Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Algimanto Valantino,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo Mariaus Zabitos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 8 d.

Iš D. P. (duomenys neskelbiami) naudai priteista 2 423,68 Eur ekstradicijos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. J., I. K. (kurių atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis) ir R. A. (kuris nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal BK 39¹ straipsnį), turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, o būtent:

ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau, kaip 2014 m. rugsėjo 14 d. susitarė su E. J. dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių – įgijimo. Slovėnijos (duomenys neskelbiami) mieste surado šių narkotinių medžiagų pardavėją ir su juo susitarė dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimo, apie surastą narkotinių medžiagų pardavėją ir rastas narkotines medžiagas informavo E. J..

E. J., vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, organizavo narkotinių medžiagų kurjerio – R. A. su automobiliu „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvykimą į Vengrijos Respublikos, (duomenys neskelbiami) miestą.

D. P., būdamas Vengrijos Respublikos (duomenys neskelbiami) mieste, pasitiko iš Lietuvos Respublikos atvykusį R. A., perėmė iš jo E. J. perduotus pinigus, skirtus narkotinių medžiagų įgijimui, o kurjerį R. A. apgyvendino viešbutyje.

Bendrininkams E. J. ir I. K. 2014 m. rugsėjo 15 d. atvykus į Vengrijos Respublikos (duomenys neskelbiami) miestą, D. P. perdavė informaciją apie savo susitarimą su narkotinių medžiagų pardavėju ir nurodė vietą, kurioje turi būti įgytos narkotinės medžiagos. E. J., tęsdamas bendrus nusikalstamus veiksmus, nurodė I. K. ir R. A. vykti D. P. nurodytu adresu ir įgyti narkotines medžiagas. I. K. ir R. A., vykdydami bendrą nusikalstamą sumanymą – įgyti narkotines medžiagas, 2014 m. rugsėjo 15 d. nuvyko į Slovėnijos (duomenys neskelbiami) miestą, kur pagal D. P. susitarimą automobilių stovėjimo aikštelėje iš nenustatyto asmens įgijo labai didelį kiekį – 8 079,31 g kanapių.

D. P., vykdydamas tolesnį bendrą nusikalstamą sumanymą, ne vėliau, kaip 2014 m. rugsėjo 15 d., Vengrijos Respublikos (duomenys neskelbiami) mieste, nenustatytame name surado patalpas – garažą, į kurį I. K. ir R. A. pagal susitarimą neteisėtai atgabeno įgytą labai didelį kiekį – 8 079,31 g narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių. D. P. 2014 m. rugsėjo 15 d., būdamas šiame garaže kartu su E. J., I. K. ir R. A. į 8 paketus supakuotas narkotines medžiagas paslėpė automobilyje „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtose slėptuvėse ir automobilio atsarginiame rate, taip automobilį paruošdami narkotinių medžiagų gabenimui. Po to, tęsdamas bendrą nusikalstamą sumanymą – įgyti ir gabenti narkotines medžiagas -2014 m. rugsėjo 16 d. užpildamas kuro į kurjerio R. A. automobilį „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) D. P. jį parengė kelionei.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Nuteistojo D. P. gynėjas M. Zabita apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes neįrodyta, kad D. P. dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme. Atmetus šį prašymą, panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, nes buvo surašytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

2.1. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamojo kodekso nuostatas, padarius esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, nesilaikant teisingumo principo reikalavimo. Teismas nepagrįstai rėmėsi iš esmės vien tik nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens R. A. parodymais ir priėmė neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, nes šio liudytojo parodymai prieštarauja bylos medžiagai. Pripažindamas byloje esančius duomenis įrodymais, teismas turėjo juos įvertinti objektyviai ir visapusiškai, atsižvelgiant į jų visetą, pašalinti visus prieštaravimus ir abejones, o nepavykus to padaryti – juos vertinti kaltinamojo naudai, tačiau teismas to nepadarė. Prieštaravimams pašalinti gynyba prašė pagal tarptautinės pagalbos prašymą apklausti užsienyje gyvenančius asmenis, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Tai sukliudė bylą išnagrinėti visapusiškai ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tokios aplinkybės, kai asmuo, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, duoda parodymus apie kitus asmenis, dalyvavusius organizuotoje grupėje ar organizuotame susivienijime, reikalauja, kad teismas atsargiau vertintų parodymus apie atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir kitų nusikaltimo bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikaltimą, skirtų didesnį dėmesį įvertindamas tokio asmens parodymų savarankiškumą bei objektyvumą, – šiuo atveju įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2006). Šioje išskirtoje byloje nuteistajam D. P. nebuvo pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo organizuotoje grupėje ar nusikalstamame susivienijime. Pagrindinėje baudžiamojoje byloje Nr. 1-35-397/2017 E. J. ir I. K. taip pat nebuvo teisiami už jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, veikiant organizuotoje grupėje ar nusikalstamame susivienijime. Remiantis BK 39¹ straipsniu, negalima atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės, kuris nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Dėl to gynėjui kelia abejonių sprendimo atleisti R. A. nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, pagrįstumas ir pastarojo duotų parodymų teisingumas. Skunde nurodoma, jog gynėjo prašymu buvo išsireikalauta ir prijungta prie šios baudžiamosios bylos medžiagos baudžiamoji byla Nr. 1-35-397/2017. Sugretinus tos bylos duomenis su tais, kuriais grindžiama D. P. kaltė šioje byloje, tapo akivaizdu, jog R. A. parodymai, kuriais nuosprendyje remiasi teismas, prieštarauja objektyviai bylos medžiagai. Be to R. A. viso proceso metu nebuvo nuoseklus, savo parodymus keitė. Nuosprendyje nenurodyta jokių motyvų, kodėl teismas remiasi vienais D. P. parodymais, o kitus parodymus atmeta. Tokiu būdu buvo padarytas BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimo pažeidimas.

2.3. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis D. P. parodymais, kad jis su E. J., I. K. bei atleistu nuo baudžiamosios atsakomybės R. A. niekada nesitarė dėl narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo turint tikslą platinti, bei nedalyvavo inkriminuotoje veikoje. Šiuos D. P. parodymus paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Priešingai, 2018 m. rugsėjo mėn. teisiamojo posėdžio metu R. A., kurio parodymais rėmėsi teismas, grįsdamas D. P. kaltę, nurodė, kad jis su D. P. dėl narkotinių medžiagų nėra bendravęs, negirdėjo, kad D. P. būtų apie jas ir su kuo nors kalbėjęs. 2014 m. rugsėjo 15 d. garaže narkotines medžiagas krovė jis, R. J. ir I. K., o D. P. jų nekrovė. Nors garaže D. P. buvo, tačiau kartu buvo ir dar vienas nepažįstamas asmuo – armėnas, gali būti G. B. (G. B.). Teismas dėl tokių R. A. parodymų nepasisakė.

2.4. Gynėjo teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų D. P. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje. Šioje išskirtoje byloje ikiteisminis tyrimas iš esmės nebuvo atliekamas, nes prokuroras tiesiog laukė, kada bus priimtas sprendimas kitoje (iš kurios išskirta ši) baudžiamojoje byloje Nr. 1-35-397/2017. Tik įsiteisėjus minėtam nuosprendžiui E. J. ir I. K. atžvilgiu, prokuroras pabaigė ikiteisminį tyrimą šioje byloje ir bylą perdavė teismui.

2.5. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad iš medicininių dokumentų išrašų matyti, jog D. P. buvo Lietuvoje gydomas stacionare nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 19 d., o gydymas ambulatoriškai tęsėsi nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2014 m. birželio 14 d., todėl D. P. negalėjo padaryti jam inkriminuojamo nusikaltimo. Be to, iš 2017 m. spalio 23 d. (duomenys neskelbiami) apskrities VPK (duomenys neskelbiami) policijos komisariato pažymos apie D. P. kardomosios priemonės periodinę registraciją matyti, kad D. P. nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. kiekvieną antradienį registravosi policijoje. Mobiliojo ryšio telefonų (toliau – ir MRT) išklotinės ir duomenų analizė taip pat rodo, kad buvo užfiksuoti kontaktai tik tarp R. A., S. A., I. K., E. J., G. V. Šie objektyviai nustatyti duomenys paneigia vėlesnius R. A. parodymus dėl D. P. vaidmens nusikaltimo padaryme.

2.6. Toliau apeliaciniame skunde gynėjas pateikia R. A. parodymų analizę ir pažymi, kad pastarojo parodymai apie susitikimus su D. P. Vengrijoje yra melagingi, nes tuo metu D. P. iš tikrųjų buvo Lietuvoje ir lankėsi/gydėsi ligoninėje, registravosi policijoje. Skunde nurodoma, kad 2014 m. gruodžio 12 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. A. nurodė atvejus, kada jis buvo Vengrijoje ir įgijo narkotines medžiagas bei kada, su kuo jis buvo susitikęs, tame tarpe ir su D. P. R. A. parodė, kad „2014 m. birželio 8 d. su šeima išvažiavau į Vengriją parvežti tų kanapių, bet ten nieko nebuvo, grįžau tuščias. Ten prabuvau 3 dienas, atvažiavo D. P., davė 300 eurų, užsipyliau kuro ir grįžau į Lietuvą“. Sulyginus šiuos jo parodymus su duomenimis iš periodinio registracijos policijos įstaigoje žurnalo matyti, kad D. P. (duomenys neskelbiami) policijos komisariate registravosi 2014 m. birželio 3 d. 10.10 val. ir 2014 m. birželio 10 d. 11.00 val. Gynėjo teigimu, D. P. tuo pačiu metu negalėjo būti skirtingose valstybėse. D. P. atsižymėjo policijos įstaigoje 2014 m. birželio 10 d. 11.00 val., o tai reiškia, kad tuo laikotarpiu jis buvo ne Vengrijoje. (duomenys neskelbiami) (Vengrijoje) yra daugiau kaip 1 400 km atstumu nuo Lietuvos, o tai reiškia, kad į vietą R. A. galėjo atvykti tik 2014 m. birželio 9 d. Tokiu atveju R. A. pasitikti ir su juo bendrauti 3 dienas D. P. negalėjo, nes jis birželio 10 d. dar buvo Lietuvoje, ką objektyviai patvirtina ir policijos žurnalo įrašas. 2015 m. vasario 25 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole nurodyta, kad 2014 m. birželio 10 d. 11.11 val. užfiksuotas E. J. ir R. A. pokalbis, kurio metu R. A. informuoja, jog viskas paruošta tik reikia pasiimti navigaciją. Iš išslaptinto pokalbio turinio matyti, kad R. A. nurodo, jog „mes jau buvom nuvažiavę, užsisakėm viską. Apie trečią valandą paskambins, bus išrinkta, viskas paruošta, padaryta, tik <...> [važiuok]“. Iš pokalbio galima spręsti, kad 2014 m. birželio 10 d. R. A. dar buvo (duomenys neskelbiami) ir tą pačią dieną turėjo išvažiuoti. Iš R. A. 2014 m. rugsėjo 25 d. parodymų matyti, kad prieš išvažiuojant iš Vengrijos į Lietuvą, jis buvo susitikęs su „kažkokiu žmogumi, kurio vardas (duomenys neskelbiami). <...> Atvažiavo tas pats vengras (duomenys neskelbiami), su juo buvo dar kitas asmuo, kuris kalbėjo lietuviškai. To asmens, kuris kalbėjo lietuviškai, aš vardo nežinau. <...> davė 300 eurų.“ Taigi nurodytu laikotarpiu R. A. su D. P. susitikti negalėjo ir tą objektyviai patvirtina bylos duomenys.

2.7. Iš MRT kontaktų analizės matyti, kad E. J. Vengrijoje buvo 2014 m. birželio 15 d., o R. A. tuo metu jau buvo Lietuvoje. Tai patvirtina R. A. MRT analizė, kurioje užfiksuota, kad R. A. 2014 m. birželio 15 d. 12.16 val. kontaktuoja su žmona S. A., o 12.18 val. – su I. K.. Šiais dviem atvejais prisijungimo bokštai yra (duomenys neskelbiami) (KN029UC, KN029UA). Kaip minėta, 2014 m. birželio 14 d. D. P. lankėsi ligoninėje, 2014 m. birželio 17 d. 10.20 val. jis registravosi policijoje. Dėl to nurodomu laikotarpiu 2014 m. birželio mėnesį, kai R. A. ar E. J. buvo Vengrijoje, D. P. buvo Lietuvoje.

