teismui iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Nurodo, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kadangi ieškovė V. S. pasinaudojo Lietuvos Respublikos Mediacijos įstatymo nuostatomis, kurios įpareigoja prieš kreipiantis teisminės gynybos pasinaudoti privalomąja mediacija.

3.2. Pažymi, kad mediacijos procesą koordinavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, mediacijos paslaugas teikė mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, Mediacija vyko nustatytomis technologijomis (14 straipsnis), kaip vyko mediacijos procesas, ieškovė neįpareigota pateikti duomenis teismui, nes saisto mediacijos šalis mediacijos procesas ir konfidencialumo principas(Mediacijos įstatymo 17 straipsnis). Ieškovė pateikė teismui duomenis ir įrodymus, kurie būtini, jai žinomi, koks jai buvo žinomas atsakovo adresas.

3.3. Nurodo, kad apeliantei oficialiai išduota Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2024 m. rugpjūčio 14 d. pažyma dėl privalomosios mediacijos pabaigos Nr. (l 1.14 Mr)(M-P-24-4299)-MPA. Tarnyba vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Mediacijos Įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, patvirtino, kad pareiškėja įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

3.4. Akcentuoja, kad pakartotinai kreiptis privalomosios mediacijos ieškovę įstatymas neįpareigoja. Teismo išvados, kad ieškovei galimai žinoma atsakovo elektroninio pašto adresas, ar žinoma galimybė su juo susisiekti socialiniais tinklais, remiasi prielaidomis, ieškovei tokie kontaktiniai duomenys nežinomi. Ieškovė nurodė šiuo metu teismui atsitiktinai sužinota atsakovo gyvenamosios vietos adresą užsienyje, o teismas patvirtino dabartinį atsakovo gyvenamosios vietos adresą, ieškovė su tėvu nebendrauja, atsakovo gyvenamosios vietos adresas ir kontaktinis telefono numeris teismui pateiktas, kitų duomenų apie atsakovą ieškovė neturi ir negali pateikti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

5. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

6. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį atsakovui dėl išlaikymo (paramos) pilnamečiui vaikui priteisimo, neįgyvendinus vykdytos privalomosios mediacijos procedūros, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

7. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju, ieškovė (apeliantė) V. S. kreipėsi į teismą dėl išlaikymo (paramos) pilnamečiui vaikui priteisimo. Kartu su ieškiniu be kita ko pateikė teismui ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus (toliau – VGTPT) 2024 m. rugpjūčio 14 d. pažymą Nr. (11.14 Mr)(M-P-24-4299)-MPA, dėl privalomosios mediacijos sąlygos įgyvendinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, konstatavo, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad atsakovui pranešimas dėl privalomosios mediacijos būtų siųstas jo gyvenamosios vietos adresu, atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. ieškovei nesilaikant šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, argumentuodama jį iš esmės tuo, kad ji tinkamai pasinaudojo privalomąja mediacija, tam patvirtinti yra pateikusi ir VGTPT pažymą.

8. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017).

9. CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

10. MĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus minėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis MĮ 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais VGTPT paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo MĮ 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, MĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (MĮ 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, VGTPT arba mediatorius kreipiasi į kitą ginčo šalį su pranešimu apie gautą prašymą, kartu nurodydami, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (MĮ 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (MĮ 21 straipsnio 5 dalis).

11. Taigi, kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama VGTPT arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (MĮ 4 straipsnio 1 dalis).

12. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi buvo atsisakyta priimti ieškinį, pirmosios instancijos teismui kilus abejonių, ar atsakovas VGTPT realiai buvo informuotas apie privalomąją mediaciją.

13. Šiuo atveju kartu su ieškiniu pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė V. S. 2024 m. liepos 5 d. kreipėsi į VGTPT, prašydama vykdyti privalomąją mediaciją, sprendžiant ginčą su E. S. dėl išlaikymo iš tėvo priteisimo pilnamečiam asmeniui ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo. Iš VGTPT 2024 m. rugpjūčio 14 d. pažymos Nr. (11.14 Mr)(M-P-24-4299)-MPA, dėl privalomosios mediacijos, turinio matyti, kad VGTPT raštu kreipėsi į E. S. (adresu (duomenys neskelbtini)) su prašymu ne vėliau kaip per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti VGTPT rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. VGTPT informavo, kad teikiant šią pažymą nėra gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl privalomosios mediacijos vykdymo ir laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąją mediacija. Toje pačioje pažymoje VGTPT, vadovaudamasi MĮ 21 straipsnio 5 dalimi, patvirtinto, kad ieškovė V. S. įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija ir turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.

14. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Aiškindamas CPK 197 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra nurodęs, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-969/2023).

15. Nurodytas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama VGTPT arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės teismui pateikta VGTPT pažyma dėl privalomosios mediacijos laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, kadangi ji yra patvirtinta ir išduota valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis šiam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, o joje nurodyti duomenys, įskaitant ir ieškovės įgyvendintą įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija, laikomi visiškai įrodytais, iki jie bus paneigti kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S?1285?945/2023; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1494-555/2023).

16. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad šalys negali naudotis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka formaliai ir tik tam, kad susidarytų prielaidos kreiptis į teismą, tačiau kartu pažymi, jog reikalavimas pasinaudoti privalomąja mediacija neturi užkirsti kelio asmeniui pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovė, pateikdama teismui ieškinį, buvo tinkamai įgyvendinusi įstatyme įtvirtintą pareigą pasinaudoti išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka, t y. kreipėsi į VGTPT dėl privalomosios mediacijos vykdymo, nurodydama atsakovą, jai žinomą jo gyvenamosios vietos adresą. Iš pateiktos VGTPT 2024 m. rugpjūčio 14 d. pažymos turinio taip pat negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovui VGTPT siųsti procesiniai dokumentai ieškovės pateiktu jo gyvenamosios vietos adresu nebuvo įteikti. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvestionuoti VGTPT išvadą, nurodydamas, jog ieškovė netinkamai įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. VGTPT konstatavimas apie reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įgyvendinimą yra pakankamas įrodymas, jog ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo (paramos) pilnamečiui vaikui priteisimo.

17. Pažymėtina, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje tik patikrina, ar su ieškiniu į teismą besikreipianti šalis pasinaudojo išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, jog atsakovas vis tik nežinojo apie jam siūlytą galimybę pasinaudoti privalomąja mediacija arba atsakovas išreikštų norą ja pasinaudoti, teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti civilinį ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu ir vykstant bylos nagrinėjimui (Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė privalomąją mediaciją reglamentuojančias teisės normas, priėmė nepagrįstą nutartį, todėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartis yra panaikinama ir ieškinio priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti ir ieškovės V. S. ieškinio dėl išlaikymo (paramos) pilnamečiui vaikui priteisimo priėmimo klausimą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.