- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-18
- Bylos Nr.
- e2S-60-653/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33413-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Pareiškėjas
- A. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (pareiškėjo) A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-39855-727/2018 pagal pareiškėjo A. S. skundą dėl notarinių veiksmų, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą, skundu (e. b. l. 1–8) prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės A. A. 2018-10-23 nutarimą „Dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą pagal 2004-03-01 testamentą į mirusios jo senelės L. S. turtą, t.y. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įpareigojant notarę išduoti tokį liudijimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, jog jo senelė L. S., kurios paskutinė deklaruota gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas dėl paveldėjimo pagal testamentą liudijimo gavimo kreipėsi į palikimo vietos notarą, tačiau notarė Nutarimu atsisakė atlikti tokį notarinį veiksmą, nurodydama, jog į notarą pirmiausia turėtų kreiptis mirusiosios sutuoktinio įpėdiniai ir pateikti prašymą dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo, ir tik išdavus nuosavybės teisės liudijimą ir įregistravus jį viešame registre, pareiškėjui, kaip mirusiosios testamentiniam įpėdiniui, galės būti išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas į minėtą buto dalį. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, jos jis turi galimybę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, jog mirusioji butą įgijo asmeninės nuosavybės teise.
3. Pareiškėjo teigimu, notarės atsisakymas išduoti nuosavybės teisės liudijimą grindžiamas prielaidomis apie testatorės buvusio sutuoktinio L. O. išlaikytą iki šiol nuosavybės teisę į buto ½ dalį bendrosios sutuoktinių nuosavybės teisės pagrindu. Buto privatizavimo metu galiojęs teisinis reguliavimas nustatė, jog turtas įgytas santuokoje tampa abiejų sutuoktinių nuosavybe. Testatorė, 1992-04-02 įsigydama butą asmeninėn nuosavybėn, buvo formaliai susieta su L. O. santuokos teisiniais santykiais, tačiau jų santuoka faktiškai jau buvo nutrūkusi nuo (duomenys neskelbtini). Mano, jog ši aplinkybė nėra eliminuojanti paveldėjimo bylos teigiamo sprendimo pagal tuos teisinius motyvus, kurie išdėstyti notarės rašte. Privatizavimo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – ir SŠK) 23 str. nustatė 3 metų senaties terminą ištuoktų sutuoktinių reikalavimams dėl bendrojo turto padalinimo. Senelės buvęs sutuoktinis L. O. tokių reikalavimų nekėlė nei per tuos 3 metus, nei vėlesnius 4 metus iki savo mirties, ir tai laikytina neginčijamu įrodymu, kad tarp buvusių sutuoktinių nebuvo jokio ginčo dėl santuokoje įgyto turto, bei kad L. O. atsisakė bet kokių pretenzijų į testatorės privatizavimo būdu įgytą butą. Pareiškėjas teigia, kad toks teisinis reguliavimas ir tokia faktinė padėtis suponuoja išvadą, jog pas testatorę likęs turtas tapo jos asmeniniu turtu.
4. Teigė, jog SŠK 23 ir 36 str. nustatytas reglamentavimas suteikė galimybę patiems sutuoktiniams savo susitarimu pasidalinti turtą, neformalizuojant to teismo sprendimu, t. y. patys sutuoktiniai sprendė, ar nutraukiant santuoką turtą dalintis, ar jis tampa asmenine nuosavybe to sutuoktinio, kurio valdyme jis lieka. SŠK 24 str. nustatė, jog jeigu sutuoktiniai nesusitaria dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė padalinimo, tai turtas dalinamas pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį teisme. Toks teisinis reguliavimas kėlė tokias teisines pasekmes, kad nuo santuokos nutraukimo momento, jeigu tame pačiame teismo procese nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl turto padalinimo, pasibaigdavo sutuoktinių turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas, preziumuojant, jog sutuoktiniai turtą pasidalino bendru sutarimu, kiekvienam iš jų tampant savininku to turto, kuris liko jo valdyme. Trejų metų senaties terminas buvo nustatytas tam, kad buvusiems sutuoktiniams nepasiekus taikaus susitarimo dėl turto padalinimo, būtų galimybė per šį laiką kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo.
