- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-09
- Bylos Nr.
- eI-6314-414/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01464-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Daina Kukalienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- S. M.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Algio Markevičiaus,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. M. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 8 d. rašto Nr. 8SD-80-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ dalį, kurioje teigiama, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), išskyrus žemę, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjui bus atkurtos suteikiant naują žemės sklypą pagal įrašytą eilę Kauno mieste, pareiškėjui S. M. bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. balandžio 10 d. rašto Nr. 1SS-724-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ dalį, kurioje teigiama, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), išskyrus žemę, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjui bus atkurtos suteikiant naują žemės sklypą pagal įrašytą eilę Kauno mieste, taip pat kuri pareiškėjui bus grąžinta natūra, pareiškėjui S. M. bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjui tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjui dar nėra atkurtos (iš jos paliekant iki 0,12 ha naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę Kauno mieste ir natūra galimos grąžinti žemės plotą atkūrimui natūra), atkūrimo pareiškėjui S. M. suteikiant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.
Pareiškėjas skunde nurodė ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas (V. V. M. teisių perėmėjas) turi teisę atsikurti nuosavybės teises į dalį J. A. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės. Nuosavybės teisės į 0,3772 ha dar nėra atkurtos. Pareiškėjas nesutinka su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 8 d. rašto Nr. 8SD-80-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Atsakymas) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. balandžio 10 d. rašto Nr. 1SS-724-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalimis, kuriose nurodoma, jog į likusią neatkurtą dalį nuosavybės teisės bus atkuriamos pinigine kompensacija ir nebus atkurtos naujo žemės sklypo suteikimu bei nebus grąžinta natūra. Skundžiamos Atsakymo ir Sprendimo dalys yra neteisėtos, nes atsakovas pareiškėjo iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo, kad jo pasirinktu būdu nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra arba lygiaverčiais žemės sklypais kitoje vietoje nėra galimybės ir nepasiūlė pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą. Atsakovas nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų nuosavybės teises atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose, skundžiamos Atsakymo ir Sprendimo dalys pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Kitiems piliečiams atsakovas atkūrinėjo nuosavybės teises lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose, todėl atsisakydamas šiuo būdu atkurti nuosavybės teises pareiškėjui, pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose, nesant ginčo, jog pilietis prašyme aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, vertinant, jog atsakovas nevykdė teisės aktuose nustatytų procedūrų, buvo laikoma, kad nuosavybės teisės atkurtinos natūra, arba lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Be to, teismų praktikoje privatus asmuo yra laikomas silpnesniąja puse, todėl teisė aiškinama jo naudai, o teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Pareiškėjas įstatymo nustatytais terminais pasirinkęs nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, įgijo teisėtų lūkesčių, kad šiuo būdu (t. y. nauju žemės sklypu ir lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose) jam bus atkurtos nuosavybės teisės. Šiuos lūkesčius formavo ir pats atsakovas. Nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvialentine natūra yra tapatus būdui lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose, todėl atsakovo atsisakymas atkurti nuosavybės teises pastaruoju būdu yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovui buvo aiški pareiškėjo valia, nes jis yra įrašytas į eilę naujam žemės sklypui Kauno mieste gauti. Ginčijamomis Atsakymo ir Sprendimo dalimis, atsakovas staiga, nesąžiningai pakeitė poziciją ir atsisakė nuosavybės teises atkurti pareiškėjo prašomu būdu. Atsakovui neinformavus, jog nėra galimybės nuosavybės teises atkurti jo pasirinktu būdu, pareiškėjas neteko galimybės iki įstatyme nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., patikslinti savo valią. Pareiškėjo žiniomis objektyvių galimybių atkurti