- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-486-562/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-12-1-02406-2014-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rosita Patackienė (pirm.), Leonarda Gurevičienė, Vladislavas Lenčikas
- Nuteistasis
- D. S.
- Nukentėjusysis
- E. V.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinės ligonių kasos
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 1 d. 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per visą bausmės laikotarpį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, kiek tai nesusiję su darbu, per keturis mėnesius atlyginti civilinius ieškinius ir per 5 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 val., kas mėnesį po 20 valandų, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nesenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Nuspręsta D. S. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki įsiteisės nuosprendis, palikti galioti.
Nuspręsta iš D. S. civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos naudai priteisti 93,74 eurus.
Nukentėjusiojo E. V. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas iš dalies, nuspręsta priteisti D. S. nusikalstama veika padarytos 289.62 eurų turtinės žalos ir 600 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo E. V. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. S. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad jis 2014-08-01, apie 22.00 val., Vilniuje, Upės g. 6, netoli Baltojo tilto, bare „Barža“, konflikto metu tyčia galva sudavė nukentėjusiajam E. V. į veido sritį, tokiais veiksmais E. V. padarydamas nosies kaulų lūžį su kraujosruva kairės akies vokuose bei nosies landos gleivinės įplyšimu, odos nubrozdinimą nosies kairio sparnelio srityje, taip nesunkiai sutrikdė E. V. sveikatą, nes dėl nosies kaulų lūžio E. V. sveikata sutriko ilgesniam nei 10 d. laikotarpiui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jį kaltinančius įrodymus bei nuosprendyje padarytas išvadas grindė abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais įrodymais ar padarė apskritai jokiais įrodymais neparemtas išvadas. Apeliantas mano, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas, nes jame išdėstytos išvados nepagrįstos, kadangi jų nepatvirtino įrodymai, išnagrinėti teismo posėdžiuose, ir jos padarytos remiantis duomenimis, kurių tam aiškiai nepakanka.
Pasak apelianto, tai, kad D. S. sužalojo E. V. jam smūgiuodamas galva, pirmosios instancijos teismo nuomone, įrodo nuoseklūs nukentėjusiojo ir liudytojos G. S. parodymai bei teismo medicinos specialisto išvada. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad šie įrodymai vienas kitą patvirtina ir papildo, tad abejoti nukentėjusiojo E. V. parodymais dėl kaltinamojo D. S. galva suduoto smūgio į veido sritį, po ko lūžo nosis, ir nustatytu kūno sužalojimo sunkumo laipsniu teismas neturi pagrindo, kadangi jie nuoseklūs ir neprieštaringi. Apeliantas su tokia išvada nesutinka, nes jos nepatvirtina byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu surinkti bei nustatyti duomenys. Apeliantas pažymi, kad visų apklausų metu jis neigė, jog tyčia galva sudavė smūgį nukentėjusiajam. Pastarasis apklausiamas teismo posėdyje nepaaiškino, kokiu būdu jam buvo suduotas smūgis. Liudytoja G. S. nurodė, jog smūgio nukentėjusiajam nematė. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog ši liudytoja teisme patvirtino D. S. parodymus apie tai, jog jam atvykus, švenčianti kompanija jau buvo gerokai apsvaigusi. Pasak apelianto, nei vienas kitas iš byloje apklaustų liudytojų taip pat nematė kaltinime jam inkriminuojamo smūgio galva. Apeliantas mano, kad teismo medicinos specialisto išvada šiuo klausimu neinformatyvi, nes ten konstatuotas sveikatos sutrikdymo laipsnis, būdas (kietu buku daiktu) ir pan., t. y. nėra nustatyta, jog smūgis buvo suduotas būtent galva.
