- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-16
- Bylos Nr.
- 2A-1975-640/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-04273-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- AB „AG Motors“
- Atsakovas
- UADB „Industrijos garantas“
- Trečiasis asmuo
- UAB „European Building Service“, Latvijos Respublikos UAB „Baltijos marketinga sistema“
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB „AG Motors“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AB „AG Motors“ ieškinį atsakovui UADB „Industrijos garantas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys UAB „European Building Service“, Latvijos Respublikos UAB „Baltijos marketinga sistema“, veikiančiai per filialą, D. B., A. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovo 80 846,98 Lt draudimo išmoką, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-08-31 ieškovas su atsakovu sudarė transporto priemonės „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį laikotarpiui nuo 2010-09-09 iki 2011-09-08. Transporto priemonė buvo apdrausta visų rizikų draudimu. Ieškovas 2010-12-03 su AB „European Building Service“ sudarė apdraustojo automobilio nuomos sutartį Nr. N2010-12-03/1, pagal kurios sąlygas nuomos pabaiga buvo numatyta 2010-12-09. AB „European Building Service“ atstovavęs L. Š. 2010-12-08 paskambino nuomotojui ir pranešė, kad automobilio grąžinti neketina. Tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį. 2010-12-13 ieškovas pranešė atsakovui apie apdraustosios transporto priemonės netekimą ir gavo iš atsakovo prašymą pateikti papildomą informaciją. 2010-12-30 atsakovas parengė raštą Nr. 02-29-8513 dėl draudimo išmokos, kuriame pateikė paaiškinimus dėl draudimo sutarties sąlygų ir draudimo išmokos nesumokėjo. Ieškovas tvirtina, kad atsakovas nepagrįstai vengia prievolės sumokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. Nurodo, kad automobilis buvo užvaldytas panaudojant teisines priemones, t.y., sudarius nuomos sutartį su ieškovu. Ieškovas negalėjo išvengti transporto priemonės praradimo, nes automobilį užvaldę asmenys veikė kvalifikuotai, naudojant apgaulę. Nedraudžiamųjų įvykių sąraše nėra numatyta, kad transporto priemonės praradimas dėl trečiojo asmens apgaulės yra nedraudžiamasis įvykis. Ieškovas jokiu būdu nepažeidė draudimo sutarties, todėl atsakovas neturi teisės pasinaudoti teise mažinti draudimo išmoką ar jos nemokėti. Įvertinus automobilio nuvertėjimą, kuris sudaro 2,594 procento, draudimo įmonei kyla prievolė sumokėti 80 846,98 Lt išmoką. Ieškovas pažymi, kad įtarimai dėl automobilio vagystės yra pareikšti ne ieškovui, o asmenims, įtariamiems padarius nusikaltimą, todėl niekuo nepagrįsti kaltinimai ieškovui yra neetiški ir ieškovo vertinami kaip neišmanymas. Ieškovas nurodė, kad draudimo sutartis buvo nutraukta, nes išnyko galimybė įvykti draudžiamajam įvykiui. Nutraukus draudimo sutartį, ieškovas neturi pareigos mokėti draudimo įmokų.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Teigė, kad ieškovas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas vengia prievolės sumokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. Atsakovas remiasi Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu. Draudiko atsakomybė yra sutartinė ir atsiranda tik tokiais pagrindais ir tokia apimtimi, kokia numatyta draudimo sutartyje. Ieškovas savaip interpretuoja tiek sudarytą draudimo sutartį, tiek CK 6.987 straipsnį, nurodydamas, kad draudimo įmonė įsipareigojo mokėti draudimo išmoką, jeigu įvyks bet koks staiga ir netikėtai įvykęs atsitikimas, kurio nėra nedraudžiamųjų įvykių sąraše. Joks teisės aktas nenurodo aplinkybės, kad draudikas yra įpareigojamas mokėti draudimo išmokas už bet kokius įvykius, kurie nėra nurodyti nedraudžiamųjų įvykių sąraše. Tiek draudimo sutartyje, tiek draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis, nurodyti labai konkretūs draudžiamieji įvykiai, kuriems įvykus draudikas