Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui D. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno teritorinė muitinė 2016 m. lapkričio 3 d. priėmė sprendimą Nr. 6PR20001 (toliau – ir 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas) (Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės byla Nr. 6.11-(7-28/2017) (toliau – ir Komisijos byla) b. l. 20–25) pripažinti pareiškėją R. L. (toliau – ir pareiškėjas) ir E. Š. solidariais skolininkais muitinei už importuotą ir nedeklaruotą muitinėje transporto priemonę „Mercedes Benz320“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir automobilis), kuriems nustatyta mokestinė prievolė: 550 Eur muito mokestis, 1 271 Eur pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), 451 Eur PVM delspinigiai bei 182 Eur bauda.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas G. M. palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti. Paaiškino, kad Komisija privalėjo vadovautis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjas nežinojo apie tai, kad mokesčiai ir muitai nėra sumokėti, dėl to teismai ir pripažino, kad pareiškėjo atžvilgiu E. Š. įvykdė apgaulę. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu nustatytos aplinkybės yra įgijusios prejudicinę galią, todėl jų įrodinėti nereikia, pareiškėjo skundas yra pagrįstas, o Komisijos sprendimas naikintinas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo pripažinimo solidariuoju skolininku teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas VĮ „Registra“ pateikė 2013 m. rugpjūčio 9 d. prašymą Nr. 9793906 „Dėl transporto priemonės registracijos“ (Komisijos byla, b. l. 25).

Kauno teritorinė muitinė 2014 m. balandžio 7 d. rašte Nr. (29.53/05)-1B-5683 „Dėl transporto priemonės Mercedes Benz E 320, K/Nr. (duomenys neskelbtini) įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją“ pareiškėjui paaiškinta, kad Kauno teritorinė muitinė iš VĮ „Regitra“ duomenų mato, jog pareiškėjas savo vardu pagal 2013 m. liepos 1 d. pirkimo – pardavimo dokumentą įregistravo automobilį, kurio paskutinė registracijos vieta yra Šveicarijos Konfederacija. Įvertinus tai, kad Lietuvos muitinėje pareiškėjo automobilio deklaravimas nėra užfiksuotas, Kauno teritorinė muitinė įpareigojo pareiškėją atsakyti į su automobilio deklaravimu Lietuvos muitinėje susijusius klausimus bei pateikti su tuo susijusius prašomus dokumentus (Komisijos byla, b. l. 38–39).

Kauno teritorinė muitinė 2014 m. birželio 11 d. pranešimu informavo pareiškėją apie Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 4PR20016, kuriuo pareiškėjas pripažintas skolininku, o mokestinės prievolės atsiradimo data nustatyta – 2013 m. rugpjūčio 9 d. (Komisijos byla, b. l. 33-37, 45)

Nesutikęs su Kauno teritorinės muitinės sprendimu, pareiškėjas Muitinės departamentui pateikė 2016 m. balandžio 29 d. skundą su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis (teismo nuosprendžiu nustatytas naujas faktines aplinkybes), kuriuo prašė panaikinti Kauno teritorinės muitinės sprendimą ir pripažinti muitinės skolininku E. Š. dėl nesumokėtų mokesčių parduodant automobilį pareiškėjui. Tačiau Muitinės departamentas 2016 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 1A-278 atnaujino mokestinės ginčo bylos procesą, panaikino minėtą Kauno teritorinės muitinės sprendimą ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą (Komisijos byla, b. l. 26-28, 30)

Kauno teritorinė muitinė 2016 m. lapkričio 3 d. pranešimu Nr. (11.111)1B-11719 informavo pareiškėją ir E. Š. apie skundžiamą 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą, kuriuo nusprendė pripažinti solidariais skolininkais muitinei pareiškėją ir E. Š.. Pareiškėjui apskundus minėtą 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą, Muitinės departamentas priėmė skundžiamą 2017 m. sausio 9 d. sprendimą, kuriuo patvirtinto Kauno teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą (Komisijos byla, b. l. 11-13, 14).

Pareiškėjas nesutinka su tomis Kauno teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo, Muitinės departamento 2017 m. sausio 9 d. sprendimo bei Komisijos 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo dalimis, kuriose pareiškėjas pripažintas solidariu skolininku muitinei kartu su E. Š..