5. Nurodo, kad atitinkami notarės teiginiai skamba kurioziškai, kai (duomenys neskelbtini) mirusiam buvusiam sutuoktiniui, turi būti išduotas nuosavybės teisės liudijimas į 2018 m. mirusios buvusios sutuoktinės vardu registruoto buto dalį. Teigia, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 52 straipsnis taikomas netinkamai. Nuostatos, kad liudijimas gali būti išduotas vieno iš sutuoktinių įpėdiniams, įstatyme nėra, o net likusio gyvo sutuoktinio vardu registruotam turtui toks liudijimas gali būti išduotas tik pastarajam sutinkant. Nagrinėjamu atveju palikimo atsiradimo metu buvę sutuoktiniai santuoką yra nutraukę prieš (duomenys neskelbtini) metus ir nei vieno iš jų mirties metu jie jau nebuvo santuokoje.
6. Pareiškėjas mano, jog notarė sukėlė ginčą, pateikdama savo sutuoktinių nuosavybės teisės pabaigos interpretaciją, siūlydama testamentiniam įpėdiniui ieškoti jos menamų kitų įpėdinių. Teigia, jog nagrinėjamu atveju prašo juridinę reikšme turinčias aplinkybes nustatinėti taip, kaip tai seka iš teisės aktų nuostatų. Nurodo, jog notarei pateiktas santuokos nutraukimo teismo sprendimo nuorašas, iš kurio seka, kad santuokos nutraukimo teisme metu, sutuoktiniams tada priklausęs bendras turtas dalintas nebuvo, o pagal minėtą to meto teisinį reguliavimą, teisminis turto padalinimas teisminio santuokos nutraukimo metu nebuvo privalomas. Tačiau tai nereiškė ir negalėjo reikšti, kad po santuokos nutraukimo toks turtas neribotą laiką išlaiko sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Po santuokos nutraukimo toks teisinis režimas išnykdavo. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo nustatyta jokia juridinė procedūra sutuoktinių tarpusavio sutarimu pasidalinto turto teisinei registracijai. Be to, paveldėjimo byloje nėra jokių duomenų, kad po santuokos nutraukimo buvęs sutuoktinis L. O. ar bet koks kitas asmuo būtų ginčijęs testatorės asmeninę nuosavybę į butą. Butas nuo pat privatizavimo momento buvo įregistruotas kaip testatorės asmeninė nuosavybė ir nėra jokių duomenų, kad dėl to buto nuosavybės nuginčijimo būtų vykę kažkokie teisiniai ginčai. Kadangi butas santuokoje buvo ir liko po santuokos registruotas testatorės vardu kaip jos asmeninė nuosavybė, tai būtent tokia jo nuosavybės forma išliko ir po santuokos nutraukimo iki pat testatorės mirties.
7. Pareiškėjas nesutinka su notarės pasiūlymu kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, jog L. S. butą įgijo asmeninės nuosavybės teise, nes jis padiktuotas ne realių teisinių šios bylos aplinkybių vertinimu, o nenoru gilintis į santuokos nutraukimo metu buvusį sutuoktinių turtinių teisių reglamentavimą. Mano, kad notarė puikiai suvokia, jog pagal bylos aplinkybes įrodyti realų buto įsigijimą jo privatizavimo metu asmeninėn nuosavybėn, neįmanoma, o ir nebūtina šios bylos atveju.
Atsiliepimas
8. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (e. b. l. 29–31), kuriuo prašo nagrinėti skundą teismo nuožiūra.
9. Teigė, jog pareiškėjas aktyviais savo veiksmais įrodė, kad siekia paveldėti mirusiosios L. S. turtą. Norint nepažeisti nei testamentinio įpėdinio, nei buvusio sutuoktinio įpėdinių galimai teisėtų interesų bei vadovaujantis Notariato įstatymo 40 str., notarė atsisakė išduoti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą mirusiosios L. S. vaikaičiui – pareiškėjui.
10. Pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso L. S. asmeninės nuosavybės teise, notaras išduotų paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą mirusiosios vaikaičiui. Nurodė, jog mirusiosios vienintelis paveldimas turas yra tik minėtas butas. 2004 m. kovo 1 d. mirusioji buvo sudariusi testamentą, kuriuo butą, taip pat visą kitą turtą, kur jis bebūtų, iš ko besusidėtų, kuris priklausė mirusiajai mirties dieną, paliko vaikaičiui A. S.. L. S. mirė būdama ištuokoje. Santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Vadinasi, butas įregistruotas mirusiosios vardu yra įgytas santuokoje su L. O..
11. Nurodė, kad pagal Lietuvos Notarų rūmų prezidiumo 2011-09-22 nutarimu patvirtintoje konsultacijas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. Turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Notarė įvykdė visas jai priskirtinas pareigas. Neturėdamas jokių teisėtų būdų ar įpareigojimų tikrinti, papildomai aiškintis situaciją, notaras šiuo konkrečiu atveju remiasi įgaliotų institucijų, viešųjų registrų bei asmenų, pareiškusių norą paveldėti, pateiktais dokumentais ir jais vadovaudamasis, įstatymų nustatyta tvarka išduoda paveldėjimo teisės liudijimą. Kadangi Valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro išraše apie asmenį yra duomenys, jog L. S. yra mirusi ištuokoje, Ištuokos data: (duomenys neskelbtini), o buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas Valstybės įmonės Registrų centro centrinio duomenų banko 2018-04-26 išraše yra įvardinta 1992-04-02 Pirkimo – pardavimo sutartis, notaras nenagrinėja archyvinių dokumentų ir tikrai negali nuspręsti, nuo kada sutuoktiniai kartu nebegyveno. Įrašyti į viešą registrą duomenys yra teisingi ir išsamūs, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Be to, Notariato įstatymas nenustato notarui pareigos tikrinti kitų valstybės institucijų darbą bei išduodamų dokumentų teisėtumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-11-14 nutartimi (e. b. l. 73–79) pareiškėjo A. S. skundą atmetė.
13. Teismas, įvertinęs civilinės bylos nagrinėjimo ribas, pažymėjo, kad nagrinėja ginčą dėl pareiškėjo skundo dėl notaro veiksmų ribose. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nurodė, kad sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą taikytinos 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) trečiosios knygos IV skyriaus antrojo skirsnio nuostatos. Teismas, įvertinęs CK ir SŠK nuostatas, nurodė, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Santuokos metu įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyviais gali būti tik sutuoktiniai. Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia. Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios. Tačiau turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta įrodžius, jog tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš buvusių sutuoktinių nuosavybė. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį, turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Mirusiųjų L. S. ir L. O. santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 36 ir kiti straipsniai, priešingai negu 2000 m. CK trečiosios knygos normos (3.51, 3.59 straipsniai) ir 2002 m. CPK normos (CPK 385 straipsnis), nereikalavo nutraukiant santuoką toje pačioje byloje spręsti dėl santuokos nutraukimo padarinių (vaikų išlaikymo, turto padalijimo, kreditorių teisių į sutuoktinių prievoles ir kt.), todėl po santuokos nutraukimo pagal SŠK normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje. Tačiau nagrinėjamu atveju šis elementas dėl teisės normos buvimo ir jos taikymo laike, pasikeitus teisiniam reglamentavimui negali būti laikomas esminiu.
14. Teismas darė išvadą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams – L. S. ir L. O.. Kadangi Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismui (duomenys neskelbtini) nusprendus nutraukti jų santuoką butas nebuvo padalintas, laikytina, jog nutraukus santuoką L. S. ir L. O. dalys šioje nuosavybėje tebėra lygios. Teismas pareiškėjo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo atmetė, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma.