moka draudimo išmokas. Nurodė, kad įvykis negali būti laikomas draudžiamuoju. Be to, taisyklių 7.1.19 punkte numatyta, kad atsitikęs įvykis laikomas nedraudžiamuoju, jei padaryta žala dėl kelių transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto paties draudėjo ar jo įgalioto asmens, ar kitų asmenų, kurie su kelių transporto savininko ar teisėto valdytojo žinia ar valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta kelių transporto priemone. Automobilis buvo pasisavintas su paties draudėjo žinia, t.y. ieškovas laisva valia išnuomojo draustą automobilį, surašė automobilio nuomos sutartį ir perdavė sutarties pagrindu naudotis automobilį trečiajam asmeniui, kuris automobilį atsisakė grąžinti. Pažymi, kad ieškovas už tiekiamą draudimo apsaugą atsakovui sumokėjo 2 draudimo įmokas po 461 Lt, nors įsipareigojo sumokėti 1843 Lt draudimo įmoką. Ieškovas, reikalaudamas iš atsakovo visiško žalos atlyginimo, privalo ir pats vykdyti savo įsipareigojimus. Byloje nėra duomenų, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jau būtų nustatytas įvykio kaltininkas, dėl ko galima būtų netaikyti išskaitos. Atsakovo nuomone, ieškovui išlieka prievolė mokėti draudimo įmokas pagal pasirašytus įsipareigojimus draudimo sutartyje.
Trečiasis asmuo A. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jam nėra žinomos ginčo, kilusio tarp ieškovo ir atsakovo, aplinkybės. Nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01808-10, kuriame jam yra pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje, padarymo. 2010-12-16 A. K. sulaikymo bei kratos metu iš jo buvo paimti UAB „Bengina“ ir jam asmeniškai priklausantys dokumentai. Be to, buvo sulaikytas lizingo bendrovei priklausantis automobilis „Mercedes Benz Vito“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojasi UAB „Bengina“.
Tretieji asmenys Latvijos Respublikos UAB „Baltijas marketinga sistema“, veikanti per filialą, UAB „European Building Service“ ir D. B. atsiliepimų į ieškinį teismo nurodytu terminu nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-12-19 sprendimu (b.l. 143-147) ieškovo ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog aiškinantis šalių valią dėl sudarytos draudimo sutarties, vertinti įvykio kaip draudžiamojo nėra pagrindo, todėl draudimo išmoka ieškovui nepriteistina. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal draudimo sutarties esmę draudimo sutartimi negali būti draudžiama nuo visų rizikų. Draudimo esmė – drausti nuo objektyviai įmanomos ir įmanomos įvertinti rizikos. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju draudimo sutartis sudaryta tarp verslininkų: ieškovo – įmonės, kuri vertėsi automobilių nuomos veikla, ir atsakovo – įmonės, kuri verčiasi draudimo veikla; sutartis sudaryta prisijungimo būdu, pagal standartines sutarties sąlygas, kurios išdėstytos Kelių transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 030 (toliau-Draudimo taisyklės) (b. l. 21-36) (CK 6.185 straipsnio 1 dalis, 6.992 straipsnis); ieškovas neginčija aplinkybės, kad jis buvo supažindintas su Draudimo taisyklėmis, Draudimo taisyklės jam buvo įteiktos, šiuos faktus ieškovas patvirtino savo parašu, todėl remiantis CK 6.185 straipsnio 3 dalimi, tai reiškia, kad supažindinimo su standartinėmis sutarties sąlygomis pareiga yra tinkamai įvykdyta. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Draudimo taisykles numatyta, kad draudikas draudžia transporto priemonę ne nuo visų rizikų, o nuo draudžiamųjų įvykių „A“, „V“. Teismas sąvoką „visų rizikų draudimas“ aiškino kaip plačiausios apimties draudimą, numatytą Draudimo taisyklėse (t. y., A ir V variantus). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Draudimo taisyklių 7.1.19 punktu ir nurodė, kad ieškovo nurodytas įvykis nėra priskirtinas prie draudiminių. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju transporto priemonę pasisavino asmenys, įgiję teisę ją valdyti ir naudotis pagal nuomos sutartį, sudarytą su ieškovu. Taigi, pagal Draudimo taisykles draudikas aiškiai neprisiėmė pasisavinimo apgaulės būdu, naudojant teisines priemones (sutartis) rizikos, ir tai draudėjui buvo išaiškinta prieš sudarant draudimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ieškovo nurodyta teismų praktika, nes nurodė, jog skiriasi nagrinėjama situacija.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu (b.l. 159-162) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-19 sprendimą ir jo ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.2A-465-516/2011, ir nurodė, jog dėl didesnės nei nurodyta taisyklėse draudimo apsaugos, turi būti susitarta individualiai. Nurodo, kad su draudimo įmone sudarė sutartį išplečiant draudiminių įvykių sąrašą numatytą draudimo taisyklėse. Ieškovas pagal savo veiklos pobūdį ieškojo būtent tokio draudiko, kuris sutiktų drausti automobilius nuo automobilio praradimo sukčiavimo būdu. Atsakovas sutiko apdrausti šią riziką, kuri buvo individualizuota draudimo sutartyje. Tokių sutarčių buvo sudaryta ne viena. Tai, kad buvo draudžiama nuo visų rizikų patvirtina draudimo sutartys. Be to, atsakovas ir dabar skelbia, jog apsidraudus Kasko draudimu nuostoliai bus atlyginami pačiam apdraustos transporto priemonės savininkui patyrus žalą dėl vagystės ar bet kokio kito staiga ir netikėtai įvykusio atsitikimo, kurio nėra nedraudžiamųjų sąraše. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarties sąlygų aiškinimo taisykles, nurodydamas, jog draudimo taisyklės turi viršenybę prieš individuliai aptartas sąlygas. Atsakovas, sudarydamas sutartį, žinojo kuo verčiasi ieškovas ir prisiėmė riziką išplėsti draudžiamųjų įvykių sąrašą pagal standartines taisykles. Nurodo, kad atsakovo taisyklės iš viso nenumato visų rizikų draudimo sąvokos, todėl pagal sutarčių aiškinimo taisykles, visi neatitikimai ar prieštaravimai vertinami prisijungusios šalies naudai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškina nedraudžiamųjų įvykių sąvokas. Teismas neatskyrė pasisavinimo nuo sukčiavimo. Jam buvo išaiškinta, jog yra nedraudžiamų įvykių sąrašas, tarp kurių yra pasisavinimas, ir draudėjas su šia išlyga sutiko. Nagrinėjamu atveju, automobilis buvo pasisavintas panaudojus apgaulę, todėl teismo išvada, jog draudikas neprisiėmė rizikos dėl automobilio pasisavinimo apgaulės būdu – sukčiavimu yra teisiškai nepagrįsta, nes byloje nėra tokių įrodymų ir sutarties šalys dėl sukčiavimo rizikos pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu nesitarė. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ir nesirėmė jau suformuota teismų praktika.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 170-178) atsakovas prašo palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-19 sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad draudimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta pagal atsakovo parengtas standartines sąlygas, išdėstytas 2010-03-24 Kelių transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr.030. Visos sutarties sąlygos tarp šalių turėtų būti aiškinamos kompleksiškai, atsižvelgiant į draudimo taisyklių nuostatas. Parengtose draudimo taisyklėse yra aiškiai įvardinti konkretūs draudžiamieji įvykiai, kuriems įvykus atsakovas buvo prisiėmęs pareigą mokėti draudimo išmokas. Draudimo taisyklės apibrėžia tiek draudžiamąjį įvykį – transporto priemonės sugadinimą, sunaikinimą dėl bet kokių staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų ir/ar vagystės, tiek techninę pagalbą kelyje pagal draudimo taisyklių 1 priedą. Taip pat draudimo taisyklių 2.50 p. aiškiai apibrėžia vagystės sąvoką. Be to, draudimo taisyklių 7.1.19 p. nurodo, kad toks įvykis, kai žala atsirado dėl kelių transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto paties draudėjo ar jo įgalioto asmens ar kitų asmenų, kurie su kelių transporto priemonės savininko ar teisėto valdytojo žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta kelių transporto priemone, pripažįstamas nedraudžiamuoju. Todėl yra akivaizdu, jog šalys susitarė ir atsakovas apdraudė ieškovo transporto priemonę ne nuo visų rizikų, o tik nuo vagystės, kaip ji apibrėžiama taisyklėse. Su draudimo taisyklėmis ieškovas buvo supažindintas tinkamai ir to neginčija. Todėl ieškovas puikia žinojo nuo kokių rizikų draudžia savo turtinius interesus. Atsakovas nurodo, kad abi šalys yra verslininkai, todėl abiem keliami reikalavimai kaip verslininkams profesionalams. Ieškovas, pasirašydamas draudimo sutartį prisijungimo būdu, turėjo suvokti, jog dėl dilesnės nei nurodyta taisyklėse draudimo apsaugos, turi būti susitarta individuliai, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Nurodo, kad ieškovo argumentai, kad draudimo polise buvo pakeistos draudimo taisyklės ir individualiai aptartos draudimo nuo visų rizikų sąlygos, yra nepagrįsti. Draudimo brokerė patvirtino, jog jokių derybų dėl individulių draudimo sutarties sąlygų šalys nevedė. Ieškovui buvo paaiškinta draudimo apsaugos apimtis draudimo taisyklių kontekste ir ieškovą tą suprato, ką patvirtino ieškovo atstovas. Reklama internete negali turėti įtakos ginčo išsprendimui, nes ieškovas su draudimo taisyklėmis buvo supažindintas prieš sudarant sutartį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino draudžiamuoju ir nedraudžiamųjų įvykių sąvokas, nes jas reikia aiškinti pagal draudimo taisykles. Plečiamai aiškinti minėtas sąvokas nėra pagrindo, kaip nurodyta apelianto Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje, nes nagrinėtų bylų ir šios bylos aplinkybės nesutampa. Atsakovo draudimo taisyklėse vagystės sąvoka yra sutapatinta su LR Baudžiamajame kodekse nurodyta sąvoka, todėl jokių neaiškumų neturėtų kilti. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad automobilis yra užvaldytas sukčiavimo būdu, nes dėl sukčiavimo vyksta ikiteisminis tyrimas ir nėra aišku, ar tokia veika yra padaryta. Įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju draudimo taisyklių 7.1.19 p. pagrindu, nes turtas nebuvo užvaldytas panaudojant apgaulę. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2011-06-14 nutartimi, nes bylos aplinkybės yra itin panašios.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Nustatyta, kad tarp šalių 2010-08-31 sudaryta ieškovo automobilio „Mercedes Benz Vito“, v.n.(duomenys neskelbtini) draudimo sutartis (b.l. 6, 45, 50, 72, 113). Šis automobilis 2010-12-03 automobilio nuomos sutartimi buvo išnuomotas UAB „European building service“ (b. l. 7-8). Ieškovas pranešė policijai, kad 2010-12-08 nuomininko atstovas L. Š. telefonu informavo, jog automobilio grąžinti neketina (b. l. 9). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01808-10 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas), tyrimo metu automobilio buvimo vieta nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimo. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo atsisakymu išmokėti draudimo išmoką, remiasi nuoroda draudimo polise, kad automobilis apdraustas „visų rizikų draudimu“ , kaip individualiai aptartai draudimo sutarties sąlygai, kuri esant kolizijai su standartine draudimo sutarties sąlyga, nustatyta Draudimo taisyklėse, turėtų būti vertinama kaip šalių susitarimas, pakeičiantis standartinę sutarties sąlygą.
Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi. Byloje nustatyta, kad sutartis tarp šalių buvo sudaryta prisijungimo būdu, pagal standartines sutarties sąlygas, kurios išdėstytos Transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr.030. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas buvo tinkamai supažindintas su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis ir atsakovas savo pareigą yra tinkamai įvykdęs įvertinus tai, kad abi sutarties šalys yra verslininkai ir jiems taikytini profesionalams keliami atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.
