Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-505-146/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-08-22
Bylos Nr.: A-505-146/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01597-2014-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽŪM Kauno miesto skyrius
Pareiškėjas: M. B., D. M., Z. J., K. G., R. S.
Trečiasis asmuo: V. V.

Kategorijos

11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-505-146/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01597-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; (S) 11.7; 11.10

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B., D. M., Z. J. (procesinių teisių perėmėjas –K. J.), K. G. (procesinių teisių perėmėja – L. G.) ir R. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. V. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai M. B., D. M., Z. J., K. G., R. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 44–48), prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) 2014 m. rugsėjo 16 d.sprendimus Nr. 8S-(14.8.3.)-438, Nr. 8S-(14.8.3.)-439, Nr. 8S-(14.8.3.)-440, Nr. 8S-(14.8.3.)-441, Nr. 8S-(14.8.3.)-442 (toliau – ir Sprendimai Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr. 441, Nr. 442), kuriais J. G. (mirusiosios vardu), D. M., M. B., A. A. G. (mirusiojo vardu) ir Z. J. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, atlyginant pinigais, ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti nuosavybės teisų atkūrimo į A. G. turėtą iki nacionalizacijos žemę klausimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjai paaiškino, kad 1991–1992 m. pateiktais prašymais pretendentai M. B., D. M., Z. J., J. G., A. A. G. prašė, kad nuosavybės teises į išlikusį A. G. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdytą 2,6773 ha žemės sklypą, buvusi Eigulių I kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, jiems būtų atkurtos ekvivalentine natūra. Atsakovas 2014 m. rugsėjo 26 ir 30 d. bei 2014 m. spalio 1 d. raštais informavo pareiškėjus, kad neturi galimybių atkurti nuosavybės teises nurodytu būdu ir 2014 m. rugsėjo 16 d. Sprendimais Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr. 441, Nr. 442 į atitinkamas pretendentams tenkančios A. G. žemės dalis atkūrė nuosavybės teises atlyginant už žemę pinigais. Nesutikdami su šiais sprendimais pareiškėjai paaiškino, kad pretendentų atkurti nuosavybės teises 1991–1992 m. pateiktuose prašymuose buvo aiškiai išreikšta valia, kad prašo atkurti nuosavybės teises į A. G. žemę ekvivalentine natūra. Šie prašymai buvo paduoti laiku ir juose pareikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo paveldėtojai niekada nekeitė. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti pakeista iki 2003 m. balandžio 1 d. Atsakovas iki šios datos pareiškėjams nesiūlė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir į dalį žemės nuosavybės teises yra atkūręs ekvivalentine natūra. Įpėdiniams pereina visos mirusio palikėjo turėtos teisės ir pareigos.