nuosavybės teises lygiaverčiais žemės sklypais yra. Išreiškė nuomonę, kad atsakovas ginčo Atsakyme ir Sprendime neteisingai traktuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotus precedentus, be to, tokia praktika yra pavienė. Pagal paties atsakovo prisiimtus įsipareigojimus, pareiškėjas turi teisę nuosavybės teises į likusią žemę atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčijamais aktais pareiškėjas buvo informuotas, jog už likusį neatkurtą buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos Kauno mieste turėtos žemės dalį bus atlyginta pinigais. Toks administracinės procedūros veiksmas neprieštarauja jokiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams, jį priėmė kompetentingas subjektas, turintis teisę priimti sprendimus ir atlikti tokio pobūdžio veiksmus, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus. Neginčijo, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. A. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtos 2 ha žemės pateikė žemės savininko vaikai: V. V. M., K. A., J. A. ir K. P. K., ir kad pretendentai prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę nurodė atkūrimo būdą - ekvivalentine natūra. S. M. tenkanti žemės dalis yra 0,50 ha. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kad institucija raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlė pareiškėjui pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau šią pareigą įvykdė vėliau, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-7059 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“. Todėl jokių teisėtų lūkesčių institucija pretendentui nesukėlė ir jis negalėjo tikėtis nuosavybės teisių atkūrimo suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje. Pagal Kauno apskrities viršininko priimtus sprendimus V. V. M. liko atkurti nuosavybės teises į 0,3772 ha žemės. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 8VĮ-928-(14.8.2.) patvirtintoje piliečių, kuriems nauji ir lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilėje V. V. M. (mirusi) įrašyta Nr. 66. Ginčijamu Atsakymu ir Sprendimu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėją pagrįstai informavo, kad už likusį valstybės išperkamai žemei priskirtą žemės plotą bus atlyginama pinigais, nes jis nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį ir sprendimą, kuriuose konstatuojama, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos nenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentine natūra ir netapatino nuosavybės teisių atkūrimo suteikiant lygiavertį žemės sklypą su nuosavybės teisių atkūrimu ekvivalentine natūra. Išreiškė nuomonę, kad ginčijami raštai yra informaciniai, nesukeliantys teisinių pasekmių, galutinis sprendimas, kuris sukeltų teisines pasekmes ir galėtų būti skundžiamas, dar nėra priimtas. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinėje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pagal prašyme išreikštą valią, pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pareiškėjas siekia atlyginimo lygiaverčiu žemės sklypu į buvusio žemės savininko J. A. nuosavybės teise valdyto 2,0 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) neatkurtą jam tenkančią dalį. Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,3772 ha žemės (b. l. 29), ginčo dėl neatkurtos dalies byloje nėra.
Administracinėje byloje ginčijamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 8 d. rašto Nr. 8SD-80-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 8-9) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. balandžio 10 d. rašto Nr. 1SS-724-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ dalys, kuriose nurodoma, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), išskyrus žemę, į kurią nuosavybės teisės bus atkurtos suteikiant naują žemės sklypą pagal įrašytą eilę Kauno mieste, pareiškėjui bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais.
Bylos duomenys patvirtina, jog 1991 m. gruodžio 19 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko J. A. žemę pateikė jo dukra V. V. M. (toliau – ir pretendentė), nurodydama, jog kiti piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą, yra: brolis J. A., sesuo K. P. K. ir brolis K. A.. Prašyme nurodytas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdas - ekvivalentine natūra (b. l. 44).
V. V. M. (mirusi) teisių perėmėjas pareiškėjas S. M. 2017 m. gruodžio 6 d. prašymu (b. l. 10) kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių (toliau – ir Kauno skyrius) prašydamas už 0,12 ha skirti naują žemės sklypą Kauno mieste ir už likusią neatkurtą dalį parengti išvadą į (duomenys neskelbtini). Prašyme taip pat nurodė, jog pasilieka teisę, kol nebus parengta išvada, keisti rajoną ir kadastrinę vietovę.