Draudimo taisyklių 6 p. apibrėžia draudžiamuosius įvykius ir draudimo variantus. Draudimo taisyklių 2.50 p. yra detalizuota vagystės sąvoka, kuri iš esmės atitinka LR Baudžiamojo kodekso nuostatas. Draudimo taisyklių 7 p. išvadinti nedraudžiamieji įvykiai. Draudimo taisyklių 7.1.19 p. nedraudiminiu įvykiu įvardija žalą dėl transporto priemonės pasisavinimo, įvykdyto paties draudėjo ar jo įgalioto asmens, ar kitų asmenų, kurie su transporto priemonės savininko ar jo teisėtų valdytojų žinia ir valia buvo įgiję teisę naudotis apdrausta transporto priemone. Apeliantas su Draudimo taisyklėmis buvo tinkamai supažindintas, todėl turėjo aiškiai iš nedviprasmiškai suprasti, jog paminėtu 7.1.19 p. atveju įvykis buvo laikomas nedraudimu ir draudimo apsauga negalios.
Apelianto argumentai, kad draudimo sutartis buvo individualizuota išplečiant draudžiamųjų įvykių sąrašą, yra atmestini kaip nepagrįsti. Kolegija pažymi, jog Draudimo taisyklių 4.6 p. numatyta, kad tais atvejais, kuomet Draudėjo šių Taisyklių sąlygos netenkina ar Draudėjas nori jas papildyti ar pakeisti atskirus punktus, gali būti sudaryta individuali kelių transporto priemonės sutartis. Tokiu būdu galima daryti išvadą, jog nesant atskiros individualios sutarties, šalys sudarė sutartį pagal standartines sąlygas. Vien tas faktas, jog atsakovas savo reklamoje nurodo tam tikras draudimo sąlygas, nesudaro pagrindo teigti, kad toks susitarimas buvo sudarytas tarp šalių, nesant rašytinio šalių susitarimo dėl to. Draudimo polise nurodytos sąlygos, jog draudžiama nuo visų rizikų ir tai, jog automobilis skirtas nuomai, taip pat nesudaro pagrindo teigti esant šalių individuliam susitarimui išplėsti draudžiamųjų įvykių sąrašą. Vertinant draudimo apsaugą yra nukreipiama į Draudimo taisykles, kurios ir paaiškina sąvoką „visų rizikų draudimas“, o šiuo atveju draudžiamo objekto paskirtis nėra siejama su Draudimo taisyklių nuostatomis, apibrėžiančiomis nedraudiminius įvykius, t.y. šiame įraše (individualioje draudimo sutarties sąlygoje) nėra nuorodos į su atitinkama aplinkybe siejamą draudiko taikomą didesnės apimties, negu nurodyta taisyklėse, draudimo apsaugą. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog ši individuali draudimo sutarties sąlyga nustatė šalių susitarimą dėl didesnės apimties draudimo apsaugos taikymo nei tai numato standartinės sąlygos. Tuo labiau, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog iš tiesų, kreipdamasis į draudiko atstovą, apeliantas aiškiai išreiškė valią apdrausti didesnės apimties riziką, negu numato atsakovo standartinės draudimo sutarties sąlygos.
