Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė), Arūno Paštuolio ir Algerdo Urbšio,

sekretoriaujant Urtei Zagurskytei, Indrei Rinkevičiūtei (Karpienei), Rimantei Litvinavičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį tęsti darbą. T. J. atžvilgiu taikytos BK 68 straipsnio nuostatos ir jam 1 (vienerius) metus uždrausta naudotis specialia teise – laikyti ir nešioti ginklą.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš T. J. konfiskuotas Čekijos pramoninės gamybos 6 mm devynšūvis graižtvinis revolveris „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosprendžiui įsiteisėjus kartu su T. J. ginklo pažymėjimu perduotinas Ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Iš T. J. A. P. priteista 1500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 350 Eur (trys šimtai penkiasdešimt eurų) advokato paslaugoms apmokėti.

Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš T. J. priteista 497,57 Eur (keturi šimtai devyniasdešimt septyni eurai 57 ct) žalos atlyginimo už nukentėjusiojo gydymą.

Iš T. J. valstybei priteista 18,18 Eur (aštuoniolika eurų 18 ct) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. J. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. liepos 20 d., apie 00 val. 52 min., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu legaliai laikomu šaunamuoju ginklu - Čekijos pramoninės gamybos 6 mm devynšūviu graižtviniu revolveriu „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) šovė ne mažiau penkis šūvius nukentėjusiajam A. P. į krūtinės ir pilvo sritis ir padarė jam aklas šautines žaizdas krūtinėje abipus, pilvo kairėje ir taip nesunkiai sutrikdė A. P. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.Apeliaciniame skunde nuteistasis T. J. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nuteistasis nurodo, jog su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka, nes nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio normų pažeidimų vertindamas įrodymus, dėl ko neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes. Teismas neteisingai taikė BK bendrosios ir specialiosios dalies normas. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Be to, nuosprendis neatitinka BPK 305-307 straipsniuose nustatytų reikalavimų.Nuteistasis pažymi, kad viso proceso metu jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir apklausiamas teisme davė nuoseklius parodymus. Apkalbėti ar pateikti iškraipytus faktus neturėjo jokio tikslo, kadangi su A. P. šeima iki konflikto palaikė draugiškus, kaimyniškus santykius, kartu žaisdavo jų vaikai. 2014 m. liepos 19 dienos metu A. P. kartu su savo šeima ir draugais šventė jo dukros gimtadienį kaimynės S. sklype, vartojo alkoholinius gėrimus, garsiai leido muziką, šoko. Iš anksto, dar dienos metu, jis paprašė nuo 22.30 val., t. y. iki jo žmonos I. J. sugrįžimo iš darbo, pritildyti muziką, nes žmonai ryte reikia eiti į darbą ir ji turi pailsėti. A. P. tam neprieštaravo. Apie 22.00 val. jis sutiko A. P. su K. G. ant keliuko grįžtančius iš parduotuvės, paprašė jų pritildyti muziką. Jie jau buvo gerokai apgirtę. Pokalbis vyko draugiškai, jie vienas kitam paspaudė rankas. Apie 23.00 val. garsi muzika nebuvo pritildyta, trukdė užmigti. Po pusvalandžio jis išėjo į kiemą ir priėjęs prie tvoros paprašė A. P. išjungti muziką, pastarasis pažadėjo išjungti ir jie dar kartą vienas kitam paspaudė rankas. Muzika nebuvo išjungta, todėl apie 23.45 val. jis paskambino į policiją, pareigūnai atvyko apytiksliai po 40 minučių. Atvykus pareigūnams, jis buvo kieme, parodė pareigūnams kiemą, kuriame garsiai grojo muzika. Pareigūnai nuvažiavo į tą kiemą, o jis grįžo į namą. Girdėjo, kad kaimynai ginčijosi su pareigūnais dėl muzikos decibelų. Muzika buvo išjungta. Išvykus policijos pareigūnams, muzika vėl buvo paleista tokiu pat garsumu. Neužilgo A. P. kartu su K. G. įsibrovė į jo namo kiemą, įžeidžiamais žodžiais „mentovskas (duomenys neskelbtini), išeik į lauką, pašnekėsim“ reikalavo išeiti ir grasino susidorojimu už tai, kad jis iškvietė policijos pareigūnus. Jo namo kiemas aptvertas apie 1 metro aukščio tvora, kiemo vartai buvo uždaryti, todėl suprato, kad jie į jo kiemą įsibrovė perlipdami per tvorą. Įvertinęs, kad A. P. fiziškai stipresnis, žinodamas, kad jie yra dviese, be to, visiškai girti ir agresyviai nusiteikę, grasino susidorojimu, jis pasiėmė savigynai legaliai laikomą mažos galios revolverį „Alfa“ apsiginti, jeigu jie jį pultų. Išėjęs į kiemą pamatė A. P. ir K. G. stovinčius prie žmonos automobilio. Girdėjo nuo stovinčio žmonos automobilio šnypščiantį orą dėl pradurtų padangų. Vėliau paaiškėjo, kad padanga pradurta trijose vietose. Jis distanciniu pulteliu atidarė kiemo vartus, pareikalavo išeiti iš jo kiemo. Pastarieji nepakluso ir agresyviai artinosi. Pirmas ėjo A. P., K. G. ėjo jam iš paskos. Jis suprato, kad jie turėjo arba peilį, arba aštrų daiktą, kuriuo pradūrė mašinos padangą. Siekdamas atgrasinti užpuolikus, jis iššovė vieną įspėjamąjį šūvį į žemę, tuo pačiu juos įspėdamas, kad turi šaunamąjį ginklą ir juo pasinaudos savigynai. Po įspėjamojo šūvio A. P. ir K. G. nepakluso reikalavimui išeiti iš jo kiemo, A. P. sugriebė jį kaire ranka