2.8. Aptariant 2014 m. rugpjūčio 5 d. įvykius, gynėjas atkreipia dėmesį į R. A. parodymus, duotus 2014 m. rugsėjo 25 d. apklausoje. R. A. parodė, kad „rugpjūčio pradžioje (duomenys neskelbiami) jau buvo išvykęs į Vengriją. (duomenys neskelbiami) paskambino I. K., kur pasakė, kad jau galite lėkti. <...> Atvykome į tą patį viešbutį, kuris buvo (duomenys neskelbiami) centre. Tame viešbutyje pabuvome vieną naktį. <...> Ryte į viešbutį atvyko (duomenys neskelbiami) su kitu lietuviu. Tas lietuvis liko viešbutyje. (duomenys neskelbiami) man nurodė važiuoti paskui (duomenys neskelbiami) automobilį. Mes nuvykome į gyvenamųjų namų kvartalą. Kaip atvykau į garažą, tai tas vengras man padavė lagaminą ant ratukų. <...> Tas vengras liepė krautis“. Tik vėliau R. A. parodė, kad tas lietuvis, kurio vardo jis nežinojo, yra vardu (duomenys neskelbiami), pravarde (duomenys neskelbiami), pavarde (duomenys neskelbiami). Iš MRT analizės matyti, kad MRT pokalbiai yra registruoti tarp E. J. ir R. A., pokalbių prisijungimai Vengrijoje yra 2014 m. rugpjūčio 5-6 d. Iš jau minėtos policijos pažymos ir periodinės registracijos žurnalo įrašų matyti, kad tuo metu D. P. buvo Lietuvoje, t. y. 2014 m. rugpjūčio 5 d. 11.00 val. registravosi policijoje Lietuvoje. Taigi nurodytu laikotarpiu D. P. objektyviai negalėjo būti ir nebuvo Vengrijoje.

2.9. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tuos R. A. parodymus, kur pastarasis paaiškino dėl parodymų apie D. P. davimo. Pirminėse apklausose R. A. neigė savo kaltę ir tik vėliau 2014 m. rugsėjo 25 d. apklausoje jis parodė, kad kai vyko su šeima į Vengriją (2014 m. birželio 8 d.) ten susitiko su (duomenys neskelbiami) ir „lietuviškai kalbančiu asmeniu, kurio vardo nežino“. 2014 m. rugsėjo 30 d. apklausoje R. A. parodė apie tuos pačius 2014 m. birželio mėn. įvykius, kartu paaiškino, jog šiandien prisiminė to lietuvio, apie kurį davė anksčiau parodymus, vardą – (duomenys neskelbiami), kurio pavardės neprisimena, pravarde (duomenys neskelbiami), taip pat žino, kad pastarojo tėvai gyvena J. N. gatvėje (nors D. P. tėvai ten negyvena, kaip nurodo gynėjas). 2014 m. spalio 16 d. apklausos metu R. A. pateikė asmens vardu (duomenys neskelbiami) apibūdinimą, t. y. „(duomenys neskelbiami) yra 40-45 metų amžiaus, apie 190 cm ūgio, stambaus kūno sudėjimo ir t.t.“. Tą pačią dieną padaromas atpažinimas iš nuotraukų, kuriuose R. A. atpažįsta D. P. Gynėjui kelia abejonių tokie sutapimai ir tyrimo eiga, kai atpažįstančiam asmeniui tokiu būdu pateikiamas atpažinti iš nuotraukos asmuo, apie kurį prieš tai jis davė parodymus. Byloje nėra (ir iki to procesinio veiksmo nebuvo) jokių duomenų, kad D. P. ir asmuo pravarde (duomenys neskelbiami) yra vienas ir tas pats asmuo, todėl neaišku, kokiu būdu policijos pareigūnai nustatė, kad nežinomas lietuvis yra būtent D. P.

2.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. A. parodymus dėl D. P. dalyvavimo nusikaltimo padaryme įvertino kaip nuoseklius ir patikimus, nes aukščiau aptarta rašytinė bylos medžiaga tai paneigia. Nuosprendyje akcentuojami tik R. A. 2018 m. liepos 2 d. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, tačiau teismas ignoravo kitus R. A. duotus parodymus. Gynėjas pažymi, jog šalinant prieštaravimus R. A. parodymuose, jis taip pat parodė, kad „galėjo būt, kad Vengrijoje pakavau su (duomenys neskelbiami), o (duomenys neskelbiami) padavinėjo. Namą surado ne (duomenys neskelbiami), ne (duomenys neskelbiami), ne aš, o tas armėnas. Turbūt armėno vardas buvo G. B., aš neprisimenu, ten buvo tik vienas armėnas. <...> Aš (duomenys neskelbiami) žinojau kaip (duomenys neskelbiami), nežinojau, kad tai D. P., (duomenys neskelbiami) jį vadino (duomenys neskelbiami). Aš galvoju, kad buvo kalbama apie šitą asmenį. Kai tyrėja atnešė nuotraukas atpažinimui, aš parodžiau į tą nuotrauką. Pasakė, kad tai (duomenys neskelbiami) – D. P.. Man buvo atneštos didelės nuotraukos, jų buvo gal 7. Gal buvo 6, gal 7. Aš nežinojau apie tai, kad (duomenys neskelbiami) gabeno narkotines medžiagas ir taip nesakiau, jas gabenau aš. Man visus nurodymus davė E. J. Kai paskutinį kartą išvažiavau, pasakė, kad paduosiu pinigus (duomenys neskelbiami). Viskas, ką pasakoju apie (duomenys neskelbiami), man yra žinoma iš (duomenys neskelbiami). (duomenys neskelbiami) apie narkotines medžiagas su manim nekalbėjo“.

2.11. Skunde nurodoma, kad R. A. pasinaudojo suklastotais E. O. dokumentais įsigyjant įmonę. R. A. pripažįsta, kad pasirašė įmonės pirkimo dokumentus. Šiuos dokumentus patvirtino notaras L. Š. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad R. A. savo parodymuose yra minėjęs slovaką (duomenys neskelbiami). R. A. yra nurodęs kaip pirko įmonę ir kad šio sandorio registravime neva dalyvavo D. P. bei armėnas, galimai G. B., kuriems pasirašė ant tuščių lapų. Notaro įrašas, kad R. A. dalyvavo asmeniškai, paneigia R. A. versiją. Be to, kaip minėta, D. P. 2014 m. rugsėjo 2 d. 10.00 val. registravosi policijoje, taigi buvo Lietuvoje ir negalėjo dalyvauti minėto sandorio sudaryme.

2.12. Gynėjo teigimu, ta aplinkybė, kad R. A. parodymai buvo tinkami E. J. ir I. K. pripažinimui kaltais, negali būti laikomi pakankamais ir patikimais, sprendžiant dėl D. P. kaltės šioje byloje.

2.13. Toliau gynėjas apeliaciniame skunde dėsto kitus argumentus, susijusius su nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų pažeidimu. Teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto reikalavimo, nes nenurodė, kas pagrindžia D. P. inkriminuojamą kaltinimą ir kas įrodo, kad jis nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip 2014 m. rugsėjo 14 d. susitarė su E. J. dėl narkotinių medžiagų įgijimo. Tokį susitarimą pagrindžiančių duomenų nėra, to neįrodė ir prokuroras. Teismas deklaratyviai nurodė, kad D. P. surado narkotinių medžiagų pardavėją. Byloje nėra duomenų, kas yra tas pardavėjas, nėra žinoma, ar jis buvo rastas Slovėnijos (duomenys neskelbiami) mieste. Nėra duomenų ir apie tai, kad D. P. susitarė su pardavėju narkotinių medžiagų įgijimo ir informavo E. J. apie surastą pardavėją.

2.14. Kaltinimas D. P. grindžiamas ir tuo, kad E. J. vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, organizavo narkotinių medžiagų kurjerio – R. A. su automobiliu „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvykimą į Vengrijos Respublikos, (duomenys neskelbiami) miestą. Gynėjo teigimu, šis veikos aprašymas nėra susijęs su D. P. ir jam inkriminuojamu bendrininkavimu. Byloje nenustatyta ir tai, kad D. P. apgyvendino R. A. viešbutyje. Viešbutis nėra nurodytas, nėra galimybės patikrinti, kas ką apgyvendino. R. A. 2014 m. rugsėjo 25 d. apklausoje parodė, kad jį apgyvendino E. J., galimai viešbutyje „(duomenys neskelbiami)“ (tačiau, pasak gynėjo, tokio viešbučio (duomenys neskelbiami) nėra). Apklausiamas teisme R. A. parodė, kad „vieną kartą (duomenys neskelbiami) buvo kartu su manim. Ar viešbutį nuomojau pats, pasakyti negaliu. Tai buvo antras kartas (duomenys neskelbiami)“, „buvome paklydę, ilgokai ieškojome viešbučio. Mes ieškojome konkretaus viešbučio, kur jau kelis kartus gyvenau, kitame viešbutyje nesu buvęs. Ten tokie kaip svečių namai. Vieną kartą (duomenys neskelbiami) sakė, kad viešbutį bus rezervavęs (duomenys neskelbiami). Vieną kartą paso prašė, kitą kartą net neprašė“. Tokie R. A. parodymai rodo, kad viešbučio pavadinimas jam nežinomas. Gynėjo teigimu, patikrinus viešbutį, galima būtų nustatyti, kas sumokėjo už viešbutį ir kas jame R. A. apgyvendino, tačiau tokia aplinkybė liko neištirta ir kaltinime tik deklaratyviai nurodyta.

2.15. Nėra aišku, kuo grindžiamas kaltinimas, kad D. P. E. J. ir I. K. perdavė informaciją apie savo susitarimą su narkotinių medžiagų pardavėju ir nurodė vietą, kurioje turi būti įgytos narkotinės medžiagos ir kaip tai pasireiškė bei kas tai įrodo. Neaišku, kuo grindžiamas kaltinimas, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. Vengrijos Respublikos (duomenys neskelbiami) mieste D. P. surado patalpas – garažą, nes to nenurodė ir pats R. A. Iš R. A. parodymų matyti, kad garažas yra arba G. B., nes teisiamajame posėdyje taip jis nurodė, arba slovėno (duomenys neskelbiami), nes apie tai R. A. nurodė ikiteisminiame tyrime 2014 m. rugsėjo 28 d. apklausoje. Tai, kad nėra įrodyta, jog D. P. užpylė R. A. kuro, teisiamojo posėdžio metu parodė pats R. A. Pastarasis teigė, kad „ar (duomenys neskelbiami) užpylė kuro, neatsimenu. Man atrodo, kad pylė“. Gynėjo teigimu, ši aplinkybė nėra patikrinta ir pagrįsta kitais bylos duomenimis, todėl negali būti laikoma įrodyta. Be to, liko neįrodyta, kad D. P. įgijo narkotines medžiagas ar jas gabeno, kadangi iš pareikšto kaltinimo aplinkybių matyti, kad šiuos veiksmus atliko kiti asmenys. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-268/2009, 2K- 488/2009, 2K-493/2009, 2K-159/2011 ir kt.)

2.16. Kaltinamajame akte nurodytas kaltinimas turi būti aiškus ir konkretus, o pats kaltinimas negali būti abstraktus ar suteikiantis tik bendro pobūdžio informaciją, kadangi, priešingu atveju, kaltinamajam ir gynybai yra užkertamas kelias gintis nuo kaltinimo. Tai yra neteisėta. Gynėjo nuomone, D. P. pareikštas kaltinimas yra ydingas, nekonkretūs ir neaiškus, taigi neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kaltinime tik abstrakčiai įvardintos niekuo nepagrįstos aplinkybės, viešbutis, narkotinių medžiagų prekeivis, susitarimai, kitos aplinkybės, kurių patikrinti negalima. Tai pažeidžia kaltinamojo teises į gynybą. Be to ši aplinkybė sutrukdė teismui priimti motyvuotą teisingą sprendimą.