Pareiškėjas nesutinka su Komisijos ir mokesčių administratorių sprendimais, nes ne jis, o E. Š. yra nubaustas už apgaulę, dokumentų klastojimą, todėl pareiškėjui neturi kilti jokios teisinės pasekmės dėl nedeklaruoto automobilio ir nesumokėtų muitų ir mokesčių, kadangi ne pareiškėjas, o E. Š. įvykdė neteisėtą veiką.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, teigdamas, kad mokesčių administratoriai, apskaičiuodami mokesčius ir nustatydami mokestinę prievolę, nesprendžia asmenų baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimo, o sprendžia mokestinės nepriemokos apmokestinimo klausimą, o ir mokestinės prievolės atsiradimo pagrindas pareiškėjui yra ne BK, o Bendrijos muitinės kodeksas.

Teismas pažymi, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Nr. C-414/02), nurodydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (LVAT 2017 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-261/2017). Pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju negali kilti solidari skolininkų (pareiškėjo ir E. Š.) atsakomybė pagal Bendrijos kodekso 202 straipsnio 3 dalį. Tai, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu (Komisijos byla, b. l. 47–58), kurį Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą (Komisijos byla, b. l. 59–64), E. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai ėmėsi komercinės veiklos, neturi įtakos nagrinėjamai administracinei bylai, nes nagrinėjamu atveju yra vertinama, ar pagrįstai pareiškėjas mokesčių administratorių sprendimais yra pripažintas solidariuoju skolininku. Todėl pareiškėjo argumentai dėl solidarios skolininkų atsakomybės laikytini kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju yra vertinama, ar pagrįstai mokesčių administratoriai pareiškėją pripažino solidariuoju skolininku. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjas pats privalėjo domėtis, ar automobilis deklaruotas muitinėje, ar už jį sumokėti privalomi mokėti muitai ir mokesčiai.

Pažymėtina, kad Bendrijos muitinės kodekso 37 straipsnyje nustatyta, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Jos gali būti muitinės tikrinamos vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis (1 dalis). Jos lieka taip prižiūrimos tiek laiko, kiek, atitinkamais atvejais, reikia jų muitiniam statusui nustatyti, o ne Bendrijos prekių atveju, nepažeidžiant 82 straipsnio 1 dalies, – tol, kol pakeičiamas prekių muitinis statusas, jos įvežamos į laisvąją zoną, padedamos į laisvąjį sandėlį, reeksportuojamos ar sunaikinamos vadovaujantis 182 straipsniu (2 dalis). Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 38 straipsnio dalimi, asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti: a) į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą arba b) į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną: jūra arba oru, ar sausuma, nevykstant per kitą Bendrijos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena (1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį, bet kuris asmuo, kuris prisiima atsakomybę už prekių gabenimą po to, kai jos buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, inter alia, dėl prekių perkrovimo, tampa atsakingu už 1 dalyje nustatytos prievolės vykdymą. Bendrijos muitinės kodekso 40 straipsnyje įtvirtinta, kad prekės, kurios vadovaujantis 38 straipsnio 1 dalies a punktu pristatomos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą, turi būti pateiktos muitinei asmens, kuris jas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmens, prisiėmusio atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnio nuostatas, išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir, kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti muitais. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad importo skola muitinei atsiranda: a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio 2 įtraukos nuostatas. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalimi, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o pagal šio straipsnio 3 dalį, skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes (1 įtrauka); bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, jeigu yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (2 įtrauka); bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, jeigu yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 įtrauka).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir LVAT), aiškindamas minėtas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, yra pažymėjęs, kad aplinkybė, kai asmuo pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga; svarbu, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1948-662/2016). Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, jog yra protingas pagrindas manyti, kad jis turėjo žinoti, jog įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai; nereikalaujama įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes (LVAT administracinėse bylose Nr. A143-2619/2011, Nr. A143-366/2014, Nr. A261-840/2013 ir kt.).

Bylos duomenys patvirtina, jog ginčo automobilis Lietuvoje įregistruotas pareiškėjo vardu (Komisijos byla, b. l. 40), o prieš tai buvo įregistruotas Šveicarijos Konfederacijoje (Komisijos byla, b. l. 42). Byloje nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių. Įvežus automobilį į Bendrijos muitų teritoriją, jis privalėjo būti nedelsiant deklaruotas nagrinėjamu atveju Lietuvos muitinėje ir į laisvą apyvartą išleistas tik sumokėjus privalomus importo mokesčius (Bendrijos muitinės kodekso 38 straipsnis). Neteisėtai įvežus į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamą prekę (automobilį), atsiranda skola muitinei.