už marškinėlių prie kaklo, sakydamas „tu padarei klaidą“ ir smogė dešinės rankos kumščiu jam į veidą. Vengdamas smūgio jis lenkėsi, bet A. P. kumštis pataikė jam į kaktos sritį. Smūgis buvo stiprus, nuo smūgio jis priklupo, bet neparkrito. Matydamas, kad A. P. vėl užsimojo kumščiu, šovė į jį nesitaikydamas, ar tai į pilvą ar dar kažkur. A. P. į šūvį nesureagavo, toliau laikė jį už marškinėlių. Tada jis traukėsi nuo A. P., bet šis jį laikė už marškinėlių, jam pavyko iš šio ištrūkti tik tada, kai plyšo marškinėliai. Jis puolė bėgti link vartų į gatvę, jie puolė jį vytis. Matydamas, kad jie jį pasivys ir vėl muš, atims ginklą, neturėjo jokios kitos išeities, kaip tik gintis ginklu, tai yra šaudyti į besivejančius vyrus – jis bėgdamas atsuko ginklą atgal ir šovė kelis kartus į jį besivejantį A. P.. Kiek pabėgus, pastebėjo, kad užpuolikai atsiliko ir jo nesiveja. Žinodamas, kad namai atrakinti ir neturėdamas telefono, norėjo kaip nors grįžti į namus atgal pro kitą įėjimą į sklypą. Nuėjo iki pervažos, kuri buvo apšviesta. Tada išgirdo šaukiant: „Va, jis bėga“, atrodo, tai rėkė K. G.. Suprato, kad jie jį toliau persekioja ir nubėgo pas sodų bendrijos pirmininkę V. B.. Paprašė jos mobilaus telefono, pirmiausia paskambino žmonai, paklausė, ar jie neįsibrovė į namus. Ji pasakė, kad užsirakinusi namuose, bet vartai atidaryti ir jie kažką daro mašinoms. Tada jis paskambino į policiją ir išsikvietė pareigūnus. Po to į policiją skambino V. B., pareigūnai pasakė, kad juos reikia pasitikti kaimo pradžioje. Tada su V. B. ir jos vyru sėdo į jų automobilį ir nuvažiavo laukti pareigūnų. Pamatė pareigūnų automobilį ant gatvelės. Jie sustojo ir jis ėjo link pareigūnų. A. P. vėl jį puolė, jis bėgo nuo jo. A. P. kažkiek apsiramino, tada jis vėl žengė prie pareigūnų, o A. P. kartu su K. G. vėl jį puolė. Pareigūnai juos ramino, sakė, kad jei neapsiramins, uždės antrankius. Jie puolė ir V. B., įžeidinėjo ją ir jai grasino. Po to atvažiavo greitosios medicinos pagalbos mašina ir išsivežė A. P.. Policijos pareigūnai nurodė jam eiti namo, nes jie turi išvažiuoti, o į namus atvyks kiti pareigūnai. Jis pasakė, kad iki namų neprieis, nes ten yra K. G.. Tada pareigūnai nuvežė jį iki namų, apie 500 metrų. Pareigūnai pasakė, kad nori išvažiuoti. Jis paprašė jų palaukti, paskambino pažįstamam V. L. ir paprašė šio atvažiuoti, padėti jam, jeigu jį pultų K. G.. Pareigūnai neišvažiavo, laukė, kol atvyks V. L.. Pastarasis atvyko apie 2 val. nakties. Vėliau pamatė, kad yra pradurtos dviejų jo automobilių visos padangos. Apelianto teigimu, iš jo nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad A. P. ir K. G., būdami girti, įsibrovė į jo gyvenamojo būsto saugomą teritoriją (tvora aptvertą kiemą), keršydami už tai, kad jis iškvietė policijos pareigūnus dėl jų keliamo triukšmo nakties metu, sugadino jo turtą - pradūrė automobilio padangas, o jam išėjus į kiemą ir pareikalavus pasišalinti iš kiemo, užpuolė jį, sudavė smūgį į veidą. Gindamasis nuo neteisėto įsibrovimo į gyvenamąjį būstą ir akivaizdaus, realaus ir jau prasidėjusio jo užpuolimo, jis panaudojo legaliai laikomą šaunamąjį ginklą - iššovė į užpuoliką. Savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Šiuos jo parodymus, apelianto teigimu, patvirtina ir jo žmonos I. J. parodymai, kurie viso tyrimo metu yra nuoseklūs, neprieštaringi, nekeliantys abejonių, todėl nėra jokio pagrindo jais nesivadovauti. Tačiau teismas jo parodymais nesivadovavo, rėmėsi iš esmės vien tik A. P. ir K. G. prieštaringais parodymais, jo ir pastarųjų asmenų parodymų nepalygindamas visete su kitais bylos įrodymais.Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog nukentėjusiojo parodymai neatitinka tikrovės, nes juos paneigia kitų liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai. Nukentėjusiojo žmonos A. P. parodymai nesutampa su nukentėjusiojo parodymais dėl esminių aplinkybių, jos parodymai prieštaringi dėl intervalų tarp šūvių ir šaudymo aplinkybių. Apklausiama teisiamajame posėdyje liudytoja iš esmės pakeitė savo parodymus dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Pirmosios apklausos metu A. P. patvirtino jo parodymus, kad išvykus policijos pareigūnams A. P., K. G. nuėjo pas jį į kiemą. Apie tai, kad jis buvo jų kieme ir šaudė, šios apklausos metu A. P. net neužsiminė. Liudytojos A. P. parodymų dalį, kad ji nematė jo šaudančio ir nesivijo, paneigia jos nepilnametės dukros A. P. