Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui A. R. dėl termino paduoti ieškinį atnaujinimo, testamento nuginčijimo iš dalies, paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo iš dalies, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. Ž., Molėtų rajono 1 – ojo notarų biuro notarė F. V., Molėtų rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė atnaujinti terminą paduoti ieškinį dėl G. R., mirusios (duomenys neskelbtini), testamento, sudaryto 1997 m. birželio 24 d., reg. Nr. 84, ir patvirtinto Suginčių seniūno J. P., nuginčijimo; pripažinti G. R., mirusios (duomenys neskelbtini), testamento, sudaryto 1997 m. birželio 24 d., reg. Nr. 84, ir patvirtintą Suginčių seniūno J. P., negaliojančiu dalyje dėl: ,,<...> visą savo turtą palieku sūnui A. R. <...>“; panaikinti atsakovui A. R. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą dalyje dėl paveldėto turto: ½ žemės sklypo, kurio plotas 0,7500 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); ½ žemės sklypo, kurio plotas 2,5300 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); ½ žemės sklypo, kurio plotas 2,8300 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad po motinos G. R. mirties, būdama pirmosios eilės įpėdinė, kreipėsi į Molėtų rajono I-ojo notarų biuro notarę F. V. dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Notarė 2014 m. lapkričio 28 d. atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, motyvuodama tuo, kad mirusioji testamentų visą savo turtą paliko atsakovui A. R.. Testamente nurodoma: „<...> Aš, G. R. <...> visą savo turtą, kuris man priklausys mano mirties dieną, o būtent: medinį gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais <...> palieku savo sūnui A. R.“. Iš testamento matyti, kad mirusioji testamentų atsakovui paliko tik medinį gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Mano, kad testamento turinys neaiškus, nes jo esminės dalys prieštarauja viena kitai, t. y. viena kitą panaikina. Nors ir nurodyta, kad testatorė savo sūnui palieka visą turtą, kuris jai priklausytų mirties dieną, tačiau išvardija tik konkretų turtą, buvusį testamento sudarymo metu. Notarė neturėjo teisės testamento turinį aiškinti plečiamai, t. y. atsakovo A. R. naudai, nes testamentas CK 5. 16 str. 1 d. 3 p. prasme yra niekinis.Teigia, kad nuosekliai gynė savo pažeistas teises, laiku apskundė notarės neteisėtus veiksmus ir skundas buvo išnagrinėtas tik 2015 m. spalio 15 d., t. y. praėjus 1 metų ieškinio senaties terminui. Kreiptis į teismą dėl testamento nuginčijimo galėjo tik po Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. nutarties, kurioje teismas pasisakė, kad ieškovė turi teisę ieškiniu ginčyti testamentą, priėmimo.Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas atsakovui išduotas po 2015 m. spalio 15 d. priimtos Panevėžio apygardos teismo nutarties, todėl prašė teismą nurodytas aplinkybes, skirtingų teismų skirtingos teisenos taikymą, laikyti svarbiomis ir atnaujinti terminą ieškiniui dėl testamento nuginčijimo paduoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės valstybei 5,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.Nustatė, kad šalys yra G. R. vaikai, jie yra pirmosios eilės įstatyminiai, o atsakovas – dar ir testamentinis, įpėdiniai, todėl turėtų teisę pagal įstatymą lygiomis dalimis paveldėti, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. Po G. R. mirties liko nekilnojamųjų daiktų: nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, viralinę, kiemo rūsį, daržinę, tvartą, ūkinį pastatą, malkinę, pirtį, garažą, kitus inžinerinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini), G. R. įregistravo viešame registre savivaldybės mero potvarkio, priimto 1997-06-26, pagrindu; nuosavybės teises į 2,5300 ha žemės sklypą, esantį Šliavelių kaime, įgijo 2002 m.; į 2.8300 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime - 1999 m.; į 0,7500 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime - 2003 m.