Apeliantas taip pat nurodo, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog smūgį jis sudavė kumščiu, tuo D. S. ir nebuvo kaltinamas. Apeliantas pažymi, kad nebuvo tiriama bei nustatinėjama, kokiu kitokiu būdu, t. y. nesuduodant galva ar kumščiu, kietu buku daiktu galima sulaužyti (ar susilaužyti) nosį. Pasak apelianto, skundžiamame nuosprendyje aptartais duomenimis liko nepaneigta D. S. versija, jog nukentėjusysis nosį galėjo susilaužyti ir kitokiu nei kaltinime nurodytu būdu - atsimušdamas į apelianto kumščius, petį ar pan. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje taip pat neanalizuoti ir visiškai nevertinti jo bei liudytojų (pvz., S. D.) parodymai, jog E. V. incidento metu jau buvo pavartojęs nemažai alkoholinių gėrimų, nuo jų apsvaigęs ir praradęs judesių koordinaciją bei elgėsi piktybiškai - rūkė ne tam skirtoje vietoje prie stalo aplinkui esant daugeliui nerūkančių bei ignoravo prašymus to nedaryti, o taip pat pirmas pradėjo vartoti prieš D. S. fizinį smurtą. Liudytoja S. D. patvirtino apelianto parodymų dalį apie nukentėjusiojo provokuojantį elgesį jo atžvilgiu ir paaiškino, kad nukentėjusysis kepštelėjo kaltinamajam per pakaušį. Tai, jog E. V. stūmė apeliantą ranka, patvirtino ir teisme liudytoja apklausta M. D..
Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje dėl nesuprantamų priežasčių baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe įvardinta, tai, jog jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Pasak apelianto, net kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nei vienas byloje apklaustų asmenų nenurodė, jog inkriminuojamo nusikaltimo metu apeliantas būtų apsvaigęs nuo alkoholio. Visi liudytojai patvirtino, jog prie gimtadienį švenčiančios kompanijos apeliantas prisijungė gerokai vėliau, o konfliktas įvyko netrukus, iki jo alkoholinių gėrimų apeliantas nevartojo. Apeliantas nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jokių naujų duomenų šiuo klausimu nebuvo nustatyta. Apeliantas pažymi, kad valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras baigiamojoje kalboje baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenurodė. Apeliantas mano, kad skundžiamame nuosprendyje, be jokio teisinio pagrindo, baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintas apsvaigimas nuo alkoholio, nes jis nebuvo tokios būsenos.
Apeliantas taip pat nurodo, kad visiškai nepagrįstai iš jo buvo priteisti 289,62 eurai už nukentėjusiojo drabužių sugadinimą, motyvuojant, jog po įvykio jie buvo netinkami naudojimui. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog drabužiai netinkami naudoti, bei apibūdinančių jų rinkos vertę. Pasak apelianto, įvykio dieną bei vakare (2014-08-01) buvo itin karštas oras, todėl gimtadienio svečiai, taip pat ir nukentėjusysis, buvo apsirengę trumpais bei plonais vasariniais drabužiais. E. V. nepateikė nei pačių sugadintų marškinėlių bei šortų, nei jokių jų įsigijimo ar vertės nustatymo dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būdami nenauji, jie buvo verti 1000 litų. Apeliantas mano, kad, be papildomo įrodinėjimo, akivaizdu, jog net nauji vardiniai žinomų dizainerių vasariniai marškinėliai bei šortai vargu ar būtų galėję kainuoti daugiau kaip 1000 litų. Apeliantas atkreipia dėmesį, pirmosios instancijos teismo motyvai aptariamu klausimu nenuoseklūs ir nelogiški, nes nesant pateiktų jokių įrodymų dėl patirtų nuostolių dydžio pagrįstumo, viena dalis civilinio ieškinio atmesta, o kita - patenkinta.