Pareiškėjai teigė, kad atsakovas netinkamai aiškina Atkūrimo įstatymo nuostatas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę būdų. Tai, kad Atkūrimo įstatyme, lyginant jį su Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), yra pasikeitusios kai kurios teisinės formuluotės dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų gražinant žemę (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu) nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus neatsižvelgė į pareiškėjų pageidavimus, nepagrįstai ir prieš pareiškėjų valią parinko savo nuožiūra už grąžintiną žemę kompensavimą pinigais, pažeidė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, mirusio žemės savininko įpėdinių (pareiškėjų) teises ir teisėtus interesus, jiems susiformavusius per 20 metų teisėtus lūkesčius dėl nuosavybės į žemę atkūrimo. Todėl skundžiami sprendimai yra nepagrįsti, neteisėti ir naikintini.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundą (b. l. 80–83, 87–90) paaiškino, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į A. G. valdytą 2,6773 ha žemę Eigulių I kaime, Pažaislio valsčiuje, 1991 m. gruodžio 2, 3 d. ir 1992 m. sausio 28 d. pateikė žemės savininko sutuoktinė J. G. (mirė 1999 m.) ir vaikai M. B., D. M., M. V., Z. J., A. A. G. (mirė 1992 m. balandžio mėn.) ir jo dukra R. S., pageidaudami, kad nuosavybės teisės būtų grąžintos ekvivalentine natūra. M. B., J. G. (mirusiosios vardu), D. M., M. V. ir Z. J. 2010 m. sausio 31 d. NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus sprendimais buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai pagal teritorijos prie (duomenys neskelbtini) (buvęs pietinis lankstas) ir (duomenys neskelbtini) detalųjį planą. Kauno miesto savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr.70-2-3056 informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad A. G. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, arba nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais. Galiojantis Atkūrimo įstatymas nenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentine natūra, todėl piliečiai šio įstatymo nustatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pretendentai į A. G. žemę nėra pakeitę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Visi pretendentai, išskyrus A. A. G., yra gavę po vieną naują žemės sklypą, todėl nepagrįstai teigia esą Nacionalinė žemės tarnyba neatsižvelgė į pirminę piliečių valią, nesiaiškino nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybių. Sprendimais Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr. 441, Nr. 442 į likusias jiems tenkančias A. G. žemės dalis (tarp jų A. A. G.) nuosavybės teisės buvo atkurtos atlyginant pinigais pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 98) dėl skundžiamų sprendimų nuomonės nepareiškė ir nurodė, kad atsakovo jai parinktas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdas (pinigais) atitinka jos interesus.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjų M. B., D. M., Z. J., K. G. ir R. S. skundą patenkino: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus Nr. 8S-(14.8.3)-438 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei J. G.“, Nr. 8S-(14.8.3)-439 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. M.“, Nr. 8S-(14.8.3)-440 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei M. B.“, Nr. 8S-(14.8.3)-441 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. A. G.“ ir Nr. 8S-(14.8.3)-442 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. J.“ ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išnagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. turėtą iki nacionalizacijos žemės klausimą ir priimti naujus sprendimus (b. l. 112–117).

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjai ginčija administracinius aktus, teigdami, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas (atlyginimas pinigais) neatitinka pirmajame kreipimesi į žemėtvarkos skyrių pareikštos ir vėliaus nekeistos valios dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo būdo (ekvivalentine natūra).

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad A. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise Eigulių I kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, valdė 2,6773 ha žemės. Prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė savininko sutuoktinė J. G. (mirė -1999 m.) ir vaikai M. B., D. M., M. V., Z. J. ir A. A. G. (mirė – 1992 m. balandžio mėn.). Visi pretendentai 1991 m. gruodžio 2, 3 d. ir 1992 m. sausio 28 d. prašymais pageidavo, kad nuosavybės teisės šį išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos ekvivalentine natūra, šios valios nekeitė. NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. sausio 31 d. įsakymais ir sprendimais M. B., J. G., D. M. ir Z. J. buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai pagal teritorijos prie (duomenys neskelbtini) (buvęs pietinis lankstas) ir (duomenys neskelbtini), Kaune, detalųjį planą. Už likusias šiems pretendentams tenkančios žemės dalis, taip pat A. A. G. (mirusiojo vardu), NŽT 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo atkurta nuosavybės teisė atlyginant už žemę pinigais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog buvusio savininko A. G. iki 1940 metų turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Ginčo esmę sudaro tai, ar atsakovas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus, tinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, ar pagrįstai ir teisėtai, neatsižvelgdamas į pretendentų valią, parinko būdą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atlyginimą pinigais.

Šalies argumentai

Pareiškėjai teigė, kad atkurti nuosavybės teises lygiaverčiais turėtajam žemės sklypais yra galimybė, nes tai numato Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatos. Atsakovas nurodė, kad galiojantis Atkūrimo įstatymas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo „ekvivalentine natūra“ nebenumato, o pareiškėjai savo valios dėl atkūrimo būdo nėra patikslinę.