15. Teismas, įvertinęs notaro veiklos specifiką, taip pat atsisakymo išduoti pareiškėjui paveldėjimo liudijimą priežastis, notarės atsisakymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėjui laikė teisiškai pagrįstu. Teismas laikė, jog tai, kad buvę sutuoktiniai negyveno kartu, taip pat nesudarė pagrindo teigti, kad sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė buvo pasibaigusi. Tokie duomenys laikytini pakankamais notarui padaryti išvadą, kad subjektinės teisės ir juridiniai faktai nėra neginčytini ir neturėjo pagrindo atlikti notarinį veiksmą, t. y. išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėjui. Todėl notarė, turėdama pagrįstų abejonių dėl ateityje galinčių kilti ginčų dėl sutuoktinių bendro turto dalių apimčių, pagrįstai atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą iki kol bus gauti papildomi duomenys. Teismas nurodė, kad iš esmės pareiškėjui teisė gauti paveldėjimo teisės liudijimą į nurodomą turtą šiuo nėra paneigta ir yra išsaugoma jam teismine tvarka nusistačius aptartą juridinę reikšmę turintį faktą.
III. Atskirojo skundo argumentai
16. Pareiškėjas A. S. atskiruoju skundu (e. b. l. 84–91) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-11-14 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Nutarimą ir įpareigojant notarę A. A. išduoti pareiškėjui nuosavybės teisės liudijimą į paveldėtą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17. Atskirajame skunde teigiama, jog skundžiama teismo nutartis grindžiama ne pareiškėjo skunde tikrųjų nurodytų faktinių ir teisinių argumentų paneigimu, o aptariant ir paneigiant tokius pareiškėjo argumentus, kurių nebuvo, netiriant skundo pagal tikruosius argumentus. Nesant ginčo dėl to, ar butas L. S. ir L. O. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise nutraukiant santuoką, spręstinas lieka vienas klausimas, ar L. O. iki pat savo mirties išliko šio buto bendraturčiu ir ar jo įpėdiniai turi teisę į ginčo buto dalies paveldėjimą.
18. Teismas visiškai neteisingai sprendė dėl senaties termino taikymo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, neįsigilino į pateikiamų bylų turinį: civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2002 teismas nurodė, kad šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Nagrinėjamos bylos atveju visos teisės ir pareigos dėl bendrojo turto padalinimo ne tik atsirado dar negaliojant naujam CK, bet ir pasibaigė jam neįsigaliojus. Civilinės bylos Nr. 3K-3-551-2006 nutartyje nurodoma, jog pagal SŠK 23 str., sutuoktinių turto padalinimui buvo taikomas 3 metų senaties terminas, kurio pradžios eiga apsprendžia ŠSK 10 str. nurodytos aplinkybės, t. y. kada asmuo sužinojo apie savo pažeistas teises naudotis, valdyti ir disponuoti tokiu turtu. Pareiškėjas taip pat vadovaujasi civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-2008 pateiktu išaiškinimu ir pažymi, jog skundžiamos teismo nutarties besąlygiškas teiginys apie reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto padalijimo, tapusio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe dar galiojant ŠSK, ieškinio senaties netaikymą yra visiškai neatitinkantis nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, nes L. S. ir L. O. santuoką nutraukė dar (duomenys neskelbtini) metais.
19. Teismui padarius tokią kategorišką ir teisiškai nepagrįstą išvadą, nebuvo tirti senaties termino taikymo pagrindai ir teisinės pasekmės. Teismas, jeigu būtų teisingai taikęs ŠSK normas bei kasacinio teismo praktiką, turėjo aptarti, ar L. O. atliko kokius nors veiksmus, kurie būtų laikytini įrodymais, jog L. O. po santuokos nutraukimo susidariusią faktinę padėtį, kai butu išimtinai vienasmeniškai naudojosi, valdė ir disponavo tik testatorė, laikė savo teisių pažeidimų. Iš surinktos bylos medžiagos nesimato net užuominų, jog L. O. būtų prieštaravęs tokiai padėčiai, nekalbant, kad dėl to būtų atlikęs teisiškai reikšmingus veiksmus. Vien tik aplinkybė, jog ginčo butas nebuvo oficialiai padalintas kaip sutuoktinių bendras turtas, nesuponuoja teisinių prielaidų apie turto teisinio statuso neapibrėžtumą ar, juolab, sutuoktinių teisių pažeidimą.
