Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Ugnei Martinauskaitei, Sandrai Jotautei, Skaistei Jauniškytei, Kristinai Uktverytei, dalyvaujant ieškovei S. M., jos atstovei advokatei L. Š., atsakovei S. S., jos atstovei advokatei V. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. M. ieškinį atsakovei S. S. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-08-05 tarp šalių sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė mainais už išlaikymą iki gyvos galvos perdavė atsakovės asmeninėn nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį ieškovei S. M., o atsakovė įsipareigojo išlaikyti ieškovę, teikti jai maitinimą, slaugyti, nupirkti vaistus, drabužius, suteikti visas kitas būtinas paslaugas, esant būtinumui nuvežti/parvežti ieškovę į ligoninę, ją slaugyti ligos atveju, prižiūrėti, tvarkyti perduotą už rentą butą, neleisti jam pablogėti ir įsipareigojo imtis būtinųjų priemonių, kad nesumažėtų perduodamo nekilnojamojo turto vertė, leisti ieškovei be nuomos ir be mokesčių už komunalinius patarnavimus gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-9, t. 1). VĮ „Registrų centras“ duomenimis nustatyta, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas – 2008-08-05 išlaikymo iki gyvos galvos sutartis (b. l. 71, t. 1).

Pagal Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą sąvokos apibrėžtį išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi kvalifikuojama tokia sutartis, pagal kurią rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties požymiai ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skiriamieji požymiai, lemiantys šių teisinių santykių reglamentavimo specifiką, yra šie: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – asmens išlaikymas, t.y. rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra: aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra (CK 6.461 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pabrėžiama, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-461/2007; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. v. J. R., bylos Nr. 3K-3-425/2011; kt.). Klausimas, ar konkretus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimas iš esmės pažeidžia išlaikymo įsipareigojimus, sprendžiamas įvertinant išvardytus sutarties ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. I. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-207/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, todėl kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, dėl kokių priežasčių lieka neįgyvendinti nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“ , bylos Nr. 3K-P-346/2004).

Ieškovė nurodo, kad atsakovė netinkamai vykdė išlaikymo iki galvos sutarties reikalavimus bei neteikė jai būtinos priežiūros. Atsakovė su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis nesutinka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005).

Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad šalys 2008-08-05 sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo išlaikyti ieškovę, teikti jai maitinimą, slaugyti, nupirkti vaistus, drabužius, suteikti visas kitas būtinas paslaugas, esant būtinumui nuvežti/parvežti ieškovę į ligoninę, ją slaugyti ligos atveju, prižiūrėti, tvarkyti perduotą už rentą butą, neleisti jam pablogėti ir įsipareigojo imtis būtinųjų priemonių, kad nesumažėtų perduodamo nekilnojamojo turto vertė, leisti ieškovei be nuomos ir be mokesčių už komunalinius patarnavimus gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties tinkamo vykdymo. CK 6.460 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas perduoda jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Ieškovė reikalavimą nutraukti sutartį grindė liudytojų parodymais bei rašytiniais dokumentais (kvitais už komunalinius patarnavimus), paaiškinimais, kad atsakovė tinkamai nevykdė sutartyje nustatytų įsipareigojimų, ja nesirūpino.