Apeliantas mano, kad aptarti argumentai patvirtina, jog skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas Vilniaus miesto apylinkės teismas grindė nepatikimais ir prieštaringais įrodymais bei vadovavosi abejotinomis prielaidomis. Teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir atmetė apelianto parodymus, taip pat neatsižvelgė į bylos duomenis, kurie galėjo iš esmės paveikti šio teismo išvadas dėl D. S. inkriminuotos veikos. Pasak apelianto, byloje yra prieštaringų įrodymų, reikšmingų teismo išvadoms, tačiau skundžiamame nuosprendyje nepilnai nurodyta, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas vienus šių įrodymų priėmė, o kitus atmetė. Taip pat nėra aiškios bei konkrečios argumentacijos ir nuoseklumo analizuojant bylos faktinius duomenis. Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra prieštaravimų, kurie neabejotinai paveikė jo kaltumo klausimo išsprendimą. Todėl nuosprendis naikintinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies bei taikant BK 38 str. nuostatas atleisti nuteistąjį D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju. Nukentėjusysis E. V. minėtam prašymui pritarė, nurodė, kad jie su D. S. susitaikė, jam buvo atlyginta tiek turtinė, tiek neturtinė žala, nuteistajam pretenzijų neturi. Prokurorė nurodė, kad pasikeitus aplinkybėms, yra BK 38 str. numatytos sąlygos susitaikyti ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jis yra neteistas, nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistasis atlygino žalą tiek nukentėjusiajam, tiek ir valstybinei ligonių kasai, gailisi. Yra pagrindas manyti, kad ateityje D. S. nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl gali būti taikomas BK 38 str. Prokurorė prašė D. S. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę dalyvauti smurto programose, įpareigojant išlaikyti šią programą per 6 mėnesius.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas apelianto D. S. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 1 d. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsirado naujos sąlygos ir pagrindas taikyti BK 38 str. ir šią baudžiamąją bylą nutraukti kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.
BK 138 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. BK 38 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 str. 1 d. 1–4 p. nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-77/2012). Pažymėtina, kad ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 38 str. ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiklą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra kaltininko teisė, kuri turi būti besąlygiškai, neatsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus, motyvus bei kitas aplinkybes, įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K–189/2008).
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo taikyti BK 38 str. nuostatas ir atleisti nuteistąjį D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. S. 2014-08-01, apie 22.00 val., Vilniuje, Upės g. 6, netoli Baltojo tilto, bare „Barža“, konflikto metu tyčia galva sudavė nukentėjusiajam E. V. į veido sritį, tokiais veiksmais E. V. padarydamas nosies kaulų lūžį su kraujosruva kairės akies vokuose bei nosies landos gleivinės įplyšimu, odos nubrozdinimą nosies kairio sparnelio srityje, taip nesunkiai sutrikdė E. V. sveikatą, nes dėl nosies kaulų lūžio E. V. sveikata sutriko ilgesniam nei 10 d. laikotarpiui (BK 138 str. 1 d.). Apelianto padaryta nusikalstama veika yra priskiriama prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3 d.). Taigi, akivaizdu, kad BK 38 str. 1 d. numatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo klasifikacija, priskyrimu nesunkiems nusikaltimams, šioje baudžiamojoje byloje nustatyta.
Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuteistasis nepripažino savo neteisėtų veiksmų prieš nukentėjusįjį E. V.. Tačiau papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme D. S. parodė, jog jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kad nukentėjusiajam E. V. sulaužė nosį, dėl paties įvykio apgailestauja, nori susitaikyti, atsiprašė nukentėjusiojo. Aplinkybę, jog apeliantas atsiprašė, patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis E. V.. Jis nurodė, kad jie su D. S. susitaikė, jam buvo atlyginta tiek turtinė, tiek neturtinė žala, nuteistajam nukentėjusysis pretenzijų neturi. E. V. taip pat neprieštaravo, jog baudžiamoji byla būtų nutraukta jam ir D. S. susitaikius, nurodė, kad nenori jam neigiamų pasekmių. Iš Vilniaus apygardos teismui pateikto 2015 m. birželio 8 d. susitarimo atlyginti žalą sužalojus sveikatą matyti, kad D. S. padengė E. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu priteistą civilinį ieškinį sumokėdamas 289,62 eurų turtinei ir 600 eurų neturtinei žalai atlyginti. E. V. pareiškė, kad neturi jokių materialinių ar kitų pretenzijų D. S. ir su juo susitaikė. Vilniaus apygardos teismui taip pat buvo pateiktas Vietinio mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad 2015 m. birželio 8 d. civiliniam ieškovui Valstybinės ligonių kasai buvo atlyginta 93,74 eurų turtinė žala.