Apeliantas neginčija aplinkybės, jog draudimo objektas – transporto priemonė „Mercedes Benz Vito“, v.n.(duomenys neskelbtini), buvo prarastas šio automobilio negrąžinus asmeniui, kuriam jis buvo perduotas nuomos sutarties pagrindu, t.y. automobilis buvo perduotas su ieškovo žinia ir jo valia trečiajam asmeniui UAB „European Building Service“ (b.l. 7-8). Tokiu būdu, įvykis atitinka Draudimo taisyklių 7.1.19 p. numatyto nedraudžiamojo įvykio sąvoką ir atsakovui nekilo pareiga mokėti draudimo išmokos.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog minėto įvykio negalima plečiamai aiškinant pripažinti vagyste, nes vagystės sąvoka yra aiškiai įvardinta Draudimo taisyklėse. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė apelianto nurodyta teismų praktika, nesant tam pagrindo, t.y. nesutampant minėtų bylų faktinėms aplinkybėms. Pripažintina, jog teismo sprendime paminėta Vilniaus apygardos teismo nutartis yra artimesnė sprendžiamam ginčui, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ja vadovautis.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarties sąlygų aiškinimo taisyklę. Apeliantas akcentuoja, jog esant nestandartinių ir standartinių sąlygų prieštaravimams taikoma CK 6.187 str. numatyta taisyklė. Sutarčių aiškinimo taisyklės išdėstytos Civilinio kodekso 6.193 str. Apeliantas nurodo, kad jis siekė apdrausti transporto priemonės netekimo riziką ir tuo atveju, kai turtą pasisavina kiti asmenys. Šios aplinkybės yra svarbios, tačiau pažymėtina, kad sutartis yra dviejų ar daugiau subjektų suderintos valios išraiška, todėl tuo atveju kai viena iš šalių yra aiškiai suformulavusi sąlygas, kuriomis ji sudarys sutartį (šiuo atveju - atsakovas, patvirtindamas draudimo rūšies taisykles, apibrėžė sąlygas kurioms esant jis prisiima riziką ir šias sąlygas išdėstė aiškiai, nedviprasmiškai, draudimo taisyklėse ne vieną kartą, o tiek išdėstydamas sutartyje vartojamas sąvokas, tiek ir apibrėždamas įvykius, kuriems esant, draudimo apsauga netaikoma), o kita šalis, pasirašydama sutartį prisijungimo būdu, šias sąlygas priima, o individualiai aptariamose sutarties sąlygose (draudimo liudijime) šalys dėl didesnės draudimo apsaugos, negu numatyta taisyklėse, nesusitaria, sutarties aiškinimas taip, kaip ją aiškina apeliantas, vertintinas kaip pakeičiantis sutartį, kaip šalių suderintos valios išraišką, nes iš sutarties individualios sąlygos - kad automobilis naudojamas (skirtas) nuomai - per sutarties aiškinimo institutą nėra pagrindo daryti išvadą, jog tokiam automobiliui draudikas savaime turi suteikti platesnę draudiminę apsaugą.
Apeliantas akcentuoja ir tai, jog draudikas žinojo, kad apeliantas verčiasi automobilių nuoma, todėl sutiko išplėsti draudžiamųjų įvykių sąrašą. Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog šalys vedė derybas dėl didesnės draudimo apsaugos. Vien tas faktas, jog draudikas turėjo žinoti, jog apeliantas verčiasi transporto priemonių nuoma ir draudimo polise buvo nurodyta draudimo objekto paskirtis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šalys susitarė dėl didesnės draudiminės apsaugos. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų, šalių paaiškinimų, liudytojos parodymų matyti, kad draudikas išaiškino draudėjui standartines sąlygas, su jomis draudėjas sutiko ir susitarimo dėl draudžiamųjų įvykių sąrašo išplėtimo tarp šalių nebuvo sudaryta.
Esant nustatytoms aplinkybėms, kad apeliantas buvo tinkamai supažindintas su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis, sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatytos aiškiai ir nedviprasmiškai; automobilį apeliantas prarado išnuomojęs jį kitam asmeniui, kuris jo negrąžino, be to, nesant įrodymų, jog šalys derėjosi dėl didesnės draudimo apsaugos apimties, pasirašydamos sutartį išreiškė suderintą valią dėl didesnės apsaugos apimties taikymo apdraustam automobiliui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog transporto priemonės praradimas nepatenka į šalių draudimo sutartimi aptartas draudimo apsaugos ribas. Kadangi aptariamas automobilio praradimas nepripažįstamas draudžiamuoju įvykiu šalių pasirašytos draudimo sutarties prasme, tai draudikui nekilo pareigos mokėti dėl šio įvykio draudimo išmokos. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad buvo pažeistos sutarčių aiškinimą reglamentuojančios teisės normos, kaip teisiškai nepagrįstus.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo ginčą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Atsakovas pateikė prašymą priteisti jam 3029,50 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus bei prašymą. Tačiau kolegija pripažįsta, jog prašomos bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduotinų priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį ir jas sumažina iki 1275 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto (ieškovo) UAB „AG Motors“ 1275 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo UADB „Industrijos garantas“ naudai.