2.17. Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-581/2011). Nors ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui, tačiau teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-556/2012). Nagrinėjamu atveju yra pagrindas perduoti bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo D. P. gynėjas advokatas M. Zabita prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašo skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. P. gynėjo advokato M. Zabitos apeliacinis skundas atmetamas.

5. Kauno apygardos teismas D. P. nuteisė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nustatęs, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su E. J., I. K. (kurių atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis), ir R. A., kurio atžvilgiu byla nutraukta BK 39¹ straipsnio pagrindu, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų 8 079,31 g kanapių.

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. P. nuteisė, nes jis šio nusikaltimo padaryme nedalyvavo. Apygardos teismas, grįsdamas nuteistojo D. P. kaltę, rėmėsi vien BK 39¹ straipsnio tvarka nuo atsakomybės atleisto R. A. nepatikimais, nenuosekliais parodymais, kuriuos paneigia kiti faktiniai duomenys. Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti pripažįstami tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

8. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad asmens interesas bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, nėra pagrindas tokio asmens parodymus pripažinti nepriimtinais, tačiau suponuoja teismui aukštesnio standarto reikalavimą, tikrinant šių parodymų patikimumo laipsnį.

9. Patikrinus skundžiamą teismo nuosprendį ir bylos medžiagą ir dalinio įrodymų tyrimo metu ištyrus išskirtos baudžiamosios bylos Nr. 1-35-397/2017 medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje esančius įrodymus ir juos vertindamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Įrodymai gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas teisingai nustatė nusikaltino padarymo aplinkybes ir nuteistojo D. P. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

10. Iš tiesų, pagrindinis įrodymas, patvirtinantis D. P. dalyvavimą inkriminuoto nusikaltimo padaryme yra liudytojo R. A., kurio atžvilgiu byla nutraukta BK 39¹ pagrindu, parodymai. Priešingai, negu nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus vertino visumoje, tiek duotus teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, juos lyginant su kitais bylos duomenimis.

11. Liudytojas R. A. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2014 metų birželio mėnesio pradžioje E. J. nurodymu išvažiavo į Vengriją parvežti narkotikų. Pinigų kelionei 700-800 Lt davė I. K.. Tuo metu E. J. jau buvo (duomenys neskelbiami). R. A. ryšio palaikymui su kitais E. J. buvo nurodęs nusipirkti lenkišką telefono kortelę, kuria liudytojas naudojosi, kai skambino E. J. Pirmą kartą važiavo su žmona ir penkiais vaikais, kad atrodytų, jog poilsiauja. Vengrijoje susitiko su E. J. Viešbutyje pagyveno apie tris dienas, tačiau kanapių negavo, todėl E. J. jam liepė grįžti namo ir pasakė, kad pinigus kelionei paduos draugas. Atvažiavo žmogus pravarde (duomenys neskelbiami), kuris padavė 300 Amerikos dolerių. Tada R. A. su šeima išvyko į Lietuvą.

12. Kitą kartą į (duomenys neskelbiami) narkotikų važiavo ir E. J. su I. K.. Pabuvus ten kelias dienas, nuvažiavo į kažkokį garažiuką, kur sukrovė neaiškų žolės kiekį, kurį parvežė į Lietuvą. Lietuvoje išpakavus kanapes, pamatė, kad ten šiukšlės, todėl E. J. liepė tas kanapes vežti atgal. Kai atgal į Vengriją R. A. su I. K. nuvežė kanapes, E. J. jau buvo (duomenys neskelbiami). R. A. vairavo, I. K. sėdėjo šalia. Vengrijoje jie kanapes apkeitė ir vėl parvežė į Lietuvą. Sakė, kad jos geresnės. Po to į Vengriją dar kartą važiavo jis vienas. Prieš išvažiuojant E. J. jam įdavė kelis tūkstančius litų, kiek tiksliai, neprisimena. Nuvažiavęs į banką, litus išsikeitė į eurus, kurie buvo skirti narkotikams įsigyti. E. J. pinigus liepė perduoti (duomenys neskelbiami). E. J. sakė, kad viešbutį bus rezervavęs D. P. Kai atvažiavo į (duomenys neskelbiami), liudytojas R. A. paskambino (duomenys neskelbiami), kuris atvažiavęs pasiėmė pinigus. Po trijų ar dviejų dienų atvažiavo E. J. su I. K., ir dar vieną dieną visi buvo viešbutyje. Vakare jam liepė alaus nebegerti, nes reikės keltis 5 val. ryto ir važiuoti į Kroatiją, miesto neprisimena. Sakė, kad reikės ten susirasti supermarketą, pavadinimu (duomenys neskelbiami). R. A. išvažiavo kartu su I. K.. Nuvažiavus į nurodytą vietą Kroatijoje, kažkoks nepažįstamas žmogus į dėžę pridėjo kanapių. Iš Kroatijos visi važiavo į (duomenys neskelbiami). I. K. su kažkokia lengva raudona mašina važiavo į (duomenys neskelbiami) atskirai, vienas. E. J. nurodymu su juo I. K. važiuoti negalėjo, nes jie yra giminės: I. K. yra E. J. sūnėnas. E. J. atgal važiavo su (duomenys neskelbiami). Važiuojant į (duomenys neskelbiami), kažkokiam miestelyje buvo surastas namas, į kurio garažą suvažiavo visi: jis - R. A., (duomenys neskelbiami), E. J. ir I. K., ir mašinoje „Peugeot 806“ paslėpė žolę: atsuko automobilio skardas iš lauko pusės ir po jomis sudėjo kanapes. Kanapių įdėjo ir į atsarginio rato diską. I. K. slėpė kanapes, o jis - R. A. padavinėjo. Nurodymus visad duodavo E. J., jei jo nebūdavo, E. J. nurodymus perduodavo I. K.. D. P. - (duomenys neskelbiami) ten taip pat stovėjo.

13. Tą paskutinį kartą namo į Lietuvą E. J. su savo Mersedesu išvažiavo kartu su I. K., o jis liko su (duomenys neskelbiami). Kad ant automobilio nebūtų jokių atspaudų, (duomenys neskelbiami) patarė mašiną nuplauti. Tada abu nuvarė automobilį į plovyklą, o patys nuėjo pavalgyti, o po to R. A. išvažiavo į Lietuvą. Važiuojant į Lietuvą, kol veikė vengriška kortelė, (duomenys neskelbiami) skambino kokius 4-5 kartus ir klausė, kaip sekasi, ar viskas gerai. Kai baigėsi vengriškas ryšys, jis nebeskambino. Liudytojas paaiškino, jog visų smulkmenų neprisimena. Ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus ir nuoširdžius parodymus. Ikiteisminio tyrimo teisėjui visas aplinkybes nurodė teisingai. Liudytojas prisiminė, kad D. P. buvo matęs ir anksčiau Kaune, kokiais 1987 metais 2-3 kartus, nes jie su E. J. buvo draugai. Kelis kartus D. P. buvo sutikęs Vengrijoje, kur paskutinį kartą R. A. jam perdavė narkotikams įsigyti skirtus pinigus. Liudytojas patikslino, kad, kai pirmą kartą į Vengriją nuvyko su visa šeima, jį pasitiko E. J.. Paskutinį kartą, kai perdavė apie 9000 Lt narkotikams, jį viešbutyje apgyvendino D. P., kurį E. J. vadindavo (duomenys neskelbiami). Liudytojas iš E. J. žinojo, kad E. J. su D. P. bendraudavo Skype, nes sakydavo, kad pakalbės per dėžę, t. y. kompiuterį.

14. Pats liudytojas su D. P. betarpiškai apie nusikalstamą veiklą iš viso nekalbėjo. Apie tai R. A. kalbėjo su E. J., kuris jam duodavo su tuo susijusius nurodymus. Jei D. P. su E. J. turėdavo svarbiai pasikalbėti, jis su I. K. nueidavo į šalį, jiems niekas nieko nepasakojo. Kokiu tikslu vyko į Vengriją visiems buvo aišku. Buvo pasakyta, kad reikia parvežti kanapes. D. P. liudytojas pasakė, kad E. J. jam perdavė pinigų, o šis pinigus paėmė, susidėjo į kišenę ir nuvažiavo su dviračiu. Paskutinį kartą iš (duomenys neskelbiami) narkotinių medžiagų važiavo apie 400 kilometrų į vieną pusę. Išvažiavo 5 val. ryto, kad 10 val. būtų vietoje. Nuvyko į Kroatiją, susirado parduotuvę, tas miestelis kaip Birštonas. Liepė nusileisti iki požeminio garažo, į mašinos galą įdėjo keturkampę dėžę, joje buvo narkotinės medžiagos. Ant viršaus R. A. pridėjo visokių daiktų. I. K. persėdo pas kažkokį žmogų į mašiną, o jis važiavo vienas. Jie priekyje, o jis per atstumą važiavo iš paskos. Kur važiavo tiksliai neprisimena. Susitiko pakeliui prieš tą miestą. Su Mersedesu buvo atvažiavęs E. J. ir D. P.. E. J. automobilį vairavo D. P., E. J. sėdėjo šalia, o I. K. atvažiavo su kroatu, atvežusiu narkotines medžiagas. Jis (R. A.) važiavo vienas, visą laiką automobilį vairavo pats. Nuvažiavo į kažkokį namą ir ten pradėjo dėlioti kanapes. Tame name buvo jis, I. K., D. P., E. J. ir armėnas. Jis įvažiavo į vidų, kitos mašinos liko prie tvoros. Visus nurodymus davė E. J.. Sakė, kad iš vakaro susikraunam, važiuojam išsimiegoti į viešbutį ir ryte važiuojam namo. D. P. garaže tik stovėjo, I. K. slėpė, o jis padavinėjo paketus su kanapėmis. Kanapių nepakavo, jos buvo paketuose, tuose kuriuos paėmė policija. Tada važiavo į (duomenys neskelbiami). D. P. su E. J. važiavo Mersedesu. E. J. su I. K. liepė važiuoti į viešbutį, kur visi susitiks. Prieš (duomenys neskelbiami) pasibaigė kuras. Liudytojas I. K. paliko mašinoje ir su taksi nuvažiavo nusipirkti kuro, atsivežė 5 litrus. Grįžęs rado D. P. ir E. J., prasidėjo triukšmas dėl mašinos. Pasakė, kad jis gaus kalėjimo ir dar liks skolingas 10 000. Visi nuvažiavo iki viešbučio, įtampa baigėsi, išsimiegojo. Ryte visi susitiko su D. P., išgėrė kavos, kur susitiko dabar neprisimena. E. J. su I. K. sėdo į savo Mersedesą ir išvažiavo, o jis liko su D. P.. Mašiną atidavė į plovyklą išplauti, kad nebūtų jokių antspaudų. Kad mašiną reikia išplauti pasakė D. P., kuris parodė plovyklą, kur jie paliko mašiną, o patys sėdėjo bare. E. J. ir D. P. sakė, kad jis važiuotų normaliai, pagal ženklus, neskubėtų, kad nesustabdytų policija, kad saugiau parvežtų kanapes. E. J. buvo nurodęs, kad jis pasiimtų šeimą, nes didelė ir tuščia mašina gali kelti įtarimų. Jam palikdavo kažkiek pinigų, tai Lenkijoje prisipirkdavo bulvių, morkų, pomidorų, dešrų, kad mašina neatrodytų tuščia, kad atrodytų, jog atvažiavo į Lenkiją apsipirkti. Tą kartą į (duomenys neskelbiami) atvažiavo šeima, įsėdo į mašiną ir kartu važiavo per sieną. Į Lietuvą parvažiavo 1-2 val. nakties. Kai atvažiavo į Kauną, visa šeima buvo mašinoje. E. J. buvo nurodęs važiuoti tiesiai pas jį. Nuvykus prie E. J. namų, ir iš karto sulaikė policija. Su D. P. liudytojas jokių piktumų neturi. Jis nei draugas jam, nei pažįstamas. Su juo neturi nieko bendro. Jį apkalbėti jokio tikslo nėra. D. P. su E. J. buvę kaimynai, draugai, o jis su D. P. bendravo per E. J.. Yra įsitikinęs, kad D. P. su jokiu kitu asmeniu nepainioja. Tarp jo ir D. P. jokių bendrų susitarimų nebuvo. D. P. jam skambino tik tada, kai jis paskutinį kartą su kanapėmis į Lietuvą važiavo. Prieš išvažiuojant gėrė kavą ir mašiną į plovyklą vežė, viešbutyje apgyvendino ir pinigus jam perdavė. Tai galėjo būti (duomenys neskelbiami) viešbutis, tiksliai neatsimena. Vieną kartą D. P. buvo kartu su juo. Ar viešbutį nuomojosi pats, pasakyti negali. Tai buvo antras kartas Budapešte, kai garaže buvo ir armėnas, kurio vardo nepamena. Po to tas armėnas buvo atvažiavęs ir sakė, kad jam reikia parašų su pavarde. Davė krūvą tuščių lapų ir liepė dėti parašus. Praeituose teismuose sužinojo, kad ant jo Vengrijoje buvo perrašyta firma. Prieš pusantro mėnesio iki tol E. J. buvo liepęs surasti kokio nors girtuoklio duomenis. Paieškojo ir nerado. Kadangi liudytojo žmonos pirmas vyras E. P. yra miręs, radęs savo dukros Š. O. gimimo liudijimą, iškirpo vietą, kur surašyti to žmogaus duomenys ir nuvežė. Po kažkiek laiko E. J. paprašė liudytojo nuotraukos, kurią jis davė E. J.. R. A. tik teisme sužinojo, kad su jo nuotrauka buvo padaryti dokumentai E. P. vardu ir taip perrašyta kažkokia įmonė. Kai liudytojas važiuodavo į Vengriją, jam duodavo kažkokią banderolę ir liepdavo perduoti D. P.. Paduodavo lapą, aprištą su izoliacijomis ir liepdavo paduoti (duomenys neskelbiami). Tie dokumentai buvo pateikti per teismą. Galėjo būti, kad Vengrijoje kanapes pakavo su I. K., o E. J. padavinėjo. Namą surado ne (duomenys neskelbiami), ne E. J., ne jis, o tas armėnas. Turbūt armėno vardas buvo G. B., jis neprisimena, ten buvo tik vienas armėnas. Jam atrodo, kad paskutinį kartą garaže buvo ir D. P.. Davė nuoširdžius ir teisingus parodymus. (duomenys neskelbiami) žinojo kaip (duomenys neskelbiami). Nežinojo, kad tai D. P., (duomenys neskelbiami) jį vadino E. J.. Kai tyrėja atnešė nuotraukas atpažinimui, jis parodė į D. P. nuotrauką ir pasakė, kad tai (duomenys neskelbiami), o tada, po atpažinimo veiksmo jam tyrėja pasakė, kad nurodytas (duomenys neskelbiami) - tai D. P.. Jam buvo atneštos didelės nuotraukos, jų buvo gal 6, gal 7. Kai buvo atliekamas asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką veiksmas, liudytojas pasakė, kad su D. P. buvo susitikęs Vengrijoje. Su niekuo kitu šio asmens sumaišyti negalėjo. Tai buvo aukštas, stambus, didele nosimi žmogus. E. J. buvo sakęs, kad jo inkstas išoperuotas. Ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Jis nesakė, kad D. P. gabeno narkotines medžiagas, nes jas gabeno jis pats E. J. nurodymu. Viskas, ką pasakoja apie D. P., jam yra žinoma iš E. J.. D. P. tik paskutinį kartą pasakė, kad reikia nuplauti mašiną, kad nebūtų antspaudų. Jis pats mašinos neplovė, D. P. mašinos nevalė, bet su D. P. į plovyklą jie važiavo kartu. Jis padavė pinigus už plovyklą, nes E. J. pinigų jam paliko tik kurui ir lenkiškoms prekėms. Bendravo mobiliuoju telefonu. Visus kartus kai atvažiuodavo į Vengriją buvo E. J., tik paskutinį kartą teko susisiekti su D. P. E. J. davė tą kartą pinigų kurui iki Vengrijos ir dar atskaičiavo 9 000, kuriuos turėjo perduoti (duomenys neskelbiami). Jie buvo skirti atsiskaityti už narkotines medžiagas, kurios buvo konfiskuotos policijos. Pats liudytojas nematė, kad D. P. mokėtų už narkotines medžiagas, kurias atvežė kroatas. Matė, kaip už jas mokėjo E. J.