Taigi, iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas D. S. padarė nesunkų nusikaltimą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu iš esmės pripažino savo kaltę, atsiprašė nukentėjusiojo E. V., kuris jam atleido ir su D. S. susitaikė bei nuteistajam neturėjo jokių pretenzijų, nukentėjusiajam E. V. buvo atlyginta dėl nusikalstamos veikos padaryta turtinė ir neturtinė žala, civiliniam ieškovui Valstybinės ligonių kasai buvo atlyginta turtinė žala. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje tiek nukentėjusysis E. V., tiek prokurorė sutiko su prašymu taikyti BK 38 str. nuostatas ir baudžiamąją bylą nutraukti. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog D. S. anksčiau nebuvo teistas (b. l. 60), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b. l. 61-62), į psichiatro ir narkologinę įskaitas neįrašytas (b. l. 67-69), turi aukštąjį išsilavinimą, šeimą, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai (b. l. 94-95), suvokia, kad elgėsi neleistinai ir neteisėtai bei gailisi, kas leidžia pagrįstai manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad yra visos BK 38 str. numatytos sąlygos, leidžiančios nutraukti baudžiamąją bylą kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius bei atleisti D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės.
BK 67 str. 2 d. numatyta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui gali būti skiriamos minėtoje normoje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Nors D. S. anksčiau nebuvo teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, savo kaltę dėl jam inkriminuoto nesunkaus nusikaltimo pripažino, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtą žalą atlygino, tačiau atsižvelgiant į tai, kad D. S. padarė smurtinį nusikaltimą, kurio metu nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, atleidžiant D. S. nuo baudžiamosios atsakomybės tikslinga skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę (ar priemones). Siekiant teisingumo ir protingumo principus atitinkančio sprendimo laikytina tikslingu skirti D. S. BK 71 str. numatytą įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurios dydis, atsižvelgiant į tai, kad pastarasis atlygino nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtą žalą, būtų artimas įstatymo numatytam minimaliam šios baudžiamojo poveikio priemonės dydžiui. Prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė D. S. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 67 str. 2 d. 9 p.), įpareigojant išlaikyti šią programą per 6 mėnesius. Pažymėtina, kad pagal BK 72² str. nuostatas teismas gali įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose tik tuos asmenis, kurie padarė nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šioje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatytos aplinkybės, kad nukentėjusysis E. V. ir nuteistasis D. S. būtų saistomi giminystės ryšiais, o iš jų parodymų matyti, kad jie yra tik pažįstami, todėl daroma išvada, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė nuteistajam D. S. negali būti paskirta.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, taip pat vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendis naikinamas, D. S. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu ir baudžiamoji byla D. S. atžvilgiu nutraukiama.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 1 d. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsirado naujos sąlygos ir pagrindas taikyti BK 38 straipsnio nuostatas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p.,
nusprendžia:
nuteistojo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendį.
Taikant Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnį, D. S., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju ir šią baudžiamąją bylą D. S. atžvilgiu nutraukti.
Paskirti D. S. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (376,6 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per 2 mėnesius nuo šio nuosprendžio gavimo dienos.
Panaikinti D. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Išaiškinti D. S., kad tuo atveju, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 38 straipsnio 3 dalis). Taip pat išaiškinti jam, kad tuo atveju, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 38 straipsnio 4 dalis).