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje. Teismas į šiuos prieštaravimus nekreipė dėmesio, prieštaravimų nepašalino.Apelianto teigimu, prieštaringi ir liudytojo K. G. parodymai. Teisiamajame posėdyje pastarasis parodė, kad įvykio metu buvo visiškai girtas, negali visko tiksliai prisiminti, todėl jo parodymai negali būti pripažinti patikimais.Liudytoja V. S. nepatvirtino, kad po pirmojo policijos iškvietimo A. P. nebuvo išėjęs iš kiemo. Be to, ši liudytoja teisiamajame posėdyje pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko teisėja apklausos metu ne kartą teisiamajame posėdyje skaitė jos ankstesnius parodymus, tikslu juos patikrinti ir palyginti.Apeliantas nurodo, jog apžiūros protokolu nustatyta, kad apžiūrėta įvykio vieta yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ teritorija, tačiau pagal teismą, įvykio vieta yra prie sklypų Nr. (duomenys neskelbtini). Ši vieta neapžiūrėta, apžiūros protokolas nesurašytas. Apžiūrėtas tik jo namo kiemas, nes tiek jis, tiek nukentėjusysis ir jo žmona nurodė atvykusiam pareigūnui V. F. šaudymo ir A. P. sužalojimo vietą, t. y. jo kiemą. Pareigūnas teisingai įvertino situaciją ir nustatė, kad tikroji įvykio - šaudymo, kurio metu buvo sužalotas A. P., vieta yra (duomenys neskelbtini). Analogiškus parodymus davė ir pareigūnai A. U. ir D. D., t. y. jie šaudymo pėdsakų ieškojo jo namo kieme, nes tiek tyrėjas, tiek kiti asmenys aiškino, kad šaudymas vyko būtent jo namo kieme. Visi penki policijos pareigūnai - T. M., R. K., V. F., A. U. ir D. D., apklausti teisiamajame posėdyje, tačiau nuosprendyje tik aprašyti jų duoti parodymai, bet neatliktas jų parodymų vertinimas visete su kitais įrodymais, nenurodyta, kodėl teismas jais nesivadovauja ar atmeta.Tai, kad į užpuolikus apeliantas šaudė savo namo kieme, objektyviai patvirtina ir telefoninio pokalbio tarp Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) darbuotojo, policijos pareigūno ir A. P. bei A. P. garso įrašas Nr. 4, kurio turinys objektyviai patvirtina, kad A. P. ir A. P. pokalbio metu buvo jo namo kieme (duomenys neskelbtini). Teismas šios pokalbio dalies neanalizavo ir neįvertino. Tai, kad užpuolimas ir šaudymas vyko jo namo kieme objektyviai patvirtina ir telefoninio pokalbio tarp jo ir BPC darbuotojo garso įrašas Nr. 6. Apelianto teigimu, vietos, kurioje jis panaudojo ginklą, nustatymas šioje byloje turi esminę reikšmę, nes tik nustačius pradinę šaudymo vietą galimas teisingas jo veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo ir kaltės įvertinimas pagal baudžiamąjį įstatymą. Jeigu jis šaudė savo namo kieme, tai reiškia, kad užpuolikai buvo įsibrovę į jo būsto teritoriją ir jis buvo ten užpultas. Jeigu šaudė A. P. kieme, tai reikštų, kad jis pats įsibrovė į svetimo būsto teritoriją.Apeliantas nurodo, jog aplinkybė, kad jis nepranešė apie šaunamojo ginklo panaudojimą, neįrodo šaunamojo ginklo panaudojimo vietos. Teismo išvados, kad pirmas jo šūvis buvo iššautas prie (duomenys neskelbtini) sklypo, nepatvirtina ir liudytojos V. S. parodymai. Liudytoja A. P. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jis šaudė jų kieme, o ne gatvėje. Nukentėjusysis A. P. nurodė, kad pirmieji šūviai buvo iššauti jo namo kieme. Liudytojas K. G. patvirtino, kad apeliantas pradėjo šaudyti kieme, o ne gatvėje.Teismas padarė išvadą, kad jam jokie kūno sužalojimai nebuvo konstatuoti. Apelianto teigimu, jis sunkesnių kūno sužalojimų išvengė dėl to, kad sugebėjo ginklu apsiginti nuo A. P., be to, tai, jog jis išvengė sužalojimų, nepaneigia paties užpuolimo fakto. Būtinoji gintis galima nelaukiant, kol užpuolikas padarys kokius nors sužalojimus.Nepagrįsta teismo išvada, jog byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kuriuo metu jam buvo padaryti sužalojimai. Jo marškinėliai buvo suplėšyti jo namo kieme, kai A. P. jį buvo sugriebęs už jų ir smogė kumščiu į galvą. Jam stengiantis ištrūkti, marškinėliai buvo perplėšti. Plėšimas buvo stiprus, ant jo kaklo matėsi raudona žymė nuo mechaninio marškinėlių poveikio, ką objektyviai patvirtino liudytoja V. B. ir liudytojas V. L.. Jo parodymus dėl plėšimo mechanizmo patvirtina teismo proceso metu paskirta ir atlikta ekspertizė.Apelianto įsitikinimu, jo automobilių padangos buvo pradurtos per du kartus - pirmą kartą į jo kiemą įsibrovę A. P. ir K. G. pradūrė mažiausiai vieną ar dvi jo automobilio padangas, nes išėjęs į kiemą jis girdėjo šnypščiant išeinantį orą tik iš vienos automobilio padangos, o kitos automobilių padangos, kiek pamena, dar nebuvo pradurtos. Vėliau, jau po užpuolimo ir šaudymo grįžęs į kiemą, pamatė, kad pradurtos visos aštuonios dviejų automobilių padangos. Apžiūrėjęs padangas bei veždamas jas remontuoti, pastebėjo, kad padangos pradurtos skirtingais įrankiais. Šį jo teiginį patvirtina įvykio vietos apžiūros metu darytos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad automobilių padangos pradurtos skirtingais įrankiais – automobilio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinio kairio rato padangoje esantis kiauryminis pažeidimas yra apvalios nedidelio diametro formos, kas patvirtina, kad skylė padaryta aštriu smailiu duriamuoju daiktu, neturinčiu pjaunamojo paviršiaus, o automobilio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinio kairio rato padangos kiauryminis pažeidimas yra ne apvalus, bet pailgas, kas įrodo, kad padanga pradurta aštriu daiktu, turinčiu ir duriamąjį, ir pjaunamąjį paviršių, toks įrankis gali būti peilis užaštrinta viršūne. Būtent ant šio rato rasta kraujo dėmė. Kraujo dėmę galimai paliko ratą pradūręs asmuo, dūrimo metu susižalodamas į peilio ašmenis. Tačiau nebuvo atliktas rasto kraujo pavyzdžių tyrimas, nenustatytas asmuo, kurio kraujo dėmė rasta ant rato. Byloje neginčytinai įrodyta, kad konflikto metu sužalojimus patyrė ir kraujavo tik vienas konflikto dalyvis - A. P., jokie kiti asmenys sužalojimų, sukėlusių kraujavimą, nebuvo patyrę. Yra pagrįstas pagrindas manyti, kad kraujo dėmė ant rato yra A. P. kraujas, kai šis susižalojo į peilį, kuriuo pradūrė padangą atėjęs į jo kiemą dar prieš jį užpuldamas.A. P. neigia buvęs jo kieme prieš šaudymą ir po šaudymo, apie kraujo dėmę ant jo automobilio rato nieko nežino. Liudytojas K. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad po konflikto nuėjo į jo kiemą ir atsuktuvu pradūrė visus jo dviejų automobilių ratus, kad susižalojęs nebuvo ir nekraujavo. K. G. atsuktuvo ar kito įrankio, kuriuo pradūrė padangas, nei tyrimo metu, nei teisme nepateikė, įrankis, kuriuo buvo pradurtos padangos, iš viso nebuvo rastas. Teismas padarė išvadą, kad tokių dėmių radimas įrodo aplinkybę, kad visos automobilių padangos, kaip nurodo liudytojas K. G., buvo pradurtos po A. P. sužalojimo. Tai niekuo nepagrįsta išvada, prieštaraujanti nukentėjusiojo A. P. ir liudytojo K. G. parodymams. Neaiškią situaciją dėl padangų pradūrimo laiko, kitų aplinkybių, kraujo pėdsakų atsiradimo ant jo automobilio ratų laiko ir kraujo priklausomybės konkrečiam asmeniui teismas grindė ne konkrečiais įrodymais, o tik hipotetiniais samprotavimais ir traktavo jo nenaudai, pažeisdamas in dubio pro reo principą.Apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja BK 28, 165 straipsnius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apie būtinąją gintį ir nurodo, jog gyvena privačiame name, kurio kiemas aptvertas tvora, yra įrengti vartai, kurie būna uždaromi, pašalinių patekimas į kiemą aiškiai ribojamas, tai nukentėjusiajam A. P. ir K. G. buvo žinoma. A. P. ir K. G., būdami girti, vedami keršto motyvų, vieno sumanymo, vieningos tyčios, perlipę per tvorą, įsibrovė į jo būsto saugomą teritoriją, sugadino jo turtą, grasino jam susidorojimu, o jam pareikalavus pasišalinti iš jo būsto teritorijos, nenutraukė jau pradėto įsibrovimo, tačiau jį užpuolė. Gindamasis nuo jau prasidėjusio ir tebesitęsiančio neteisėto įsibrovimo į savo būsto teritoriją, pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į asmenį, jo sveikatą ir gyvybę, esant būtinosios ginties situacijai, jis iš legaliai laikomo, mažo galingumo šaunamojo ginklo iššovė įspėjamąjį šūvį į žemę, bet matydamas, kad užpuolikas nenutraukė užpuolimo, šovė dar vieną šūvį į A. P.. Net ir po šių jo gynybinių veiksmų, jam ištrūkus, A. P. toliau tęsė savo pavojingus veiksmus - puolė jį, grasindamas fiziškai susidoroti ir atimti šaunamąjį ginklą. Jam pradėjus bėgti, jis puolė vytis. Matydamas, kad A. P. jį pavys ir sugriebs, jis bėgdamas iššovė į A. P. dar kelis šūvius. Bet ir po šių šūvių nukentėjusysis toliau tęsė užpuolimą, vijosi jį išbėgusį iš jo kiemo ir dar didelį atstumą gatve, bet nepavijo. Apie tai, kad A. P. turėjo tikslą smurtauti prieš jį ir siekė padaryti jam pavojingus sužalojimus, suprato iš visų pastarojo veiksmų, ką patvirtino ir pats nukentėjusysis. Savo veiksmus apeliantas teigia atlikęs esant būtinosios ginties situacijai. Jis neperžengė būtinosios ginties ribų, kadangi: gynėsi nuo neteisėto įsibrovimo į jo būsto teritoriją; savigynai panaudojo mažo kalibro, nedidelės galios, C kategorijos šaunamąjį ginklą, pritaikytą šaudyti Flobert tipo šoviniais. Nukentėjusiajam padarytas kūno sužalojimas įvertintas kaip nesunkus, nepavojingas sveikatai ir gyvybei, nesukėlė jokių negrįžtamų, negatyvių padarinių. Nors žaizda ir šautinė, tačiau nekiauryminė, vidaus organai nepažeisti. Taigi, jo panaudota gynybos priemonė atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą – jis gynėsi nuo kėsinimosi į jo būsto teritoriją ir sveikatą, gynėsi nuo dviejų stambesnių už jį, fiziškai stipresnių, girtų, agresyviai nusiteikusių užpuolikų, suprasdamas, kad jie turi aštrų daiktą - peilį ar atsuktuvą, kuriuo ką tik pradūrė jo automobilio padangą. Užpuolimas buvo netikėtas, labai intensyvus, užpuolikai nenutraukė savo veiksmų net ir po pirmų dviejų šūvių, nors akivaizdžiai suprato, kad jis ir toliau ginsis šaunamuoju ginklu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė BK 28 straipsnį, kurio normos šalina jo baudžiamąją atsakomybę ir neteisingai, nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiojo A. P. sužalojimo.Atsiliepime į nuteistojo T. J. apeliacinį skundą nukentėjusysis A. P. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nuosprendį nepakeistą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti, nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas prašė skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.Nuteistojo T. J. apeliacinis skundas atmetamas.Nuteistasis T. J. savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino susidariusią būtinosios ginties situaciją, netinkamai įvertino nukentėjusiojo A. P. elgesį - smurtinius veiksmus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, rėmėsi vien kaltinimą pagrindžiančiais duomenimis bei niekuo nepagrįstomis prielaidomis, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad jis padarė baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, nesant būtinosios ginties situacijos.