Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-457-319/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-10-12
Bylos Nr.: 1A-457-319/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-25-1-00766-2013-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
Nuteistasis: V. U., B. V., D. A., V. V., A. S., S. M., L. L.
Nukentėjusysis: O. S. M.
Advokatai: Arnoldas Blaževičius, Gintaras Platūkis, Ramūnas Putinas

Kategorijos

1.1.4.4.5Padėjėjas (BK 24 str. 6 d.)
1.2.14.5.1Sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-457-319/2018Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00766-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.5; 1.2.14.5.1; 2.4.6.5.1. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Indrei Vitkutei,dalyvaujant prokurorams Vytautui Turauskiui, Haroldui Mulevičiui,

nuteistajai V. U., jos gynėjui advokatui Ramūnui Putinui, nuteistosios B. V. gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, nuteistosios D. A. gynėjui advokatui Arnoldui Blaževičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. U., B. V. ir D. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

B. V. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteista laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

D. A. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteista laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

V. U. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteista laisvės apribojimo bausme 1(vieneriems) metams įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusios O. S. M. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir jos naudai priteista: turtinei žalai atlyginti:

solidariai iš V. V. ir A. S. 59251,29 Eur.

solidariai iš V. V., A. S., S. M., B. V. 6950,88 Eur,solidariai iš V. V., A. S., D. A., L. L. 3127,90 Eur,solidariai iš V. V., A. S., L. L. 20718,57 Eur,

solidariai iš V. V., A. S., V. U. 7240,50 Eur.

neturtinei žalai atlyginti solidariai iš visų kaltinamųjų (V. V., A. S., S. M., B. V., D. A., L. L. ir V. U.) 10 000 Eur.

Šiuo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti V. V., A. S., S. M. ir L. L., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. B. V. nuteista už tai, kad tiksliau ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama kartu su S. M. ir kitais ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdama padėti apgaule įgyti svetimą, turtą – pinigus, telefonu S. M. nurodė savo AB „DNB“ banko sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini) ir savo AB „Danske Bank“ banko sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini), tam, kad į jos banko sąskaitas būtų pervesti sukčiavimo būdu gauti pinigai, 2013 m. birželio 14 d. į jos AB „DNB“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš nukentėjusios O. S. M. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus sukčiavimo būdu gautus 2606,58 Eur (9000 Lt), 2013 m. birželio 15 d. 1737,72 Eur (6000 Lt), 2013 m. birželio 17 d. į jos AB „Danske Bank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus 2606,58 Eur (9000 Lt), iš viso: 6950,88 Eur (24000 Lt), 2013 m. birželio 14 d. ir 15 d. išgrynino 4344,30 Eur (15000 Lt) (duomenys neskelbtini) esančiame AB „DNB“ banko skyriuje, 2013 m. birželio 17 d. 2606,58 Eur (9000 Lt), (duomenys neskelbtini), esančiame AB „Danske Bank“ banko skyriuje ir, vykdydama S. M. nurodymus, per tris kartus išgrynintus pinigus perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tokiu būdu padėjo apgaule kitų asmenų naudai įgyti svetimą, nukentėjusiai O. S. M. priklausantį turtą 6950,88 Eur (24 000 Lt), padarydama 6950,88 Eur (24 000 Lt) turtinę žalą.

2. D. A. nuteista už tai, kad tiksliau ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama bendrininkų grupe su V. B., L. L. ir kitais ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdama padėti apgaule įgyti svetimą turtą – pinigus, po to kai, L. L. V. B. nurodė savo AB „DNB“ banko sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini), tam, kad į jos (L. L.) banko sąskaitą būtų pervesti sukčiavimo būdu gauti pinigai ir į jos banko sąskaitą iš nukentėjusios O. S. M. banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pervedus sukčiavimo būdu gautus 20718,57 Eur (71537,07 Lt) bei jai šiuos pinigus per tris kartus išgryninus (duomenys neskelbtini) esančiame AB „DNB“ banko skyriuje, V. B. nurodymu perėmė iš jos (L. L.) dalį sukčiavimo būdu gautų pinigų 3127,90 Eur (10800 Lt), palikdama jai 289,62 Eur (1000 Lt) atlygį, o likusius pinigus perdavė jam (V. B.) ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tokiu būdu padėjo apgaule savo, V. B., L. L. ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą – nukentėjusiai O. S. M. priklausantį turtą 3127,90 Eur (10800 Lt), padarydama nukentėjusiai 3127,90 Eur (10800 Lt) turtinę žalą.

3. V. U. nuteista už tai, kad tiksliau ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama bendrininkų grupe su V. V. ir kitais ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdama padėti apgaule įgyti svetimą turtą – pinigus, telefonu nurodė savo AB „Šiaulių“ banko sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini) V. V., atliekančiam laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, tam, kad į jos banko sąskaitą būtų pervesti sukčiavimo būdu gauti pinigai, 2013 m. birželio 3 d. į jos banko sąskaitą iš nukentėjusios O. S. M. AB „Šiaulių bankas“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pervedus sukčiavimo būdu gautus 7240,50 Eur (25000 Lt), 2013 m. birželio 3 d. vykdydama V. V. nurodymus, šiuos pinigus išgrynino (duomenys neskelbtini) esančiame AB „Šiaulių bankas“ skyriuje ir perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, 289,62 Eur (1000 Lt) pasilikdama sau kaip atlygį, tokiu būdu padėjo apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą nukentėjusiai O. S. M. priklausantį turtą 7240,50 Eur (25000 Lt), padarydama 7240,50 Eur (25000 Lt) turtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

4. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apeliančių atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jų kaltė dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, teismui nekilo jokių abejonių dėl jų kaltės padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje - 182 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.