Nagrinėjamu atveju vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, svarbu nustatyti, ar atsakovė tinkamai vykdė sutartyje numatytas pareigas. Ieškovė nurodo, kad atsakovė gyvena ir dirba Norvegijoje, jos pavesti asmenys ja tinkamai nesirūpino. Ji iš savo pensijos mokėjo mokesčius už butą, pirko vaistus, maistą, tačiau pensijos nepakakdavo būtiniausiems poreikiams patenkinti. Nors bute su ieškove gyveno atsakovės sūnus, tačiau jis reikiamos priežiūros jai neteikė, norėjo ją paguldyti į psichiatrinę ligoninę. Kadangi po sutarties sudarymo atsakovė neteikė jai tinkamos priežiūros, pablogėjus sveikatai ji negalėjo pati savimi pasirūpinti, kreipėsi į B. šeimą dėl priežiūros, todėl mano, kad atsakovė pažeidė sutartį. Atsakovė pažymėjo, jog nors ji iš tiesų gyvena ir dirba Norvegijoje, tačiau sutartyje numatytas pareigas vykdė tinkamai, atliko buto remontą, pakeitė baldus, skyrė pinigus komunaliniams mokesčiams už butą apmokėti, maistui, sūnaus mokslams. Kadangi ji pati dažnai grįždavo namo, be to, ieškovės priežiūra taip pat rūpinosi jos sūnus, kuris gyveno kartu su ieškove, bei kiti jos pavesti asmenys, mano, kad sutartį vykdė tinkamai. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta L. B. nurodė, kad ji šiuo metu prižiūri ieškovę, kuri nuo 2013-11-12 gyvena jos namuose, santykiai su ja yra geri. Paaiškino, jog ieškovė kartu su J. B. atvyko į jos bei jos vyro Č. B. namus, prašydama suteikti priežiūrą. Liudytoja nurodė, kad ieškovė buvo išsekusi, svėrė tik 40 kilogramų, jautė baimę. Ieškovė jai papasakojo, kad paskutinius keletą mėnesių ji gyveno visiškai viena bei paaiškino, kad nenori gyventi su atsakove bei jos sūnumi. Liudytoja pažymėjo, jog ji bei jos vyras Č. B. pasiūlė ieškovei apsvarstyti galimybę gyventi kartu su jais ir ieškovė su šiuo pasiūlymu sutiko. Apie tai, jog ieškovė apsigyveno kartu su jos šeima, ji bandė pranešti atsakovės sūnui – skambino jam, buvo nuvykusi į jo darbovietę, tačiau su juo susisiekti nepavyko, o atsakovės telefono numerio ji nežinojo. Liudytojos nurodytas aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Č. B. bei J. B., kuri taip pat nurodė, jog ji 2012 metais pastebėjo, kad ieškovei yra reikalinga nuolatinė priežiūra, ieškovė nebegalėjo pati pasigaminti maisto, be to, paskutinius trejus metus blogėjo jos sveikata. Liudytoja paaiškino, kad kai 2013 metais ieškovė kreipėsi į ją dėl savo priežiūros ji buvo neprižiūrėta, nešvariais rūbais, pasakojo, kad jaučiasi vieniša. Nurodytas aplinkybes patvirtino liudytoja apklausta O. G., kuri paaiškino, kad ieškovė jai yra pasakojusi, jog ji dažnai būna viena, bei M. R., kuri pažymėjo, jog pas ieškovę buvo apsilankiusi 2013 metų vasarą, ir matė, kad ieškovė yra išsigandusi, sakė, kad bijo būti viena. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta A. S. K. nurodė, kad yra ieškovės kaimynė, santykiai su ja geri. Paaiškino, kad ieškovė gyveno kartu su atsakovės sūnumi, kuris pastaraisiais metais išsikėlė gyventi su drauge. Liudytoja taip pat pažymėjo, jog buto komunalinius mokesčius mokėjo pati ieškovė. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas T. S. nurodė, kad yra atsakovės sūnus, jo santykiai su šalimis yra geri. Paaiškino, kad jo mama gyveno ir dirbo Norvegijoje, todėl ieškovės kasdienine priežiūra rūpinosi jis: gamino ieškovei maistą, tvarkė namus. Atsakovė grįžusi namo jam bei ieškovei palikdavo pinigų, skirtų jų poreikiams tenkinti. Pinigų nenumatytoms išlaidoms ji taip pat palikdavo I. C., į kurią jis visuomet galėjo kreiptis. Liudytojas paaiškino, kad 2011 metais buvo pablogėjusi ieškovės sveikata – ji naktimis nemiegodavo, matydavo nesančius žmones, todėl jis kreipėsi į medikus. Ieškovei buvo išrašytas siuntimas į psichiatrinę ligoninę, kur nuvykus konsultacijos jai buvo paskirti vaistai bei pasiūlyta hospitalizacija. Jis nusprendė ieškovės nehospitalizuoti, tačiau ilgainiui ieškovės sveikata pagerėjo. Kitų sveikatos sutrikimų ieškovė neturėjo, buvo savarankiška, žvali, pati išvykdavo iš namų, pavyzdžiui, neuiti į parduotuvę ar aplankyti artimųjų. Pripažino, kad pas gydytoją ieškovės nelydėjo. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu liudytoja apklausta I. M., kuri taip pat pažymėjo, jog ji 2011 metų spalio mėnesį – lapkričio mėnesį persikėlė gyventi kartu su T. S. ir ieškove ir su jais kartu gyveno apie pusę metų. Nurodytu laikotarpiu atsakovė į Lietuvą buvo grįžusi apie keturis – penkis kartus. Ieškovė su atsakove sutarė gerai, jų santykiai buvo draugiški. Liudytoja nurodė, jog atsakovei esant Norvegijoje ieškove rūpinosi atsakovės sūnus. Mokesčius už butą apmokėdavo atsakovė, kuri iš pradžių pinigus siųsdavo ieškovei, tačiau ieškovei pradėjus išlaidauti, t.y. pinigines lėšas skirti ne būtiniausiems poreikiams, tokiems kaip maistas, mokesčiai ir pan., tenkinti, atsakovė pinigus siuntė savo sūnui bei I. C. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta R. B. L. nurodė, kad ji yra atsakovės mama, o ieškovė yra jos teta, santykiai su šalimis yra geri. Paaiškino, kad atsakovė kartu su ieškove gyveno apie penkiolika metų. Atsakovė visuomet rūpinosi ieškove, skirdavo jai pinigų maistui, komunaliniams mokesčiams apmokėti, atliko buto remontą, nupirko naujus baldus, o savo pensiją ieškovė galėdavo leisti savo nuožiūra. Paaiškino, kad su ieškove visuomet gyveno ir ja rūpinosi atsakovės sūnus, jų santykiai buvo geri. 2010 metais buvo pablogėjusi ieškovės sveikata, todėl atsakovė buvo grįžusi ir pasirūpino, kad ieškovė būtų paguldyta į ligoninę, atlikti visi reikalingi tyrimai, o atsakovei išvykus į Norvegiją ligoninėje ieškovę lankė ir ja rūpinosi I. C. Liudytoja pažymėjo, kad nepaisant savo amžiaus ieškovė visuomet buvo geros sveikatos, judri. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta I. C. nurodė, kad ieškovė yra jos vyro teta, santykiai su ginčo šalimis yra geri. Paaiškino, kad ji atsakovės prašymu keletą kartų per mėnesį lankydavo ieškovę, padėdavo jai susitvarkyti įvairius buities reikalus, apmokėti mokesčius. Nurodė, kad komunaliniams mokesčiams apmokėti dalį piniginių lėšų skirdavo pati ieškovė, dalį – atsakovė. Jeigu ieškovei pritrūkdavo pinigų, ji reikiamą sumą paskolindavo, o paskolintus pinigus jai grąžindavo atsakovė. Atsakovė pinigus jai perduodavo į rankas, kadangi į Lietuvą ji grįždavo kas du, tris mėnesius, be to, čia praleisdavo savo atostogas. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta R. G. nurodė, kad ji yra ieškovės kaimynė, santykiai su ieškove ir atsakove yra geri. Paaiškino, kad ieškovei su atsakove atsikrausčius gyventi į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovė jame atliko remontą - pakeitė grindis, suremontavo sienas, vonią bei tualetą, apšiltino balkoną, nupirko naujus baldus. Liudytoja nurodė, kad prieš keletą metų ieškovės sveikatos būklė buvo gera ir jai nuolatinės priežiūros nereikėjo. Savo priežiūra ieškovė niekuomet nesiskundė, yra minėjusi, kad atsakovė jai siuntė pinigų. Atsakovė iš Norvegijos grįždavo apytiksliai penkis kartus per metus ir grįžusi namie praleisdavo savaitę laiko, be to, iš Norvegijos ji taip pat grįždavo savo atostogų laikotarpiu, tuomet namie ji praleisdavo mėnesį laiko. Liudytoja pažymėjo, kad matė, jog ieškovė yra sutvarkyta, prižiūrėta, švari. Paaiškino, kad nuo 2012 metų ieškovės psichinė būklė kartas nuo karto pablogėdavo, tačiau pakankamai greitai atsistatydavo, bei paaiškino, kad nebuvo pastebėjusi, jog atsakovės sūnus T. S. būtų išsikraustęs iš ieškovės buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Liudytojos nurodytas aplinkybes apie ieškovės sveikatos būklę taip pat patvirtino A. V., kuri paaiškino, jog su ieškove pati bendraudavo keletą kartų per mėnesį – atvykdavo pas ją arba susiskambindavo telefonu, norėdama išsiaiškinti, ar ieškovei nereikia pagalbos. Nurodė, kad ieškovės sveikatos būklė buvo gera, ieškovė buvo žvali, guvi, ji pati pasigamindavo sau valgyti, nusiprausdavo, galėdavo išeiti iš namų.

Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad 2008-08-05 išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo metu ginčo šalis siejo artimi santykiai, t.y. ieškovė su atsakove daugelį metu gyveno kartu, rūpinosi bendra buitimi, tardavosi spręsdamos įvairius iškilusius klausimus, jų tarpusavio santykiai buvo grindžiami pasitikėjimu bei tarpusavio pagalba. Šalių bei liudytojų paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatyta, kad nurodytos sutarties sudarymo metu atsakovė gyveno bei dirbo Norvegijoje, todėl teismas sutinka su atsakovės išdėstyta pozicija, jog ieškovė sudarydama išlaikymo iki gyvos galvos sutartį buvo įvertinusi tai, jog po sutarties sudarymo atsakovė bus išvykusi iš Lietuvos, kartu su ja negyvens, o jos priežiūrą užtikrins kas keletą mėnesių grįždama į Lietuvą. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti, kad nors sutarties sudarymo metu ieškovė buvo 88 metų amžiaus, tačiau įvertinus byloje esančius duomenis bei liudytojų parodymus teismo posėdžio metu, darytina išvada, kad ji pasižymėjo puikia sveikata, buvo žvali, judri, savarankiška, gebėjo pasirūpinti savo buitimi. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad yra labiau tikėtina, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo metu ieškovei nebuvo reikalinga nuolatinė priežiūra, ji gebėjo pasirūpinti savo buitimi, sveikatos priežiūros poreikiais ir pan., todėl atsakovės teikiama priežiūra ją tenkino, t.y. tinkama ieškovės priežiūra atsakovė galėjo pasirūpinti gyvendama Norvegijoje bei kas keletą mėnesių grįždama į Lietuvą.