Kaip buvo nustatyta, sprendžiant dėl skolininko atsakomybės dėl į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai įvežtų prekių nustatytinos dvi sąlygos. Pirma – asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes. Aplinkybė, kad pareiškėjas kartu su VĮ „Regitra“ 2013 m. rugpjūčio 9 d. prašymu Nr. 9793906 „Dėl transporto priemonės registracijos“ (Komisijos byla, b. l. 40) pateikė Šveicarijos Konfederacijos išduotą automobilio registravimo dokumentą (Komisijos byla, b. l. 42), 2013 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, draudimo liudijimą (Komisijos byla, b. l. 25). Šias aplinkybes aiškiai patvirtina Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartis (Komisijos byla, b. l. 47-64, LITEKO). Todėl šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas turėjo suprasti, jog įsigyja automobilį iš Šveicarijos piliečio, kuris įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, privalėjo pasidomėti, ar automobilis Bendrijos muitų teritorijoje yra išleistas į laisvą apyvartą, ar už jį sumokėti importo mokesčiai, arba šiuos veiksmus privalėjo atlikti pats. Iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjo paaiškinimų aiškiai matyti, kad pareiškėjas įsigijo ginčo automobilį, įregistravo jį VĮ „Regitra“, pateikdamas Šveicarijos Konfederacijos išduotą automobilio registravimo dokumentą, pirkimo-pardavimo sutartį, draudimo liudijimą, po registracijos VĮ „Regitra“ pareiškėjas automobiliu disponavo nuosavybes teise (ginčo dėl to nėra). Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui apskritai nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog įsigijus ginčo automobilį jis buvo deklaruotas Lietuvos muitinėje ir už jį yra sumokėti privalomi mokėti importo mokesčiai, kad jis tuo domėjosi ar būtų teiravęsis E. Š. apie atliktus formalumus, susijusius su automobiliu, deklaruojant jį Lietuvos muitinėje. Todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas atitinka pirmąją sąlygą. Pripažinus, jog pirmoji sąlyga pripažinti pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos prasme yra įrodyta, teismas sutinka su atsakovo pozicija ir nepagrįstais laiko pareiškėjo argumentus dėl neteisėtų prekių „laikymo“ sąvokos aiškinimo.

Teismas laiko, kad pažeidimui pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką konstatuoti pakanka nustatyti, kad asmuo žinojo (privalėjo žinoti), kad įsigijo arba laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Vien tik pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas su Šveicarijos piliečiu patvirtina, kad pareiškėjas automobilį įsigijo iš ne iš E. Š., todėl žinojo (turėjo žinoti), kad automobilį įsigijo ne iš Bendrijos muitų teritorijos. LVAT yra pažymėjęs, kad aplinkybė, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie prekės įvežimo neteisėtumą nustatytina pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, o vien subjektyvaus pareiškėjo interpretavimo šiuo klausimu nepakanka vienokiai ar kitokiai išvadai dėl jo tinkamumo būti mokestinės prievolės subjektu padaryti (2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-366/2014).

Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, jog jam registruojant įsigytą ginčo automobilį Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro (toliau – ir Registras) tvarkytojos VĮ „Regitra“ darbuotojai, matydami, kad registruojama ne Europos Sąjungos prekė, neinformavo jo apie galimai nesumokėtus muito mokesčius. Pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286, (toliau – ir Nuostatai) (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 1 d.) 2 punktą, registro paskirtis yra registruoti registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti registro duomenis, atlikti kitus registro duomenų tvarkymo veiksmus. Nuostatų 10 punkte nustatyta, jog Registro tvarkytojas: 10.1. registruoja registro objektus, 10.2. tvarko registro duomenis, 10.3. sudaro registro duomenų teikimo sutartis, 10.4. pagal kompetenciją atsako už registro duomenų saugą, 10.5. atlieka kitas Nuostatuose ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas. Matyti, kad ginčui aktualiu metu galioję teisės aktai nenustatė pareigos VĮ „Regitra“ tikrinti transporto priemonių įvežimo į Lietuvos Respubliką teisėtumą. Pats pareiškėjas privalėjo domėtis, ar automobilis deklaruotas muitinėje, ar už jį sumokėti privalomi mokėti importo mokesčiai. To nepadarius, pačiam pareiškėjui kilo iš to išplaukusios teisinės pasekmės, todėl pareiškėjo argumentai jog jis nežinojo apie privalomus mokėti muitus ir mokesčius dėl VĮ „Regitra“ darbuotojų neveikimo laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Komisija, vertindami pareiškėjo žinojimą (privalėjimą žinoti), kad įsigijo arba laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai, privalėjo vadovautis Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-817-426/2017 priimtu 2017m. sausio 30 d. sprendimu. Muitinės departamento atstovas teismo posėdyje pažymėjo, jog negalima remtis minėtu teismo sprendimu kaip prejudiciniu, nes skiriasi ne tik proceso šalys, bet ir ginčo objektas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas bei LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas, LVAT 2013-03-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P261-76/2013). Teismas sutinka su atsakovo pozicija, nes pareiškėjo nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