Nuosavybės teisių į nacionalizuotą ar kitaip nusavintą išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d. reguliavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, o po 1997 m. liepos 9 d. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) bei kiti teisės aktai. Pagal Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti atstatyta grąžinant nusavintą turtą ekvivalente natūra. Būtent tokio nuosavybės teisių atstatymo būdo pageidavo (ir šiuo metu pageidauja) pretendentai. Atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai; 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena. Teismas nustatė, kad nėra ginčo dėl to, jog visi pretendentai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė laiku ir tinkamai, bei dėl jų išreikštos valios atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra.

Žemesnės instancijos teismas

NŽT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimų priėmimo metu Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) buvo nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Pagal minėtą teisinį reguliavimą, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimas ir prašymas atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais yra numatytas kaip piliečio teisė, o ne pareiga (LVAT 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014). Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjai naudotis šia teise nepageidavo.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.), kuria rėmėsi atsakovas, nustatė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atsižvelgęs į minėtas įstatymo nuostatas, teismas priėjo prie išvadų, kad prašymą atkurti nuosavybės teises nagrinėjusi institucija turėjo vykdyti Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkto reikalavimus. Ši teisės norma nustatė, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiui nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos nuožiūra, jos parinktu būdu. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad ginčo atveju institucija, kurios žinioje buvo A. G. nuosavybės teisių atkūrimo byla, privalėjo iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti žemės savininko įpėdinius apie tai, kad negali atkurti nuosavybės teisių į visą žemę jų paskutiniame (be kita ko, ir vieninteliame) prašyme nurodytu būdu, bei pasiūlyti iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitus atkūrimo būdus, tačiau to nepadarė. Piliečiui neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjams nebuvo pasiūlyta iki įstatymu nustatyto termino pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai iki įstatymu nustatyto termino nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą.

Teismas akcentavo, kad byloje nustatyta, jog pretendentai Kauno miesto valdybai 1991–1992 metais pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises, aiškiai nurodydami nuosavybės teisių atkūrino būdą – grąžinti turtą ekvivalentine natūra (t. y. lygiaverčiu žemės sklypu) ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė. Terminas – iki 2003 m. balandžio 1 d. – naikinamasis, todėl sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti priimtas pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2005 m. kovo 10 d. Nr. A8-266/2005, 2009 m. lapkričio 9 d. Nr. A525-1305/2009, 2009 m. gegužės 22 d. Nr. A146-643/2009). Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pretendentai negali būti laikomi nepareiškusiais savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Atkūrimo įstatymo nuostatos nebenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentine natūra, kuris buvo numatytas iki 1997 metų galiojusiame Atstatymo įstatyme, piliečiai šio įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o kadangi jie tokia teise nepasinaudojo, NŽT turėjo pagrindą priimti ginčijamus sprendimus. Pasisakydamas dėl šių atsakovo teiginių, teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, nurodė, kad prašymai, kuriuose buvo aiškiai išreikšta valia dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo (ekvivalentine natūra) ir kuri iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pakeista, atsakovui turėjo būti pagrindas spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Atkūrimo įstatymą į tą dalį žemės, į kurią nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos. Atkūrimo įstatymo numatyti nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės atitinka Atstatymo įstatymo numatytus nuosavybės teisių į miesto žemę atstatymo būdus (ekvivalentine natūra – lygiaverčiu sklypu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-590/2014 suformuluota taisyklė, kad vien teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu) ar už jį atlyginama, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi. Esant minėtam teisinių santykių reglamentavimui, nagrinėjamoje byloje teismas atsakovo argumentus esą ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo nuosavybės teisių atkūrimo būdo - ekvivalentine natūra, vertino kaip nepagrįstus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais. Asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Šalies argumentai