15. Liudytojas R. A. parodė dar ir tai, kad šiuo metu su kaltinamaisiais (nuteistaisiais) jų santykiai blogi, nes jis davė teisingus parodymus. Duoti parodymus jo niekas neskatino, spaudimo niekas nedarė. Jis pats suprato ir dar perskaitė BK 39¹ straipsnį, todėl apsisprendė duoti teisingus parodymus. Tuo metu nežinojo, kad jo žmona irgi yra sulaikyta. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti R. A. parodymai, duoti 2014 m. gruodžio 12 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui. Liudytoju apklaustas R. A. parodė, kad 2014 m. gegužės mėnesį E. J. pasakė, kad reikia nuvažiuoti paimti kanapių. Dėl to jam E. J. padavė pinigus, už kuriuos automobilyje įrengė slėptuves. Be kitų kartų, maždaug rugsėjo 9 d., jis dar kartą išvažiavo parvežti kanapių. Jam E. J. padavė 12 600 Lt tam, kad šiuos pinigus pakeistų į eurus. Jam buvo pasakyta nuvažiuoti į Budapeštą, pinigus perduoti D. P. ir laukti pasikrovimo. Tada išvažiavo į Vengriją, bet buvo užmiršęs navigaciją, kurioje E. J. buvo suvedęs duomenis, kur reikia važiuoti, todėl dar grįžo pasiimti navigacijos. Nuvažiavęs paskambino D. P., kuris gyveno (duomenys neskelbiami), ir jam padavė pinigus. Po 3 dienų atvažiavo E. J. ir I. K., kurie susitiko su D. P.. Jis su I. K. išvažiavo į vietą, kurioje žmogus turėjo atvežti kanapes. Naudojo žemėlapį ir navigaciją. Jam skambino D. P., su juo viską derino I. K.. Po to nuvažiavo į požeminę aikštelę, atvažiavo automobilis „Ford“ ir padavė cigarečių dėžes, kuriose buvo kanapės. Kai dėžes sukrovė, jis - R. A., išvažiavo, o I. K. važiavo su tuo kitu žmogumi. Buvo susitarę susitikti degalinėje, esančioje prie kažkokio (duomenys neskelbiami) miestelio, kur jis laukė E. J. su D. P., kuriems atvažiavus, atvažiavo ir I. K. Nuvažiavo iki daugiaaukščių namų ir persėdo į automobilį „Mercedes“. Prieš išvažiuojant E. J. už kanapes perdavė 9 500 Eur, prieš tai šiuos pinigus automobilyje susiskaičiavo. Nuvažiavus krautis kanapių, jis padėjo atsukti slėptuves. I. K. suko taip pat ir į galinį ratą įdėjo. Paskui viską vėl užsuko. Po to nuvažiavo į viešbutį, permiegojo. Nuvežė E. J. pasiimti automobilio „Mercedes“, nes jį buvo palikęs. D. P. liudytoją nuvežė į plovyklą. Tada R. A. sėdo į automobilį ir išvažiavo į Lietuvą. Nuvažiavus iki sienos, jo draugas atvežė žmoną su vaikais. Su šeima pravažiavo sieną ir nuvažiavo į E. J. namus. Kai išėjo iš E. J. namų kiemo, jį sulaikė policijos pareigūnai. Liudytojas parodė ir tai, kad D. P. yra tas asmuo, kurį, pirmą kartą duodant parodymus, įvardino kaip asmenį, kalbantį lietuviškai. Jis gyvena Vengrijoje. Jis galbūt reguliuodavo, kas kanapes atveš iki (duomenys neskelbiami). Su D. P. buvo susitikęs (duomenys neskelbiami) ir (duomenys neskelbiami) mieste, prieš tai degalinėje. Pas D. P. nuvykti nurodydavo E. J. arba I. K.. Sakydavo, kad pas jį R. A. turi pasikrauti kanapes. Paskutinį kartą, kai pasikrovė 8 kg kanapių, D. P. buvo. Pats D. P. neskambino, tačiau kai paskutinė kartą važiavo, D. P. jam skambino ir domėjosi, kaip sekasi. Nurodymus jam duodavo E. J.. Kai E. J. nebūdavo, tai nurodymus duodavo I. K. Narkotikus slėpdavo užsidėję pirštines, kad neliktų atspaudų. Visus kartus narkotikus vežė savo automobiliu „Peugeot“, R. A. patikslino, kad pirma kelionė į Vengrija galėjo būti birželio pradžioje, gal 5 ar 7 dienomis (t. 4, b. l. 43-49).

16. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2014 m. rugsėjo 25 liudytojas R. A. paaiškino, jog pirmą kartą į Vengriją narkotikų vyko apie gegužės mėnesio pabaigą (t. 4, b. l. 7). Važiuodamas vežėsi E. K. perduotus pinigus ir naudojosi E. J. duota navigacija ir taip susirado jam SMS atsiųstą adresą: (duomenys neskelbiami). Ten netoliese susitiko su E. J. ir su juo buvusiu žmogumi vardu (duomenys neskelbiami). E. J. nurodė važiuot į nakvynės namus, už kuriuos jau buvo sumokėta, ir dokumentų ten niekas neprašė. Po pirmos paros E. J. pasakė, kad yra problemų, todėl jis jau grįžta, o pas liudytoją atvažiuos žmogus, kuris paduos pinigus kelionei. Atvažiavo (duomenys neskelbiami) su lietuviškai kalbančiu asmeniu, kuris pasakė, jog narkotikai keliauja iš Albanijos, jie užsilaikė, nes labai griežtai kontroliuojama siena, todėl teks atvažiuoti kitą kartą. Kadangi (duomenys neskelbiami) viskas brangu, todėl R. A. čia sėdėt su šeima nebėra pagrindo. Jis padavė 300 eurų kelionei į Lietuvą ir palydėjo iki kolonėlės.

1. Sekantis važiavimas narkotikų į (duomenys neskelbiami) buvo rugpjūčio mėnesį. Tada gavo kanapes. E. J. jau buvo (duomenys neskelbiami). Jis paskambino I. K. ir pasakė, kad jau galima lėkti. Tada liudytojas su I. K. nuvyko į viešbutį (duomenys neskelbiami) miesto centre, kur ten laukė E. J.. Ryte į viešbutį atvyko (duomenys neskelbiami) ir lietuvis. E. J. liepė važiuoti paskui (duomenys neskelbiami) į gyvenamųjų namų kvartalą, kur garaže liudytojas pasikrovė kanapes ir parvežė jas į Lietuva E. J., kuris savo kieme buvo su I. K..

2. Rugsėjo mėnesį vėl paskambino E. J. ir pasakė, kad reikės vėl vykti į (duomenys neskelbiami). Jis davė pinigų 12 000 Lt, kuriuos sakė pasikeisti į eurus ir perduoti tam lietuviškai kalbančiam asmeniui. Pagal navigaciją važiavo į (duomenys neskelbiami) gatvę. Tas lietuvis skambino ir klausė, kaip sekasi, o paskui liudytojas su juo susitiko ir nuvažiavo į viešbutį, už kurį buvo sumokėjęs šis asmuo. Jis, atvykęs kitą dieną, priekaištavo, kad automobilis blogai paruoštas kelionei, kad jis sutvarkė, o pinigus atskaičiuos iš tų, kuriuos jis gaus už narkotikų vežimą. Tik po kokių keturių dienų į viešbutį atvyko E. J. ir I. K.. Jie visi su tuo lietuviu buvo kažkur išėję, o grįžę pasakė, jog ryt rytą reiks važiuoti (duomenys neskelbiami) link į (duomenys neskelbiami) miestą. R. A. su E. K. nuvyko į (duomenys neskelbiami) mesto prie parduotuvės ,,O“. I. K. kažkur išėjo, o grįžo su nepažįstamu asmeniu. Visiems nuvažiavus į požeminį garažą, ten įvyko narkotikų perdavimas. Nepažįstamas žmogus atnešė dvi dėžes kanapių, o liudytojas jas įsidėjo į bagažinę. Bevažiuojant atgal į liudytojo telefoną paskambino tas lietuvis ir liepė sustoti benzino kolonėlėje, kur jau jis buvo kartu su E. J.. Lietuvis liepė važiuot paskui jų mersedesą. Visi nuvažiavo į kitą didelį miestą, kur jie susitiko dar su vienu žmogumi, paskui nuvažiavo į kažkokį garažą, kur R. A. kartu su I. K. kanapių paketus sudėjo į automobilio slėptuves. Kitą dieną E. J. su I. K. išvyko į Lietuvą, o liudytojas dar liko su tuo lietuviškai kalbančiu asmeniu, kuris davė pinigų kurui. Jo iniciatyva automobilis buvo išplautas. R. A. važiuojant į Lietuvą, tas asmuo dar kelis kartus skambino ir klausė, kaip sekasi kelionė (t. 4, b. l. 6-9).