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartiniai teisiniai santykiai yra tęstiniai, o jų turinys kinta, kadangi keičiasi rentos gavėjo amžius, sveikatos būklė, poreikių lygis bei savarankiškumas. Šalių bei liudytojų paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatyta, kad iki 2013 metų atsakovės teikiama priežiūra ieškovę iš esmės tenkino, tačiau ilgainiui ieškovė vertino, kad atsakovė ja tinkamai nepasirūpina ir 2013-11-12 išsikraustė iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), kur gyveno kartu su atsakovės sūnumi. Nustatant tai, ar ieškovės sprendimą nutraukti su atsakove sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, nulėmė, tai jog atsakovė netinkamai vykdė sutartyje numatytas pareigas, pažymėtina, jog įvertinus byloje esančių duomenų visumą, teismas mano, jog yra labiau tikėtina, kad atsakovė nuo 2008-08-05 išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo pagal savo turimas galimybes rūpinosi ieškove, t.y. pirko jai maisto produktus, vaistus, skirdavo jai piniginių lėšų. Atsakovė taip pat dėjo pastangas rūpintis ieškovės sveikatos priežiūra – 2010 metais pasirūpino, kad atsakovė būtų hospitalizuota, o teismo posėdžio metu liudytoja apklausta J. L. patvirtino, kad prieš tris – ketverius metus atsakovė kreipėsi į ją, kad ji atvyktų į ieškovės namus ir suleistų gydytojo paskirtus vaistus. Pažymėtina, kad liudytoja taip pat paaiškino, kad apsilankymų metu matė, kad ieškovė yra švari, tvarkinga, prižiūrėta, gyveno ne viena. Atsakovė vykdydama savo kaip rentos davėjo pareigas atliko buto, esančio esančios (duomenys neskelbtini), remontą. Be to, įvertinus byloje esančių duomenų visumą, teismas mano, jog yra labiau tikėtina, kad abi ginčo šalys, t.y. tiek ieškovė, tiek atsakovė, skirdavo piniginių lėšų nurodyto nekilnojamojo turto komunaliniams mokesčiams apmokėti (b. l. 13-62, 149-185, t. 1, 15-17, t. 2). Pagal VĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centras 2014-04-01 raštą Nr. S3-206 nustatyta, kad 2012 metų spalio mėnesį ieškovė sudarė sutartį su UAB „Salgymeda“ (b. l. 93, t. 1). UAB „Salgymeda“ pateiktais duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2009 metais pas šeimos gydytoją lankėsi 1 kartą, 2010 metais – 3 kartus, 2012 metais – 2 kartus, laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-11-30 – 9 kartus (b. l. 26, t. 2). Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta Z. B. nurodė, kad ji dirba UAB „Salgymeda“ slaugytoja. Paaiškino, kad gydymo įstaigoje ieškovė lankydavosi viena.