Pareiškėjai savo prašymuose, pateiktuose iki 2003 m. balandžio 1 d., pasirinkto atlyginimo už žemę būdo (ekvivalentine natūra, t. y. lygiaverčiu žemės sklypu) nėra atsisakę ar pakeitę. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovas, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimo procesą, esant pretendentų prašymuose konkrečiai bei aiškiai išreikštai ir nuo prašymų padavimo momento nekitusiai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nesiūlė pareiškėjams keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdo kitu, nenurodė, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, nepaaiškino dėl galimybės gauti lygiavertį žemės plotą. Į bylą nepateikti įrodymai, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą nuosavybės dalį pagal Atkūrimo įstatymo 2, 5, 16, 21 straipsnių nuostatas pretendentų pasirinktu būdu – lygiaverčiu žemės sklypu – nėra galimas. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatavo, kad pagal byloje esančius įrodymus atsakovas neturėjo teisinio pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatų ir priimti ginčijamus 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus, kuriais už atitinkamas žemės dalis atlyginta pinigais, todėl teismas nusprendė panaikinti šiuos atsakovo sprendimus, kuriais nepagrįstai ir neteisėtai užkertamas kelias teisei atkurti nuosavybės teises pageidaujamu būdu, taip neužtikrinant žemės grąžinimo bei paneigiant pareiškėjų teisėtus interesus (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pareiškėjai taip pat prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. turėtą iki nacionalizacijos žemę klausimą ir priimti naują sprendimą. Teismas pažymėjo, kad toks įpareigojimas susijęs tik su ta žemės dalimi, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais. Tokio pobūdžio bei apimties pareiškėjų reikalavimą dėl įpareigojimo nustatymo atsakovui teismas pripažino pagrįstu ir jį patenkino. Be to, teismas pažymėjo, kad institucijai, kuriai suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes negali būti suvaržytos galimybės, esant pagrindui, derinti atitinkamus atlyginimo už išlikusį nekilnojamąjį turtą būdus.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 122–125) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1.Teismas nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir pritaikė materialines ir procesines teisės normas. Tapatindamas sąvokas „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“, teismas nepagrįstai sutapatino du nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Teismas nustatė, kad visiems, pretendentams išskyrus A. A. G., buvo atkurtos nuosavybės teisės suteikiant po naują žemės sklypą. Manytina, kad tai patenka į sąvoką „ekvivalentine natūra“, todėl laikytina, kad nuosavybės teisės šiuo būdu buvo atkurtos. Suteikiant naują žemės sklypą kompensuojamas turėto žemės sklypo plotas, o ne suteikiamas turėto žemės sklypo vertės naujas žemės sklypas. Lygiavertis žemės sklypas suteikiamas duodant piliečiams išvadas gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, kai yra apskaičiuojama turėtos žemės vertė ir pilietis pagal išvadą turi teisę gauti tos vertės žemės sklypą. Naujų žemės sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn sąlygos ir tvarka numatyta Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos V skirsnio 34-38 punktuose. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktu, piliečiui gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn ne daugiau kaip vienas lygiavertis to paties savininko turėtai žemei naujas žemės sklypas. Visi pretendentai į A. G. valdytą žemę nėra pakeitę valios dėl atkūrimo būdo ir visi, išskyrus A. A. G., yra gavę po vieną naują žemės sklypą. Teismo išvada, esą Nacionalinė žemės tarnyba netinkamai taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas, yra nepagrįsta.

2. Atkūrimo įstatymas (įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d.) nenumato tų nekilnojamojo turto grąžinimo būdų, kurie buvo numatyti pagal Atstatymo įstatymą. Todėl piliečiai, kurie buvo pareiškę valią, kad jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos Atstatymo įstatyme numatytais būdais, privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo, o tie, kurie nebuvo pareiškę valios dėl atkūrimo būdo, ją pareikšti. Pareiškėjai iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) valios dėl atkūrimo būdo netikslino, valios gauti lygiavertį žemės plotą kaimo vietovėje nepareiškė, todėl NŽT, remdamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimais turėjo teisę pretendentams į A. G. žemę atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais

3. Teismas sprendime nenurodė kokias teisės aktų nuostatas pažeidė NŽT, priimdama 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus, taip pat nenurodė jokių ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų administracinių aktų panaikinimui.

