Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Garnelienės, Elenos Vainienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Civilinis ieškinys byloje nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 12 d. apie 23 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su S. D., dūrė jai peiliu į krūtinę, taip padarė jai durtinį pjautinį plaučių, širdplėvės ir širdies sužalojimą, kuris komplikavosi vidiniu kraujavimu, širdies tamponada, ūminiu širdies veiklos sutrikimu, dėl ko S. D. įvykio vietoje mirė.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamoje byloje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, taip pat nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi jo (apelianto) pirminiais parodymais, duotais 2015 m. gegužės 14 d. Pasak nuteistojo, pirminių parodymų metu buvo šoko būsenoje, turėjo psichikos ir elgesio sutrikimų, todėl negalėjo duoti nuoseklių ir patikimų parodymų. Tai, kad turėjo psichikos ir elgesio sutrikimų, patvirtina ir byloje pateikta pažyma iš laisvės atėmimo vietų ligoninės, kurioje nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. buvo gydomas nuo psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, komplikacijų abstinencijos būklės.

Apeliacinio proceso metu D. T. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. T. apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Vilniaus apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo D. T. įvykdyto nusikaltimo juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikacijos nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. T. nurodo, kad jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė, todėl prašo išteisinti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. T. kaltė dėl S. D. nužudymo grindžiama paties nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos specialisto paaiškinimais apygardos teisme, įvykio vietos apžiūros protokolais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis kaltininko lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl nuteistojo D. T. parodymus vertina kritiškai. Be to, pirmosios instancijos teismas nuteistojo, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą, teismo medicinos specialisto išvadą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Tačiau nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistojo D. T. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja tarpusavyje, byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija įvertinusi nenuoseklius ir prieštaringus D. T. parodymus konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis nužudė S. D. Iš 2015 m. gegužės 13 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad visiškai sudegusiame sodo namelyje, esančiame (duomenys neskelbtini), viename iš kambarių buvo rastas sudegęs žmogaus lavonas (1 t., 9-13 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu D. T. 2015 m. gegužės 14 d. buvo apklaustas įtariamuoju, dalyvaujant gynėjui, ir pripažino, kad konflikto metu peiliu dūrė S. D. į krūtinę, dėl ko ji nukrito ant lovos. Vėliau naktį, dėl jam nežinomų priežasčių, name kilo gaisras, tačiau jis pabėgo, o S. D. sudegė (1 t., 98-99 b. l.). Vilniaus miesto apylinkės teisme 2015 m. gegužės 15 d. sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, dalyvaujant gynėjui, D. T. taip pat pripažino, kad S. D. peiliu sudavė į šoną (1 t., 107-108 b. l.). Be to, šiuos D. T. parodymus objektyviai patvirtina 2015 m. birželio 4 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 654/15 (01), kurioje neginčijamai nustatyta, kad S. D. mirė nuo durtinio – pjautinio plaučių, širdplėvės ir širdies sužalojimo, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu, širdies tamponada, ūmiu širdies veiklos sutrikimu. Šis sužalojimas buvo padarytas duriančiu pjaunančiu daiktu, kuriuo galėjo būti geležtė, vienu trauminiu poveikiu į krūtinės kairę pusę (1 t., 51-55 b. l.). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos specialistas Jūris Plenta šią išvadą patvirtino (2 t., 9-10 b. l.). Akivaizdu, kad apie S. D. nužudymo (mirties) aplinkybes, t. y. sodo namą, kurio kambaryje buvo rastas nukentėjusiosios lavonas, nusikalstamos veikos padarymo laiką ir peilio panaudojimą, kuriuo nuteistasis sudavė nukentėjusiajai į krūtinę, galėjo žinoti ir duoti apie tai parodymus tik nusikalstamą veiką padaręs asmuo, t. y. D. T. Pirmosios instancijos teisme D. T. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam niekas nepasakojo apie S. D. sužalojimo aplinkybes (2 t., 8 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. T. papildomai apklausiamas įtariamuoju 2016 m. sausio 8 d. parodė, kad įvykio aplinkybių neprisimena, tačiau neneigė, jog tai padarė būtent jis (apeliantas) (1 t., 101-103 b. l.). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. T. iš esmės pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir teigė, kad jam inkriminuoto nusikaltimo dėl S. D. nužudymo nepadarė, save apkalbėjo, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai iš jo tyčiojosi, grasino bei bijojo būti sumuštas (2 t., 7-9 b. l.). Tačiau nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai naudojo smurtą prieš D. T. arba jam grasino. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu D. T. ne kartą buvo apklausiamas įtariamuoju bei apylinkės teisme skiriant jam kardomąją priemonę – suėmimą, dalyvaujant gynėjui, tačiau apeliantas ar jo gynėjas jokių pastabų dėl to nepareiškė.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš byloje pateiktos teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 1549/15(01) matyti, jog D. T. sužalojimus plaštakoje ir lūpose galėjo pasidaryti pats (1 t., 160-161 b. l.). Iš liudytojo K. K. parodymų matyti, kad įvykio išvakarėse, t. y. 2015 m. gegužės 12 d. vakare, kartu su D. T. gėrė alų, o jam (K. K.) išėjus, nuteistasis užsirakino duris. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir liudytojų A. B. ir G. B. parodymus, kurie nusikaltimo padarymo išvakarėse kartu su nuteistuoju taip pat gėrė alų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad S. D. nužudė kiti tyrimo metu nenustatyti asmenys. Nors teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 654/15 (01) dėl objektyvių priežasčių (dėl lavono visiško sudegimo) nebuvo nustatytas S. D. mirties laikas, tačiau iš nuteistojo D. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir liudytojo K. K. parodymų matyti, jog nukentėjusioji buvo sužalota ir mirė 2015 m. gegužės 12 d. nuo 23 val. iki 2015 m. gegužės 13 d. 0 val. 45 min., kai buvo gautas pranešimas apie gaisrą, o vėliau įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas jos lavonas (1 t., 5-8; 51-55 b. l.). Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, sudegusiame name taip pat buvo rasti net keli peiliai, tačiau identifikuoti nusikaltimo padarymo įrankio nėra galimybės, nes oda, šonkauliai ir tarpšonkauliniai raumenys gaisro metu sudegė (1 t., 15-36 b. l.). Tai patvirtina nuteistojo D. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad S. D. dūrė peiliu, kurį pasiėmė iš stalčiaus, o vėliau numetė kažkur kambaryje, prie lavono (1 t., 99 b. l.).

