Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-333-318/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-20
Bylos Nr.: 1A-333-318/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-12309-2019-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Regina Pocienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: M. M., T. M., A. Č.
Advokatai: Aušra Saulėnienė

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.14.4.2.1Turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę (BK 181 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-333-318/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12309-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1, 1.2.14.4.2.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,gynėjams advokatams Aušrai Saulėnienei, Algirdui Gurauskui,nuteistiesiems M. M., T. M., A. Č.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Č. ir M. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 5, 10 punktais, 6 dalimi, A. Č. iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir nustatyta, jog A. Č. po nuosprendžio įsiteisėjimo privalo nedelsiant atlikti 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo bausmės dalį pataisos namuose, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidėti 3 (trejų) metų laikotarpiui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant A. Č. nevartoti alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. kovo 25 d. iki 2019 m. kovo 27 d. (dvi paros).

M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 5, 10 punktais, 6 dalimi, M. M. iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir nustatyta, jog M. M. po nuosprendžio įsiteisėjimo privalo nedelsiant atlikti 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo bausmės dalį pataisos namuose, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidėti 3 (trejų) metų laikotarpiui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant M. M. nevartoti alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. kovo 25 d. iki 2019 m. kovo 27 d. (dvi paros).

Tuo pačiu nusprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas T. M., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. Č. ir M. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad kartu su T. M., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, savo ir kitų naudai, vertė nukentėjusįjį E. R. perduoti turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 22 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatyto laiko iki 2019 m. kovo 25 d. apie 13.00 val., veikdami bendrininkų grupe, bute, esančiame (duomenys neskelbiami), būdami apsvaigę nuo alkoholio, apribojo E. R. laisvę, t. y. užrakino buto duris, taip aiškiai parodydami nukentėjusiajam, kad išeiti laisva valia jis negali, bei, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, grasindami susidoroti fiziškai, reikalavo nukentėjusiojo E. R. gauti ir jiems perduoti 3 000 Eur. Nukentėjusiajam nepavykus gauti pinigų, T. M. kumščiu sudavė E. R. ne mažiau kaip tris smūgius į nugarą, ne mažiau kaip tris smūgius į kairę ausį, A. Č. sudavė kumščiu nukentėjusiajam E. R. ne mažiau kaip tris smūgius į dešinį šoną, nugarą ir galvą, M. M. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu nukentėjusiajam E. R. į nugarą ir galvą. Tokiais savo bendrais veiksmais jie nukentėjusiajam E. R. sukėlė fizinį skausmą ir parodė savo grasinimų realumą. Po to T. M., pasinaudodamas tuo, kad E. R. buvo paveiktas jo atžvilgiu panaudotu fiziniu smurtu, pastarąjį privertė pasirašyti 2019 m. kovo 24 d. skolos raštelį 4 500 Eur sumai. Tokiu būdu, atimdami nukentėjusiojo E. R. laisvę ir sukeldami šiam fizinį skausmą, prievartavo E. R. turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis A. Č. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 181 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti švelnesnę bausmę.

2.1. Apeliantas nurodo, kad teismas, kvalifikuodamas jo veiksmus pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismo išvada, kad nebuvo pagrindo reikalauti iš nukentėjusiojo turto, yra nepagrįsta. Teismo nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai nėra analogiški nagrinėjamai situacijai. Jis buvo įsitikinęs, kad E. R. yra skolingas T. M. Nukentėjusiojo surašytas skolos raštelis buvo jo skola už išgertą alkoholį bei maistą. Pinigai buvo reikalingi pratęsti tolimesnes vaišes, kuriose dalyvavo ir nukentėjusysis. E. R. savo noru atėjo į butą, adresu (duomenys neskelbiami), ten praleido kelias dienas, kartu su juo ir R. M., M. M. gėrė alkoholinius gėrimus. Iš šio buto bet kada galėjo pasišalinti, tačiau to nepadarė. E. R. išėjo tik tada, kai baigėsi visi alkoholiniai gėrimai. Pats nukentėjusysis skambino įvairiems asmenims, bandė pasiskolinti pinigų, tačiau visi jam atsisakė skolinti. Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusiojo žmona bei brolis. Teismas nepagrįstai A. Č. parodymus, jog jis nukentėjusiojo nemušė, o tik pastūmė, atmetė, o nukentėjusiojo parodymais dėl panaudoto smurto patikėjo. E. R. keletą dienų gėrė ir daugelio aplinkybių neprisiminė, jį buvo ištikęs epilepsijos priepuolis. Be to, nepasitvirtino nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, kad jį mušė kardu. Apeliantas mano, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusiajam būtų suduoti daugkartiniai smūgiai, būtų nustatyti atitinkami sužalojimai. Vienok, teismas nustatė, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas tik fizinis skausmas.

2.2. Apeliantas nurodo, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, nes neatsižvelgė į tai, jog jis anksčiau nebuvo teistas, jo vaidmuo buvo antraeilis. Tas faktas, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme jo atžvilgiu nagrinėjama baudžiamoji byla, negali būti vertinamas kaip neigiamai jį charakterizuojantis, nes sprendimas dar nepriimtas ir neįsiteisėjęs.

3. Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisinti arba paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

3.1. Apeliantas tvirtina, kad teismas nepagrįstai patikėjo nukentėjusiojo parodymais, nes nukentėjusysis įvykio metu buvo girtas, neadekvačiai suprato situaciją, daugelio aplinkybių negalėjo atsiminti, jo parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi, nepasitvirtino nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, kad jį mušė kardu. Nukentėjusiuoju nepatikėjo nei nukentėjusiojo žmona, nei brolis, nei darbdavys, kai E. R. jiems skambino ir prašė pinigų, galvojo, jog tai eilinė E. R. manipuliacija, siekiant gauti pinigų alkoholiui. Nukentėjusiuoju nepatikėjo ir parduotuvės ,,M“ apsaugos darbuotojas. Jam nukentėjusiojo samprotavimai pasirodė neadekvatūs, pagalbos E. R. neprašė. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, turėjo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis serga alkoholizmu, gydytas (duomenys neskelbiami) gatvėje ir (duomenys neskelbiami) ligų centre, jį buvo ištikę epilepsijos priepuoliai, yra teistas už smurtą prieš žmoną. Apeliantas mano, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti visai kitomis aplinkybėmis, negu nurodė parodymuose. Byloje nustatyta, kad E. R. du kartus ištiko epilepsijos priepuolis ir jis buvo pargriuvęs. Pats nukentėjusysis taip pat pripažino, kad buvo pargriuvęs dar prie laiptinės ir nusiskėlė dantį.

3.2. Be to, nukentėjusiojo parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teismo medicinos eksperto išvadoje nustatyta, kad E. R. ne mažiau kaip dviem trauminiais buko, bukabriaunio daikto poveikiais padaryti tik kairio delno ir kairės alkūnės nubrozdinimai. Sužalojimas atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą. Tokių duomenų, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į galvą, šoną, nugarą nėra. E. R. kraujo rasta tik ant jo drabužių ir ant kėdės. Ant rankšluoščių, kurie buvo paimti iš įvykio vietos, nukentėjusiojo kraujo nebuvo.

3.3. Apeliantas mano, kad byloje esantis skolos raštelis nepatvirtina nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, nes raštelio turinys yra neaiškus, surašymo data nurodyta 2018 m. kovo 24 d. Byloje ekspertizė, siekiant nustatyti, kas ir kada surašė skolos raštelį, neatlikta.

3.4. Apeliantas teigia, jog byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad jis nukentėjusiojo nepažinojo ir pinigų iš jo nereikalavo, apie E. R. atvykimą į gimtadienį ir jo skolą nežinojo, brolis jam nieko apie tai nesakė, nukentėjusiajam sudavė du kartus į pilvą, nes jį įžeidė. E. R. bet kada galėjo išeiti iš buto, bet to nedarė, vaišinosi alkoholiu. Telefonas buvo pas nukentėjusįjį, niekas iš jo telefono neatėmė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

3.5. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, nes jis anksčiau neteistas, padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, nukentėjusysis elgėsi provokuojančiai, kas laikytina nuteistojo atsakomybę lenvinančia aplinkybe. Apelianto nuomone, atsižvelgus į visas šias aplinkybes, vadovaujantis BK 55 straipsniu, teismas turėjo paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Nuteistieji M. M., T. M. ir A. Č. ir gynėjai A. Saulėnienė, A. Gurauskas prašo apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistųjų A. Č. ir M. M. apeliaciniai skundai atmetami. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, sprendžia, kad A. Č. ir M. M. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, ir jais remdamasis nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, tyčios turinio, kvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamus veiksmus pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų ir nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį

5. Nuteistieji M. M. ir A. Č. apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje easančius įrodymus, todėl nepagrįstai juos nuteisė pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nes jie bute, esančiame (duomenys neskelbiami), E. R. laisvės nebuvo apriboję ir turto iš jo, panaudodami fizinę ar psichinę prievartą, neprievartavo. Nuteistasis A. Č. tvirtina, kad jis buvo įsitikinęs, kad E. R. skolingas T. M. už išgertus gėrimus ir maistą, todėl kartą jį gal pastūmė. A. Č. manymu, jo veiksmai turėjo būti vertinami ne kaip svetimo turto prievartavimas, o kaip savavaldžiavimas. Nuteistojo M. M. teigimu, jis apie E. R. skolą nieko nežinojo ir pinigų iš nukentėjusiojo nereikalavo, brolis T. M. jam apie tai nieko nesakė. Nukentėjusiajam jis sudavė du kartus į pilvą, nes pastarasis jį įžeidė, todėl prašo išteisinti.

6. Nuteistųjų A. Č. ir M. M. skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipasnio reikalavimų, todėl nustatė aplinkybes, kurios prieštarauja faktiniams bylos duomenims, yra nepagrįsti.

7. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

9. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas, nustatant faktines bylos aplinkybes ir taikant baudžiamąjį įstatymą, apeliacine tvarka apskųstame teismo sprendime esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti sprendimą, neturi. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydams faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek kaltinamuosius teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (pačių kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, specialisto paaiškinimus), juos įvertino atskirai ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia kaltinamųjų kaltę, taip pat aptarė nuteistųjų gynybos versijas ir jas motyvuotai atmetė.

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. M. ir A. Č. kartu su T. M. laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 22 d. ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatyto laiku iki 2019 m. kovo 25 d. apie 13.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbiami), veikdami bendrininkų grupe, atėmė nukentėjusiojo E. R. laisvę ir, panaudodami psichinę bei fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį E. R., grasindami susidoroti fiziškai, rankomis suduodami jam smūgius ir sukeldami fizinį skausmą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai reikalavo iš nukentėjusiojo E. R. gauti ir jiems perduoti 3 000 Eur, paskui, nukentėjusiajam nepavykus reikalaujamų pinigų gauti, iš E. R. reikalavo pasirašyti skolos raštelį 4 500 Eur sumai. Taip nuteistieji prievartavo jo turtą. Šie jų veiksmai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsanio 2 dalį.