Šalies argumentai

Pareiškėjai M. B., D. M., Z. J., K. G., R. S. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 130–135) pareiškėjai nurodė šiuos nesutikimo su atsakovo apeliaciniu skundu argumentus:

1.Pirmosios instancijos teismas sąvokų „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ turinį ir paskirtį aiškino teisingai. Bylos duomenys patvirtina, kad ekvivalentine natūra nuosavybės teisės pareiškėjams buvo atkurtos tik iš dalies ir ne visiems. Pareiškėjai pažymi, kad atkuriant nuosavybės teises į skunde nurodytus plotus, juos tenkintų ir žemės suteikimas kaime.

2. Atsakovas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo iš esmės pakeitė savo poziciją ir šiuo metu tvirtina tas aplinkybes, kurių teisme nebuvo nurodęs. NŽT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus motyvavo ne tuo, kad pretendentų valia atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra yra įvykdyta, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o tuo, kad šiuo metu galiojantis Atkūrimo įstatymas nenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentine natūra.

3. Pagal Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti atstatyta grąžinant nusavintą turtą ekvivalente natūra. Būtent tokio nuosavybės teisių atstatymo būdo pageidavo ir šiuo metu pageidauja pareiškėjai. Pareiškėjai akcentuoja, kad visi pretendentai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. žemę padavė laiku ir tinkamai, juose pareiškė valią atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra ir šios valios nekeitė. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti priimti pagal paskutiniuose (vieninteliuose) pretendentų prašymuose nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Teismas, priešingai nė teigiama apeliaciniame skunde, nurodė, kad skundžiami NŽT sprendimai savo turiniu prieštarauja teismo išvardytoms Atkūrimo įstatymo normoms (ABTĮ 89 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr.XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjai nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė nesutikdami su Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimais Nr. 8S-(14.8.3.)-438, Nr. 8S-(14.8.3.)-439, Nr. 8S-(14.8.3.)-440, Nr. 8S-(14.8.3.)-441, Nr. 8S-(14.8.3.)-442, kuriais atkuriant pretendentų J. G. (mirusios 1999 m. lapkričio 17 d. vardu), D. M., M. B., A. A. G. (mirusio 1992 m. balandžio 8 d. vardu) ir Z. J. nuosavybės teises į buvusio savininko A. G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise Eigulių I kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje, valdytos žemės (2,6773 ha), priskirtos nustatyta tvarka Kauno miestui iki 1995 m. birželio 1 d., jiems tenkančias dalis, priskirtas valstybės išperkamai žemei, buvo parinktas atlyginimo būdas – pinigais.

Pareiškėjai prašė teismo panaikinti NŽT Sprendimus Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr. 441, Nr. 442 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymus atkurti nuosavybės teises ir priimti naujus sprendimus. Šioje byloje iškeltu administraciniu ginču pareiškėjai siekia, kad atkuriant nuosavybės teises į šiuose sprendimuose nurodytas žemės savininko turėtos žemės dalis būtų suteikti atitinkami lygiaverčiai žemės sklypai.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris pareiškėjų skundą patenkino, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Skundžiamuose NŽT Sprendimuose Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr. 441, Nr. 442 nurodyta, kad nuosavybės teisės atkurtos į buvusio savininko A. G. žemę, tačiau Nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr.1771 (toliau - ir NTAB Nr.1771) dokumentuose ginčui aktualios žemės savininko, mirusio 1985 rugsėjo 4 d., pavardė rašoma nevienodai (G., G.). Teisėjų kolegija atkreipdama į tai dėmesį toliau šios nutarties tekste buvusio žemės savininko pavardę rašo su raide „e“ – G., t.y. kaip nurodyta ginčijamuose nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sprendimuose ir buvusio žemės savininko mirties liudijime.