Šalių motina G. R. 1997-06-24 sudarė oficialiųjų testamentą, kurį patvirtino (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas J. P.. G. R. 1997-06-24 patvirtintu Testamentu padarė tokį patvarkymą: „Visą savo turtą, kuris man priklausys mano mirties dieną, o būtent: medinį gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), palieku savo sūnui A. R., gyvenančiam (duomenys neskelbtini)“.G. R. mirė 2014-09-26. Atsakovas, būdamas testamentiniu įpėdiniu, 2014-10-24 priėmė palikimą pagal testamentą, pareiškimas 2014-10-24 įregistruotas testamentų registre. Ieškovė, būdama pirmosios eilės įstatyminė įpėdinė, 2014-11-28 priėmė palikimą, pateikdama notaro biurui pareiškimą, prašė jai išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į dalį žemės sklypų, esančių Šliavelių ir Skardžių kaimuose. Molėtų rajono 1 - ojo notarų biuro notarė F. V. 2014-11-28 priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė ieškovei išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į dalį žemės sklypų, esančių Šliavelių ir Skardžių kaimuose, Suginčių seniūnijoje. Šį notarės nutarimą ieškovė apskundė teismui, tačiau skundas buvo atmestas tuo pagrindu, kad ieškovė praleido CPK 512 str. įtvirtintą naikinamąjį 90 dienų terminą skundui dėl notarės veiksmų paduoti. Panevėžio apygardos teismas 2015-10-15 nutartimi atmetė ieškovės skundą ir atkreipė dėmesį į tai, kad notarė, esant nenuginčytam testamentui, pagristai atsisakė ieškovei išduoti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą į žemės sklypus, nes testatorė visą turtą paliko savo sūnui, t. y. atsakovui šioje byloje.Molėtų rajono 1 - ojo notarų biuro notarė F. V. atsakovui 2015-11-10 išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą į visą palikėjos G. R. turtą, t. t. ir į žemės sklypus, esančius Šliavelių ir Skardžių kaimuose, Suginčių seniūnijoje.Ieškovė, turėdama teisę paveldėti pagal įstatymą kaip pirmosios eilės įstatyminė įpėdinė, palikimą priėmė ir tapo atitinkamos turto dalies savininke. Dėl to ieškovės ir atsakovo ginčą teismas kvalifikavo kaip bendraturčių ginčą dėl teisių į turtą, kuriam taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido dešimties metų ieškinio senaties termino, nes ieškinį pareiškė 2016-02-24.Ieškovė nurodo, kad testamento turinys turėtų būti aiškinamas pagal Molėtų rajono apylinkės teismo 2005-06-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.2-221-611/2005. Byloje buvo išspręstas skundas dėl Molėtų rajono 1 - ojo notarų biuro notarės F. V. veiksmų, jai atsisakius išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Teismas nustatė, kad minėtoje civilinėje byloje tas pats Suginčių apylinkės seniūnas J. P. 1991 m. buvo patvirtinęs kito šios apylinkės gyventojo testamentą, kuriame be to, kad testatorius sūnui palieka visą turtą, kuris jam priklausytų mirties dieną, konkrečiai nurodė ir nekilnojamuosius daiktus: namą, tvartą, pirtį, klėtį, daržinę, lauko virtuvę.Molėtų rajono apylinkės teismas 2005-06-15 nutartimi notarės F. V. veiksmus pripažino neteisėtais ir įpareigojo ją įstatyminei įpėdinei išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į 1991-04-25 testamente nenurodyto palikimo dalį. Teismas konstatavo, kad sakinio „<....> visą savo turtą, kuris mirties dieną priklausys, o būtent gyvenamąjį namą, tvartą, pirtį, klėtį, daržinę, lauko virtuvę palieka sūnui <....>.“ konstrukcija, aiškinant sistemiškai ir gramatiškai reiškia, kad testamentu paliko tik turtą, konkrečiai išvardintą minėtame testamente, nes po žodžių „visą savo turtą“ nurodytas žodis „o būtent“ reiškia viso turto sąvokos sukonkretinimą, sutikslinimą bei detalų išvardinimą, todėl akivaizdu, kad turtas, kuris nėra išvardintas šiame testamente, t. y. žemės sklypas turi būti paveldimas pagal įstatymą.Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr.2-221-611/2005 buvo nagrinėjamas ne ieškinys dėl testamento nuginčijimo, o skundas dėl notarės veiksmų, testamentui esant nenuginčytam. Nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.2-221-611/2005, notarės veiksmų neteisėtumas buvo konstatuotas išanalizavus testamento sakinio „<....> visą savo turtą, kuris mirties dieną priklausys, o būtent gyvenamąjį namą, tvartą, pirtį, klėtį, daržinę, lauko virtuvę palieka sūnui <....>.“ konstrukciją, aiškinant ją sistemiškai ir gramatiškai. Nutartimi nebuvo nustatyta tikroji testatoriaus valia. Tiek G. R. sudaryto testamento, tiek jau minėto 1991 m. sudaryto testamento sakinio konstrukcija yra tokia pati, t. y. po žodžių „visą savo turtą, kuris mirties dieną man priklausys“ įrašyta „o būtent“ ir išvardintas turtas. Teismas padarė išvadas, kad Testamento turinys buvo parengtas ne testatorės, o Suginčių seniūnijos seniūno ar kito atsakingo darbuotojo, bet ir išvadą, kad tokio turinio testamentai šioje seniūnijoje buvo tvirtinami jau nuo 1991 metų.Iš G. R. testamento sakinio „<....> visą savo turtą, kuris man priklausys mano mirties dieną, o būtent medinį gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais Šliavelių kaime Suginčių seniūnijoje Molėtų rajone palieka sūnui <....>.“ konstrukcijos teismas, aiškindamas ją sistemiškai ir gramatiškai, padarė tokią pat, kokia padaryta 2005-06-15 nutartyje, išvadą, kad nurodytas žodis „o būtent“ reiškia turto sąvokos sukonkretinimą, sutikslinimą bei išvardinimą.Tam, kad nustatyti tikrąją testatorės valią, tik sisteminio ir gramatinio testamento turinio išaiškinimo nepakanka. Kaip paaiškino ieškovė, jai buvo žinoma, jog motinos G. R. apsisprendimą sudaryti testamentą sūnaus naudai lėmė tai, kad tuo metu tik jis vienas (iš jos trijų vaikų) gyveno bute, gyvenamojo namo neturėjo. Tai leidžia padaryti išvadą, kad šalių motinai G. R. buvo reikšminga tai, kuriam iš vaikų po jos mirties atiteks turtas, ji savo sūnų išskyrė iš kitų vaikų – dukrų.Testamento sudarymo metu viešame registre G. R. nuosavybės teise nebuvo registruota jokių nekilnojamųjų daiktų, nors pirkimo - pardavimo sutartį dėl gyvenamojo namo ir kitų pastatų pirkimo ji buvo sudariusi dar 1974-08-23. Jau po testamento sudarymo šiuos pastatus buvo leista teisiškai įregistruoti. Testamente, po žodžio „o būtent“, įvardijant konkrečius nekilnojamuosius daiktus, buvo apsiribota nurodant tik, kad testatorė palieka sūnui medinį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, kurie nebuvo konkrečiai išvardinti, nenurodyta kiek jų yra, kokia jų paskirtis, nenurodyti visus daiktus identifikuojantys duomenys. Šis faktas, atsižvelgus į tai, kad testamente aiškiai nurodyta, jog paliekamas visas turtas, kuris G. R. priklausys jos mirties dieną, leido teismui padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad detalus konkretaus turto nurodymas testamente neturėjo ir negalėjo turėti jokios esminės reikšmės.Teismas nustatė, kad šalių motina G. R. po testamento sudarymo 1999-2003 metais įgijo nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini)kaimuose, tačiau testamento nepakeitė, nepanaikino ir naujo testamento nesudarė, nors tokią teisę turėjo. Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo, kad po testamento 1997 m. sudarymo būtų pablogėjusi jos motinos G. R. sveikata, kad tai, ar amžius (G. R. 1997 m. buvo 67 m., 2003 m. – 73 m.), ar kokios nors kitokios aplinkybės būtų galėję nulemti tai, kad ji nepakeitė testamento, nepanaikino ar nesudarė naujo dėl turto, kuris buvo jos įgytas jau po testamento sudarymo. Todėl teismas darė išvadą, kad testatorė buvo įsitikinusi tuo, jog jos teisė visą turtą, kuris jai priklausys jos mirties dieną, palikti tik sūnui, buvo tinkamai realizuota testamentu, sudarytu 1997 metais.Testamentas nebuvo pakeistas ar panaikintas, nebuvo sudarytas naujas testamentas dėl 1999-2003 metų laikotarpiu įgyto turto, atsižvelgus į tai, kad šalių motinai G. R. buvo reikšminga, kuris iš vaikų po jos mirties paveldės turtą, bei į tai, kad testamente buvo aiškiai nurodyta, kad paliekamas visas turtas, kuris jai priklausys jos mirties dienai, o konkretaus turto išvardijimui esminė reikšmė nesuteikta, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovės ginčijamu testamentu, jo dalimi („<...