3. 2014 m. rugsėjo 30 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. A. vėl patvirtino savo anksčiau pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus, kad pirmą kartą, nors kelionė buvo vis atidėta, kanapių į Vengriją važiavo 2014 m. gegužės mėn. kartu su žmona ir vaikais. Jis nurodė tas pačias vykimo aplinkybes, tačiau paaiškino, jog prisiminė, kad tą lietuviškai kalbantį asmenį vadino (duomenys neskelbiami) – (duomenys neskelbiami). Patvirtino, jog antrą kartą kanapių važiavo į Vengriją su I. K. gal po mėnesio, tačiau parvežė blogos kokybės. Iš E. J. suprato, kad kanapes jis buvo ėmęs skolon, todėl dėl to labai pyko, todėl maždaug po mėnesio jas teko gražinti atgal į Vengriją, o iš ten pargabeno kitas. Ten (duomenys neskelbiami) buvo E. J. su (duomenys neskelbiami), kurie jį nuvežė į bendrabučio tipo viešbutį. Kitą dieną (duomenys neskelbiami) garaže išsikrovė blogas kanapes, pasikrovė geras ir jas sėkmingai parvežė į Lietuvą (t. 4, b. l. 10-13). Liudytojas R. A. patvirtino tas pačias rugsėjo mėnesio kelionės į Vengriją ir kanapių įgijimo aplinkybes. Jis prisiminė, kad (duomenys neskelbiami), jam važiuojant į Vengriją kelis kartus skambino į vengrišką kortelę, o susitikęs iš karto paklausė, ar liudytojas atvežė pinigus. R. A. jam padavė 3 500 eurų. I. K. parnešė žemėlapį, kuriame buvo nurodyta, kaip nuvažiuoti į (duomenys neskelbiami) miestą Slovėnijoje. Važiuojant į šį miestą, ne kartą skambino (duomenys neskelbiami), kuris priekaištavo, kad jie su I. K. važiuoja per ilgai. Nuvykus į nurodytą vietą – parduotuvės ,,O“ garažą, nepažįstamas žmogus atnešė dvi dėžes kanapių, kurias jis pakrovė į savo automobilį. Netoli (duomenys neskelbiami) miesto vėl paskambino (duomenys neskelbiami) ir nurodė sustoti benzino kolonėlėje. Ten atvažiavo E. J. (duomenys neskelbiami) vairuojamu automobiliu. (duomenys neskelbiami) priėjo ir liepė važiuot paskui juos. Nuvažiavus prie daugiabučių atėjo dar vienas žmogus. Galimai Vengrijos mieste didelio namo garaže buvo visi: E. J., I. K., (duomenys neskelbiami), žmogus, kuris atrakino tą namą ir jis – R. A.. Ten jis, E. J. ir E. K. kanapes sudėjo į liudytojo automobilyje įrengtas slėptuves. Jis su I. K. atsuko automobilio apsaugas ir paslėpė narkotikus. Į automobilį narkotikus dėjo I. K., kuris naudojo gumines pirštines, kurios liko tame garaže. Jis su I. K. sudėjo narkotikus ir užsuko apsaugas. Narkotikus, kurie netilpo po apsaugomis, jis su E. J. paslėpė atsarginiame rate. Išvažiavę iš to namo jis su I. K. nuvažiavo į viešbutį (duomenys neskelbiami), o E. J. su (duomenys neskelbiami) nuvažiavo į kitą pusę. Jis su I. K. ir E. J. pernakvojo tame viešbutyje. Kitą dieną E. J. ir I. K. išvažiavo į Lietuvą. Jis, R. A., pasiliko kartu su asmeniu, kalbančiu lietuviškai – (duomenys neskelbiami), kurio iniciatyva jo automobilis buvo išplautas ir išvalytas. Jis liudytojui davė pinigų degalams ir R. A. išvyko į Lietuvą. Važiuojant į Lietuvą jam skambino tas asmuo, kalbantis lietuviškai ir domėjosi jo kelione. (t. 4, b. l. 10-15). Liudytojas R. A., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas 2014 m. gruodžio 25, užduodant jam klausimus dėl pirmos kelionės į Vengriją laiko pradžioje nurodė, kad išvyko birželio mėn. 8 dieną, tačiau vėliau nurodė, kad tai galėjo būti ir 5 ar 7 diena, tačiau paaiškino, kad anksčiau viską sakė teisingai (t. 4, b. l. 48-49).

4. Apeliacinės instancijos teisme teismo posėdyje buvo ištirti ne tik šioje byloje, bet ir išskirtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-35-397/2017, ją nagrinėjant apeliacine tvarka duoti liudytojo R. A. parodymai. Šis liudytojas patvirtino, kad jis davė teisingus parodymus ir pripažino, jog nusikalstamus veiksmus padarė kartu su E. J., I. K. ir D. P., aiškino, jog geriau aplinkybes prisiminė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2014 m. rugsėjo 17 d. pirmosios apklausos metu apklaustas įtariamuoju R. A. atsisakė duoti parodymus (t. 4, b. l. 3), tačiau apeliacinės instancijos teisme liudytojas R. A. parodė, kad būdamas sulaikytas perskaitė BK 39¹ straipsnį, kuriame buvo nurodyta, jog tuo atveju, jeigu jis duos parodymus ir šie parodymai bus nuoširdūs ir teisingi, tai jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. R. A. savo iniciatyva sutiko duoti parodymus. Niekas, nei kriminalinės policijos pareigūnai, nei prokuroras, neprašė duoti parodymus, jam niekas spaudimo nedarė ir nenurodinėjo, kokius parodymus jis turi duoti. Neturėjo jokio pagrindo apkalbėti, susipykęs su jo minimais asmenimis nebuvo. Šiuo metu jo santykiai su nuteistaisiais yra blogi, nes prieš juos davė parodymus.

5. Apeliantas skunde nurodo, kad liudytojo R. A. parodymai prieštaringi ir nepatikimi. Skunde dėstomi faktiniai duomenys apie D. P. gydimosi ir jo registravimosi policijos įskaitoje Lietuvoje laikotarpius, kurie siejami su R. A. parodymais apie jo keliones į Vengrijos Respubliką iki inkriminuoto įvykio. Tvirtinama, jog rašytiniai bylos duomenys paneigia R. A. parodymus ir kad jis davė neobjektyvius parodymus siekdamas, jog prieš jį ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas. Nurodoma, kad R. A. apkalbėjo D. P.. Jo parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

6. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu be E. J. ir I. K. R. A. irgi buvo įtariamasis. R. A. buvo pareikšti įtariamai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 249 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, tačiau 2014 m. gruodžio 9 d. prokuroro nutarimu, kurį tą pačią dieną nutartimi patvirtino Kauno apylinkės miesto teismas, ikiteisminis tyrimas R. A. atžvilgiu buvo nutrauktas (t. 4, b. l. 35-36). Ši nutartis tvirtina, kad įvertinęs tai, jog R. A. visiškai prisipažino dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo daromose nusikalstamose veikose, dėl padarytų veikų nuoširdžiai gailisi, išsamiai nurodė jam žinomas aplinkybes apie nusikalstamo susivienijimo įvykdytas nusikalstamas veikas, kas padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Nesant duomenų, kad R. A. būtų subūręs ar vadovavęs nusikalstamam susivienijimui, ar R. A. atžvilgiu būtų buvęs taikytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, ar R. A. būtų dalyvavęs tyčia nužudant, teismas padarė išvadą, kad visi BK 39¹ straipsnyje numatyti pagrindai yra, todėl ikiteisminis tyrimas R. A. atžvilgiu buvo nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaip asmenį, aktyviai padėjusį atskleisti nusikalstamo susivienijimo padarytas veikas. Po to, kai R. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 39¹ straipsnyje numatytais pagrindais, jis buvo apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu.

7. Pagal galiojančią teisminę praktiką baudžiamojo proceso įstatymas nenumato atskirų reikalavimų apklausiant kaip liudytoją asmenį, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 39¹ straipsnyje numatytais pagrindais. Šiuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti liudytojai apklausiami įprastine tvarka, o jų parodymai vertinami taip pat kaip ir kitų liudytojų, remiantis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tokių asmenų parodymams nesuteikiama jokios išankstinės ar didesnės galios, palyginus su kitais bylos įrodymais; gauti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą. Savaime suprantama, kad teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-7-2-699/2016, 2K-291-489/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į galiojančią teisminę praktiką ir į konkrečias šios bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, po to, kai R. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, jis pagrįstai buvo apklausiamas liudytoju, o jo parodymai pagrįstai pripažinti įrodymais. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį įrodymų šaltinį, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Nors apeliantas abejoja ikiteisminio tyrimo ir teismo sprendimu R. A. atžvilgiu nutraukti ikiteisminį tyrimą vadovaujantis BK 39¹ straipsnio pagrindu, nes nusikaltimas buvo padarytas ne veikiant nusikalstamam susivienijime ar organizuotoje grupėje, o veikiant bendrininkų grupėje, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios nurodytos aplinkybės, nesudaro pagrindo R. A. parodymus, duotus kaip įtariamojo ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir ikiteisminio bei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaip liudytojo vertinti kaip gautus neteisėtu būdu.