Šalies argumentai
20. Nuo (duomenys neskelbtini) m. ginčo butą vienasmeniškai naudojo, valdė ir disponavo tik testatorė, o L. O. buvo visiškai nutraukęs ryšius tiek su testatore, tiek su ginčo butu. Per pakankamai ilgą laiką, net keletą kartų viršijantį trijų metų senaties terminą, L. O. nesiėmus jokių veiksmų, siekiant padalinti ginčo butą kaip bendrą sutuoktinių turtą, laikytina, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžios eiga sutapo su santuokos nutraukimo momentu.
21. Teismas negalėjo taikyti tų ŠSK normų, galiojusių santuokos nutraukimo metu ir iki L. O. mirties, kurios duoda pagrindą spręsti apie L. O. prarastą nuosavybės teisę į ginčo butą dėl dabartinio CK nuostatų, reglamentuojančių sutuoktinių bendrąją nuosavybę ir jos pasibaigimą, nes nepasibaigė bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniai santykiai ir dėl to netaikomas senaties terminas dėl reikalavimo padalinti turtą.
22. Teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo skundo atmetimą motyvavo galimų įpėdinių galimai pažeidžiamomis teisėmis. Tuo atveju, jeigu teismas būtų teisingai išsprendęs ieškinio senaties taikymą, jis būtų padaręs priešingą išvadą. Tai, kad įpėdiniai per įstatymo nustatytą terminą nepareiškė apie palikimo priėmimą, negali stabdyti palikimą priėmusio įpėdinio teisės į palikimo gavimą nuosavybėn visa testamente nurodyta apimtimi. Paveldėjimas nėra prievolė, o tik asmens teisė, apie atsisakymą nuo kurios jis net neprivalo (turi teisę) oficialiai pranešti kokiai nors institucijai. Dėl to palikimą priėmę įpėdiniai neturi pareigos sužinoti apie kitus galimus įpėdinius ir užsitikrinti notarą, kad galimi kiti įpėdiniai neginčys notaro veiksmus.
23. Iš notarės tvarkomos paveldėjimo bylos medžiagos matyti, kad L. O. turėjo sūnų ir dukrą, kurie jo mirties metu jau buvo pilnamečiai. Šioje byloje nėra jokių duomenų, jog jie būtų reiškę kokias nors pretenzijas į ginčo butą po tėvo mirties, po kurios jau praėjo 18 metų. Jeigu jie priėmė kažkokį palikimą, tas momentas turi būti laikytinas terminu, nuo kada jie turėjo sužinoti apie tėvui būnant santuokoje jo sutuoktinės įgytą butą. Tiek notarės, tiek teismo pozicija dėl galimų kitų pretendentų į pareiškėjo paveldimą turtą ir galimai pažeidžiamas jų teises, tėra teisiškai nepagrįstos prielaidos.
24. Teismas skundžiamojoje nutartyje nepaaiškino, kodėl nesutinka su pareiškėjo argumentais, susijusiais su Notariato įstatymo 52 straipsnio aiškinimu. Teismo nurodomoje kasacinio teismo byloje pateiktas išaiškinimas yra susijęs su testamento sąlygų neapibrėžtumu, o ne teisės aiškinimu ir taikymu. Nagrinėjamos bylos atveju dėl testamento sąlygų jokio ginčo nėra. Notaro subjektyviosios abejonės nėra absoliutus pagrindas atsisakyti atlikti notarinį veiksmą. Teismas, vykdydamas teisingumą, negali į teismą dėl pažeistų teisių gynimo besikreipusiam asmeniui siūlyti tokius alternatyvius jo pažeistų teisių gynimo būdus, kuriuos šis teismas savo sprendime nurodytais motyvais de facto pripažino teisiškai neperspektyviais. Šiuo atveju kalba eina apie notarės pasiūlytą ir teismo pritartą siūlymą pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog jo močiutė butą įsigijo asmeninėn nuosavybėn. Ypač atkreiptinas dėmesys į nutarties išaiškinimą, kad tame procese pareiškėjas gali panaudoti savo skunde esančius teiginius. Įsiteisėjus skundžiamai nutarčiai, pareiškėjas praktiškai neteks teisinės galimybės įrodinėti priešingą aplinkybę, t. y. kad močiutė butą įsigijo asmeninės nuosavybėn, ypač atsižvelgiant į nusistovėjusią praktiką dėl būtų privatizavimo teisinių pasekmių.