> visą savo turtą, kuris man priklausys mano mirties dieną <...> palieku savo sūnui <....>“) ir buvo išreikšta tikroji testatorės valia.Testamente yra ne tik ieškovės akcentuojama kaip nesuprantama ir ginčijama turinio dalis („<...> visą savo turtą <...>“), bet ir dalis, kurioje tiksliai ir aiškiai išreikšta valia palikti visą turtą, kuris priklausys testatorei jos mirties dieną, kurios ieškovė neginčijo. Teismas vertino, kad faktas, jog testamente buvo nurodyti, nors ir po žodžio „o būtent“, nekilnojamieji daiktai, nepanaikina tikrosios testatorės valios visą jos mirties dieną jai priklausantį turtą palikti sūnui.Atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė, kadangi jam teisines paslaugas suteikė ne advokatas ar advokato padėjėjas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pripažinti G. R., mirusios 2014 m. rugsėjo 26 d., testamentą, sudarytą 1997 m. birželio 24 d., reg. Nr. 84, ir patvirtintą Suginčių seniūno J. P., negaliojančiu dalyje dėl „visą savo turtą palieku sūnui A. R.“; panaikinti atsakovui A. R. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą dalyje dėl paveldėtų: 1/2 žemės sklypo, kurio plotas 0,75 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 1/2 žemės sklypo, kurio plotas 2,53 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 1/2 žemės sklypo, kurio plotas 2,83 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).Mano, jog esamo ginčo nagrinėjimui neturi reikšmės skirtingos teisenos - ar tai būtų skundas dėl notaro veiksmų, kaip ankstesnėje byloje, ar tai būtų ieškinys dėl testamento nuginčijimo - ginčo dalykas nesikečia - tai yra testamento turinio išaiškinimas, o ne testatorės valios ginčijimas. Apeliantė laiko, kad neginčijamai nustačius, jog toje pačioje seniūnijoje tuo metu parengtų testamentų turinys buvo „šabloniškas“, teismas netinkamai analizavo ginčijamo testamento atitikimą neva testatorės valiai.Sudarant testamentą testatorei priklausė tik gyvenamasis namas, testamentu paskirtas sūnui A. R.. Jokio kito turto testatorė neturėjo. Tačiau, iki mirties testatorė dar įgijo ieškinyje nurodytus žemės sklypus. Ieškovė pagristai teismui paaiškino, kad jos motina G. R. ketino palikti sūnui tik gyvenamąjį namą, nes jis vienintelis iš trijų vaikų gyvenamojo namo neturėjo. Teismas konstatavo, kad įgijusi žemės sklypus, G. R. kito testamento nesudarė, ankstesnio nepakeitė - todėl, išliko jos neva tikroji valia - visą turtą palikti sūnui. Apeliantė nesutinka su tokia teismo išvada, nes faktas, kad G. R., turėdama tris vaikus (įstatyminius įpėdinius), po nuosavybės teisės į žemę atkūrimo nepapildė testamento naujai atsiradusiu turtu - leidžia manyti (labiau tikėtina), kad sūnui ji norėjo palikti ir paliko tik gyvenamąjį namą.Kadangi seniūnas testamento turinius rašydavo „šabloniškai“, reikėtų vertinti būtent šaltinio konstrukciją, t. y. kad žodžiai „palieku visą turtą“, pagal prasmę prieštarauja tolesniam testamento tekstui - „būtent gyvenamąjį namą“. Todėl įstatymas ir numato galimybę ginčyti tokį testamentą, kurio turinio esminės dalys prieštarauja viena kitai ir kartu panaikina viena kitą.Teismas neaišku iš kokių duomenų nusprendė, kad testatorės valios atitinka žodžiai „visą savo turtą palieku A. R.