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir teismo posėdyje atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, išklausiusi proceso dalyvių baigiamąsias kalbas, nepritaria T. J. apeliacinio skundo argumentams dėl nepagrįsto jo veiksmų nepripažinimo būtinąja gintimi, neperžengiant jos ribų. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl to, jog byloje yra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis neveikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y. nesigynė nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Apylinkės teismas, padarydamas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas išvadas, pagrįstai atmetė nuteistojo keliamas versijas dėl tiksliai nenustatytos įvykio vietos, kilusio konflikto eigos detalaus nenustatymo ir motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais vadovaujasi, o kuriuos vertina kritiškai, kaip nepatikimus ir prieštaringus. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes įrodymus vertino ne selektyviai, tačiau įvertindamas įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Skundžiamas nuosprendis atitinka visus BPK 305-307 straipsniuose nustatytus reikalavimus, o tai, jog priimtas galutinis procesinis sprendimas neatitiko nuteistojo lūkesčių, nėra pagrindas išvadai, jog apylinkės teismas padarė kokių nors procesinių pažeidimų.Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje nėra ginčo dėl to, kas nukentėjusiajam A. P. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą – aklas šautines žaizdas krūtinėje abipus ir pilvo kairėje pusėje, tačiau keliamas klausimas, ar nuteistasis T. J. turėjo pagrindą šaudyti į kitą asmenį, t. y. ar buvo kilusi būtinosios ginties situacija ir ar nuteistasis neperžengė būtinosios ginties ribų. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tam, kad asmens veiksmai būtų pripažinti padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011).Vertinant, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, būtina išsiaiškinti, ar konkretaus įvykio metu (pripažinus būtinosios ginties situaciją) užpulto asmens panaudota gynyba aiškiai neatitiko, buvo neadekvati kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Nors įstatymas neriboja gynybos priemonių, taip pat būtinosios ginties ribų peržengimo nesaisto su besikėsinančiajam padarytu žalos dydžiu, tačiau būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350-222/2015).Įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia. Be to, BK 28 straipsnio 3 dalyje numatytos dvi išimtys, kai, net ir nustačius aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos: 1) kai tai padaryta dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; 2) kai buvo ginamasi nuo įsibrovimo į būstą. Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami šį klausimą, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015 ir kt.).Taigi, pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis kilusio konflikto iniciatorių, nukentėjusiojo elgesį su nuteistuoju, T. J. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, taip pat turėjo būti įvertinti konfliktavusių asmenų tarpusavio santykiai, liudytojų parodymų visuma. Visų proceso dalyvių parodymai turėjo būti gretinami su jų anksčiau tyrimo metu duotais parodymais, o konkrečios išvados daromos tik visų bylos duomenų kontekste, nesureikšminant kurio nors vieno duomens. Analizuojamu atveju šie aspektai buvo pakankamai išsamiai išanalizuoti, todėl padarytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad T. J. ir A. P. iki 2014 m. liepos 20 d. kilusio konflikto nebuvo nepažįstami asmenys, vienas kitą sutikę tik incidento metu. Priešingai, ir pats nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad su A. P. šeima iki konflikto palaikė draugiškus, kaimyniškus santykius, kartu žaisdavo jų vaikai, taigi, jokios įsisenėjusios nesantaikos, priešiškumo vienas kito atžvilgiu nebuvo. Kaimynų santykiai nebuvo įtempti ar nepagarbūs, bylos medžiagoje taip pat nėra duomenų, kad anksčiau tarp šių asmenų ar jų šeimos narių būtų kilęs koks nors konfliktas. Taigi, analizuojamas incidentas buvo pirmasis toks kaimynų nesusikalbėjimo atvejis.Pagrindiniai argumentai, kuriais apeliantas siekia įrodyti savo veikimą įstatymo leidžiamose ribose, yra tai, kad jis gynėsi nuo įsibrovimo į jo gyvenamojo būsto saugomą teritoriją (tvora aptvertą kiemą) ir šaunamąjį ginklą panaudojo gindamasis nuo akivaizdaus, realaus ir jau prasidėjusio jo užpuolimo, t. y. A. P. buvo sugriebęs jį už vilkimų marškinėlių ir kumščiu smogė į galvą – kaktos sritį. Su šiuo įvykio aplinkybių aiškinimu aukštesnysis teismas nesutinka. Abi konflikte dalyvavusios pusės pripažįsta, kad incidento išvakarėse, 2014 m. liepos 19 d., A. P. sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), šventė dukros A. P. gimtadienį. Šventėje taip pat dalyvavo A. P. sutuoktinė A. P. bei sūnus A. P., K. G. su žmona J. G., V. S. su vyru G. S., taip pat šių asmenų mažamečiai vaikai. Šventės metu buvo garsiai leidžiama muzika, be abejo, keliamas triukšmas. Pažymėtina, kad A. P. apie būsimą gimtadienio šventę iš anksto informavo kaimyną T. J., kuris šio fakto neneigia, pripažįsta, jog su nukentėjusiuoju bendravo, šis jam atnešė rūkytos žuvies. Taigi, A. P. suprato, jog planuodamas ilgai vakaroti su kompanija ir leisdamas garsiai