Atsižvelgus į liudytojų paaiškinimus teismo posėdžio metu bei įvertinus tai, kad 2013 metais ieškovė buvo 93 metų amžiaus, manytina, jog yra labiau tikėtina, kad nuo 2013 metų pradėjo prastėti ieškovės sveikata, mažėti jos savarankiškumas bei gebėjimas pačiai pasirūpinti savo būtiniausiais poreikiais, jai tapo reikalinga kasdieninė priežiūra. Taigi nors nuo 2013 metų iš esmės pakito ieškovės kaip rentos gavėjo poreikiai, tačiau atsakovės teikiama priežiūra ieškovei savo apimtimi bei turiniu nepakito, t.y. atsakovė ir toliau gyveno bei dirbo Norvegijoje, kas keletą mėnesių grįždama į Lietuvą. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog atsakovė nurodo, kad ieškovės būtiniausiųjų poreikių tenkinimą ji užtikrino pasitelkdama kitus asmenis ir šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu liudytojomis apklaustos I. C., A. V., B. P., R. B. L., kurios paaiškino, kad keletą kartų per mėnesį bendraudavo su ieškove telefonu ar atvykdavo jos aplankyti, tačiau teismas pažymi, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos davėjo prisiimti įsipareigojimai yra kasdienės priežiūros prievolė, kurią būtina vykdyti nuolat, o ne retkarčiais. Todėl nors nurodyti asmenys bendraudavo su ieškove ir ją aplankydavo, tačiau tai darydavo retkarčiais, be to, apsilankymų metu jie galėdavo užtikrinti tam tikro ieškovės poreikio patenkinimą, pavyzdžiui, nupirkti maisto, vaistų ar padėti apmokėti mokesčius, tačiau negalėjo suteikti būtinos kasdieninės priežiūros. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės kasdienine priežiūra rūpinosi jos sūnus T. S. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad šalims sudarius išlaikymo iki gyvos galvos sutartį atsakovės sūnus T. S. gyveno kartu su ieškove ir rūpinosi jos kasdieninių poreikių tenkinimu. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad atsakovės sūnus ieškovės priežiūra rūpinosi pagal savo galimybes – padėdavo ieškovei apsipirkti, pasigaminti maisto ir pan., tačiau jis taip pat turėjo rūpintis savo studijomis ir darbine veikla, laisvalaikiu ir asmeninių poreikių tenkinimu. Pažymėtina, kad įvertinus šalių bei liudytojų paaiškinimus teismo posėdžio metu, darytina išvada, jog yra labiau tikėtina, kad nors atsakovės sūnus gyveno kartu su ieškove adresu (duomenys neskelbtini), tačiau dėl savo užimtumo studijomis bei darbine veikla ir kt. jis ne visuomet grįždavo į savo gyvenamąją vietą, todėl ieškovė kartais praleisdavo keletą dienų ir naktų viena. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2013 metų pradėjo prastėti ieškovės sveikatos būklė, mažėti jos savarankiškumas bei gebėjimas pačiai pasirūpinti savo būtiniausiais poreikiais, tačiau ieškovė pas šeimos gydytoją ir toliau lankydavosi viena. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovės sūnus neužtikrino tinkamos jos kasdieninės priežiūros bei būtinųjų poreikių tenkinimo.