Šalies argumentai

5. Apeliaciniame skunde nuteistoji B. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

5.1. Skunde apeliantė teigia, kad kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Mano, kad nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto reikalavimus, kad nuosprendyje turi būti įvardinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, be to, nuosprendyje turi būti išvardinti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Nuosprendyje visiškai neanalizuota ir nepateiktas BK 24 straipsnio 6 dalies teisinis vertinimas t. y. neaptartas jos, kaip padėjėjos vaidmuo, įvykdant nusikalstamą veiką, neatskleista nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje sudėtis. Apeliantė sutinka su tuo, kad baudžiamojoje byloje yra nustatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvinė pusė, nes byloje yra duomenys, kad į jos bankuose turimas sąskaitas pervestus pinigus ji nuėmė ir perdavė S. M. nurodytam asmeniui. Šias aplinkybes ji patvirtino duodama parodymus teisme, tačiau ji nepripažino to, kad tokiais veiksmais siekė padėti apgaule įgyti svetimą turtą. B. V. teigia, kad apie tai, kad į jos sąskaitas pervesti pinigai buvo įgyti nusikalstamu būdu sužinojo ir suprato tik po apklausų policijos įstaigoje. Nurodo, kad sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. ji turėjo suprasti, kad pinigai, kurie yra pervesti į jos sąskaitą, gauti nusikalstamu būdu, bei, kad perduodama kitam asmeniui šiuos pinigus ji supranta, kad padeda įgyti svetimą turtą apgaule, o byloje nėra jokių tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Priešingai, jos kaltę paneigia kaltinamojo S. M. parodymai, kad prašydamas iš jos sąskaitų, jis nenurodė, kad pinigai bus gauti nusikalstamu būdu, be to, jis pripažino, kad sąskaitas iš jos gavo apgaule, nes klaidingai nurodė, jog į sąskaitas bus pervesi draugo pinigai, kurio sąskaitos yra užblokuotos. Ji kaltinamąjį S. M. pažinojo, juo pasitikėjo ir norėjo jam padėti, nemanė, kad yra įtraukiama į nusikalstamą veiką. Byloje nėra jokių duomenų, kad ji iš to būtų turėjusi finansinės naudos, nes visus gautus pinigus perdavė S. M. nurodytam asmeniui. Sprendžiant dėl jos kaltės apeliantė prašo atsižvelgti į byloje esantį teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, kuris patvirtina, kad dėl įgimto intelekto defekto 2013 metais ji negalėjo pilnai suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, buvo ribotai pakaltinama.

6. D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl jos nuteisimo ir priimti D. A. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šalies argumentai

6.1. Apeliantės įsitikinimu, šioje byloje nebuvo atlikti visi būtini veiksmai, ikiteisminis tyrimas yra atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai, jos veikos kvalifikavimas neatitinka faktinių aplinkybių, kvalifikuojant veiką nesiremta baudžiamosios teisės teorija bei Teismų praktika, apylinkės teismas vertindamas įrodymus suklydo ir be pagrindo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teigia, kad nuosprendis paremtas vien tik nenuosekliais ir prieštaringais faktais, D. A. kaltė grindžiama niekuo neįrodytais duomenimis. Skunde nurodo, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, bendrininkavimas irgi iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Apeliantės teigimu, eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jų pačių veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių.

6.2. Skunde D. A. teigia, kad nagrinėjamu atveju nusikalstama veika buvo padaryta grupės asmenų, kurie buvo iš anksto susitarę ir pasiskirstę užduotimis. Šioje byloje neginčytinai yra nustatyta, kad apeliantė pažinojo A. S. ir V. B., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tarp jos ir šių asmenų bei būtų susitarimas vykdyti nusikaltimą kartu, pasiskirstyti vaidmenimis, slėpti nusikaltimo pėdsakus. Taigi, D. A. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje (sukčiavime) pasireiškė tik tuo, kad ji V. B. prašymu paėmė pinigus iš L. L., kurių vieną dalį atidavė nepažįstamam asmeniui, o kitą dalį perdavė V. B.. Su nukentėjusiąją ji pati nebendravo ir jos neapgaudinėjo, taigi jos veiksmai pripažinti nusikalstamais tik todėl, kad atlikti pagal V. B. prašymą. Pažymi, kad V. B. jai paaiškino, kad pinigai yra pervesti L. L. dėl renovacijos, o ne gauti iš sukčiavimo. Jai nebuvo pagrindo netikėti tokiu paaiškinimu, todėl ji pati buvo apgauta, kas ir nulėmė jos apsisprendimą paimti pinigus ir perduoti nurodytiems asmenims. Apeliantės vertinimu, daryti išvadą, kad ji apgaule įgijo svetimą turtą, galima tik pripažinus, jog ji bendrininkavo su kitais kaltinamaisiais, tačiau aukščiau išvardintų bendrininkavimo požymių nustatyta nebuvo, o eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jai nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jos pačios veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių.

6.3. Skunde D. A. teigia, kad jos kaltę paneigia ir kaltinamasis A. S., kuris teigė, kad ji negalėjo žinoti, kad pinigai gauti iš sukčiavimo, tačiau teismas be pagrindo šių jo parodymų nelaikė kaip apeliantės nekaltumą pagrindžiančių duomenų. Nors kaltinamojo A. S. parodymai proceso metu buvo nuoseklūs, juose nėra prieštaravimų, ir teismo jie nebuvo pripažinti neteisingais, neatitinkančiais tikrovės, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad teismo jie, kaip apeliantę teisinantys duomenys, buvo ignoruoti. Apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrindė tik pačiu faktu, kurio D. A. neneigia, kad pasitikėdama V. B., jo prašymu paėmė pinigus iš L. L. ir laikydamas juos teisingais ir dėl to teikdamas jiems prioritetą. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktais neginčijamais įrodymais ir jų visetu nustatytas faktines aplinkybes laikė prielaidomis, ignoravo jos parodymus, atmetė byloje esančius,, objektyvius duomenis ir nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Apeliantės įsitikinimu, pirmos instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, byloje esančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, nesusiejo jų tarpusavyje ir nevertino visumoje, kas lėmė nepagrįstas bei klaidingas išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, o tuo pačiu ir neteisingo procesinio sprendimo byloje priėmimą.