11. Kaip jau minėta, nuteistasis A. Č. tvirtina, kad jo veiksmai atitinka savavaldžiavimo požymius, nes jis buvo įsitikinęs, kad E. R. skolingas T. M., o M. M. tvirtina, kad jis turėtų būti išteisintas, kadangi jis apie jokią skolą iš viso nieko nežinojo, o nukentėjusiajam du smūgius sudavė iš pykčio, nes nukentėjusysis jį įžeidė.

12. Apeliantų skunduose išdėstyti argumentai prieštarauja byloje esančių, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetui, kuris patvirtina apygardos teismo nustatytas nusikaltamų veiksmų padarymo aplinkybes. Byloje šias įvykio aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo E. R., liudytojų A. V., R. R., R. R., A. G., D. G. parodymai, įvykio vietos, asmens parodymo atpažinti, daiktų apžiūros, vaizdo, garso įrašų apžiūros, E. R. medicinos dokumentų apžiūros protokolai, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(1551)-IS1-3787 ir kt.

13. Nukentėjusysis E. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad T. M., M. M. ir A. Č. iki įvykio nepažinojo, skolingas jiems nebuvo, skolos raštelį parašyti jį privertė nuteistieji bute, adresu (duomenys neskelbiami). T. M. pirmas pradėjo reikalauti pinigų. Jis reikalavo iš jo 3 000 Eur, tačiau nepasakė už ką jis turi perduoti šią sumą. Kiti nuteistieji M. M. ir A. Č. taip pat jį mušė ir reikalavo pinigų. A. Č. ir M. M. sudavė jam nemažiau kaip po tris smūgius į šoną bei į nugarą. Kadangi jis tokios pinigų sumos neturėjo, nuteistiesiems toliau reikalaujant pinigų, pradėjo rašyti SMS žinutes, skambinti savo artimiesiems: broliui R. R., žmonai R. R., viršininkui D. G.. Visiems jis sakė, kad yra uždarytas ir mušamas, kad iš jo reikalauja pinigų, tačiau niekas juo nepatikėjo ir atsisakė padėti. Kadangi jam nepavyko pasiskolinti pinigų, T. M. sumažino reikalaujamų pinigų sumos dydį iki 1 000 Eur ir liepė jam savo vardu paimti greitąjį kreditą, tačiau kredito įstaigos jam kredito nesuteikė, nes jis jau turėjo finansinių įsipareigojimų. Tada T. M. padiktavo skolos raštelį, kuriame liepė nurodyti, kad yra jam skolingas 4 500 Eur. Nukentėjusysis sutiko parašyti raštelį, nes bijojo, kad atsisakius rašyti, jį vėl muš, grąsins susidoroti. Kiti nuteistieji M. M. ir A. Č., kai jis rašė skolos raštelį, buvo šalia ir viską matė. Jie jam darė psichologinį spaudimą, liepė rašyti tai, ką sakė T. M. Po to, kai jis parašė skolos raštelį, nuteistieji liepė galvoti, iš kur gaus pinigų. Jis norėjo iš buto pabėgti, tačiau bijojo, nes T. M. liepė kitiems nuteistiesiems jį stebėti, ir tai jie darė. Tik tada, kai T. M. užmigo, būdamas be batų ir striukės nukentėjusysis iš buto pabėgo. Bėgant į parduotuvę ,,M“, jį atsivijo M. M., kuris bandė iš parduotuvės ištempti, tačiau parduotuvės apsaugos darbuotojas neleido to padaryti, tuomet M. M. pasišalino. Bute, adresu (duomenys neskelbiami), E. R. buvo virš dviejų parų. Naktį pabėgti negalėjo, nes durys iš vidaus buvo užrakintos. Į policiją jis neskambino, nes nuteistieji visą laiką stebėjo, ką jis veikia su telefonu.

Žemesnės instancijos teismas

14. Nuteistieji M. M. ir A. Č. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nukentėjusiojo E. R. parodymai yra nepatikimi, nes jis įvykio metu buvo neblaivus ir negalėjo tiksliai atsiminti įvykio aplinkybių. Teisėjų kolegija šiuos apeliantų teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Byloje nėra tokių duomenų, kad E. R. dėl girtumo negalėjo įsiminti ir tinkamai papasakoti bylai reikšmingų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, siekiant patikrinti E. R. parodymus, buvo perskaityti nukentėjusiojo parodymai, apklausiant jį ikiteisminio tyrimo pareigūno ir teisėjo. Kaip matyti iš apklausos protokolų, šių apklausų metu nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad M. M. ir A. Č. kartu su T. M. reikalavo iš jo pinigų ir jį mušė, darė jam psichologinį poveikį, kai T. M. diktavo, ką jam rašyti skolos raštelyje, saugojo jį, kad neišeitų iš buto ir liepė rašyti. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu dėl A. Č. ir M. M. veiksmų davė teisingus parodymus.

15. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti dėl esminių įvykio aplinkybių nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, nes juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytojai R. R., R. R., D. G. patvirtino, kad įvykio metu nukentėjusysis jiems daug kartų skambino, rašė SMS žinutes ir sakė, kad jį prievarta laiko uždarytą, nepaleidžia, reikalauja pinigų, ir prašė pervesti į jo sąskaitą pinigų. Liudytojams nukentėjusysis tvirtino, kad policijai jis paskambinti negali, nes jam neleidžia. Iš karto po įvykio su nukentėjusiuoju bendravę R. R. ir R. R. matė, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, jo veidas buvo patinęs, aplink akis matėsi kraujosrūvos. Jo priekinis dantis buvo nuskeltas, matėsi nubrozdinimai rankų srityje. Parduotuvės ,,M“ apsaugos darbuotojas liudytojas A. V. tvirtino taip pat matęs, kad nukentėjusiojo paakyje buvo kraujosrūva. E. R. jam pasakė, kad pabėgo iš buto, kuriame jį laikė uždarytą du ar trys asmenys. Nukentėjusysis į parduotuvę atėjo be batų ir striukės. Paskui jį į parduotuvę atėjo M. M. ir, suėmęs nukentėjusįjį už rankovės, bandė jį išsitempti, tačiau A. V. pasakius, kad yra iškviesta policija, M. M. atsitraukė ir iš parduotuvės išėjo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausias patrulis liudytojas A. G., kuris pagal išvietimą buvo atvykęs į įvykio vietą, parodė, kad nukentėjusysis E. R. buvo be batų ir striukės, skundėsi, kad jį sumušė ir reikalavo nemažos pinigų sumos. Nukentėjusiojo sumušimai vizualiai matėsi. Taigi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad nuteistieji, atėmę E. R. laisvę, darydami psichologinį poveikį ir suduodami smūgius, iš nukentėjusiojo reikalavo jiems perduoti pinigus.

16. Nepagrįstas nuteistojo M. M. skundo argumentas, kad liudytojų R. R., R. R., D. G., A. V. parodymai nepatvirtina turto prievartavimo fakto, nes jie patys įvykio metu nepatikėjo nukentėjusiojo papasakotom įvykių aplinkybėm, t. y., kad E. R. mušamas, prievarta laikomas bute, o nuteistieji iš jo reikalauja pinigų. Nors šie liudytojai pripažino, kad nepaskolino nukentėjusiąjam pinigų, nes suabejojo nukentėjusiojo aiškinimu telefonu, kad jo gyvybei gresia pavojus, nes laikomas prievarta ir mušamas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jie paaiškino, kad jų abejonės nepasitvirtino, nes patys matė, kad po įvykio nukentėjusysis iš tiesų buvo sumuštas. Be to liudytojai A. V. ir A. G. patvirtino, kad nukentėjusysis iš buto pabėgo basas, be striukės, o M. M. jį vijosi net iki parduotuvės ir norėjo išsitempti atgal. Šios liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad jis prievarta buvo laikomas uždarytas bute ir, reikalaujant iš jo pinigų, jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas. Pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus teisingai įvertino kaip nuteistųjų kaltę patvirtinančius įrodymus dar ir todėl, kad jie sutampa ne tik tarpusavyje, bet iš esmės atitinka ir kitą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančią rašytinę medžiagą.

Žemesnės instancijos teismas

17. Iš vaizdo įrašo, daryto parduotuvėje ,,M“, esančioje (duomenys neskelbiami), apžiūros protokolo matyti, kad į parduotuvę be batų prie kasų ateina nukentėjusysis E. R.. Vėliau į parduotuvę ateina M. M. ir mėgina prievarta iš parduotuvės išvesti E. R. Po ko parduotuvės apsaugos darbuotojas iš parduotuvės patalpų išlydi M. M. (t. 1, b. l. 83–86).

18. Garso įraše, gautame iš Bendrojo pagalbos centro, užfiksuota, kaip nukentėjusysis 2019 m. kovo 25 d. apie 13.40 val. būdamas parduotuvėje ,,M“, esančioje (duomenys neskelbiami), skambina iš mobilaus ryšio telefono į Bendrąjį pagalbos centrą telefonu Nr. 112 ir aiškina, jog ką tik pabėgo iš buto, kad jį buvo įkalinę nepažįstami asmenys apie tris paras, prašo atsiųsti policiją. Pakartotinai skambina ir prašo išviesti policiją, nes jį persekioja, buvo atėję ir norėjo išsitempti laukant iš parduotuvės (t. 1, b. l. 89–90).

19. Kaip matyti iš medicinos dokumentų išrašo E. R. buvo apžiūrėtas 2019 m. kovo 25 d. Viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Respublikinėje (duomenys neskelbiami) ligoninės gydytojo J. V. E. R. nurodė, kad jį pagavę laikė ir įkalino nepažįstami asmenys, kurie jį sumušė. Nukentėjusysis skundėsi viso kūno sumušimu, nugaros, kairės rankos, galvos skausmu. Kairės rankos delno ir kairės alkūnės srityje nustatyti nubrozdinimai. Specialistas J. M. P., apžiūrėjęs medicinos dokumentus, nustatė nukentėjusiajam kairės delno ir kairės alkūnės srityje nubrozdinimus, padarytus nemažiau kaip dviem trauminiais kieto buko bukabriaunio daikto (-ų) poveikiais prieš kreipiantis medicininės pagalbos. Sužalojimas atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 37, 38–39).