muziką, neabejotinai trukdys ilsėtis kaimyninio sklypo gyventojams, todėl bandė gražiuoju tartis su kaimynu, įspėdamas šį apie būsimus nepatogumus. Pažymėtina ir tai, kad T. J. neprieštaravo garsesniam muzikos klausymuisi, tačiau paprašė muziką pritildyti, kai iš darbo sugrįš jo žmona.Byloje neginčytinai nustatyta, kad vėlyvo vakaro metu muzika pritildyta nebuvo, susirinkusi kompanija gausiai vartojo stiprius alkoholinius gėrimus, galimai dėl to A. P. savo duotą pasižadėjimą kaimynui dėl muzikos pritildymo užmiršo ir toliau linksminosi. Būtent dėl to T. J. iškvietė policijos pareigūnus, kurie atvykę įspėjo A. P. kompaniją, kad netriukšmautų ir išjungtų muziką. Pareigūnams esant, muzika buvo išjungta, tačiau šiems išvykus, vėl įjungta visu garsu, kas ir toliau piktino T. J.. Vis dėlto, nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nenurodė, jog tiesiogiai matė, kaip A. P. užsipuolė nuteistąjį ir šiam smogė į veido sritį, būdamas nuteistojo namo kieme. Nė vienas liudytojas taip pat nematė jokių žymių ant nuteistojo veido konfliktui pasibaigus, nors T. J. teigia, kad smūgis buvo toks stiprus, jog jis net priklupo. Medicinos darbuotojų pagalbos nuteistajam neprireikė, jokie sužalojimai jam nėra nustatyti. Liudytoja V. B., sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkė, pas kurią įvykio naktį atbėgo T. J., teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog atidariusi savo namo duris išvydo apelianto baltą veidą, ginklą rankoje ir suplėšytus marškinius. Analogiškai ši liudytoja parodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 101-102). Taigi, jokios kraujosruvos ar bent jau paraudimo ant nuteistojo veido V. B. nepastebėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog ši liudytoja visiškai nėra suinteresuota bylos baigtimi, kadangi ji nedalyvavo nei A. P. šeimos organizuotoje šventėje, nei reiškė didelį nepasitenkinimą dėl per garsiai leidžiamos muzikos, nors ją girdėjo ir dėl to negalėjo užmigti. V. B. girdėjo, kaip buvo šaukiama „iškvietėt mentus, tai mes jums padarysime“, tuomet iš karto pasigirdo šūviai. T. J. aiškina, kad buvo užsipultas nukentėjusiojo, kuris vartojo necenzūrinius žodžius, buvo grasinama: „mentovskas (duomenys neskelbtini), išeik į lauką, pašnekėsim“. Taigi, apelianto nurodytų nukentėjusiojo neva vartotų jį įžeidžiančių frazių niekas be jo paties nepatvirtino. „Mentais“ nukentėjusysis vadino iškviestus policijos pareigūnus, o ne nuteistąjį. Be to, jau minėta, V. B. iš karto po žodžių apie „mentų“ iškvietimą išgirdo šūvius, t. y. ji negirdėjo jokių aimanų, ar kitų muštynių garsų. Atkreiptinas dėmesys, jog sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkė nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu tiksliai nenurodė, kur vyko šaudymas, t. y. A. P. ar T. J. namo sklype, nes įvykio metu ji buvo savo namuose. Tuo tarpu kitų liudytojų parodymai dėl šaudymo vietos yra prieštaringi. T. J. artimieji teigia, kad buvo šaudoma jų namo kieme, vėliau Beržų gatvėje, o A. P. kompanija tvirtina, kad pirmieji šūviai buvo iššauti nukentėjusiojo sklypo ribose ir toliau buvo šaudoma išbėgus į Beržų gatvę. Taigi, tiek vieni, tiek kiti liudytojai yra suinteresuoti padėti savo artimiesiems, todėl aukštesnysis teismas sutinka su prokurorės pozicija, jog šiuo atveju būtina atidžiai išanalizuoti skambučių Bendrajam pagalbos centrui išklotines. Šie skambučiai daryti įvykio metu, skambinantys asmenys neturėjo laiko kurti įvykio versijų, palankesnių vienam ar kitam konflikte dalyvavusiam asmeniui, todėl teisėjų kolegija kruopščiai įvertina skambučių laiką bei nurodytas aplinkybes, kurios padeda objektyviai atkurti įvykio eigą.Įvykio metu su Bendrojo pagalbos centro darbuotojais bendravo tiek nukentėjusysis su žmona, tiek ir apeliantas bei jo sutuoktinė. Pirmiausiai bendruoju pagalbos telefonu 112 skambino T. J., kuris pranešė apie kaimyniniame sklype garsiai grojančią muziką (garso įrašas, pateiktas faile „2014-0719_23-40-16_25.01 861802248.mp3“). Vėliau buvo pakartotinai pranešta apie kaimynų keliamą triukšmą, o dar po maždaug dešimties minučių pranešta ir apie kilusį konfliktą. Su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja kalbėjosi I. J. (garso įrašas, pateiktas faile „2014_07_20_00-42-54_25.02 861802247.mp3“). Šio pokalbio metu I. J. nurodžius, jog kilo muštynės, buvo paklausta, ar jos vyras buvo nuėjęs į kaimyninį sklypą, ar pas juos kilo muštynės. Į šį klausimą I. J. atsakė: „taip, buvo nuėjęs, nuėjęs pas juos paprašyti, pradėjo pulti ant jo vėl, prašau padėkit, prašau“. Į darbuotojos klausimą: „ir dabar Jūsų vyras yra pas juos?