6.4. Skunde apeliantė būtinybę atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme grindžia jau aukščiau aprašytais skundo teiginiais, t. y., iš esmės tuo, kad pirmos instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, byloje esančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, nesusiejo jų tarpusavyje ir nevertino visumoje. Taip pat, kad pirmosios instancijos teismas, D. A. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nukrypo ir nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo bei nacionalinių teismų praktikos ta prasme, jog duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, kad abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nurodo, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą, jeigu pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, kas, apeliantės įsitikinimu, ir nebuvo atlikta pirmosios instancijos teisme.

7. V. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį dėl jos nuteisimo ir priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantės įsitikinimu, šioje byloje nebuvo atlikti visi būtini veiksmai, ikiteisminis tyrimas yra atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai, jos veikos kvalifikavimas neatitinka faktinių aplinkybių, nuosprendis paremtas vien tik nenuosekliais ir prieštaringais faktais.

7.1. Skunde apeliantė nurodo, kad ji niekuomet nekeitė parodymų, laikėsi nuoseklios ir aiškios pozicijos, kad jokių nusikalstamų veikų nėra padariusi ir tokiai jos pozicijai neprieštarauja kiti bylos įrodymai: kaltinamojo V. V. parodymai, 2013 m. rugsėjo 23 d. kratos ir rastų daiktų apžiūros protokolai. Byloje nenuginčytinai įrodytas tik tas faktas, su kuo V. U. visiškai sutinka, kad kaltinamojo V. V. draugišku prašymu, dėl pinigų pervedimo, prieš tai pasitikslinus pas savo draugą Rytį dėl prašymo patikimumo, nuėjus į banką pinigus paėmė. Ji mano, kad pirmos instancijos teismas privalėjo priimti nuosprendį įvertinęs visus įrodymus, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių V. U. kaltę byloje nėra. Pats faktas, kad ji paėmė pinigus iš banko nėra jai inkriminuotinos nusikalstamos veikos įrodymas, juolab, kad ir pats kaltinamasis V. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu parodė, kad ją apgavo sakydamas, kad pinigai yra jo, o ne gauti iš sukčiavimo. Kodėl pirmos instancijos teismas atsižvelgė į šiuos duomenis ir jų nevertino, apkaltinamajame nuosprendyje neatskleista.

7.2. Skunde apeliantė teigia, kad byloje neginčytinai yra nustatyta, kad ji nepažinojo nė vieno kaltinamojo, o su V. V. yra kalbėjusi tik telefonu ir nėra jokių duomenų apie jos ir kitų asmenų susitarimą kartu vykdyti nusikaltimą kartu, pasiskirstyti vaidmenimis, slėpti nusikaltimo pėdsakus. Nurodo, kad bendravykdytojai atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 str. 1 d.). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jų pačių veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Jai inkriminuota nusikalstama veika (sukčiavimas), padaryta grupės asmenų, kurie buvo iš anksto susitarę ir pasiskirstę užduotimis. Pagal pareikštą kaltinimą V. U. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje pasireiškė tuo, kad ji kaltinamojo V. V. prašymu paėmė iš banko pinigus, kuriuos į jos sąskaitą pervedė nenustatyti asmenys, tačiau ji jokio tikslo sukčiauti neturėjo ir su jokiais bendrininkais nieko nesitarė, o V. V. ją įtikino, kad pinigai yra jo, kas ir nulėmė jos apsisprendimą padarytiems veiksmams. Apeliantės įsitikinimu, daryti išvadą, kad ji apgaule įgijo svetimą turtą galima tik pripažinus, jog ji bendrininkavo su kitu kaltinamuoju V. V., tačiau aukščiau išvardintų bendrininkavimo požymių nustatyta nebuvo, todėl bendrininkavimas iš kaltinimo turi būti eliminuotas, dėl ko nebelieka ir pagrindo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jai nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jos pačios veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių.

7.3. Skunde apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir nelaikė kaltinamojo V. V. parodymų paneigiančiais apeliantės V. U. kaltę, kas turėjo įtakos apkaltinamojo nuosprendžio objektyvumui ir teisingumui. V. V. parodymai proceso metu buvo nuoseklūs, juose nėra prieštaravimų, tačiau teismo buvo ignoruoti, kas, apeliantės vertinimu, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taikė skirtingus kriterijus kaltinamajam ir teisinantiems kaltinamąjį duomenų šaltiniams, būdamas nemotyvuotai ir nepagrįstai kritiškas tik teisinantiems duomenims, tačiau nepagrįstai nuolankus kaltinamiesiems duomenims (Šiaulių banko raštu bei apžiūros protokolais). Apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrindė tik pačiu faktu, kad pasitikėdama V. V., jo prašymu paėmė pinigus iš banko, laikydamas juos teisingais ir dėl to teikdamas jiems prioritetą.

7.4. Kaip ir aukščiau išdėstytame nuteistosios D. A. skunde, apeliantė būtinybę atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme grindžia jau aukščiau aprašytais skundo teiginiais, t. y., iš esmės tuo, kad pirmos instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, byloje esančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, nesusiejo jų tarpusavyje ir nevertino visumoje. Taip pat, kad pirmosios instancijos teismas, jos atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nukrypo ir nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo bei nacionalinių teismų praktikos ta prasme, jog duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, kad abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nurodo, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą, jeigu pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, kas, apeliantės įsitikinimu, ir nebuvo atlikta pirmosios instancijos teisme.

8. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji V. U. ir jos gynėjas bei B. V. ir D. A. gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras, teigdamas, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, prašė juos atmesti.

9. Nuteistųjų V. U., B. V. ir D. A. apeliaciniai skundai tenkinami. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalis, kuria apeliantės pripažintos kaltomis ir nuteistos, naikintinas ir jos išteisintinos. Iš visų trijų nuteistųjų apeliacinių skundų motyvų matyti, kad ginčijama apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktis BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, tvirtinama, kad nuosprendis yra nepagrįstas, o jame esančių įrodymų vertinimas atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus. Kadangi visuose apeliaciniuose skunduose išdėstyti prašymai grindžiami iš esmės analogiškais argumentais, dėl visų skundų pasisakoma kartu.

10. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

11. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir teisingai išaiškino sukčiavimo bei bendrininkavimo sudėties požymius, tačiau netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, nepagrįstai pripažino juos V. U., B. V. ir D. A. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jų kaltės bendrininkaujant su kitais asmenimis padėjus savo ir kitų asmenų naudai apgaule įgyti svetimą turtą, tokiu būdu vertindamas įrodymus netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą.

13. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs šiuos įrodymus pripažino įrodyta, kad:

13.1. B. V. tiksliau ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama kartu su S. M. ir kitais ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdama padėti apgaule įgyti svetimą, turtą – pinigus, telefonu S. M. nurodė savo bankų sąskaitos numerius, tam, kad į jos banko sąskaitas būtų pervesti sukčiavimo būdu iš nukentėjusios O. S. M. banko sąskaitos gauti pinigai, o pervedus sukčiavimo būdu gautus pinigus juos išgrynino ir, vykdydama S. M. nurodymus, per tris kartus išgrynintus pinigus perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tokiu būdu padėjo apgaule kitų asmenų naudai įgyti svetimą, nukentėjusiai O. S. M. priklausantį turtą 6950,88 Eur (24 000 Lt), padarydama jai tokio pat dydžio turtinę žalą.

13.2. D. A. tiksliau ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama bendrininkų grupe su V. B., L. L. ir kitais ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdama padėti apgaule įgyti svetimą turtą – pinigus, po to kai, L. L. V. B. nurodė savo banko sąskaitos numerį tam, kad į L. L. banko sąskaitą būtų pervesti sukčiavimo būdu gauti pinigai ir į jos banko sąskaitą iš nukentėjusios O. S. M. banko sąskaitos pervedus sukčiavimo būdu gautus bei jai šiuos pinigus per tris kartus išgryninus, V. B. nurodymu perėmė iš L. L. dalį sukčiavimo būdu gautų pinigų, palikdama jai 289,62 Eur (1000 Lt) atlygį, o likusius pinigus perdavė V. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tokiu būdu padėjo apgaule savo, V. B., L. L. ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą – nukentėjusiai O. S. M. priklausantį turtą 3 127,90 Eur (10800 Lt), padarydama nukentėjusiai 3127,90 Eur (10800 Lt) turtinę žalą.

13.3. V. U. tiksliau ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdama bendrininkų grupe su V. V. ir kitais ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdama padėti apgaule įgyti svetimą turtą – pinigus, telefonu nurodė savo banko sąskaitos numerį V. V., atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, tam, kad į jos banko sąskaitą būtų pervesti sukčiavimo būdu gauti pinigai, į jos banko sąskaitą iš nukentėjusios O. S. M. banko sąskaitos pervedus sukčiavimo būdu gautus pinigus, vykdydama V. V. nurodymus, šiuos pinigus išgrynino ir perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, dalį jų pasilikdama sau kaip atlygį, tokiu būdu padėjo apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą nukentėjusiai O. S. M. priklausantį turtą 7 240,50 Eur (25000 Lt), padarydama 7 240,50 Eur (25 000 Lt) turtinę žalą.

14. Priimdamas V. U., B. V., D. A. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas rėmėsi nuteistųjų V. V., A. S. ir S. M., kurie savo kaltę visiškai pripažino, parodymais, taip pat ir kaltinamųjų B. V., D. A., V. U., parodymais, nurodydamas, kad jos kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo iš esmės pripažino, nukentėjusios O. S. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir rašytine bylos medžiaga, kurios visumoje konstatavo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų visetas yra pakankamas B. V., D. A. ir V. U. kaltei padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje - 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrįsti. Tokiu būdu, siekiant patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aptartini įrodymai, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas.

14.1. B. V. apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jai paskambino įkalinimo įstaigoje bausmę atliekantis pažįstamas S. M. ir paprašė padėti, jos vardu atidaryti dvi banko sąskaitas, kad ten būtų pervesti pinigai. Paaiškino, kad jam perveda skolą, ji S. M. patikėjo, atsidarė dvi sąskaitas banke ir nuo jų nuiminėdavo pinigus, kuriuos perdavė S. M. nurodytiems žmonėms. Ji nesuprato, kad daro nusikalstamą veiką, nes iš to neturėjo jokios naudos.

14.2. D. A. apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jai paskambino jos pažįstamas V. B. ir paprašė iš vienos moters paimti pinigus. kurie pervesti L. L. dėl renovacijos. Ji susitiko su L. L. ir tų pinigų vieną dalį perdavė nepažįstamam žmogui, o kitą dalį perdavė V. B.. Už tai ji jokio užmokesčio negavo ir sau jokių pinigų nepasiliko. V. B. pažįsta per A. S.. Pripažįsta tik patį faktą, kad pinigus perdavė, bet nesijaučia kalta dėl pareikšto kaltinimo. Mananti, kad jokios nusikalstamos veikos nepadarė.

14.3. V. U. apklausta pirmosios instancijos teisme kalta neprisipažino ir paaiškino, kad jai paskambino jos buvusio draugo draugas V. V. ir paprašė draugiškos paslaugos į jos banko sąskaitą pervesti jam skirtus pinigus, kuriuos turėjo atsiųsti jo mama iš užsienio. Ji tada susisiekė su savo draugu Ričardu ir pasitikslino, ar tai tiesa, draugas ją patikino, kad tikrai, ji patikėjo. Nuėjo į banką ir paėmė pinigus. Jai pasakė, kad sutartu laiku ateis žmogus, apibūdino, kaip jis atrodys ir liepė tuos pinigus jam atiduoti. Kai jis atėjo, ji pinigus atidavė, o tas žmogus jai į rankinę įkišo 1000 litų ir iš karto pasišalino. Vėliau tuos pinigus ji išleido savo reikmėms. Visus nurodymus jai davė V. V.. Ji blogai vertina savo poelgį, nenorėjo taip elgtis ir pasitikėti tokiais žmonėmis.