20. Apeliantas nuteistasis M. M. skunde nurodo, jog E. R. medicinos dokumentų išrašo apžiūros protokolas paneigia, kad nukentėjusiajam smūgiai buvo suduoti į galvą, šoną, nugarą, nes nubrozdinimai buvo nustatyti tik kairės rankos delno ir kairės alkūnės srityje. Teisėjų kolegija šiuos apelianto skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Atkreiptinas dėmesys, kad ne visi suduodami smūgiai palieka išorinius sužalojimų požymius. Apžiūrimas po įvykio nukentėjusysis skundėsi viso kūno, pilvo, kairio žasto srities, krūtinės, dešinės nugaros pusės, dešinės žasto srities sumušimu. Specialioji būklė buvo nustatyta: nugaros, kairios rankos, galvos sumušimas. Tai, kad nuteistieji įvykio metu nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo, patvirtina ne tik M. M. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pats E. R. smūgiavo du kartus į pilvo sritį, ir A. Č. apeliacinisme skunde nurodyta aplinkybė, kad jis nukentėjusįjį stūmė, reikalaujant pinigų, bet ir jau minėtų liudytojų R. R., R. R., A. V. parodymai, kurie iš karto po įvykio matė sumušimų žymes nukentėjusiojo veido srityje. Be to, medicinos dokumentų išraše nurodyta diagnozė: dauginiai paviršiniai sužalojimai (nepatikslinti), aprašyti buvo tik kairio delno ir alkūnės nubrozdinimai (t. 1, b. l. 37), o ekspertas M. P. E. R. neapžiūrėjo, o, praėjus beveik savaitei po įvykio, įvertino medicinos dokumentų išraše aprašytus sužalojimus (t. 1, b. l. 39). Taigi, E. R. medicinos dokumentų išrašo apžiūra nepaneigia nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, kad nuteistieji, reikalaudami iš jo perduoti pinigus, prieš jį naudojo psichinę bei fizinę prievartą, grasindami susidoroti fiziškai, neleisdami išeiti iš buto, rankomis suduodami jam smūgius, ir taip sukeldami jam fizinį skausmą. Šias aplinkybes patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio duoti nuteistojo M. M. parodymai, kad T. M. reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, dėl to nukentėjusysis skambino savo artimiesiems, viršininkui, bandė paimti greitąjį kreditą, tačiau jam nepavyko. T. M. grasino nukentėjusiajam fiziniu susidorojimu, jeigu negaus pinigų, pats diktavo raštelį, kuriame buvo nurodyti 4 500 Eur, sudavė smūgius rankomis į įvairias kūno vietas. Jis ir A. Č. nukentėjusiajam taip pat sudavė smūgius. M. M. vijosi nukentėjusįjį, tačiau jo parsivesti atgal nepavyko (t. 2, b. l. 44–45, 46–47, 53–54). Šie nuteistojo parodymai sutampa su A. Č. parodymais, kuris ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog nuteistieji mušė E. R., nes liepė T. M., prievarta jį laikė bute ir T. M. reikalavo iš jo pinigų, o kai šiam nepavyko jų gauti, nukentėjusiajam liepė rašyti ir padiktavo skolos raštelį (t. 2, b. l. 93–95, 97–98). Nuteistieji M. M. ir A. Č. pirmosios instancijos teisme savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pakeitė ir aiškino, kad nukentėjusysis pats T. M. pasiūlė 1 000 Eur už išgertą alkoholį, kad jie smurto nenaudojo ir raštelio surašymo aplinkybių nematė. Pirmosios instancijos teismas jų tokius parodymus, įvertinęs kitų nuosprendyje aptartų įrodymų kontekste, padarė pagrįstą išvadą, kad toks aplinkybių aiškinimas prieštarauja kitiems bylos duomenims. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikti neturi pagrindo, nes A. Č. ir M. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, sutampa su kitais byloje esančiais įrodymai, kurie patvirtina teismo nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

21. Iš daiktų apžiūros 2019 m. balandžio 2 d. protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas pareiškimas, kuriame nurodyta, kad E. R. už paslaugas T. M. skolingas 4 500 Eur, kuriuos įsipareigoja grąžinti per tris mėnesius (90 darbo dienų). Pareiškimo apžiūros metu E. R. nurodė, kad šis pareiškimas parašytas ne laisva valia, o panaudojus jo atžvilgiu fizinį ir psichologinį smurtą jo parodymuose nurodytomis aplinkybėmis. Jis T. M. niekada nebuvo skolingas ir nuteistųjų anksčiau nepažinojo (t. 2, b. l. 11–12).

22. Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde teigia, kad skolos raštelis nepatvirtina nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių, nes jo turinys yra neaiškus, surašymo data nurodyta 2018 m. kovo 24 d., todėl prašo paskirti byloje ekspertizę, siekiant nustatyti, kas ir kada surašė skolos raštelį. Teisėjų kolegija šiuos apelianto skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nukentėjusysis pareiškimo apžiūros metu tvirtino, kad pareiškimas surašytas jo ranka, nuteistiesiems reikalaujant pinigų, parodymuose nurodytomis aplinkybėmis. Tai patvirtina ne tik A. Č. bei M. M. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, bet ir tai, kad, kai nukentėjusysis iš buto pabėgo, raštelis buvo rastas nuteistųjų namuose, t. y. įvykio vietoje. Esant tokiems faktiniams duomenims ir aplinkybėms, T. M. reikalavimu surašytame raštelyje nurodyta data nepaneigia, kad nuteistieji reikalavo perduoti turtą pirmosios instancijos teismo nustatytu metu, nes E. R. anksčiau jų namuose niekada nebuvo ir palikti ten raštelį galimybės neturėjo. Akivaizdu, jog šiuo atveju ekspertizės atlikimas būtų perteklinis veiksmas.

