Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Irma Valiuškienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos V. Z. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės iki ieškinio pateikimo netenkinamas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis). CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vadovaudamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo (ieškovo) interesams, sumokėti pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą, kad yra tam tikra grėsmė, jeigu nebus taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).

Teismų praktikoje pažymima, kad iš įstatymo leidėjo įtvirtintų teisės normų išplaukia, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Antra, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones momentu yra kilusi (galbūt kils) grėsmė suinteresuoto asmens interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-5322-560/2010; ir kt.).

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pareiškėja, teikdama prašymą CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu, visų pirma privalėjo prašyme teismui nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo, kad nepareiškė ieškinio, kadangi šalims yra privalomas mediacijos procesas, pareiškėja 2025 m. liepos 30 d. pateikė prašymą vykdyti mediaciją Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės valstybės garantuojamos pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriui ir negali pareikšti ieškinio tol, kol nepasibaigs privalomas mediacijos procesas.

Taigi, pareiškėja iš esmės nurodo, kad ieškinio pateikti negalėjo dėl Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme (toliau – MĮ) nustatyto įpareigojimo (t. y. dėl privalomosios mediacijos prieš kreipiantis į teismą su tokio pobūdžio ieškiniu). Pareiškėja pateikė įrodymą, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės valstybės garantuojamos pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriui pateiktas prašymas dėl privalomosios mediacijos vykdymo. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, pareiškėja nenurodė teismui konkrečių ir objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu, o aplinkybė, jog ieškinys negali būti paduotas iš karto, nes inicijuojant šeimos ginčą, pirmiausia turi būti pasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – mediacija, nėra pakankama. Pažymėtina, kad ši aplinkybė, jog šalys dalyvauja (dalyvaus) privalomosios mediacijos procese, kurią pareiškėja nurodo kaip priežastį, kliudančią pareikšti ieškinį, kol nepasibaigė mediacijos procesas, kartu reiškia ir tai, kad šalys derina (gali derinti atsižvelgiant į privalomosios mediacijos tikslus) pozicijas dėl šalių ginčo, taigi išlieka taikaus susitarimo galimybė. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokioje situacijoje nelaikytinas tikslingu. Teismo vertinimu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, gali būti suardytas mediacijos procesas, atsirasti prielaidos tarp pareiškėjos ir atsakovo kilti dar didesnei priešpriešai. Tokiu būdu nebūtų pasiektas mediacijos tikslas – šalims sudaryti taikų susitarimą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir tai, kad šeimos bylose teismas turi pareigą taikyti ginčo šalis bei siūlyti taikaus ginčo sprendimo būdus, teismas prieina prie išvados, jog pareiškėjos nurodyta priežastis, dėl kurios ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (t. y. privalomoji mediacija šeimos byloje), nelaikoma pakankama.

Pažymėtina, kad apygardos teismų praktikoje taip pat pripažinta, jog Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo nurodytas įpareigojimas (kreipimasis dėl privalomosios mediacijos) nelaikomas svarbia bei reikšminga priežastimi, pateisinančia ieškinio nepateikimą, teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio (CPK 147 straipsnio 3 dalis) (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1260-794/2020).

Nors pareiškėja prašo įpareigoti D. Z. netrukdyti naudotis šeimos automobiliu Skoda Superb, tačiau tai grindžia iš esmės tik teiginiu, kad pareiškėjos atžvilgiu naudojamas psichologinis smurtas ir sutuoktinio atžvilgiu priimtu apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiu. Iš pareiškėjos prašymo galima suprasti, kad pareiškėja šiuo metu naudojasi aptariamu automobiliu. Teismas vertina, kad šios aplinkybės reiškia, kad šiai dienai pareiškėja neturi kliūčių naudotis aptariamu automobiliu, nėra pateikta įrodymų, kad D. Z. sudaro kokias nors realias kliūtis pareiškėjai naudotis automobiliu, o sutuoktinio atžvilgiu 2025-06-02, 2025-08-01 priimti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai niekaip nesusijęs su disponavimu sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu automobiliu, tad pareiškėjos prašymas atmestinas ir šioje dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas sprendžia, kad vien tos aplinkybės, kad yra vykdoma privalomoji mediacija ir šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, savaime nesudaro teisinio pagrindo spręsti, jog yra pagrindas iki ieškinio pareiškimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Abiejų tėvų valdžia nepilnamečiams vaikams yra lygiavertė ir bylos nagrinėjimo iš esmės metu (jeigu šalims nepavyks išspręsti ginčo taikiai) teismas turi galimybę visapusiškai išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes ir įvertinti grėsmės šalių nepilnamečio vaiko interesams realumą, tačiau šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, kurie leistų teismui pripažinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą iki ieškinio padavimo.

Be to, pareiškėja su prašymu pateikė 2025-06-02, 2025-08-01 sprendimus skirti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, kuriais smurto artimoje aplinkoje pavojų keliančiam asmeniui D. Z. skirti įpareigojimai laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos ir nesilankyti pavojų patiriančio asmens V. Z. ir su ja kartu gyvenančio nepilnamečio vaiko L. Z. gyvenamojoje vietoje.

MĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka yra taikoma privalomoji mediacija, išskyrus atvejus, kai kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, arba teisme nagrinėjama byla, susijusi su smurtu artimoje aplinkoje, arba yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, arba yra pateikta įstatymų nustatyta tvarka įgalioto teikti specializuotą kompleksinę pagalbą subjekto pažyma apie specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą asmeniui dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje.

Taigi pareiškėja pagal įstatymo reikalavimus iš vis neprivalo kreiptis dėl privalomosios mediacijos taikymo, o su ieškiniu ir kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones kreiptis į teismą.

Teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga, sprendžia, kad pareiškėja neįrodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių nebuvo pateiktas ieškinys, nesulaukta privalomosios mediacijos pabaigos, o buvo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo. Pirmiausia turi būti išnaudotos šalių (vaikų tėvų) galimybės išspręsti ginčą taikiai mediacijos būdu, o prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės gali suardyti šiuo metu vykstantį šalių mediacijos procesą šeimos ginče.

Įvertinęs visas aplinkybes teismas sprendžia, kad nėra pakankamai faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, dėl to prašymas atmestinas.

Pareiškėjai išaiškintina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 3 dalis), todėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinimas neriboja jos teisės prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones pakartotinai patikslinus ir pagrindus prašymą (CPK 147 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 – 145 straipsniais, 147 straipsniu, 290–290 straipsniais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.65 straipsniu,

nutaria:

Netenkinti pareiškėjos V. Z. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo.

Nutarties kopiją išsiųsti pareiškėjos atstovei.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.