14.4. L. L. apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad pažįstamas V. B. paprašė jos duoti savo sąskaitos numerį, kad į ją būtų pervesti jam skirti pinigai ir tuos pinigus po to nuimti. Jis paaiškino, kad antstoliai areštavę jo sąskaitą, todėl negali pinigų siųsti į jo sąskaitą. Ji naujos sąskaitos neatsidarė, o davė savo sąskaitos numerį, paskui nuo sąskaitos nuėmė 13 000 Lt ir tuos pinigus perdavė V. B. ir D. A.. Už tai jai paliko 200 Lt. Taip buvo gal du ar tris kartus. Jai pasirodė keista, kad tokios didelės sumos pinigų, bet V. B. užtikrino, kad jo brolis užsienyje gerai gyvena, tuomet ji nusiramino ir patikėjo.

14.5. A. S. apklaustas pirmosios instancijos teisme kaltu prisipažino visiškai ir paaiškino, kad kelis kartus prašė V. V., S. M. V. B. surasti kas galėtų duoti banko sąskaitą, kad būtų galima ja pasinaudoti padėti pinigus. V. B. surado L. L. ir D. A.. Mano, kad jos negalėjo žinoti, kad pinigai yra gauti nelegaliu būdu, nes jis visuomet sakydavo V. B. niekam nesakyti, kad čia „nešvarūs“ pinigai.

14.6. S. M. apklaustas pirmosios instancijos teisme kaltu prisipažino ir paaiškino, kad 2013 metais A. S. prašymu paskambino B. V. ir paprašė jos skirtingų sąskaitų dviejuose bankuose, prašė du kartus. Ji klausė jo, ar čia nieko blogo nėra, jis patikino, kad tikrai nieko blogo. Kam B. V. turi perduoti pinigus, jis pasakydavo pagal A. S. nurodymus.

Šalies argumentai

14.7. Nukentėjusioji O. S. M. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog pinigų suma, kuri nurodyta civiliniams ieškinyje, iš jos buvo apgaule išviliota telefonu jai paskambinus nepažįstamam asmeniui, prisistačiusiam tyrėju Mažeika, kuris pasakė, kad iš jo banko sąskaitos yra plaunami pinigai, kad sulaikytas asmuo, vėliau prašė jos bendradarbiauti ir liepė iš jos sąskaitos pervedinėti pinigų sumas į jų nurodomas sąskaitas. Kuomet pervedė ir atidavė visus pinigus, daugiau skambučio iš vyriškio nesulaukė. Po kiek laiko suprato, kad yra apgauta (1 t., b. l.60-61). Jai skambino ir kitas vyras, kuris paprašė jos nurodyti savo elektroninės bankininkystės duomenis nurodydamas, kad iš jos banko sąskaitų plaunami pinigai, pasakė, kad nori pervesti jos pinigus saugumo darbuotojui, kad jie nebūtų pasisavinti. Kuomet asmenys telefonu nurodė kokią sumą ir į kokią banko sąskaitą reikia pervesti, į banko skyrius visuomet vykdavo viena. Teigė buvusi įsitikinusi, jog padeda policijos pareigūnams, o vėliau suprato, kad pakliuvo į sukčių pinkles (1 t., b. l. 62-63).

14.8. Iš 2013 m. liepos 29 d. mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių suvestinės duomenų matyti, kad suvestinėje užfiksuotas dviejų vyrų pokalbis apie banko korteles ir sąskaitas atitinkamuose bankuose. Taip pat minimi įtariamosios L. L. duomenys. Matyti trumpąja žinute gauti duomenys: (duomenys neskelbtini) L. L. Swedbak. Taip pat matyti surašytas pokalbis vykstantis tarp A. (galimai įtariamojo A. S.) ir G. A. aiškina, jog jam reikalingas žmogus Kaune, buhalterė. Kad galėtų pasinaudoti kažkokius pinigėlius, jei ji turi SEB-o sąskaitą. G. atsako, kad jos SEB-o banko sąskaita yra užblokuota. Tuo pačiu telefono abonentu kiek vėliau kalbasi du vyrai. Vienas kitam nurodo, jog reikalinga SEB banko sąskaita, bet su bankomato kortele. Paaiškina, kad yra „žąsis“, kad yra pas ją pinigai. Jeigu viskas gerai, tada permeta litus ir gali būti, kad greitai užblokuos sąskaitą. Taip pat nurodo paskambinti Laimai ir paklausti ar nekvietė „mentai“. Taip pat aiškina, kad perves pinigus į Laimos SEB banko sąskaitą, kad reikės nuimti, kad nebus labai didelės sumos, bus gal kokios keturios. Vienas kitam sako, jog negalima skambinti į seną telefono numerį, nes ji gali būti paklausoma, sekama. <...> kalbama apie banko sąskaitų suradimą bei atlygį, apie galimas pervedamas sumas, banko sąskaitų blokavimą, apie siuntų skyrių ir pervežamą siuntą, galimai pinigus (3 t., b. l. 145-155).

14.9. 2013 m. liepos 23 d. AB „DNB“ pateikta kompaktinė laikmena, kurioje užfiksuotas 2013 m. birželio 14 d. ir 2013 m. birželio 15 d. grynųjų pinigų išmokėjimas įtariamajai B. V. AB „DNB“ banko (duomenys neskelbtini) skyriuje, esančiame „(duomenys neskelbtini) “ prekybos centre, (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 193). 2013 m. liepos 16 d. AB „Šiaulių bankas“ pateikta grynųjų pinigų išmokėjimo įtariamajai V. U. filmuota medžiaga AB „Šiaulių bankas“ (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 5-6).