8. Iš bylos duomenų matyti, kad R. A. buvo sulaikytas 2017 m. rugsėjo 17 d. Ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. rugsėjo 17 d. pirmosios apklausos metu R. A. atsisakė duoti parodymus. Nurodė, kad parodymus duos teisme. Sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo 2014 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdžio metu, R. A. parodė, kad savo iniciatyva važiavo į Vengriją, ten kanapes nusipirko už pinigus (10 000 Eur), paskolintus E. J., kuris nelabai žinojo kam tie pinigai, ir taip jį apgavo. Tame teismo posėdyje R. A. taip pat nurodė, kad jis yra linkęs duoti parodymus. Atsižvelgiant į tai, prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu apklausti R. A.. Apklausų metu ikiteisminio tyrimo teisėjui R. A. davė parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes, o apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant išskirtą bylą R. K. ir E. J. atžvilgiu (šie parodymai ištirti šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka), paneigė savo parodymus, duotus teismo posėdyje sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės paskyrimo. Iš tiesų, R. A. eilę kartų rašė prašymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie tai, kad nori papildyti savo duotus parodymus, tačiau kolegijos nuomone, šių prašymų turinys patvirtina, kad R. A. sutiko bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, o jo apklausos protokolai patvirtina, jog R. A. davė išsamius parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes, papildydamas savo parodymus, apie kai kurias aplinkybes papasakojo išsamiau, kada, su kuo ir kokiomis aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, įvardijo kiekvieno bendrininko veiksmus, parodė ir apie kitas svarbias aplinkybes, nesureikšmindamas D. P. vaidmens šio nusikaltimo padaryme (nors jis tvirtino žinojęs, kad E. J. per jį D. P. perduoti pinigai buvo skirti narkotikų įsigijimui, tačiau paaiškino, jog nematė momento, kai D. P. šiuos pinigus perdavė narkotikų tiekėjui. Nors nurodė kaltinime ir teismo nuosprendyje nustatytus D. P. veiksmus, tačiau tvirtino, jog nematė, kad D. P. pats gabentų narkotikus, juos savo automobiliu vežė jis pats). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad šis liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme nurodė tik tas aplinkybes, kurias jis matė pats, ar girdėjo iš nusikaltimo bendrininkų. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, R. A. parodymai dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, t. y. tiek iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, tiek ir po to, apklausus jį kaip liudytoją. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad R. A. apklausų metu savo parodymus vis papildė tam tikromis aplinkybės, apie tam tikras aplinkybes paaiškindamas išsamiau, tačiau tai paaiškinama tuo, kad R. A. davė parodymus ne tik apie paskutinį narkotinių medžiagų įgijimą bei jų gabenimą, bet ir apie ankstesnius kartus, kai jis vykdavo įgyti narkotinių medžiagų E. J. paliepimu ir ten jam teko susitikti su nuteistuoju D. P., kuris atvykdavo su asmeniu, kuris dalyvaudavo narkotikų įsigijimo procese. Todėl atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad R. A. parodymai nenuoseklūs, kad jis melagingai apklausose, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nurodė aplinkybes, patvirtinančias, kad ir D. P. dalyvavo inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. A. laisva valia sutiko bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir davė išsamius bei nuoseklius parodymus apie nusikalstamą veiką. Tai, kad R. A. savo noru bendradarbiavo su pareigūnais ir davė nuoširdžius parodymus, jis patvirtino ne tik pirmosios instancijos teisme šioje byloje, bet ir apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant bylą dėl to paties nusikaltimo R. K. ir E. J. atžvilgiu. Šie parodymai buvo ištirti apeliacinės instancijos posėdžio metu. R. A. parodė, kad jis neturėjo jokio pagrindo D. P. apkalbėti, prieš šį įvykį su juo susipykęs nebuvo, jokių artimų santykių su juo nepalaikė, jį žinojo tik per E. J.. Pats nuteistasis D. P. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad nežino, kodėl R. A. galėtų jį apkalbėti ir manė, jog ne jis, o E. J. galėjo jį apkalbėti, nes yra melagis. Taigi, esant tokiems duomenims, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai apie R. A. parodymų neobjektyvumą, teisėjų kolegijos manymu, yra neįtikinantys, kadangi šis liudytojas parodymus davė ne tik apie tai, ką girdėjo iš E. J., tačiau jis nurodė ir tas inkriminuotų įvykių aplinkybes, kurias matė jis pats, bei girdėjo iš kitų šaltinių jo nurodytomis aplinkybėmis bendraudamas su D. P. ir kitais bendrininkais. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais, grįsdamas D. P. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nes jo parodymus įvertino ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

9. Iš suvestinių Nr. 20-7/2-TS-302(RN), 20-7/2-TS-273(RN) matyti, kad laikotarpiu 2014 m. balandžio 24 d. – 2014 m. birželio 20 d. E. J. telefonu bendravo su D. P. ir R. A.. 2014 m. balandžio 24 d. E. J. ir D. P. susitarė susitikti, o pažymoje dėl sekimo nurodyta, jog tą pačią dieną E. J. susitiko su vyru (50-55 metų amžiaus). 2014 m. birželio 10 ir 20 dienomis E. J. telefonu bendravo su R. A.. Birželio 10 d. R. A. E. J. informavo apie tai, kad viskas paruošta, tik jam reikia pasiimti navigaciją, nes užmiršo. Birželio 20 d. R. A. E. J. informuoja apie tai, kad jam liepė išeiti iš viešbučio, o E. J. nurodo, kad pas jį, R. A., tuoj atvažiuos vengras, taip pat E. J. pataria mažiau skambinti jam. Po to A. A. E. J. pasako, kad draugas jam patarė važiuoti link jo (E. J.) ir po to abiem atvažiuoti (t. 1, b. l. 30, 31-33, 79-80). Suvestinė 20-7/2-TS-272(RN) patvirtina, kad 2014 m. birželio 16, 18, 19 dienomis I. K. bendravo su R. A., kuris prašė atsiųsti adresą, kuriuo jis turi važiuoti. I. K. R. A. nurodė išmesti telefono kortelę. R. A. I. K. pasakojo, kaip jam pavyko kelionė. R. A. I. K. prašė, kai atvažiuos vienas ar kartu su E. J., atvežti navigaciją, taip pat informavo, kad kitą dieną jis turi palikti viešbutį. I. K. nurodė parašyti „(duomenys neskelbiami)“ ir jis viską sutvarkys (t. 1, b. l. 49-51).

10. Iš suvestinės Nr. 20-7/2-TS-278(RN) matyti, kad laikotarpiu 2014 m. birželio 15-16 dienomis ir rugpjūčio 8 d. R. A. bendravo su I. K. ir G. V., Birželio 15 d. I. K. ir R. A. tarėsi susitikti. Po to R. A. I. K. informavo, kad pasiruošė kelionei, į automobilį įsipylė degalų. Birželio 16 d. R. A. I. K. informavo, kad jau išvažiuoja. Rugpjūčio 8 d. R. A. G. V. pasakė, kad jis jau Lenkijoje, tarėsi, kas ir kaip galėtų jam atvežti šeimą į Lenkiją, kad galėtų pravažiuoti pro sieną, jog pareigūnams nekiltų įtarimų (t. 1, b. l. 58-61). Suvestinė Nr. 20-7/2-TS-277(RN) patvirtina, kad R. A. ir S. A. ir nenustatytas asmuo, taip pat ir G. V. telefonais bendravo laikotarpiu 2014 m. rugsėjo 16 ir 17 dienomis. Rugsėjo 16 d. su nenustatytu asmeniu S. A. kalbėjosi apie tai, kad ji (S. A.) važiuos pasiimti, pasitikti R. A.. Tą pačią dieną S. A. ir R. A. kalbėjosi apie jos (S. A.) ir vaikų kelionę į Lenkiją, kurioje susitiks. R. A. informavo S. A., kad G. V. ją su vaikais paims apie 22 val. Rugsėjo 17 d., 4 val. 08 min., susitarė netrukus susitikti (t. 1, b. l. 71-76). Iš pažymos dėl sekimo matosi, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. S. A. susitiko su G. V. ir jie bei S. A. vaikai išvyko pasienio posto link, pravažiavo pasienio postą ir nuvažiavo Lenkijos link. 2014 m. rugsėjo 17 d. automobiliu „Peugeot“ A. A., S. A. ir vaikai, o kitu automobiliu „Mercedes Benz ML“ G. V. pravažiavo pasienio postą ir 4 val. 20 min. R. A., S. A. bei vaikai nuvažiavo link namo, esančio (duomenys neskelbiami), o po to 4 val. 40 min. atvažiavo ir G. V.. Visi jie buvo sulaikyti policijos pareigūnų (t. 1, b. l. 79-80). Kratos protokolas patvirtina, kad automobilio „Peugeot“, kuriuo naudojosi R. A., slėptuvėse rasti ir paimti: du paketai po slenksčiu vairuotojo pusėje, keturi paketai keleivio pusėje ir du paketai automobilio gale tarp atsarginio rato (t. 1, b. l. 127-128, 129-131). Iš apžiūros ir objektų apžiūros protokolų matyti, kad automobilyje „Peugeot 806“ buvo rastos įrengtos slėptuvės, kuriose buvo paslėpti 8 paketai su augalinės kilmės medžiaga. Apžiūros metu iš automobilio paimta navigacija „Tom tom“, žemėlapis „Europa“, žemėlapis „Croatia Slovenia“ (t. 2, b. l. 1-4, 6-8). Specialisto išvadoje Nr. 140-(4843)-IS1-5096 nurodyta, kad paketuose, paimtuose automobilio „Peugeot 806“ kratos metu, rasta augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių bendroji masė yra 8 079,31 g (t. 1, b. l. 139-142). Kratos metu I. K. gyvenamojoje vietoje rasti ir paimti bei apžiūrėti mobilieji telefonai ir jų kortelės. I. K. gyvenamojoje vietoje rastame telefone „Samsung GT-S55701“ įvestas vardas „E“ yra E. J. telefono numeris, o prie vardo „Reg“ įvestas R. A. telefono numeris (t. 2, b. l. 28-29, 31, 32-36). Kratos metu E. J. gyvenamojoje vietoje rastas, paimtas ir apžiūrėtas mobilusis telefonas. E. J. gyvenamojoje vietoje rastame telefone „Nokia RM-945“ įvestas vardas „E“ yra E. J. telefono numeris (t. 2, b. l. 144-145, 147, 148-149). E. J. automobilyje „Mercedes Benz“ rasti ir paimti bei apžiūrėti daiktai – kompaktinis diskas, UAB „M bankas“ valiutos pardavimo liudijimai Nr. 154419, Nr. 945894 ir užsienio šalių kvitai. Kompaktiniame diske įrašytas navigacinio įrenginio žemėlapis. Iš UAB „M“ valiutos pardavimo liudijimų matosi, kad 2014 m. rugsėjo 13 d. buvo įsigyta 3 741 Eur. Užsienio šalių kvitai patvirtina, kad 2014 m. rugsėjo 13 d. buvo sumokėti mokesčiai už kelius Slovakijoje ir Vengrijoje (t. 2, b. l. 155-156, 157-160, t. 10, b. l. 175-179). Kratos metu E. J. gyvenamojoje vietoje rasta, paimta ir apžiūrėta metalinė dėžė (seifas). Šioje dėžėje rasti akcinės bendrovės (toliau – AB) Š. banko valiutos pardavimo kvitai Nr. 711558, Nr. 711529 ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „M“ valiutos pardavimo kvitai Nr. 935788, Nr. 935789. Objektų apžiūros protokole nurodyta, kad AB Š banko valiutos pardavimo kvituose nurodyta, jog 2014 m. birželio 11 d. klientui buvo išmokėta 4 905 Eur, o iš UAB „M“ 2014 m. rugpjūčio 5 d. iš viso priimta 9 800,03 Lt (t. 2, b. l. 173-174, 181, 182-184), o 2014 m. rugpjūčio 6 d. R. A. ir E. J. turėjo telefoninį kontaktą ne Lietuvoje.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo D. P. parodymai nepaneigia faktinių duomenų viseto, patvirtinančio šio nuteistojo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. D. P. pirmos instancijos teisme, teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad su E. J. yra pažįstamas nuo vaikystes, pagal vardus ir pavardes I. K. ir R. A. nepažįsta. Nėra susijęs su narkotikais, nežino kuo E. J. vertėsi. Į Lietuvą grįžo 2014 m. balandžio 16 d., kur buvo operuotas jo inkstas. Po to ilgą laiko tarpą buvo (duomenys neskelbiami) sanatorijoje, po to iki rugsėjo pradžios registravosi Birštono policijos komisariate. Kai buvo daromos nusikalstamos veikos, jis gydėsi (duomenys neskelbiami). 2014 m. E. J. galėjo jį aplankyti ligoninėje. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2013 m. gruodžio 29 d. jis gyveno Kroatijoje. Po to gyveno Vengrijoje, (duomenys neskelbiami). 2014 m. balandžio 16 d. jis atvyko į Lietuvą, nes jam ketino atlikti operaciją. Jį iš ligoninės išrašė 2014 m. balandžio 25 d. Po to apie savaitę laiko jis gyveno pas savo tėvus adresu (duomenys neskelbiami). Tada buvo Birštone iki 2014 m. birželio mėnesio pabaigos, nes jam buvo paskirta reabilitacija. Po reabilitacijos jis išvyko į Kroatiją ir ten gyveno iki 2014 m. Naujųjų metų ir tada grįžo į Vengriją. Nuo 2015 m. vasario iki balandžio mėnesio jis buvo laisvės atėmimo vietoje Vokietijoje. Iki 2015 m. spalio 21 ar 22 d. jis buvo suimtas. Po to po savaitės automobiliu grįžo į Vengriją. Kai grįžo į Vengriją, jis kelis kartus buvo išvykęs į užsienį. Gyvendamas Vengrijoje jis vertėsi automobilių detalių prekyba, todėl darbo reikalais jam dažnai teko lankytis užsienio šalyse. Taip jis gyveno iki 2017 m. balandžio mėn., kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir pargabentas į Lietuvą bei patalpintas Kauno tardymo izoliatoriuje. D. P. parodė ir tai, kad, būdamas Vengrijoje ir naudodamas programą (duomenys neskelbiami), buvo sukūręs žemėlapį, kurį pardavė internetu. Nežino viešbučio „G“, esančio (duomenys neskelbiami) mieste nėra buvęs, šiame mieste neturėjo jokių verslo reikalų. Nesinaudojo ir nėra matęs automobilių „Peugeot 806“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vengrijoje naudojosi vengriška SIM kortele. Gyvendamas Vengrijoje, jis palaikė ryšį tik su savo motina, kuri gyvena Lietuvoje. Teisminio bylos nagrinėjimo metu D. P., peržiūrėjęs vaizdo įrašą, pripažino, jog vis tik 2014 m. balandžio 24 d. buvo susitikęs su E. J..

12. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad byloje esantys duomenys apie D. P. gydymąsi ir registravimąsi Birštono policijos komisariate patvirtina nuteistojo D. P. parodymus apie tai, kad jis inkriminuotame nusikaltime nedalyvavo, o tuo pačiu patvirtina ir liudytojo R. A. parodymų nepatikimumą, nes D. P. šio liudytojo nurodytu metu Vengrijoje nebuvo ir būti negalėjo.

13. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, kad byloje esantis (duomenys neskelbiami) apskrities policijos komisariato registracijos lapas (t.6, b. l. 42-44) patvirtina, kad šiame dokumente nurodytomis datomis D. P. registravosi policijos komisariate, tačiau, teismo manymu, jie nepaneigia liudytojo R. A. aiškinimo, kad jis birželio mėnesį ir vėliau buvo Vengrijoje sutikęs D. P. ir kad pastarasis bendravo su narkotikų prekeiviais bei R. A., E. J. ir I. K.. Kaip matyti iš liudytojo R. A. parodymų, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jis kelionių į Vengriją datų tiksliai neprisiminė. Nors apeliantas, vertindamas tai, kad D. P. registravosi (duomenys neskelbiami) policijos komisariate 2014 m. birželio 3, 10, 17, 24 dienomis, o R. A. 2014 m. gruodžio 25 d. apklausoje parodė, kad pirmą kartą išvyko į Vengriją narkotikų birželio 8 dieną ir ten praleido tris dienas, tačiau nutylėjo aplinkybę, kad liudytojas toje pačioje apklausoje nurodė ne vieną pirmos kelionės datą: jis pasakė, kad tai galėjo būti birželio 8 ar galimai birželio 5 ar 7 dienomis, o kitose apklausose tvirtino, jog pirma kelionė, jo manymu, buvo 2014 m. gegužės mėn. pabaigoje. Iš MRT analizės matyti, kad tarp E. J. ir R. A. telefonų prisijungimai ne Lietuvoje yra fiksuoti ne 2014 m. rugpjūčio 5 - 6 dieną, kaip apeliantas nurodo skunde, o tik 6 dieną (t. 1, b. l. 139). Registracijos lapas Birštono policijos komisariate patvirtina, kad D. P. registruotis policijoje turėjo kas 7 dienas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šie duomenys, įvertinus ir tarp valstybių esantį atstumą, tai, kad E. J. birželio15d. buvo Vengrijoje, o R. A. Lietuvoje, kai D. P. birželio 14 d. lankėsi ligoninėje, o 17 dieną jis registravosi policijos įskaitoje (duomenys neskelbiami) policijos komisariate, nepaneigia, kad pirmos kelionės į Vengriją metu R. A. toje šalyje buvo sutikęs D. P., kuris jam kelionei atgal į Lietuvą davė 300 eurų ir pasakė, kad narkotikai keliauja iš Albanijos, todėl užtruko ir teks jų atvažiuoti kitą kartą.

14. Nepagrįstas skundo argumentas, kad nuteistasis D. P. Vengrijoje liudytojo R. A. nurodytu laiku nebuvo, nes buvo gydomas (duomenys neskelbiami). Iš byloje esančios (duomenys neskelbiami) Klinikinės ligoninės pažymos matyti, kad D. P. nuo 2014 m. balandžio mėn. 16 iki 2014 m. balandžio 19 dienos buvo gydomas stacionare Urologijos skyriuje, o 2016 m. birželio 16 pacientas ligoninėje lankėsi ambulatoriškai. Reabilitacijai jis nebuvo siunčiamas (t. 5, b. l.104). (duomenys neskelbiami) teritorinės ligonių kasos pažyma patvirtina, kad nuteistajam D. P. 2014 m. birželio 14 buvo suteiktos ambulatorinės gydytojų specialistų konsultacijos VšĮ (duomenys neskelbiami) klinikinėje ligoninėje, o apie jo gydymąsi kitose įstaigose duomenų nėra (t. 5, b. l. 102). Taigi šie faktiniai duomenys paneigia nuteistojo D. P. parodymus, kad jis išvykti iš Lietuvos negalėjo dėl jam iki 2014 m. birželio pabaigos taikytos reabilitacijos, nes jis reabilitacijoje nesigydė. Be to nuteistojo D. P. registravimasis (duomenys neskelbiami) policijos komisariate kelia tam tikrų abejonių, nes registracijos lapuose nuo 2014 m. birželio 17 d. nėra nurodyta registraciją atlikusio policijos komisariato pareigūno pavardė, nėra ir jo parašo. (duomenys neskelbiami) policijos komisariatas tokių duomenų taip pat negalėjo nurodyti, o nuteistasis D. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog jis birželio mėnesį, užbaigus jo reabilitaciją, išvyko į Kroatiją, o po to – į Vengriją, kur gyveno (t. 4, b. l. 96). Nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis neigė, kad buvo susitikęs E. J., tačiau pirmiau aptarti faktiniai duomenys tai paneigia. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo remtis jo nuosekliais parodymais, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu D. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie jo buvimo vietą inkriminuoto įvykio metu neprieštarauja R. A. parodymams , kad inkriminuotu laiku E. J. jam padavė pinigus, kuriuos jis turėjo nuvežti į (duomenys neskelbiami) ir perduoti asmeniui (duomenys neskelbiami) (D. P.) bei pasikrauti kanapes. Vykstant į (duomenys neskelbiami) D. P. skambino ir klausė, ar pinigai bus. Vos atvykęs į (duomenys neskelbiami), R. A. pinigus perdavė (duomenys neskelbiami), kuris jį palydėjo į viešbutį. Po kelių dienų į (duomenys neskelbiami) atvažiavo ir E. J. su I. K., kurie buvo susitikę su (duomenys neskelbiami) (D. P.). Po susitikimo, kitą rytą, E. J. nurodė jam ir I. K. važiuoti į kitą miestą įgyti kanapes. Sutartą vietą, kurioje bus kanapės, žinojo I. K. jis kelionės metu bendravo su D. P., kuris priekaištavo, kad jie ilgai važiuoja. Sutartoje vietoje – požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje – jiems buvo perduotos dvi kanapių dėžės, kurias įsidėjo į automobilį „Peugeot“. Išvažiavę iš šios aikštelės degalinėje susitiko D. P. ir E. J., kuris į jo automobilį atsinešęs didelę pinigų sumą, skaičiavo. Po to liudytojas važiavo paskui D. P. vairuojamą automobilį į kitam mieste buvusį namą, kurio garaže kanapes sudėjo į automobilio „Peugeot“ slėptuves ir atsarginį ratą. Kanapes krovė jis ir I. K., o E. J. padavinėjo. D. P., jiems slepiant narkotikus, stovėjo tame pačiame garaže. Kitą dieną, E. J. su I. K. išvykus į Lietuvą, R. A. liko su D. P., kuris liepė automobilį nusiplauti, kad neliktų pėdsaku, užpylė kuro, o R. A. išvažiavus su narkotikais į Lietuvą, kelis kartus skambino klausinėdamas, kaip sekasi. R. A. pagal susitarimą krovinį turėjo nuvežti į E. J. namus, kur ir buvo sulaikytas.

15. Kad tuo metu, kai buvo įgytos ir gabentos narkotinės medžiagos, Vengrijoje buvo E. J. ir I. K., šie nuteistieji neneigia. Kaip minėta, D. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu taip pat neprieštarauja tam, jog ir jis buvo Vengrijoje. Kratos ir apžiūros protokolai, specialistų išvados patvirtina, kad R. A. vairuotame automobilyje „Peugeot“ įrengtose slėptuvėse ir atsarginiame rate rasti paketai, kuriuose rasta narkotinė medžiaga – kanapės. Liudytojo R. A. nurodytą įvykių ir aplinkybių seką patvirtina ir nustatyti duomenys apie tiek E. J., tiek R. A. vykdytą eurų pirkimą, duomenys apie jų tarpusavio palaikomą ryšį telekomunikacijų priemonėmis ir taikytas atsargumo priemones, naudojant įvairius telefonų abonentinius numerius, naudojant atskiras transporto priemones. R. A. su automobilyje „Peugeot 806“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabentomis narkotinėmis medžiagomis buvo sulaikytas prie E. J. namų ((duomenys neskelbiami)), apžiūrėjus automobilį ir narkotinių medžiagų paketus, pirštų pėdsakų, tinkamų asmenų identifikavimui nebuvo rasta. Aplinkybės, kad nuteistieji su R. A. telefonu tiesiogiai nekalbėjo apie narkotinės medžiagas, jų įgijimą ir gabenimą, tai, jog E. J., I. K. ar R. A. vardu nėra registracijos viešbutyje „G“ neprieštarauja tam, kad jie savo veiksmus maskavo. Be to, E. J. jam nurodė Lenkijoje nusipirkti SIM kortelę, o po to ją išmesti. Vieno pokalbio metu ir I. K. R. A. primena išmesti SIM kortelę. Tai, kad E. J. ir I. K. telefonu nekontaktavo su R. A., kai šis automobiliu, kuriame buvo paslėptos įgytos narkotinės medžiagos, išvažiavo iš Vengrijos į Lietuvą, patvirtina, kad nuteistieji kartu su R. A. veikė pagal iš anksto sugalvotą planą – narkotines medžiagas nugabenti į E. J. namus, o Vengrijos teritorijoje narkotinių medžiagų įgijimu ir gabenimu rūpinosi ir nuteistasis D. P.. Visos šios aplinkybės ne tik patvirtina liudytojo parodymus, tačiau rodo, kad nuteistasis D. P., veikdamas kartu su bendrininkais E. J., I. K. ir R. A. laikėsi padidintos konspiracijos, visi siekdami nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus. Tam neprieštarauja ir ta nustatyta aplinkybė, jog jie automobiliu, kuriame buvo gabenami narkotikai, nevažiavo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, dar kartą įvertinusi R. A. parodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir apie tai, kad R. A. nuosekliai nurodė aplinkybes kaip ir kokiu tikslu bei kiek kartų vyko į Vengriją, nurodė kokį vaidmenį šioje veikloje atliko nuteistasis D. P. ir kiti bendrininkai: E. J. ir I. K., tai yra, kad E. J. apmokėjo kelionės išlaidas, kartu su D. P. surado narkotinių medžiagų pardavėjus (kurie ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nebuvo nustatyti), aprūpino piniginėmis lėšomis, reikalingomis apmokėti už perkamas medžiagas, I. K. kartu su R. A. tiesiogiai vyko pas narkotinių medžiagų pardavėją, D. P. su E. J., R. A. vežant kanapes, kitu automobiliu kartu važiavo į garažą, kuriame narkotines medžiagas kartu slėpė automobilyje įrengtose slėptuvėse ir po to pagal visų bendrai aptartą planą, atskiromis transporto priemonėmis, R. A. vežant automobilyje paslėptą labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, važiavo į Lietuvą. Nors nuteistasis D. P. liko Vengrijoje, tačiau jo veiksmai, R. A. jau vežant kanapes iš vieno garažo į kitą, važiuojant priekyje, dalyvaujant kanapių slėpimo procese, rūpinantis, kad automobilyje, kuriuo bus gabenamos kanapės, nepritrūktų kuro, kad ant jo neliktų jų daromą nusikaltimą patvirtinančių pėdsakų, domintis kelionės sėkme, rodo, kad nuteistojo D. P. tyčia apėmė ne tik labai didelio kiekio narkotinių medžiagų - kanapių įgijimą, bet ir jų gabenimą. Nors apie tam tikras aplinkybes (apie iš E. J. gautas pinigų sumas, skirtas sumokėti už narkotines medžiagas, apie asmens vardus, pas kurį krovėsi ir kuris parūpino kanapių) R. A. parodė kiek skirtingai, tačiau šios aplinkybės nesuteikia pagrindo kitaip kvalifikuoti nuteistojo D. P. nusikalstamus veiksmus, nesudaro pagrindo išvadai, kad R. A. parodymai nepatikimi, tuo labiau nepaneigia D. P. kaltės.