Įvertinęs visas faktines aplinkybes, teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentą, jog jis elgėsi pakankamai rūpestingai, kadangi supratęs, jog E. Š. nėra sumokėjęs muito mokesčių, kreipėsi į FNTT su prašymu pradėti tyrimą dėl E. Š. neteisėtų veiksmų – dokumentų klastojimo (Komisijos byla, b. l. 46). Pažymėtina, jog pareiškėjas momentą, kada suprato apie muitinės formalumų neatlikimą, sieja su Kauno teritorinės muitinės 2014 m. balandžio 7 d. raštu. Tai paaiškino rašte, kuriuo kreipėsi į FNTT (Komisijos byla, b. l. 46). Taigi šios faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog Kauno teritorinė muitinė 2 kartus (2014 m. balandžio 7 d. raštu ir 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštu) kreipėsi į pareiškėją su įpareigojimais pateikti informaciją, susijusią su automobilio deklaravimu Lietuvos muitinėje, tačiau pareiškėjas abu kartus jokios informacijos Kauno teritorinei muitinei nepateikė (Komisijos byla, b. l. 20, 33). Todėl, pareiškėjo argumentai, jog pareiškėjas nežinojo, kokios institucijos administruoja mokesčius, o pasikreipęs į FNTT nėra atsakingas už tai, ar institucijos tarpusavyje bendradarbiauja ir viena kitai perduoda informaciją, laikytini nepagrįstais.

Atsižvelgus į šias aplinkybes ir sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, ar yra protingas pagrindas manyti, kad jis turėjo žinoti, jog įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių (pareiškėjo pasirašytame automobilio pirkimo – pardavimo dokumente nurodyta, jog automobilio pardavėjas yra ne E. Š. (kuriam pareiškėjas perdavė pinigus), o R. M. (Šveicarijos Konfederacijos pilietis – ginčo dėl to nėra) (Komisijos byla, b. l. 43, 47-64, LITEKO), pareiškėjas pats kartu su VĮ „Regitra“ 2013 m. rugpjūčio 9 d. prašymu Nr. 9793906 „Dėl transporto priemonės registracijos“ (Komisijos byla, b. l. 40) pateikė Šveicarijos Konfederacijos išduotą automobilio registravimo dokumentą, pirkimo-pardavimo sutartį, draudimo liudijimą (Komisijos byla, b. l. 42), Kauno teritorinė muitinė 2 kartus (2014 m. balandžio 7 d. raštu ir 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštu (Komisijos byla, b. l. 20, 33)) kreipėsi į pareiškėją su įpareigojimais pateikti informaciją, susijusią su automobilio deklaravimu Lietuvos muitinėje, tačiau pareiškėjas abu kartus jokios informacijos Kauno teritorinei muitinei nepateikė), proceso šalių rašytinių argumentų ir teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų, darytina išvada, kad pareiškėjas nesielgė apdairiai, rūpestingai ir atidžiai. Teismo vertinimu, tai sudaro protingą pagrindą manyti, jog pareiškėjas turėjo žinoti, kad įsigijo automobilį, kuris į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas neteisėtai, pareiškėjas teismui pateikė tik subjektyviu vertinimu paremtus interpretavimus ginčo klausimu, tačiau nepateikė apskritai jokių išvadas paneigiančių įrodymų.

Pareiškėjas nekelia ginčo dėl mokestinės prievolės apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas šiuo aspektu nepasisako. Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariuoju skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, nėra pagrindo tenkinti skundo jame išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo R. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.