Atsiliepimas
25. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. A. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą (e. b. l. 96–98), kuriuo prašė teismo nutartį palikti nepakeistą.
26. Atsiliepime nurodomi iš esmės analogiško argumentai, kaip ir atsiliepime į skundą. Papildomai nurodyta, jog notarinėje praktikoje neretai keliamas klausimas, ar turi (gali) būti išduodamas nuosavybės teisės liudijimas, jeigu sutuoktinių santuoka nutraukta dar galiojant SŠK, o sutuoktinių turtas nebuvo padalintas ir yra suėję ieškininės senaties terminai bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei padalinti. SŠK 23 straipsnio 4 d. buvo numatytas trejų metų ieškininės senaties terminai bendrajai junginei sutuoktinių nuosavybei padalinti. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, CK trečios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo (net ir tais atvejais, kai santuoka nutraukta iki 2001-07-01, tačiau išsituokiant turtas nebuvo padalintas), turi vadovautis CK, įsigaliojusio 2001-07-01, normomis. Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dalys nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios. Taigi, bet kokiu atveju nutraukus santuoką (tiek iki 2001-07-01, tiek po 2001-07-01) ir turto nepadalinus, sutuoktinis nepraranda nuosavybės teisės į santuokoje įgytą turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra santuokoje įgyto turto bendraturčiai. Prieš paveldint bendrosios nuosavybės teise turimą turto dalį, ji turi būti nustatyta.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir motyvai
Motyvuojamoji dalis
27. Atskirasis skundas netenkintinas.
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).
29. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teismas normas ir neteisingai aiškino senaties termino taikymą sutuoktinių turto padalinimui. Pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamoje byloje turi būti išspręstas klausimas, ar L. O. iki pat savo mirties išliko buto bendraturčiu ir ar jo įpėdiniai turi teisę į ginčo buto dalies paveldėjimą.
30. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog L. S. ir L. O. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (e. b. l. 15), santuokos metu, t. y. 1992-04-02, L. S. nuosavybės teise įgijo ginčo butą, kuris yra įregistruotas jos vardu (e. b. l. 13–14, 19). Vilniaus miesto pirmos apylinkės teismo nutartimi L. S. ir L. O. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 34), ištuoka įforminta (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 13, 21).
31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, nors butas įsigytas iki įsigaliojant 2000 metų CK, tačiau sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą taikytinos 2000 metų CK trečiosios knygos IV skyriaus antrojo skirsnio normos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). Tiek turto įgijimo metu galiojusio SŠK 21 straipsnis, tiek ir CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina principą, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Santuokos metu įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (SŠK 23 straipsnio 1 dalis, CK 3.117 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2002).
32. Taigi, įvertinus šios nutarties 30 punkte nustatytas faktines aplinkybes ir 31 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, preziumuojama, jog ginčo butas bendrosios nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė abiem sutuoktiniams.