Pažymėtina, kad šioje nagrinėjamojoje byloje nėra nustatytas S. D. nužudymo motyvas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad motyvas, jei jis nėra susijęs su kai kuriais veiką kvalifikuojančiais požymiais, nėra būtinasis paprasto nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį reikėtų įrodinėti ir privalomai nustatinėti, norint kvalifikuoti šią nusikalstamą veiką. Be to, nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad įvykio metu D. T. ir S. D. buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, todėl akivaizdu, jog būtent besaikis alkoholio vartojimas ir buvo pagrindinė nusikaltimo padarymo priežastis.

Nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo šoko būsenoje, turėjo psichikos ir elgesio sutrikimų dėl alkoholio vartojimo, abstinencijos būklėje, nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. gegužės 22 d. gydėsi laisvės atėmimo vietų ligoninėje, todėl negalėjo duoti nuoseklių ir patikimų parodymų.

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šie nuteistojo D. T. apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo D. T. visose apklausose dalyvavo gynėjas, tačiau nei pats apeliantas, nei jo gynėjas jokių pastabų ar prašymų dėl sveikatos nepareiškė. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 79TPK – 33/2015 išvadoje nustatyta, kad D. T. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo (ar patologinio efekto) būsenoje, dėl psichikos būsenos galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad D. T. įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenoje ar kitoje emocinėje būsenoje, galėjusioje turėti esminės įtakos jo sąmonei ir elgesiui (tiriamojo veikoje įvykio metu nenustatyta tokioms būsenoms būdingų požymių). Be to, D. T. šiuo metu lėtiniu psichikos sutrikimu taip pat neserga, jam diagnozuojami psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, dėl dabartinės psichikos būsenos jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus bei būti apklausiamas ir dalyvauti teismo posėdžiuose. Todėl D. T. dėl psichikos būsenos taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių nereikia (1 t., 152 -155 b. l.). Šiame ekspertizės akte taip pat pažymėta, kad D. T. yra linkęs dramatizuoti padėtį, fiksuotis ties emociniais išgyvenimais (1 t., 154 b. l.). Akivaizdu, kad apeliantas ypač sureikšmina gydymo procesą laisvės atėmimo vietos ligoninėje, tačiau įvertinus visą bylos medžiagą, tai nėra pagrindas D. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vertinti kaip nepatikimus.