23. Nuteistieji skunduose nurodo, kad nukentėjusiojo laisvė nebuvo apribota, nes jis turėjo mobiliojo ryšio telefoną ir galėjo paskambinti policijai, artimiesiems ir bet kada pasišalinti iš buto. Teisėjų kolegija šiuos apelianto skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma, BK 181 straipsnio 2 dalies prasme nėra būtina nustatyti, kad laisvė nukentėjusiajam buvo visiškai apribota. Laisvės atėmimas, kaip turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis, yra tada, kai jis sudaro sąlygas efektyviau bauginti nukentėjusįjį arba kitaip palengvina kaltininko siekiamų tikslų įgyvendinimą. Kita vertus, psichinė prievarta – tai bauginimo procesas, nukreiptas sukelti aukai baimę ir palaužti jos valią. Tai, kad nukentėjusysis nepabėgo, turėdamas bent menkiausią galimybę, ir elgėsi pagal nuteistųjų sudarytas ir nurodytas sąlygas (sutiko ieškoti pinigų, parašyti skolos raštelį ir sumokėti 4 500 Eur), kaip tik neprieštarauja tam, kad bauginimas buvo efektyvus ir kad aukos psichika buvo paveikta. Pats nukentėjusysis tvirtino, kad jis bijojo nuteistųjų, jog jie vėl jį muš, todėl nebandė bėgti ir, bijodamas būti mušamas, sutiko pasirašyti skolos raštelį. Nukentėjusysis tik tada, kai pastebėjo, kad nuteistieji miega, būdamas be batų ir striukės iš buto pabėgo ir, nubėgęs į parduotuvę, skambino policijai, kvietėsi pagalbą. Taigi, aptartų bylos faktinių aplinkybių kontekste konstatuotina, kad nuteistieji darė nukentėjusiajam psichologinį poveikį, mušė ir, apriboję jo elgesio pasirinkimo galimybę, prieš jo valią laikydami savo bute, atėmė E. R. laisvę.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie įrodymai sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, leidžiančią spręsti, kad nuteistieji M. M. ir A. Č. kartu su kitu nuteistuoju T. M., atėmę nukentėjusiojo E. R. laisvę ir panaudodami jo atžvilgiu psichinę bei fizinę prievartą, suduodami jam smūgius atvirai nuteistųjų naudai vertė nukentėjusįjį perduoti jiems 3 000 Eur, o vėliau privertė nukentėjusįjį parašyti skolos raštelį 4 500 Eur sumai.

25. Nuteistojo M. M. skundo argumentas, kad jis nežinojo ir nesuprato, kad vykdomas nukentėjusiojo turto prievartavimas, T. M. nieko nesakė, kad nukentėjusysis skolingas, o A. Č. argumentas, kad jis manė, jog E. R. yra T. M. skolingas, ne tik kad prieštarauja tarpusavyje, bet ir kitiems, jau aptartiems bylos duomenims. Taigi, vertinant visus išdėstytus faktinius duomenis ir nustatytas nusikalstamų veiksmų padarymo aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinių skundų argumentai yra neįtikinantys. Visa nagrinėjamo įvykio eiga, M. M. elgesys (M. M. ilgą laiką buvo kartu su A. Č. ir T. M. bute su nukentėjusiuoju; girdėjo T. M. neteisėtus reikalavimus, kuriuos jis išsakė daug kartų; matė, kaip reikalaudamas pinigų T. M. muša nukentėjusįjį, kad nukentėjusysis yra verčiamas ieškoti, skolintis pinigus bei pasirašyti skolos raštelį, suprato, jog nukentėjusiajam yra grasinama, jis mušamas, tačiau šiuos veiksmus toleravo ir savo veiksmais prisidėjo: mušė nukentėjusįjį, liepė pasirašyti nukentėjusiam skolos raštelį, saugojo nukentėjusįjį, kad šis nepabėgtų; nukentėjusiajam iš buto pabėgus, jį vijosi ir bandė parvesti atgal į butą) neleidžia abejoti, kad M. M. puikiai suprato, jog su bendrininkais kaip bendravykdytojas dalyvauja turto prievartavime bei norėjo taip veikti, siekiant bendro nusikalstamo rezultato – gauti turtinę naudą, pažeidžiant nukentėjusiojo teises ir interesus. Ta aplinkybė, kad bendrininkai nebuvo aptarę, kokiu būdu reikalaus turto, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų padarys, kur eis ar ką kalbės, nėra pagrindas M. M. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį išteisinti. BK 25 straipsnio 2 dalis nereikalauja iš bendrininkų grupės tokio organizuotumo lygio, kad kiekvienas būtų pasidalinęs vaidmenimis. Nuteistieji matė vienas kito veiksmus ir jiems pritarė, bendrą susitarimą išreikšdami konkliudentiniais tarpusavyje suderintais veiksmais. Tai patvirtina, jog visi nuteistieji veikė kaip vieno ir to paties nusikaltimo vykdytojai, ir neabejotinai paneigia M. M. aiškinimą, kad jis nukentėjusiajam smūgiavo, nes pastarasis jį įžeidė.

26. Teismo kompetencija yra nuteistųjų konkrečių veiksmų teisinis vertinimas, kurį jis daro pagal nustatytą bendrininkų susitarimą ir jų atliktus veiksmus bei tyčios turinį.

27. Apeliantas nuteistasis A. Č. skunde teigia, kad jis buvo įsitikinęs, jog iš nukentėjusiojo reikalauja tikros kito nuteistojo – T. M. – teisės įvykdymo (skolos už užgertą alkoholį grąžinimo).

28. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo nusikaltimus sieja reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji šių nusikaltimų požymiai yra panašūs. Šiuos nusikaltimus skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra valdomas kito asmens, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę šios teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusio asmens perduoti turtą. Esant prievartiniam reikalavimui patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias CK numatytais pagrindais, kai toks reikalavimas yra nelygiavertis prievolei, spręstina, ar veikoje nėra turto prievartavimo nusikaltimo sudėties. Tuomet turto prievartavimo dalykas yra ta reikalaujamo perduoti turto dalis, kuri aiškiai viršija prievolės apimtį, apibrėžtą įstatymų ar sutarties nurodymų.

29. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos CK 1.136 ir 1.137 straipsniuose.

30. Pagal savavaldžiavimo dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi, pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

31. Teismų praktikoje, paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis), nurodoma, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-697/2018). Tačiau kartu pripažįstama ir tai, kad neleistinos tokios situacijos, kai nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrindas būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-357/2012, 2K-114/2014, 2K-504-139/2015).

32. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad nei vieno iš nuteistųjų anksčiau nepažinojo ir jiems skolingas nebuvo, jis kartu su jais bute, adresu Žirmūnų g. 131-34, Vilnius, gėrė alkoholinius gėrimus, alkoholio kartu su nuteistaisiais nepirko. Prasidėjus girtavimui nebuvo jokios kalbos apie kokios nors skolos grąžinimą ar apsimokėjimą už alkoholį. Tik praėjus kuriam laikui T. M. pradėjo reikalauti iš jo pinigų, grąsinti susidorojimu, jį mušti, saugojo, kad jis nepabėgtų iš buto. Tokį reikalavimą jis išsakė daug kartų. Nuteistojo reikalaujama pinigų suma keitėsi nuo 1 000 Eur iki 4 500 Eur. Nuteistieji A. Č. ir M. M. visą laiką buvo kartu su T. M. ir nukentėjusiuoju bute. Kaip jau minėta pirmiau, šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ne tik apeliantų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir kiti pirmiau aptarti faktiniai duomenys, kurių teisėjų kolegija jau nekartoja. Taigi nuteistieji A. Č. ir M. M., būdami kartu vienoje patalpoje ilgą laiką, be jokios abejonės girdėjo šiuos daugkartinai reiškiamus reikalavimus.

33. T. M. parodymai, kad jis iki įvykio vežiodavo alkoholį E. R. ir dėl to jis jam buvo skolingas, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. T. M. tokių aplinkybių nepasakojo ir savo bendrininkams M. M. bei A. Č.. E. R. gyveno kartu su savo žmona, kuri nuteistųjų niekada nebuvo mačiusi. Kad E. R. anksčiau būtų bendravęs su T. M., nepatvirtino ir apeliantai. T. M. aplinkybę, jog nukentėjusysis buvo skolingas, nes jis E. R. iki įvykio veltui aprūpindavo alkoholiu, o šis inkriminuoto įvykio metu išgėrė ir visą jo alkoholio kolekciją, apklausiamas apie įvykio aplinkybes nurodė ne iš karto. Be to jis negalėjo paaiškinti nei kur, nei kiek, nei kokio alkoholio jis nukentėjusiajam buvo davęs, nei kiek butelių, kokio ir kokios vertės alkoholio E. R. pas nuteistuosius išgėrė. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo aptartų nuteistųjų, nukentėjusiojo parodymų, E. R. į nuteistųjų namus buvo pakviestas pratęsti alkoholio vartojimą. Apie jokį atsiskaitymą už jį nebuvo kalbos. Pinigų T. M. pradėjo reikalauti po kurio laiko, nesakydamas už ką. Nors nuteistasis A. Č. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis buvo įsitikinęs, kad jie pinigų iš E. R. reikalauja už inkriminuotu metu nukentėjusiojo išgertą alkoholį, tačiau toks jo aiškinimas yra paneigtas byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad nuteistųjų reikalaujama suma išaugo nuo 3 000 iki 4 500 Eur, o tai neabejotinai paneigia A. Č. tokio įsitikinimo objektyvumą ir realumą. Jei nuteistasis ir manė, kad, esant nustatytoms aplinkybėms, kai nukentėjusysis pradžioje laisva valia su jais kartu išgėrinėjo, turėjo teisinį pagrindą už tai iš jo reikalauti, kaip atlygio, bet kokios pinigų sumos, tačiau toks jo įsitikinimas bet kokiu atveju neatitinka teisėto reikalavimo principų BK 294 straipsnio prasme. Be to, esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija atkreipia apelianto A. Č. dėmesį į tai, kad neleistina tokia situacija, kai nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrindas būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje neabejotinai pasitvirtino, kad nuteistieji iš E. R. reikalavo jiems perduoti turtą, neturėdami jokio teisinio pagrindo, t. y. neteisėtai.

34. Apibendrindama visą tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. Č. ir M. M. nustatyti nusikalstami veiksmai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius turto prievartavimo požymius. Apygardos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamus veiksmus pagal BK 181 sraipsnio 2 dalį, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes jie, prievartaudami E. R. turtą, panaudojo fizinį smurtą ir atėmė jam laisvę.

Dėl M. M. ir A. Č. paskirtų bausmių

35. Nuteistasis A. Č. skunde tvirtina, kad (duomenys nekelbiami) miesto apylinkės teisme jo atžvilgiu nagrinėjama baudžiamoji byla, tačiau sprendimas dar nepriimtas, todėl pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę negalėjo vertinti kaip charakterizuojančią jo asmenybę neigiamai. Be to, jis anksčiau neteistas, jo vaidmuo šio nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, todėl prašo paskirti švelnesnę bausmę.