16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje esantys dokumentai apie įmonės pirkimą E. O. vardu, įklijavus R. A. foto nuotrauką, patvirtina šio liudytojo parodymų nepatikimumą ir D. P. aiškinimą, jog jis nusikaltime nedalyvavo. Šis argumentas yra nepagrįstas. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad R. A. prisipažino Vengrijoje pasirašęs dokumentus, o notaro L. Š. įrašas dokumentuose patvirtina, kad R. A. betarpiškai dalyvavo juos pasirašant, o D. P. tuo metu buvo Lietuvoje ir 2014 m. rugsėjo 2 d. 10 val. registravosi policijos įstaigoje.

17. E. J., nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, kaip ir I. K., atsisakė duoti parodymus, tačiau nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1A-435-499/2017 teisiamojo posėdžio metu pateikė savo versiją apie tai, kokiu tikslu davė R. A. pinigus, jam vykstant į Vengriją. Jis parodė, kad 12 000 Lt ir galbūt 600 Lt padavė R. A., kad jis Vengrijoje nupirktų įmonę ir išnuomotų patalpas. Po kelių dienų jam paskambino R. A. ir pasakė, kad E. J. jau gali važiuoti į Vengriją, todėl jis su I. K. išvažiavo į Vengriją, kur R. A. padavė vengrų kalba surašytus dokumentus, kurie tvirtino, kad už įmonę R. A. sumokėjo mažesnę pinigų sumą, negu jam buvo duota. Ten buvo ir R. A. asmens tapatybės kortelės kopiją, kurioje buvo nurodytas kitas vardas ir pavardė (E. O.). Be to, jam R. A. paaiškino, kad įmonę nupirko savo vardu tam, jog nereikėtų laukti. Dėl to tarp jų kilo konfliktas. Po to jam vėl paskambino R. A., kuris pasakė, kad nesusisiekė su savininku ir liepė važiuoti į Lietuvą. Todėl kitą rytą jis su I. K. išvažiavo į Lietuvą. Dokumentai, kuriuos Vengrijoje jam padavė R. A., buvo jo automobilyje. Nuteistasis I. K. ikiteisminio tyrimo metu sakęs, kad E. J. pasiūlė važiuoti į Vengriją dėl sugyventinės logistikos įmonės reikalų, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su E. J. vyko dėl įmonės reikalų, susijusių su dažais. Teisiamojo posėdžio metu nuteistojo E. J. gynėjas pateikė dokumentus, išverstus iš vengrų kalbos, tai – šilumą izoliuojančios medžiagos atitikties sertifikatą, liudijimą apie šilumą išsaugančios dangos įtraukimą į naujų technologijų, įrengimų ir medžiagų, naudojimą ZhKKh sferoje bei statybose, registrą, liudijimą apie šilumą izoliuojančios medžiagos atitikimą reikalavimams, steigėjo sprendimus, pareiškimą dėl Įstatymo dėl ūkinių bendrovių, įgaliojimą korespondencijos įteikimui, parašo pavyzdį, nuosavybės dalies pirkimo – pardavimo sutartį, pareiškimą dėl teisėto juridinio adreso naudojimo, pareigų atisakymo pareiškimą, pareiškimus, įstatus, pareiškimą dėl pradėjimo eiti pareigas, priėmimo – perdavimo aktus, taip pat ir asmens tapatybės kortelės kopiją. E. J. paaiškino, kad vengrų kalba dokumentus jam padavė R. A. Vengrijoje. Šiuos dokumentus pasidėjo į savo automobilį, su kuriuo ir grįžo į Lietuvą.

18. Apie šiuos dokumentus buvo apklaustas ir liudytojas R. A., kuris paaiškino, kad 2014 m. rugpjūčio mėnesį jam E. J. liepė surasti kažkokio asmens duomenis, todėl jis jam padavė iš Š. O. gimimo liudijimo kopijos iškirptą dalį. Po kelių dienų E. J. paprašė ir jo nuotraukos. Išduoto E. O. vardu Dokumento, kuriame yra jo nuotrauka, jis nepadarė, šio dokumento nėra matęs. Liudytojas parodė, kad 2014 m. rugsėjo 9 d., kai išvažinėjo į Vengriją, jam E. J. padavė ne tik pinigus, kuriuos pakeitė į eurus, tačiau ir voką, šiuos pinigus ir voką turėjo perduoti (duomenys neskelbiami) Vengrijoje. Jis pinigus ir voką padavė (duomenys neskelbiami), po to jie susitiko ir su armėnu, kuris atnešė jam pasirašyti ant tuščių popieriaus lapų. Jis pasirašė maždaug ant 15 tuščių lapų. Pasirašė ne tik savo parašu, tačiau pasirašė dar ir pagal rusišką pavardę. Jam pasakius, kad nepasirašinės, buvo pasakyta, kad tokiu atveju jis namo nevažiuos, o plauks per Dunojų. Pas advokatą ar į oficialią įstaigą nėjo. Armėno vardo ir pavardės nežino, galbūt tai G. B..

19. Iš teisme pateiktų dokumentų matyti, kad 2014 m. rugsėjo 1 d. kompanijos „(duomenys neskelbiami)“ nuosavybės dalį G. B. pardavė E. O., advokatas patvirtino E. O. parašą ir pan. Tačiau šių dokumentų sudarymo aplinkybės bei atsiradimo aplinkybės kelia pagrįstų abejonių. Dokumentai buvo pateikti tik bylos teisminio nagrinėjimo metu. Be to, E. J. nurodė, kad šiuos dokumentus Vengrijoje jam padavė R. A., o jis dokumentus pasidėjo į automobilį, kuriuo kartu su I. K. grįžo į Lietuvą. 2014 m. rugsėjo 17 d. buvo atlikta E. J. automobilio krata, tačiau kratos metu nebuvo paimti jokie dokumentai, o jis pats, žinodamas, kad kaltinamas nusikaltimu, apie juos ikiteisminio tyrimo metu net neužsiminė. Pažymėtina, kad iš automobilio kratos protokolo matyti, kad pats nuteistasis E. J. pareiškė, kad nutarime daryti kratą automobilyje nurodytų daiktų (tame tarpe ir dokumentų, galinčių turėti įtakos nusikalstamos veikos tyrimui) nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš nuteistojo E. J. parodymų ir kitų bylos duomenų matosi, kad šiuos dokumentus R. A. Vengrijoje neva turėjo paduoti 2014 m. rugsėjo 15-16 d., tačiau tarp tų dokumentų buvo netgi 2016 m. kovo 23 d. G. B. pareiškimas, kuriame nurodomos aplinkybės apie jo susipažinimą su E. O., apie jam parduotą kompaniją. Šie dokumentai, susiję su kompanijos pardavimu – pirkimu, pasirašyti 2014 m. rugsėjo 1 d. Byloje nėra duomenų apie tai, kad būtent 2014 m. rugsėjo 1 d. R. A. buvo Vengrijoje ir galėjo šiuos dokumentus pasirašyti. Iš bylos duomenų matosi, kad prieš paskutinę kelionę į Vengriją R. A. 2014 m. rugsėjo 8 d. banke keitė pinigus, kuriuos turėjo paduoti (duomenys neskelbiami) (D. P.) Vengrijoje. Todėl apeliacinio skundo argumentus, kad R. A. buvo Vengrijoje dokumentų pasirašymo metu, o D. P. registravosi policijos įskaitoje, kolegija atmeta, kaip nepagrįstus.

20. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad išskirtoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo nuteisti E. J. ir I. K., apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies pašalino aplinkybę, kad D. P. surado narkotinių medžiagų pardavėją ir apie tai informavo E. J., tačiau apeliantas nutylėjo, jog šios aplinkybės buvo pašalintos ne kaip neįrodytos, o konstatuojant, jog šiuos veiksmus atliko asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Kaip žinia, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskelbta D. P. paieška ir byla buvo išskirta būtent jo atžvilgiu, todėl tuo metu jo kaltės klausimas dėl padaryto nusikaltimo nebuvo sprendžiamas. Taigi, skunde nurodoma aplinkybė nesudaro pagrindo dviprasmiškai vertinti šioje byloje teismo nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes ar spręsti, kad D. P., kaip teigiama apeliaciniame skunde, buvo surašytas ir įteiktas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo jam gintis. Be to apeliantas nurodo, kad D. P. pareikštas kaltinimas yra ydingas, nekonkretus ir neaiškus, nuosprendyje nurodyti veiksmai nepagrįsti bylos duomenimis. Byloje liko neįrodyta, kad D. P. įgijo narkotines medžiagas ar jas gabeno, kadangi, jo manymu, šiuos veiksmus atliko kiti asmenys. Dėl šių argumentų nuteistojo gynėjas prašo bylą grąžinti prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnyje numatytiems reikalavimams. Šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta.

21. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kai asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, ir pan.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. P., veikdamas bendrininkų grupėje su E. J., I. K. (kurie jau nuteisti kitu nuosprendžiu) ir su R. A. (kuris nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas) neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, veikdamas tiesiogine tyčia. Kad D. P. veikė bendrai su bendrininkais patvirtina jo nustatyti veiksmai: kontaktavimas su narkotikų tiekėjais, kartu su E. J., I. K. ir R. A. rūpinantis narkotinių medžiagų įgijimu, jų paslėpimu įrengtose slėptuvėse, saugiu pargabenimu į Lietuvą. Tai rodo, kad jie veikė bendrininkų grupėje, siekdami vieningo tikslo – nustatytais nusikalstamais veiksmais neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos ir ja disponavo. Pagal galiojančią teisminę praktiką įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Be to, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus, susijusius su narkotinių medžiagų įgijimu ir gabenimu, padarė, jų nusikalstami veiksmai, visiems siekiant to paties nusikalstamo rezultato, sudaro neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis sudėtį. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nustatomojoje nuosprendžio dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką, taip nuosekliai atskleidžiant tiek padarytos nusikalstamos veikos požymius, tiek kiekvieno bendrininko vaidmenį padarant šią veiką. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas šių reikalavimų nepažeidė.

23. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos duomenų matyti, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Apie R. A., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymų patikimumą teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė ir pažymi, kad savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas įrodymus įvertino tiek ir atskirai, tiek ir jų visumą. Be to, siekiant pašalinti bet kokias abejones, apeliacinės instancijos teisme irgi buvo atliktas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teisme buvo ištirti baudžiamosios bylos Nr. 1-117-397/2016 dokumentai, teismo posėdžių protokolai, kuriuose fiksuotos liudytojo R. A., nuteistųjų E. J. ir I. K. apklausos, šie duomenys sugretinti su šios bylos duomenimis. Nors apeliacinės instancijos teisme E. J. ir I. K. atsisakė duoti parodymus, o D. P. šaukiamas neatvyko ir savo gynėjo skundo eiga nesidomėjo, tačiau jų parodymai, duoti atskirtame ikiteisminiame tyrime, teismo posėdyje buvo ištirti, sugretinti su kitais šios bylos duomenimis. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas nei Europos Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos nagrinėdamas šią bylą nepažeidė. Teisėjų kolegija nenustatė kaltinamojo akto surašymo pažeidimų, kurie būtų sutrukdę priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad D. P. pripažintas kaltu pagrįstai ir jo nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas - BK 260 straipsnio 3 dalis, taikytas tinkamai.

25. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su nuteistajam D. P. paskirtos bausmės dydžiu ir pagrįstumu.

26. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą D. P. paskyrė teisingą, aiškiai ne per griežtą, BK 41, 54 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Bausmę švelninti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. P. gynėjo advokato Mariaus Zabitos apeliacinį skundą atmesti.