Nors nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde byloje surinktus įrodymus vertina selektyviai, tik jam palankiu aspektu, neanalizuoja surinktų įrodymų visumos, tačiau skundžiamame nuosprendyje išdėstyti nuteistojo paaiškinimai dėl esminių bylos aplinkybių neprieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma neginčytinai patvirtina apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. T. pranešimuose apie įtarimą, pratęsiant kardomosios priemonės – suėmimo terminą, užduotyje specialistui atlikti tyrimą, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 79TPK-33/2015 bei kituose dokumentuose neteisingai nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, t. y. 2015 m. gegužės 13 d. apie 23 val. (1 t., 97-106; 112-113; 115-116; 119-120; 122-123; 130-131; 142-143; 145-146; 152-155 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad S. D. buvo nužudyta 2015 m. gegužės 12 d. apie 23 val. Teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai procesiniuose dokumentuose dėl aplaidaus pareigų vykdymo suklydo, todėl neteisingai nurodė D. T. inkriminuoto nusikaltimo padarymo laiką. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 79TPK-33/2015 taip pat neteisingai nurodytas D. T. inkriminuoto nusikaltimo padarymo laikas, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai neteisingai jį nurodė pranešime apie būtinumą skirti ekspertizę (1 t., 142-143 b. l.). Tačiau šie ikiteisminio tyrimo metu padaryti pažeidimai nėra esminiai, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytame kaltinamajame akte D. T. inkriminuoto nusikaltimo padarymo laikas, t. y. 2015 m. gegužės 12 d. apie 23 val., nurodytas teisingai (1 t., 181 b. l.).

Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog tarp D. T. veiksmų – dūrimo peiliu į krūtinę – ir padarinių – nukentėjusiosios mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad D. T. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia.

Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva ir krūtinė yra gyvybei svarbios ir labiausiai pažeidžiamos žmogaus kūno dalys ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį ar durdamas kitam žmogui į šias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-302/2010, Nr. 2K-381/2011 ir kt.). Šioje byloje nuteistasis D. T. suduodamas peiliu S. D. į krūtinę, nors ir neturėjo tikslo nužudyti, tačiau suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 1549/15(01) nenustatyta, jog D. T. būtų padaryti sužalojimai krūtinėje (1 t., 160-161 b. l.). Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad nukentėjusioji S. D. jam spyrė į krūtinę. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai ir pagrįstai D. T. veiksmų nekvalifikavo pagal BK 130 straipsnį. Nors nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde dėl to jokių motyvų nenurodė, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokiam apygardos teismo vertinimui pritaria.

D. T. skunde nurodė ir į tą aplinkybę, kad vienu metu nužudyti nukentėjusiosios ir padegti namo negalėjo. Tačiau pažymėtina, kad D. T. nėra kaltinamas ir nuteistas už padegimą (gaisro sukėlimą), todėl šis apeliacinio skundo argumentas nevertinamas.

Dėl bausmės paskyrimo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Be to, remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad nuteistasis D. T. dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės jokių naujų argumentų apeliaciniame skunde nenurodo. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam D. T. paskyrė teisingą bausmę. Skirdamas bausmę Vilniaus apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiosios mirtį. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vieną nuteistojo D. T. sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisingai įvertino kaltės formą – netiesioginę tyčią (BK 15 straipsnio 3 dalis), atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (praeityje neteistas, nuolat vartojo alkoholį, dirbo privačiai ir kt.).

Teisėjų kolegos vertinimu, D. T. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui bei atitinka BK 54 straipsnio ir BK 61 straipsnio nuostatas. Vilniaus apygardos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, todėl D. T. paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra neteisinga bei užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistajam bausmę, teisėjų kolegija byloje nenustatė, o nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat jokių argumentų nenurodė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. T. apeliacinį skundą atmesti.