Ginčijamais Kauno skyriaus 2018 m. sausio 8 d. raštu (toliau –ir Atsakymas) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. balandžio 10 d. raštu (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjui buvo atsakyta, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuriose konstatuojama, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) „ekvivalentinės natūros“ būdas nenumatytas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos laikosi pozicijos, kad piliečiams, kurių prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ ir šis būdas iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeistas, už valstybės išperkamą žemę, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, bus atlyginama pinigais. Be kita ko, pažymėta, kad Kauno skyrius 2014 m. liepos 12 d. raštu V. V. M. informavo apie galimybę pakeisti valią ir prašyti, jog už likusią negrąžintą žemę būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Priminė, kad V. V. M. (mirusi) yra įrašyta į piliečių sąrašą, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji ir lygiaverčiai žemės sklypai Kauno mieste (eilės Nr. 75), todėl priėjus eilei pareiškėjas, kaip įpėdinis bus pakviestas rinktis naują žemės sklypą Kauno mieste. Taip pat informavo, kad įvertinus jam eilės tvarka pasirinkto perduodamo neatlygintinai naujo žemės sklypo plotą ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui patvirtintų laisvos (neužstatytos) ir grąžintinos natūra žemės sklypų plotą, už likusį V. V. M. neatkurtą buvusio žemės savininko J. A. iki nacionalizacijos Kauno mieste turėtos žemės dalį gali būti atlyginta tik pinigais.
Taigi, ginčijamais Atsakymu ir Sprendimu atsisakyta tenkinti prašymą atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės plotu (ekvivalentine natūra), iš esmės motyvuojant tuo, kad pretendentės pirminiame prašyme (1991m.) nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra, nenumatytas šiuo metu galiojančiame Atkūrimo įstatyme, o įstatymo nustatytu terminu jos valia patikslinta nebuvo, todėl už likusią neatkurtą turėtos žemės valdos dalį bus atlyginta pinigais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad 1991 m. gruodžio 19 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau - Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymas) 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdai, vienas iš jų, kurį pasirinko pretendentė (-ai), buvo tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą pakeitusio 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) nurodytas iš esmės analogiškas būdas, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu. Anksčiau galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas - tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalimą grąžinti buvusioje vietoje. Paminėtas Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu. Dėl to teismas nesutinka su atsakovo ir jo atstovės argumentais, jog pretendentų prašymuose nurodytas atlyginimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Anksčiau galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 16 straipsnyje numatytas vienas iš atlyginimo būdų - tai tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) ir dabar galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytas atlyginimo lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu būdas, iš esmės reiškia tą patį atlyginimo būdą. Lietuvių kalbos žodynas žodį „ekvivalentas“ apibudina kaip žodį atitinkantį žodžių reikšmes - lygiavertis, lygiareikšmis, tolygus daiktas. Nagrinėjamo ginčo atveju, tai reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Pretendentė prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo aiškiai išreiškė valią grąžinti žemę ekvivalentine natūra. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą bei vertindamas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo (Atstatymo įstatymo) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (žr., pvz., LVAT 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinė byla Nr. A146-590/2014). Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punkte (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Tačiau Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigojo institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki 2003 m. balandžio 1 d. pretendentei siūlė pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdyje pripažino, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatytas įpareigojimas pretendentės atžvilgiu nebuvo įvykdytas – kitas atlyginimo būdas raštu nebuvo pasiūlytas. Nurodyti atsakovo veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo principo nuostatų ir laikytini netinkamais, pažeidžiančiais pretendentų atkurti nuosavybę teises bei Atkūrimo įstatymo nuostatas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus).