36. Nuteistasis M. M. skunde nurodo, kad jis anksčiau neteistas, padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, nukentėjusysis elgėsi provokuojančiai, kas laikytina jo atsakomybę lenvinančia aplinkybe, todėl jam teismas, vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, turėjo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

37. Šie nuteistųjų skundų argumentai nepagrįsti. Teismas skiria bausmę pagal sankciją BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

38. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistiesiem A. Č. ir M. M. bausmės rūšį bei jos dydį, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, BK 54 straipsnio, 41 straipnio reikalavimų nepažeidė. Šį nusikaltimą įstatymas (BK 11 straipsnis 5 dalis) priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai.

39. BK 181 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą – iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems A. Č. ir M. M. bausmes, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Jų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jie nusikalto veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio. Teismas įvertino, kad nuteistieji padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, kuris tęsėsi ne vieną dieną. Individualizuodamas bausmes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. Č. ir M. M. vaidmuo šio nusikaltimo padaryme nebuvo pagrindinis. Nusikaltimas tęsėsi beveik tris paras, o nutrūko tik dėl to, kad nukentėjusiajam pavyko pabėgti. Įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas šiems nuteistiesiams paskyrė baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatydamas mažesnę už sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį. Teismas motyvavo, kad skirti nuteistiesiems švelnesnę bausmės rūšį nėra BK 54 straipsnio 5 dalyje ir BK 62 staipsnyje numatytų sąlygų. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo su šia apygardos teismo išvada nesutikti.

40. M. M. skunde tvirtina, kad nukentėjusysis jį išprovokavo nusikalsti, ir dėl to jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė, tačiau tokia jo nurodyta aplinkybė neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės sampratos.

41. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2006).

42. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis būtų kokiu nors būdu M. M. provokavęs atlikti smurtinius veiksmus jo atžvilgiu ir reikalauti perduoti turtą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad M. M. buvo turto prievartavimo vykdytojas, kurio nusikalstamų veiksmų padarymui turėjo įtakos ne išorinės, nuo kaltininko valios nepriklausančios aplinkybės, o jo apsvaigimas nuo alkoholio, kuris darė įtaką nusikalstamų veiksmų padarymui. Esant tokiems duomenims, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

43. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Č. teigia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai atsižvelgė į jam dar neišnagrinėtoje baudžiamojoje byloje inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutiktina. Nors pirmosios instancijos teismas pastebėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme A. Č. atžvilgiu nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, tačiau, kaip matyti iš teismo nuosprendyje dėstomų argumentų, susijusių su skiriamos laisvės atėmimo bausmės trukmės nustatymu, teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė individuolizuodamas skiriamos bausmės dydį.

44. Apygardos teismas, už padarytą nusikaltimą skirdamas bausmes ir nustatydamas jų dydį, atsižvelgė ir į kitas apeliaciniuose skunduose nurodytus nuteistuosius charakterizuojančius duomenis: jie padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau neteisti, jų vaidmuo nusikaltimo padaryme nebuvo pagrindinis, tačiau jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jų atsakomybę sunkina dvi aplinkybės. Esant tokioms aplinkybėms, teismas nuteistiesiems A. Č. ir M. M. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už sankcijose numatytą jų vidurkį. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertines šias aplinkybes, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuteistiesiams A. Č. ir M. M. taikė BK 75 straipsnio (nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojusi redakcija) nuostatas ir paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą atidėjo 3 (trejiems) metams, įpareigodamas juos: nedelsiant pataisos namuose atlikti tik po šešis mėnesius paskirtosios laisvės atėmimo bausmės ir per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti alkoholio ir psichiką veikiančių medžiagų.

45. Apibendrinant visas bausmės skyrimui ir jos trukmės nustatymui reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertina, jog A. Č. ir M. M. apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, vertinant ir nustatytus jų vykdymo ypatumus, nėra aiškiai per griežtos. Jos proporcingos padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistųjų asmenybių pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisingos ir tinkamai individualizuotos. Jas švelninti nėra teisinio pagrindo.

46. Taigi naikinti ar keisti skundžiamą apygardos teismo nuosprendį dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų nėra įstatyminių pagrindų.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

47. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo (-jų), pripažįstame tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (pvz., žr., Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje EŽTT 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, Nr. 1A-314-307/2020).

48. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi nuteistiesiems A. Č. ir M. M. buvo paskirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkti gynėjai. Apeliacinės instancijos teisme 2020 m. spalio 5 d. ir 2020 m. spalio 7 d. gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodyta, kad už nuteistajam A. Č. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 114 Eur išlaidų, o už nuteistajam M. M. – 95,94 Eur.

49. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirtos ir prašomos priteisti už nuteistiesiems suteiktą teisinę pagalbą nurodytos išlaidų sumos yra neprotingos ar neproporcingos nuteistųjų turtinei padėčiai. Abu nuteistieji yra darbingo amžiaus. Prašomos priteisti proceso išlaidų sumos yra realios ir pagrįstos, todėl jos išieškotinos iš nuteistųjų (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų A. Č. ir M. M. apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 95,94 Eur (devyniesdešimt penkis eurus 94 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Išieškoti iš A. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 114 Eur (vieną šimtą keturiolika eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Ernesta MontvidienėRegina PocienėLinas Šiukšta