“, o tokius testamento žodžius - kad palieka „būtent gyvenamąjį namą“ - laikė tik ieškovės „pageidavimu“ laikyti atitinkančiais testatoriaus valią.Apeliantė laiko, kad tokio teismo vertinimo nepakanka teisėto sprendimo priėmimui. Analogiškai galima būtų sakyti - kad testatorės valią atitinka testamento žodžiai - kad palieka sūnui „būtent gyvenamąjį namą“. Jeigu teismas skundžiamame sprendime padarė pripažino, kad, aiškinant testamento sakinio konstrukciją sistemiškai ir gramatiškai, darytina tokia pati išvada, kokia padaryta 2005-06-15 nutartimi, išvada, kad nurodytas žodis „o būtent“ reiškia turto sąvokos sukonkretinimą, sutikslinimą bei išvardinimą, tai liko neaišku - kodėl teismas priėmė priešingą sprendimą ir ieškinį atmetė.Dėl visų išdėstytų argumentų, skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas teisingai nustatė testatorės valią, juolab, jog testatorė vėliau įgijusi kito turto savo valios nekeitė. Vien tik subjektyvus testamento turinio interpretavimas fragmentiškai aiškinant testamento dalis, negali būti laikomas pagrindu palikėjos valios išraišką – testamentą visą ar iš dalies naikinti. Kitu atveju būtų paneigtas paveldėjimo pagal testamentą institutas, sudarant sąlygas ne testatorei nuspręsti dėl konkrečių įpėdinių, kuriems paliekamas turtas, tačiau sudarant sąlygas negavusiems palikimo įpėdiniams savaip interpretuoti testatorės valią po jos mirties. Teismas pagrįstai nustatė, jog testatorė savo valia sudarė ginčijamą testamentą, suprato jo turinį ir šio turinys atitiko jos valią palikti visą savo turtą, kuris jai priklausys jos mirties dieną atsakovui. Vėliau testatorė savo valios nekeitė ir nei vienai iš dukterų testamentu jokio turto nepaliko, niekada neslėpė, jog visas turtas atiteks sūnui, kuris dirbo žemės ūkio darbus, prižiūrėjo testatorę, rūpinosi ja. Nėra pagrindo abejoti palikėjos valia. Tai, kad testamente kartu buvo ir nurodytas tuo metu jos nuosavybės teise valdytas turtas, neturėtų būti laikoma, jog ji būtent siekė tik tuo metu nurodytą turtą testamentu palikti atsakovui. Testatorė, įgijusi kito turto, galėjo palikėjomis įtraukti savo dukras, tačiau to nepadarė, nenaikino ir nepakeitė testamento. Mano, jog teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.Nors apeliantė ir kelia abejones, jog testamento tekstas yra dviprasmiškas, remiasi kita civiline byla, tačiau neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismų praktiką tokiose civilinėse bylose, kuri yra aktuali ir teismas turi ja vadovautis. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, testamente įtvirtinta tikroji testatorės valia, o apeliantė, teigdama priešingai, turėjo tai įrodyti, tačiau to nepadarė. Apeliantė klaidingai vadovavosi šiai situacijai neaktualia Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartimi, ir tai teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).Byloje nustatyta, kad G. R. 1997 m. birželio 24 d. sudarė testamentą, kuriuo savo mirties atveju padarė tokį patvarkymą: „Visą savo turtą, kuris man priklausys mano mirties dieną, o būtent: medinį gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), palieku savo sūnui A. R., gyvenančiam (duomenys neskelbtini)“. Testatorė G. R. mirė (duomenys neskelbtini). Palikimą priimti pareiškimus pateikė ieškovė A. P. (pagal įstatymą) ir atsakovas A. R. (pagal testamentą). Trečiasis asmuo, šalių sesuo S. Ž. neišreiškė noro priimti palikimą po motinos mirties. Molėtų rajono I notarų biuro notarė F. V. 2014 m. lapkričio 28 d. nutarimu atsisakė atlikti notarinį veiksmą ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą A. P. į dalį žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). (1 t. b. l. 99-118).Ieškovė A. P. ginčija motinos G. R. 1997 m. birželio 24 d. sudarytą testamentą CK 5. 16 straipsnio1 dalies 3 punkto pagrindu ir teigia, kad testamentas yra neaiškus, jo turinys prieštaringas.Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais ir visų jų išsamiai nekartoja. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą Utenos rajono apylinkės teismo sprendimą.Apeliantės A. P. nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada apie testatorės valią prieštaringa ir nepagrįsta, teismas netinkamai analizavo testamento atitikimą testatorės valiai, kuri pagal testamento turinį yra neaiški. Teigia, kad motina atsakovui ketino palikti tik namą, nes jis vienintelis iš trijų vaikų neturėjo gyvenamojo namo.Įstatymas reglamentuoja, kad negalioja testamentas kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas (CK 5. 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kaip žinia, testamentas yra vienašalis sandoris, kuriame išreiškiamas jį sudariusio asmens (testatoriaus) patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo, t. y. įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą.Testamente testatoriaus valia išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai bei patvirtinta jo parašu. Testatorius laisva valia sprendžia dėl testamento turinio ir turi teisę savo nuožiūra visą turtą ar jo dalį palikti bet kuriam asmeniui. Įpėdiniai pagal įstatymą paveldi, jeigu nėra testamento. Tik ta turto dalis, kuri nepaskirta testamentu, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.22 straipsnio 1 dalis). Esant testamentinių įpėdinių ir įpėdinių, kurie laikomi paveldėtojais pagal įstatymą, ginčui dėl palikimo dalies, teismas turi nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, t. y. ar testamentu įpėdiniui paliktas visas palikėjo turtas, ar turto dalis.Nagrinėjamu atveju testatorė G. R. 1997 m. birželio 24 d. sudarytame testamente aiškiai nurodė, kad visą savo turtą, kuris jai priklausys jos mirties dieną, palieka sūnui A. R.. Pažymėtina, kad testamento sudarymo metu G. R. nuosavybės teise priklausė tik gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, (duomenys neskelbtini) ir tai įrašyta testamente. Bylos duomenys patvirtina, kad G. R. jos mirties dieną, be jau turėto gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, priklausė šis turtas: 2,83 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės G. R. atkurtos Utenos apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu; 0,75 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), įgytas 2003 m. spalio 13 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi; 2,53 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės G. R. atkurtos Utenos apskrities viršininko administracijos 2002 m. spalio 8 d. sprendimu (1 t., b. l. 158-162, 170-173, 179-182).Teisėjų kolegijos nuomone, testatorės G. R. testamento turinys visiškai aiškus, jos valia buvo sūnui palikti visą turtą, kuris jai priklausys mirties dieną. Nuo testamento sudarymo dienos, 1997-06-24, iki mirties, (duomenys neskelbtini), G. R. savo valios nepakeitė ir duomenų, kad būtų ketinusi tai padaryti, byloje nepateikta. Testatorės elgesys paneigia apeliantės argumentą, kad motina ketino atsakovui palikti tik namą. Kaip minėta, G. R. po testamento sudarymo iki mirties įgijo 3 žemės sklypus, paskutinė nekilnojamojo turto registracijos data 2002 m. spalio 8 d. Taigi, nuo 2002-10-08 iki 2014-09-26 buvo gan ilgas laiko tarpas, kad būtų pakeistas testamentas ir dėl naujai, t. y. po 1997-06-24, įgyto nekilnojamojo turto testatorė būtų pakeitusi savo valią, išreikšta ginčijamame testamente.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis, priimta civ. byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-107/2010, kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su Utenos rajono apylinkės teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Įstatymas reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, tačiau šios išlaidos nepriteisiamos, jeigu išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti iš apeliantės visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kadangi atsakovas įrodymų, patvirtinančių jog jis patyrė bylinėjimosi išlaidas, nepateikė, jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.