14.10. 2013 m. liepos 9 d. tarnybinis pranešimas, kuriame pateikta informacija, jog ikiteisminio tyrimo metu siekiant apklausti įtariamąją B. V., 2013 m. rugsėjo 7 d. kartu su Kauno apskrities VPK NTV Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2-ojo poskyrio viršininku D. K. buvo nuvykta į Panevėžio apskrities VPK Viešosios policijos skyriaus tarnybines patalpas (duomenys neskelbtini). Atlikus įtariamosios B. V. apklausą, apie 12 val. į jos mobiliojo ryšio telefono aparatą, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino asmuo, kurio vardą telefono ekrane rodė „S.“. „S.“ mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Kartu su D. K. įtariamajai buvo nurodyta atsiliepti ir įjungti mobiliojo ryšio telefono aparato garsiakalbį. Įtariamoji nurodymui pakluso. Atsiliepusi įjungė mobiliojo ryšio telefono aparato garsiakalbį. Skambino vyriškis, kuris pirmiausia paklausė kur ji šiuo metu yra, o tada pradėjo klausinėti kas vyksta, kas ir apie kokias aplinkybes jos klausinėja. Įtariamoji asmeniui paaiškino, kad šis jai pridarė problemų, pasakė, kad nenori, jog jis daugiau jai skambintų ir su ja bendrautų. Išgirdęs tokius įtariamosios žodžius vyriškis išreiškė savo nepasitenkinimą ir atsakė, jog jeigu jį kas nors suras ir ko nors klausinės, jis pasakys, kad jos, t. y. B. V. nepažįsta ir nieko nežino. Tai pasakęs, vyriškis pokalbį nutraukė. Įtariamoji paaiškino, jog skambinęs asmuo yra jos draugas „S.“, kuris šiuo metu atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose ir kurį ji nurodė savo 2013 m. liepos 9 d. įtariamosios apklausos protokole (4 t., b. l. 56).

14.11. Iš 2013 m. birželio 22 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusi O. S. M. skirtingu laiku pervedė įvairaus dydžio sumas įtariamosioms L. L., V. U., B. V. bei kitiems asmenims (1 t., b. l. 197-199, 2 t., b. l. 1-56).

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo

15. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl nuteistųjų B. V., V. U., D. A. ir kaltės pagrįstumo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, yra labai trumpi ir neparemti jame nurodytų įrodymų analize. Teismas, padaręs išvadą, kad kaltinamojo V. V. padarytų veiksmų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai atitinka jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis, kvalifikuoti teisingai bei įrodyti, tuo pačiu nurodė, jog ir kitų kaltinamųjų: B. V., V. U., D. A., kaip padėjėjų apgaule savo ir kitų naudai pasisavinti svetimą turtą, padaryta nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį - BK 182 straipsnio 1 dalį. Taigi, darytina išvada, kad teismo įsitikinimu byloje pakako duomenų, pagrindžiančių apeliančių veiksmuose konstatuoti buvus visus sukčiavimo sudėčiai būtinus sudėties požymius. Tačiau, kaip jau minėta, teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.

15.1. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė – tai turto savininko ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-462-2013, 2K-336/2014 ir kt.). Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais, pvz. kaltininkas nuslepia arba priešingai – praneša neteisingas aplinkybes ir faktus, pateikia klaidingą informaciją ir tai yra reikšminga nukentėjusiajam. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001).

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių, pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales ir susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis. Susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai – tyčia ir susitarimas tarp kaltinamųjų veikti bendrai siekiant bendro tikslo.

Padėjėjas (BK 24 str. 6 d.) yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

15.2. Apeliantėms pateiktuose kaltinimuose pagal BK 24 straipsnio 6 dalį - BK 182 straipsnio 1 dalį nurodyti jų kaip padėjėjų atlikti veiksmai – jos kaltinime nurodytiems ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems bendrininkams leido pasinaudoti savo banko sąskaita, nurodė savo sąskaitos numerį bei išgrynino sukčiavimo būdu gautus pinigus, jų veiksmų dėka bendrininkai galėjo pabaigti nusikaltimą – nekliudomai disponuoti nusikalstamu būdu įgytais pinigais, tačiau aptartais ir išanalizuotais bylos įrodymais konstatuotina, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų apie tai, jog jos būtų žinojęs kokias nors aplinkybes, apie melagingos informacijos nurodymą nukentėjusiajai, dėl ko ši buvo suklaidinta ir apgauta. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Apie bendrininkų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes. Šioje byloje apie kokius nors B. V., V. U., D. A. ryšius su nukentėjusiąja, ar ryšius su asmenimis, skambinusiems nukentėjusiajai nėra. Vienintelė nukentėjusiosios sąsaja su šiomis nuteistosiomis yra tik tai, jog pinigai buvo pervesti į jų sąskaitas. Tai patvirtinta bankų sąskaitų išrašais, to neneigia ir nuteistosios, nurodydamas aplinkybes, kuriomis jos kaltiniuose nurodytiems asmeniui davė savo sąskaitos numerius ir išgryninę pinigus juos perdavė kitiems asmenims.