33. SŠK 36 ir kiti straipsniai nereikalavo nutraukiant santuoką toje pačioje byloje spręsti dėl santuokos nutraukimo padarinių (vaikų išlaikymo, turto padalijimo, kreditorių teisių į sutuoktinių prievoles ir kt.), todėl po santuokos nutraukimo pagal SŠK normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2015). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija gali būti nuginčyta įrodžius, jog tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš buvusių sutuoktinių nuosavybė (SŠK 22straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas ir siekia įrodyti, jog ginčo butas priklausė L. S. asmeninės nuosavybės teise, nes jo manymu šiuo atveju taikytina SŠK 23 straipsnio 2 dalyje numatyta ieškinio senatis.
34. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl notaro veiksmų. Reikalavimų, susijusių su palikėjos asmenės nuosavybės teisės į ginčo butą pripažinimo, pareiškėjas šioje byloje nereiškė. Taigi, byla turėjo būti nagrinėjama pareikštų reikalavimų ribose (CPK 265 str.).
35. Sprendžiant dėl notaro veiksmų teisėtumo būtina atsižvelgti į notaro veiklos specifiką. Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį notarams suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 str. 1 d.). Tokie notaro veiklos ypatumai lemia, kad jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, savo funkcijas jis turi atlikti, tiksliai laikydamasis notaro veiklą ir teisinius santykius, su kuriais susijęs atliekamas notarinis veiksmas, reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, o jeigu notarinio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų – atsisakyti atlikti tokį veiksmą (Notariato įstatymo 40 str. 1 d.). Kasacinio teismo pasisakyta, kad tokia notaro funkcijų samprata suponuoja išvadą, jog notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011). Taigi, notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių. Ši nuostata taikytina ir išduodant paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).
36. Nagrinėjamu atveju notarė ginčijamu nutarimu (e. b. l. 25–27) atsisakė išduoti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą į visą butą mirusiosios vaikaičiui A. S., kadangi nustatė, jog santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė ir teismas nėra nustatęs kitaip. Notarė pareiškėjui taip pat išaiškino, jog pareiškėjui nesutinkant ieškoti mirusiosios sutuoktinio L. O. įpėdinių ir atskirti nuosavybės dalies iš mirusiojo turto, jam buvo išaiškinta galimybė kreiptis į teismą ir įrodinėti, jog butas buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise.
37. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes apie preziumuojamas daiktines teises į santuokoje įgytą turtą, bei į tai, kad notaras, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, daro išvadą, jog notarė pagrįstai atsisakė išduoti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą į visą butą mirusiosios vaikaičiui A. S.. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tai, kad buvę sutuoktiniai (pareiškėjo teigimu) negyveno kartu, laikytini pakankamai notarui padaryti išvadą, kad subjektinės teisės ir juridiniai faktai nėra neginčytini, todėl neturėjo pagrindo atlikti notarinį veiksmą. Taigi, notarė, kuri, kaip minėta, tvirtina tik neginčijamus sandorius ir juridinius faktus, neturėjo pagrindo spręsti klausimų, susijusių su ieškinio senaties taikymu.
38. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus, susijusius su SŠK 23 straipsnyje nustatytu senaties termino taikymu, konstatavo, jog reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma. Kadangi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl ginčo, kuris nėra sprendžiamas šioje byloje, todėl šios teismo išvados šalinamos. Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis aukščiu aptartais motyvais, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą.
39. Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog teismas aptarė ir paneigė tokius pareiškėjo argumentus, kurių nebuvo, netiriant skundo pagal tikruosius argumentus. Teismas nesutinka su tokio pobūdžio pareiškėjo argumentais, kadangi sulyginus pareiškėjo skundo ir nutarties motyvuojamojoje dalyje teismo pateiktus sutrumpintus pareiškėjo skundo argumentus matyti, jog jų esmė nebuvo pakeista. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas visiškai nemotyvavo, kodėl nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl Notariato įstatymo 52 straipsnio taikymo, pažymėtina, jog skundžiamosios nutarties 6 puslapyje teismas nurodė su tuo susijusius argumentus.
40. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra pagrindo, remiantis atskirojo skundo argumentais, panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
41. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
42. Atskirąjį skundą atmetus, apeliantui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu
nutaria:
apelianto (pareiškėjos) A. S. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.