“, I. J. atsakė: „ne, jis pabėgo, bet jie čia dabar aplinkui, aš nežinau, ką jis daro“. Darbuotojai pasitikslinus, ką reiškia aplinkui, ar aplink langus, pašnekovė atsakė, jog ne aplink langus, bet jie yra šalia, jų kiemas šalia, nežino dabar. Šie objektyvūs duomenys paneigia apelianto aiškinimą, jog jis nebuvo nuėjęs aiškintis santykių pas kaimynus ir buvo užpultas savo namo kieme. Teisiamojo posėdžio metu I. J. įvykio aplinkybes aiškino skirtingai nei Bendrojo pagalbos centro darbuotojai, teisme ji nurodė, kad matė, kaip T. J. išbėgo iš jų namo kiemo ir jį vijosi A. P. bei K. G.. Šių aplinkybių įvykio metu I. J. nenurodė, priešingai, teigė, kad jos vyras nuėjo į kaimyninį sklypą, o vėliau iš ten pabėgo. Iš garso įrašo, pateikto faile „2014_07_20_00-48-30_25.08 867794615.mp3“, matyti, kad Bendrajam pagalbos centrui buvo pranešta apie peršautą žmogų. Skambinusios moters – A. P., buvo pasiteirauta, kuriame sklype jie yra. A. P. atsakė: „tame pačiame, toje pačioje vietoje, kur mes esam, kur buvo iškviesta policija“. Darbuotojui patikslinus, ar tai (duomenys neskelbtini), A. P. atsakė teigiamai. Tačiau policija buvo kviesta sudrausminti triukšmo kėlėjus adresu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija šio netikslumo nesureikšmina, kadangi A. P. buvo labai susijaudinusi, išsigandusi, be to, ji aiškiai nurodė, jog yra ten pat, kur policijos pareigūnai buvo atvykę prieš tai. Sodo namelis, esantis (duomenys neskelbtini), nėra A. P. nuosavybė, ji su vyru tik naudojasi šiuo nameliu, turėdami savininkų sutikimą, todėl suklydimas dėl sodo namelio numerio neduoda pagrindo išvadai, jog šaudymas vyko T. J. sklype. Aukštesniojo teismo vertinimu, apeliantas neturėjo pagrindo išsigąsti A. P. ar K. G. veiksmų. T. J. teigimu, išėjęs į kiemą, jis pamatė A. P. ir K. G. stovinčius prie žmonos automobilio. Girdėjo nuo žmonos automobilio šnypščiantį orą dėl pradurtų padangų, todėl suprato, jog jie turėjo arba peilį, arba aštrų daiktą, kuriuo pradūrė mašinos padangą. Būtent išsigandęs šių asmenų, kurie, jo manymu, turėjo žmogų žalojantį daiktą, jis iššovė įspėjamąjį šūvį, tuo įspėdamas, jog turi ginklą ir naudos jį savigynai. Pasisakant dėl minėtų aplinkybių, teisėjų kolegija išanalizavo T. J. pokalbį su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju (garso įrašas, pateiktas faile „2014_07_20_00-01-48_25.00 864818452.mp3“). Šio pokalbio metu nuteistasis pripažino, kad kai išvažiavo policijos pareigūnai, muzika vėl buvo paleista iš naujo, todėl jis nuėjo su kaimynais pasišnekėti, tuomet buvo užpultas, bet jis pabėgo. Tuomet paskambino žmonai, kuri jam pasakė, kad kaimynai apgadino dvi jų kieme stovinčias mašinas, pradūrė padangas. Apeliantas pokalbio metu net kelis kartus pakartojo, kad būtent žmona, o ne jis girdėjo, kaip buvo pradurtos automobilių padangos. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu bei apeliaciniame skunde nuteistasis teigia priešingai, t. y. kad pats girdėjo praduriamų padangų garsą. Šiuos jo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip gynybinę versiją, prisitaikymą prie byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina ir tai, kad nei peilio, nei jokio kito aštraus daikto, keliančio grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai, T. J. savo akimis nematė, jis tik spėjo, kad nukentėjusysis gali turėti tokio ar panašaus pobūdžio daiktą. Nepaisant to, nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog šovė į A. P. net nesitaikydamas, pataikė ar tai į pilvą, ar dar kažkur. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad po pirmųjų šūvių T. J. nuo neva jo užpuolikų iš savo kiemo bėgo į gatvę, t. y. jis nebandė užsirakinti ir slėptis name, kas būtų logiškesnis sprendimas, nei bėgimas į gatvę. Ši aplinkybė taip pat netiesiogiai patvirtina, kad apeliantas pirmuosius šūvius, netekęs kantrybės dėl per garsiai leidžiamos muzikos, paleido būdamas kaimyniniame sklype, iš kurio netrukus pabėgo, tačiau buvo stengtasi jį sulaikyti, todėl jam teko dar kartą panaudoti šaunamąjį ginklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog pradinė įvykio vieta buvo (duomenys neskelbtini) namo sklypas, nepatvirtina ir pareigūno V. F. parodymai. Teisiamojo posėdžio metu šis liudytojas parodė, jog atvykus į įvykio vietą, jam buvo paaiškinta, kad konfliktavo kaimynai, buvo perpjautos dviejų automobilių padangos, sužalotas asmuo jau buvo išvežtas greitosios medicinos pagalbos darbuotojų. V. F. pažymėjo, kad jei gerai atsimena, tai viską jam aiškino tas asmuo, kuris šaudė ir iš kurio buvo paimtas ginklas. Taigi, logiška, jog T. J., būdamas suinteresuotas tyrimo eiga, konflikto aplinkybes, tame tarpe ir įvykio vietą, nurodė jam palankesnes. Būtent dėl to didesnis dėmesys buvo skiriamas (duomenys neskelbtini) sklypo apžiūrai, jau minėta, nukentėjusysis tuo metu jau buvo išvežtas medicinos darbuotojų, taigi, jis savo versijos apie šaudymo aplinkybes bei konkrečią vietą pateikti negalėjo. Kiti į įvykio vietą atvykę pareigūnai – T. M., R. K., A. U. ir D. D. taip pat tiksliai negalėjo įvardyti, kur buvo paleisti pirmieji šūviai. T. M. pažymėjo, kad buvo apžiūrėtos abi sodybos, tačiau nė vienoje iš jų nebuvo rasta šaudymo pėdsakų. Teisėjų kolegijos vertinimu, didesnis dėmesys T. J. sodybai buvo skirtas tik dėl to, kad joje buvo rasti automobiliai su pradurtomis padangomis, ant vienos padangos rasta kraujo, todėl kriminalistai koncentravosi ties šia vieta, tačiau, jau minėta, tai neįrodo, jog apeliantas šūvius į nukentėjusįjį paleido būdamas savo namų teritorijoje.Atkreiptinas dėmesys, jog dėl pradurtų padangų kaltę nuo pat tyrimo pradžios prisiėmė K. G., kuris nuosekliai aiškino, kad matė, kaip atėjęs į sodybą Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantas šaudė į A. P. ir po to pabėgo, todėl jis kartu su nukentėjusiuoju vijosi T. J., tačiau nepavijo. Dėl to jis, pasiėmęs atsuktuvą, nuėjo į nuteistojo kiemą ir su atsuktuvu pradūrė jo automobilių padangas, kad šis nepasišalintų iš įvykio vietos. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas rasto kraujo pavyzdžių tyrimas. Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(5034)-IS1-6243 matyti, kad ant tirti pateikto tampono su nuoplova, padaryta 2014 m. liepos 20 d. apžiūrint automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį (duomenys neskelbtini), rasta vyro kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurio genotipas sutampa su K. G. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų K. G. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,00000000000000000002 % (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 20-9-01046-14, t. 1, b. l. 39-40). Taigi, atmestini apelianto pasvarstymai, kad rasta kraujo dėmė yra A. P. kraujas, kai šis susižalojo į peilį, kuriuo pradūrė padangą, atėjęs į jo kiemą. Skunde nuteistasis aiškina, kad automobilių padangos galimai buvo pradurtos per kelis kartus, be to, įrankis, kuriuo buvo pradurtos padangos, nebuvo surastas ir teismui nepateiktas. Šių aplinkybių aukštesnės instancijos teismas nevertina, kadangi jos išeina už įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių ribų. Turto sugadinimas yra atskira veika, dėl kurios prokuroras K. G. atžvilgiu 2016 m. kovo 31 d. nutarimu nusprendė, jog turėtų būti pradėta administracinė teisena. Taigi, visos su padangų pradūrimu susijusios aplinkybės bus išsiaiškintos nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Kadangi duomenų, jog padangas pradūrė A. P., nėra, todėl nėra pagrindo detalizuoti šios veikos. Apeliaciniame skunde T. J., kaip jo užpuolimo įrodymą, nurodo aplinkybę, kad A. P. perplėšė jo įvykio metu vilkėtus marškinėlius. Apelianto teigimu, plėšimas buvo stiprus, ant jo kaklo matėsi raudona žymė nuo mechaninio marškinėlių poveikio. Šiuo aspektu aukštesnysis teismas pažymi, kad byloje surinkta medžiaga iš tiesų liudija tai, kad T. J. marškinėlių pažeidimas yra mechaninis plėštinis pažeidimas, padarytas plėšiant. Tačiau ekspertizės aktą Nr. 11-2033 (15) pateikęs ekspertas negalėjo nustatyti, ar marškinėlių pažeidimas galėjo susidaryti kitam asmeniui suimant marškinėlius ranka ties apykakle ir T. J. pasilenkiant, kadangi nenustatyta požymių, pagal kuriuos būtų galima apie tai spręsti (t. 2, b. l. 124-126). Bylos medžiaga liudija, kad antrą kartą atvykus policijos pareigūnams, į įvykio vietą susirinko daug žmonių ir pradėjo aiškintis, kilo šiokia tokia suirutė, susistumdymas. Todėl neatmetama galimybė, jog būtent šiuo metu T. J. galėjo susiplėšyti savo marškinėlius pats arba tai galėjo padaryti kitas asmuo, nes dėl draugo sužalojimo ant apelianto pyko ir K. G.. Taigi, kurioje konkrečiai vietoje buvo suplėšyti apelianto marškinėliai nėra tiksliai nustatyta, tačiau tai neturi įtakos nustatytai aplinkybei, kad pirmasis pas kaimynus į sklypą nuėjo aiškintis būtent T. J..Teisėjų kolegija pripažįsta, jog netinkamas nukentėjusiojo elgesys pasireiškė tik tuo, jog jis nakties metu triukšmavo ir neleido ilsėtis kaimynams. Vis dėlto, tokio elgesio negalima laikyti nei provokuojančiu, nei agresyviu, realiai keliančiu grėsmę asmens gyvybei ar sveikatai. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).Nagrinėjamu atveju, jau minėta, smurto A. P. nuteistojo atžvilgiu nenaudojo. Sutiktina, jog nukentėjusysis buvo neblaivus, todėl dėl iškviestos policijos galėjo neadekvačiai sureaguoti, galimai išreiškė dėl to nepasitenkinimą ir T. J., šiam atėjus eilinį kartą paprašyti pritildyti muziką. Vis dėlto, nuteistasis privalėjo sulaikyti savo pyktį ir agresiją bei atsitraukti nuo neblaivios kompanijos. Apeliantas įvykio metu buvo blaivus, todėl turėjo visas galimybes kilusį konfliktą dėl triukšmo spręsti kviečiant policijos pareigūnus, o ne panaudojant šaunamąjį ginklą beginklio asmens atžvilgiu. Vien nukentėjusiojo netinkamas elgesys garsiai leidžiant muziką, nesiimant jokių realių fizinių veiksmų, aukštesniojo teismo vertinimu, nesudaro būtinosios ginties situacijos. Nors nuteistasis aiškina, kad panaudojo legaliai laikomą, mažo kalibro, nedidelės galios, C kategorijos šaunamąjį ginklą, tačiau ginklo galingumas bei jo laikymo teisėtumas nešalina jo atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas iššovė ne vieną, tačiau mažiausiai penkis šūvius, jo paties teigimu, jis nesitaikė, taigi veikė neapibrėžta tyčia, todėl pasekmės galėjo būti kur kas skaudesnės. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo kompanijoje šventė ne tik suaugusieji, bet ir jų mažamečiai vaikai, todėl šaudymas kur papuolė tamsiu paros metu buvo itin neatsakingas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas kaimynų drausminimui pasirinko netinkamą priemonę. Kadangi nuteistasis nesigynė nuo akivaizdaus, pavojingo ir realaus kėsinimosi, todėl T. J. yra pagrįstai pripažintas kaltu dėl A. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.Remiantis išdėstytu, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.