15.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad apylinkės teismas D. A., V. U. ir B. V. nurodytas aplinkybes nepagrįstai vertino kaip jų kaltės prisipažinimą, kas, manytina, leido teismui ir jų pačių parodymus vertinti kaip jų kaltę patvirtinančius įrodymus. Iš šių nuteistųjų parodymų turinio, ką jos pabrėžė ir apeliaciniuose skunduose ir su kuo visiškai sutinka aukštesnysis teismas, akivaizdžiai matyti, kad jos pripažino padariusios tik tuos veiksmus, kas atitinka inkriminuoto nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymius, t. y., kad patvirtino kad pažįstamų asmenų prašymu nurodė savo banko sąskaitas ir sutiko į jas pervesti pinigus, paskui juos išgryninti ir perduoti kitiems asmenis, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visos nuosekliai tvirtino, kad jokio susitarimo su kitais asmenimis dėl padėjimo padaryti sukčiavimą nebuvo ir kad jos nežinojo apie kitų asmenų motyvus ir siekius tyčia apgaulės būdu pasisavinti svetimą turtą. Tokie jų parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad jos savo kaltės dėl pareikšto kaltinimo nepripažino. V. U. poziciją teismas įvertino kaip kaltės dėl padaryto nusikaltimo neprisipažinimą, tačiau be jokio pagrįsto paaiškinimo lakoniškai nurodė, kad jos kaltė neginčijamai nustatyta tik dėl to, jog ji bendravo su laisvės atėmimo bausmę atliekančiu asmeniu V. V., sutiko, kad į jos sąskaitą banke būtų pervesti pinigai, tuos pinigus nuėmė ir perdavė juos kitam asmeniui, o sau kaip atlygį pasiliko dalį apgaule pasisavintų pinigų. Aukštesnysis teismas mano, kad šios aplinkybės niekaip nepaneigia V. U. versijos dėl jos nežinojimo apie tikrąsias į jos sąskaitą pervestų ir išgrynintų pinigų atsiradimo aplinkybes.

15.4.Pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismas neteisinga, t. y. neišsamiai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, duoda tai, kad teismas, kitus asmenis, t. y. V. V., A. S. ir S. M. pripažinęs kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, jų kaltę, šalia kitų duomenų, grindė ir jų pačių parodymais, kuriuose jie kaltę pilnai pripažino ir išsamiai išdėstė visas padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes. Šiuose objektyviuose ir teismo pakankamais nuteistųjų kaltei pagrįsti teismo laikytuose parodymuose šie nuteisti asmenys nurodė iš esmės vienodas aplinkybes, kad jie turėjo tikslą apgaulės būdu pasisavinti nukentėjusiosios O. S. M. pinigus ir ieškojo įvairių būdų tam tikslui įgyvendinti. Jie sumanė surasti asmenis, esančius laisvėje, į kurių banko sąskaitas būtų galima pervesti iš nukentėjusios apgaulės būdu išviliotus pinigus, kurie gautus pinigus iš savų sąskaitų išgrynintų ir perduotų jų nurodytiems asmenims. Visi šie nuteistieji pripažino, kad patys ar per kitus asmenis susisiekę su D. A., B. V. ir V. U. ir prašydami jų atidaryti naujas banko sąskaitas ar nurodyti jau turimų sąskaitų numerius, nes nei vienai nenurodė tikrojo jų sąskaitų panaudojimo tikslo. Jie sugalvojo ir nurodė joms įvairias priežastis: kad į sąskaitas bus pervesi draugo pinigai, kurio sąskaitos yra užblokuotos, kad mama ar brolis perves nuteistiesiems ar jų pažįstamiems pinigus pragyvenimui ar kitoms reikmėms ir pan., o D. A., B. V. ir V. U. pasiteiravus, ar nieko blogo jos nedaro, patikindavo jas, kad viskas teisėta. Tokie nuoseklūs minėtų nuteistųjų V. V., A. S. ir S. M. parodymai iš esmės atitinka apeliančių parodymus ir paneigia faktą, kad jos žinojo jų banko sąskaitų panaujinimo aplinkybes, ir kad tą žinodamos, bendrininkavo padarant šį susikaltimą ir padėjo kitiems bendrininkams realizuoti jų sumanymą – apgaule pasisavinti nukentėjusiosios turtą. Taigi, šios aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad pačios nuteistosios buvo apgautos, nenurodžius joms tikrojo jų sąskaitų numerių perdavimo kitiems asmens ir sutikimo jomis disponuoti tikslo. Iš aptaro matyti, kad V. V., S. ir S. M. parodymai buvo laikomi patikimais ir pakankamais šių asmenų kaltės konstatavimui, tačiau tos jų dalies, kuri patvirtino nuoseklius kitų nuteistųjų L. L., D. A., B. V. ir V. U. parodymus, patvirtinančių tyčios jų veiksmuose nebuvimą, apylinkės teismas visiškai nevertino kaip įrodymų, kas turėjo įtakos pastarųjų atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio objektyvumui ir teisingumui.