Vertinant atsakovo veiksmus, konstatuotina, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, priimdama 2008-2010 metų sprendimus „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. V. M.“ (b. l. 29, 35, 36), kuriais atkūrė nuosavybės teises žemės sklypais, grąžinant natūra, leido pretendentei (jos įpėdiniui pareiškėjui) pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra) ir, tuo pačiu, suformavo pretendentei bei pareiškėjui teisėtus lūkesčius, jog ši teisė nebus paneigta. Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atsikurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės institucija įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (žr., pvz., LVAT 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-587/2014). Administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės plotą pagal prašymo pateikimo metu galiojančius ir vėliau įsigaliojusius teisės aktus, nebuvo galimas. 2008-2010 metais priimti administraciniai aktai (b. l. 29, 35, 36) patvirtina, kad nuosavybės teisės pretendentei jau buvo atkuriamos natūra – grąžinant turėtoje vietoje žemės sklypus. Kauno skyrius 2017 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 8SD-4946-(14.8.94.) pareiškėją informavo, kad pagal V. V. M. prašyme išreikštą valią, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra gali būti tęsiama, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje (b. l. 15). Pretendentės prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra atlyginimo už natūra negražintą žemę būdas iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu ne natūrinėje (buvusioje) žemės vietoje, tačiau kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą. Taigi, iki 2017 m. rugsėjo 18 d. atsakovas pripažino, jog pretendentės išreikšta valia dėl nuosavybės atkūrimo būdo yra galima. Esant paminėtoms aplinkybėms ir argumentams, konstatuotina, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti atkurti pretendentei nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu, o pareiškėjas turi teisę, jog į pretendentei neatkurtą dalį nuosavybės teisės būtų atkūrtos lygiaverčiu žemės sklypu.
Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas tik 2014 m. lapkričio 12 d. raštu (b. l. 20-21) informavo pretendentę, kad ji gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo keitimo lygiaverčiu miško plotu. Pastebėtina, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Tačiau pakeisti valią dėl atlyginimo būdo yra piliečio teisė. Bylos duomenys patvirtina, kad šia teise pretendentė nepasinaudojo ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė, todėl institucijos pareiga tinkamai, nepažeidžiant piliečių teisėtų lūkesčių, atkurti nuosavybės teises.
Dėl nurodytų priežasčių ir argumentų skundžiami sprendimai dalyse, kuriose nurodoma, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais, naikintini, kaip neteisėti ir nepagrįsti bei prieštaraujantys sprendime paminėtiems aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).
Remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, nuosavybės teisės yra atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nagrinėjamu atveju pretendentė atkurti nuosavybės teises V. V. M. yra mirusi, pareiškėjas S. M. yra jos įpėdinis. Todėl atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pretendentei tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, V. V. M. atkūrimo (ABTĮ 88 str. 4 p.).
Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
LVAT šiuo klausimu jau yra suformavęs administracinių teismų praktiką (ABTĮ 15 str., 21 str.), kurios keisti nėra galimybės bei pagrindo (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-146/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-201-492/2017) ir tai yra vyraujanti bei nuosekli praktika analogiško pobūdžio bylose. Atsakovo atsiliepime nurodytose LVAT nagrinėtose bylose (administracinė byla Nr. A-2055-525/2016 ir Nr. A-662-525/2017) nustatytos aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, nes vienu atveju, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, pretendentė nebuvo įtraukta į sąrašus Piliečių pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai miestuose ir kaimo vietovėse kaip numatyta Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 38 punkte, kitu atveju – pareiškėjos nebuvo išreiškusios valios atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, todėl teismas neturi pagrindo atsižvelgti į atsakovo nurodytą LVAT praktiką. Be to, minėta LVAT praktika paneigia atsakovo atstovės išreikštą nuomonę, jog ginčijami Atsakymas ir Sprendimas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjui, todėl argumentai dėl ginčo teisme negalimumo atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ginčo teisinį reglamentavimą, teisminę praktiką, darytina išvada, jog pareiškėjo ginčijami Atsakymas ir Sprendimas buvo priimti nesilaikant Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto, LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatų, neatsižvelgiant į pretendentės išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pažeidžiant pareiškėjo teisėtus lūkesčius, todėl naikintini (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pretendentei tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, V. V. M. atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje (ABTĮ 88 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 8 d. rašto Nr. 8SD-80-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. balandžio 10 d. rašto Nr. 1SS-724-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ dalis, kuriose nurodoma, jog nuosavybės teisės į likusią neatkurtą J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), bus atkūrinėjamos kompensuojant pinigais.
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pretendentei V. V. M. tenkančią J. A. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (dabar Kauno miestas), dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.