Teismas, įvertinęs įrodymų, susijusių su ginčo sutarties vykdymu, visumą, sprendžia, kad ieškovė tinkamai vykdė sutarties pareigą perleisti atsakovei nuosavybės teise jos butą, o atsakovė, gavusi pagal sutartį nekilnojamąjį turtą, prisiėmė pareigas, nustatytas CK 6.641 straipsnio 1 dalyje, tačiau nevykdė pareigos rūpintis rentos gavėja ir jai teikti išlaikymą iki gyvos galvos; atsakovės pavieniai veiksmai nepripažintini tinkamu sutarties vykdymu. Ginčo šalių sudaryta sutartimi atsakovė už gautą butą įsipareigojo išlaikyti ieškovę iki gyvos galvos: teikti materialinį aprūpinimą maistu, drabužiais ir kt., pirkti reikalingus daiktus, vaistus, slaugyti ligos atveju, leisti nemokamai naudotis perleistu turtu. Tokio pobūdžio įsipareigojimai – kasdienės priežiūros prievolė, kurią būtina vykdyti nuolat, o ne retkarčiais.

Teismų praktikoje nurodyta, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme; pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams; rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties įsipareigojimai vykdytini nuolat, o ne kartkartėmis. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato ne tik pagal tiesioginius įrodymus, kurių civilinėse bylose dažnai neįmanoma surinkti, bet ir ištyręs įrodymų visumą bei įvertinęs jų sąsajumą, patikimumą, įrodomąją reikšmę.

Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateikta duomenų apie netinkamą ginčo sutarties vykdymą, todėl atsakovei teko pareiga įrodyti priešingai, tačiau atsakovė neįrodė ir byloje nėra įrodymų, kad ji tinkamai rūpinosi rentos gavėja ir teikė jai tinkamą išlaikymą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė šalių sudarytos išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sąlygas, neužtikrino tinkamo savo įsipareigojimų, numatytų sutartyje, vykdymo (CK 6.461 straipsnio 1 dalis).

Esant išdėstytoms aplinkybėms ieškovės reikalavimas tenkintinas kaip pagrįstas, 2008-08-05 tarp šalių sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nutrauktina. Ieškovei grąžintinas pagal sutartį perduotas nekilnojamasis turtas - butas, esantis (duomenys neskelbtini) (CK 6.464 straipsnio 2 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad už ieškinyje pareikštus reikalavimus mokėtinas 944,16 Eur (3260,00 Lt) žyminis mokestis. Ieškovė sumokėjo 41,82 Eur (144,40 Lt) žyminio mokesčio ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-20 nutartimi buvo atlieta nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo. Ieškovė taip pat patyrė 492,35 Eur (1700,00 Lt) atstovavimo išlaidų. Ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistina 534,18 Eur (1844,40 Lt) bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 82 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-20 nutartimi buvo atleista nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl ieškinį patenkinus, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 902,34 Eur (3115,60 Lt) žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista. (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai, 82 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje patirta 4,77 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistina 4,77 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 264, 265, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Nutraukti 2008 m. rugpjūčio 5 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp ieškovės S. M. ir atsakovės S. S..

Įpareigoti atsakovę S. S. grąžinti pagal 2008-08-05 išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), jai perduotą nekilnojamąjį turtą - butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), ieškovei S. M.

Priteisti ieškovei S. M. iš atsakovės S. S. 534,18 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės S. S. į valstybės biudžetą 902,34 Eur žyminio mokesčio ir 4,77 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.