15.5. Apylinkės teismas visų kaltinamųjų, tame tarpe ir D. A., B. V. ir V. U. kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veiksmų grindė rašytine bylos medžiaga, kuri aptarta ir šiame nuosprendyje ir, kolegijos vertinimu, neduoda pagrindo laikyti juos minimų nuteistųjų kaltės įrodymu. Nukentėjusioji O. S. M. nurodė aplinkybes, kuriomis iš jos apgaule buvo išvilioti pinigai, kad telefonu jai skambino tik vyriškiai, kurie prisistatinėjo pareigūnais, prašė jos bendradarbiauti ir jiems nurodė prašomus duomenis. Vienoje iš telefoninių pokalbių suvestinių, reg. Nr. 20-7/2-TP-324, užfiksuotas dviejų vyrų pokalbis apie banko korteles ir sąskaitas atitinkamuose bankuose, minimi įtariamosios L. L. duomenys, matyti trumpąja žinute gauti duomenys: (duomenys neskelbtini) L. L. Swedbak. Užfiksuotas pokalbis vykstantis tarp A. (galimai įtariamojo A. S.) ir G., kurio metu A. aiškina, jog jam reikalingas žmogus Kaune, buhalterė. Kad galėtų pasinaudoti kažkokius pinigėlius, jei ji turi SEB sąskaitą. G. atsako, kad jos SEB banko sąskaita yra užblokuota. 2013 m. liepos 23 d. AB „DNB“ banko pateiktoje kompaktinėje laikmenoje užfiksuotas 2013 m. birželio 14 d. ir 2013 m. birželio 15 d. grynųjų pinigų išmokėjimas įtariamajai B. V.. (3 t., b. l. 193). 2013 m. liepos 16 d. AB „Šiaulių bankas“ pateiktoje grynųjų pinigų išmokėjimo įtariamajai V. U. filmuotoje medžiagoje užfiksuota grynųjų pinigų išmokėjimas įtariamajai V. U. (4 t., b. l. 5-6). 2013 m. liepos 9 d. tarnybinio pranešimo duomenys apie ikiteisminio tyrimo metu B. V. apklausos įtariamąja metu jos telefoninio pokalbį su „S.“ (S. M.) (4 t., b. l. 56). Iš 2013 m. birželio 22 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusi O. S. M. skirtingu laiku pervedė įvairaus dydžio sumas įtariamosioms L. L., V. U., B. V. bei kitiems asmenims (1 t., b. l. 197-199, 2 t., b. l. 1-56). Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarieji duomenys niekaip neįrodo tiesioginio D. A., B. V. ir V. U. dalyvavimo padarant joms inkriminuotai nusikalstamai veikai būdingus veiksmus. Jie tik patvirtina faktus, kurių neneigia ir pačios nuteistosios, kad jos telefonu kalbėjo su kitais nuteistaisiais ar jų pažįstamais, tarėsi dėl sąskaitos perdavimo pinigams įnešti, kad ėjo į bankus išgryninti įneštų pinigų, tačiau svetimo turto įgijimas apgaule BK 182 straipsnio 1 dalies prasme joms galėtų būti inkriminuotas esant pakankamai duomenų, patvirtinančių jų žinojimą apie į jų sąskaitas pervestų pinigų įgijimą apgaulės būdu ir sąmoningą dalyvavimą nusikaltimo daryme, suteikiant priemones – leidžiant pinigus pervesti į savo sąskaitas ir juos išgryninus perduoti nurodytiems asmenims – padėjus apgaule įgyti svetimą, O. S. M. priklausantį turtą. Nors bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji pervedė pinigus į jų sąskaitas, tačiau, kaip jau buvo minėta, nėra jokių duomenų, kad nuteistosios būtų žinojusios, jog pinigus ji perveda būdama apgauta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių apeliančių atlikus joms inkriminuotus veiksmus, t. y. padėjimą sukčiauti ir šių duomenų visumos analizė leidžia daryti išvadą, jog esant byloje nustatytoms aplinkybėms, D. A., B. V. ir V. U. galėjo pagrįstai tikėtis, kad į jų sąskaitą pervedami pinigai yra gaunami joms nurodytais teisėtais būdais, o ne pasisavinti apgaulės būdu išviliojus iš nukentėjusiosios.

15.6. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos taikymą baudžiamajame procese (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.).

15.7. Įvertinęs visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neduoda pakankamo pagrindo konstatuoti, jog nuteistosios D. A., B. V. ir V. U. susitarę su kitais asmenimis žinojo apie daromas nusikalstamas veikas, suvokė, kad veikia bendrai su kitais asmenimis kaip padėjėjos ir norėjo taip veikti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog jos padėjo užvaldyti turtą apgaulės būdu, ir kad jų veikoje yra nusikaltimo numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje požymių. Todėl, nesant objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos sukčiavimo sudėties požymių D. A., B. V. ir V. U. veiksmuose, pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl jų nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį - 182 straipsnio1 dalį panaikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme

16. Apeliaciniuose skunduose nuteistosios D. A., B. V. ir V. U. nurodo, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą, jeigu pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Aukštesnysis teismas tokį prašymą laiko nepagrįstu Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad skunduose jos nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios, jų nuomone, nebuvo ištirtos, o kritikuoja nuosprendį dėl nepakankamai išsamiai išnagrinėtų visų bylos aplinkybių, neteisingai įvertintų byloje surinktų duomenų, dėl byloje esančių įrodymų atsieto vertinimo. Skunduose apeliantės teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių jų veiksmuose buvus sukčiavimo sudėties subjektyviosios pusės požymių. Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nagrinėjant bylą abejonės, kurių pašalinti nėra galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Ši nuostata yra pamatinė taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-322/2007), kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Vertindami įrodymus teismai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, išvadas daryti pagal savo vidinį įsitikinimą, remiantis nešališka teismo pozicija. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Aplinkybė yra įrodyta, kai teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma rodo, kad tos aplinkybės buvimas yra neabejotinas. Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje buvo surinkta pakankamai duomenų ir jokių abejonių ir neaiškumų nekyla, kad šių surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neduoda pakankamo pagrindo konstatuoti, kad D. A., B. V. ir V. U. įvykdė joms inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, todėl ginčijamas nuosprendis yra keičiamas ir D. A., B. V. bei V. U. išteisinamos, joms nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl civilinio ieškinio

17. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju pripažinus, kad L. L., D. A., B. V. ir V. U. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, tačiau apylinkės teismo nuosprendžiu konstatavus, kad šiuos veiksmus atliko kiti asmenys, keistina Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiajai O. S. M. priteisto civilinio ieškinio, pašalinant išteisintųjų B. V., D. A. ir V. U. solidarią atsakomybę dėl turtinės ir neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimo ir šią ieškinio dalį paliekant nenagrinėtą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 9 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl B. V. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį - 182 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

B. V. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, nesant jos veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl D. A. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį - 182 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

D. A. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį - 182 straipsnio 1 dalį, nesant jos veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. U. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį - 182 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. U. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį - 182 straipsnio 1 dalį, nesant jos veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Pakeisti nuosprendį dėl nukentėjusios O. S. M. civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti priteisimo ir pašalinti išteisintųjų B. V., D. A., V. U. solidarią atsakomybę dėl turtinės ir neturtinės žalos nukentėjusiajai atlyginimo. Šią ieškinio dalį palikti nenagrinėtą.

Iš nuosprendžiu V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, aprašymo pašalinti aplinkybę dėl jo bendrininkavimo su V. U..

Iš nuosprendžiu S. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, aprašymo pašalinti aplinkybę dėl jo bendrininkavimo su B. V..

Iš nuosprendžiu L. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, aprašymo pašalinti aplinkybę dėl jo bendrininkavimo su D. A..

B. V., D. A. ir V. U. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasJurgis KiškisRimas Švirinas