Pareiškėjos D. M., M. B. ir Z. J. (2016 m. sausio 4 d. mirė, jos procesinių teisių perėmėjas šioje byloje K. J.) NŽT sprendimus Nr. Nr. 439, Nr. 440, Nr. 442 apskundė kaip mirusio žemės savininko A. G. vaikai, patys 1991 m. gruodžio 3 d. padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusią savo tėvo žemę, juose nurodydami, kad savininko turėtoji žemė šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune. Pareiškėjai K. G. (2015 m. birželio 16 d. mirė, jo procesinių teisių perėmėja šioje byloje L. G.) ir R. S. NŽT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus Nr. 438, Nr. 441 ginčija kaip pretendentų į to paties savininko tą pačią žemę A. A. G. (mirusio žemės savininko vaiko) ir J. G. (mirusio žemės savininko sutuoktinės), 1992 m. pradžioje padavusių prašymus iki įstatymu nustatyto termino ir po to mirusių (J. G. mirė 1999 m.lapkričio 17 d., A. A. G. mirė 1992 m. balandžio 8 d.), įpėdiniai. Iš NTAB Nr.1771 dokumentų nustatyta, kad visi pirmiau minėti pretendentai savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. žemę pareiškė užpildydami Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 (įsigaliojo nuo 1991 m. rugsėjo 30 d.), kuriuo buvo patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teises padavimo tvarka, patvirtintas prašymų atstatyti nuosavybės teises formas (1 priedas). Į minėtu teisės aktu patvirtintas prašymų atstatyti nuosavybės teises formas (blankus) įrašyti visi tuo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje numatyti nuosavybės atstatymo būdai (natūra; ekvivalentine natūra; vienkartinėmis valstybės išmokomis) pasiūlant prašymo pateikėjui išbraukti jam nereikalingą nuosavybės atstatymo būdą. Visi pretendentai savo prašymuose nurodė, kad prašo grąžinti išlikusį A. G. nekilnojamąjį turtą (žemę) ekvivalentine natūra, t.y. aiškiai išbraukė visus kitus nuosavybės grąžinimo būdus palikdami vienintelį būdą – ekvivalentine natūra.

Atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų.

Byloje tarp šalių nėra ginčo tais aspektas, kad visi prašymus padavę pretendentai Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme turi teisę atkurti nuosavybės teises į atitinkamas jiems tenkančias buvusio savininko žemės, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestui nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, dalis ir prašymus atkurti nuosavybės teises, giminystės ryšį su savininku bei nuosavybę patvirtinančius dokumentus padavė iki įstatymų nustatytų terminų.

Byloje nustatyta, kad pretendentų 1991-1992 m. pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo nebuvo išnagrinėti. Iš NTAB Nr.1771 dokumentų nustatyta, kad piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nagrinėti įgaliota valstybės institucija iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo (1997 m. liepos 9 d.) atliko vienintelį veiksmą - 1996 m. spalio 8 d. prašymus padavusių pretendentų atžvilgiu surašė pažymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“, kuriose nurodė, kad pretendentams į A. G. 2,6773 ha žemę, kuri yra užstatyta, t.y. J. G. (Pažyma Nr.5512), A. A. G. (Pažyma Nr.5513), D. M. (Pažyma Nr.5514), Z. J. (Pažyma Nr.5516), M. B. (Pažyma Nr.5517), pagal jų pateiktus prašymus ir dokumentus siūloma atstatyti nuosavybės teises (į 1/6 dalį kiekvienam) perduodant neatlygintinai kiekvienam pretendentui nuosavybėn po naują iki 2000 kv.m žemės sklypą individualiai statybai. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, pretendentų į A. G. žemę prašymai, paduoti nustatytais terminais pagal Atkūrimo įstatymą ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo (1997 m. liepos 9 d.), turėjo būti išnagrinėti ir sprendimai dėl jų priimti laikantis Atkūrimo įstatymo nuostatų.

Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1,2,3,4 punktuose nurodytas pilietis, kuris nustatytu laiku buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, mirė (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti turto savininko, kuris yra miręs, sutuoktinis ir vaikai), nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi mirusių pretendentų J. G., A. A. G. ir Z. J. įpėdinių teisės nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. G. žemę procese yra tos pačios kaip ir šios teisės mirusių turėtojų, padavusių iki įstatymu nustatyto termino prašymus atkurti nuosavybės teises.

Sprendžiant pagal Atkūrimo įstatymą pretendentų į savininko A. G. žemę prašymus atkurti nuosavybės teises yra aktualios šio įstatymo normos, kurios nustato nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę taisykles, nes A. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi žemė iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestui nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. žemę natūra aspektas šioje byloje nėra aktualus, nes pretendentai savo 1991-1992 m. prašymuose žemės grąžinimo natūra neprašė (savo prašymuose šį nuosavybės grąžinimo būdą išbraukė), o prašė atstatyti nuosavybės teisę šių prašymų padavimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 1 punkte numatytu būdu – ekvivalentine natūra. Be to, pagal NTAB Nr.1771 duomenis žemės grąžinimas natūra (savininko turėtos žemės vietoje) nebūtų galimas, nes buvusio savininko turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra.

Byloje nustatyta, kad atsakovas pretendentų į savininko A. G. žemę J. G., M. B. Z. J. ir D. M. pateiktus 1991–1992 m. prašymus išsprendė dviem etapais (2011 ir 2014 metais), o A. A. G. prašymą išsprendė vienu šioje byloje skundžiamu 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr.441. NŽT Kauno miesto skyrius 2011 m.sausio 31 d. sprendimais Nr.8S-(14.8.3)-26,Nr.8S-(14.8.3)-28, Nr.8S-(14.8.3)-29, Nr.8S-(14.8.3)-30 (toliau – ir NŽT skyriaus 2011 m.sausio 31 d. sprendimai Nr.26, Nr.28, Nr.29, Nr.30) atkūrė Z. J., D. M., M. B., J. G. (mirusiosios vardu) nuosavybės teises į atitinkamas A. G. žemės dalis, perduodamas neatlygintinai nuosavybėn po naują žemės sklypą Kaune pagal teritorijos prie (duomenys neskelbtini) (buvęs pietinis lankstas) ir (duomenys neskelbtini) detalųjį planą (Sprendimų Nr.26, Nr.28, Nr.29,Nr.30 1 punktai), šių sprendimų 4 punktuose nurodydamas, kad į atitinkamas (konkrečiai išvardytas) joms tenkančias žemės valdos dalis nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Pagal NTAB Nr.1771 dokumentus Sprendimai Nr.26, Nr.28, Nr.29, Nr.30 priimti 2011 m.sausio 31 d., o ne 2010 m. sausio 31 d., kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime (NTAB Nr.1771 1 dalies 209, 217, 221, 225 l.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendime nurodant Sprendimų Nr.26, Nr.28, Nr.29, Nr.30 priėmimo datą yra rašymo apsirikimas, kuris neturėjo jokios įtakos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Minėtais individuliais administraciniais aktais pretendentėms buvo perduoti neatlygintinai nuosavybėn nauji atitinkamo ploto žemės sklypai Kauno mieste: Z. J. (Sprendimas Nr.26) - 0,0903 ha (nurodant, kad į 0,1429 ha nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau), D. M. (Sprendimas Nr.28) - į 0,0895 ha (nurodant, kad į 0,1436 ha nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau), M. B. – (Sprendimas Nr.29) - į 0,0900 ha (nurodant, kad į 0,3562 ha nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau), J. G. (mirusiosios vardu (Sprendimas Nr.30) - į 0,0903 ha (nurodant, kad į 0,3560 ha nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau). Ginčų teisme dėl šių individualių administracinių aktų nekilo. NŽT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimais Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr.442 atkūrė minėtiems pretendentams nuosavybės teises į 2011 m.sausio 31 d. Sprendimų Nr.26, Nr.28, Nr.29, Nr.30 4 punktuose nurodytas neatkurtos nuosavybės dalis, t.y. Z. J. – į 0,1429 ha (Sprendimas Nr.442), D. M. - į 0,1436 ha (Sprendimas Nr.439), M. B. - į 0,3562 ha (Sprendimas Nr.440) J. G. (mirusiosios vardu) – į 0,3560 ha - į 0,0903 ha (Sprendimas Nr.438) už minėtą žemę atlyginant pinigais. 2014 m. rugsėjo 16 d. Sprendimu Nr.441 atsakovas atkūrė nuosavybės teises A. A. G. (mirusiojo vardu) į visą jam tenkančią savininko žemės dalį - 0,3262 ha, atlygindamas už ją pinigais.

Atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 5 straipsnio, kuris reglamentuoja nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo tvarką ir sąlygas, 2 dalyje numatyti būdai, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Šis įstatymo straipsnis buvo keistas keletą kartų. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo IX-832 redakcija) nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, nebesiejamas su sąlyga buvusios nuosavybės vietoje turėti nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ir naudotis prie jų esančiu teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypu. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha <...>, Kaune, <...>. Šių perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naudojamų žemės sklypų plotu yra atitinkamai mažinama grąžinamos natūra ar išperkamos žemės plotas; 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuojama vidutinė Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes yra aktualus Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdas.

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis - 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <...>, Kaune, <...>. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalį jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šis Atkūrimo įstatymu nustatytas teisinis atsakovui priimant skundžiamus sprendimus nebuvo pasikeitęs.

Pagal Atkūrimo įstatymo pirmojoje redakcijoje (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr.VIII-359) pateiktą ir iki šiol galiojančią šio įstatymo prasme vartojamą sąvoką naujas žemės sklypas mieste – žemės sklypas, skiriamas individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms (Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Pažymėtina, kad NŽT priimant 2011 m.sausio 31 d. sprendimus Nr.26, Nr.28, Nr.29,Nr.30 galiojusi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymas Nr.X-907), tiek priimant NŽT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr.441, Nr.442 galiojusi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies redakcija (2013 m. birželio 27 d. įstatymas Nr.XII-420) numatė iš esmės analogišką teisinį reguliavimą. Analogišką reguliavimą nustatė ir Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis dėl piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo dydžio bei 5 dalis dėl atlyginimo už likusį žemės sklypo plotą.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl pretendentų valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę būdo vertinimo, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams dėl pretendentų 1991-1992 m.prašymuose išreikštos valios „ekvivalentine natūra“, kuri buvo pareikšta pagal prašymų padavimo metu galiojusiame Atstatymo įstatyme vartojamas sąvokas nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būdams įvardyti, vertinimo Atkūrimo įstatyme vartojamų sąvokų kontekste.

Atsakovas apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, akcentuoja, kad Atkūrimo įstatymas nenumato nuosavybės teisių atkūrimo būdo – ekvivalentine natūra. Taip pavadinto nuosavybės teisių atkūrimo būdo (kaip ir Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje nurodyto išpirkimo būdo - tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra)) Atkūrimo įstatyme iš tiesų nėra, tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Atkūrimo įstatymas įtvirtina tęstinį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, grindžiamą Atstatymo įstatymu (Atstatymo įstatymo preambulė ir 21 straipsnio 1 dalis) ir šiuose įstatymuose vartojamos sąvokos nuosavybės teisių atkūrimo būdams (taip pat ir atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdams) apibrėžti turi būti aiškinamos atsižvelgiant į minėtais įstatymais nustatyto teisinio reguliavimo tęstinumą, teisės normų turinį, jų prasmę, paskirtį, atitinkamų sąvokų pavartojimo kontekstą, o ne vien tik pagal atitinkamų teisės normų nuostatų (sąvokų) lingvistinę išraišką.

Pretendentų prašymų atkurti nuosavybės teises į A. G. žemę padavimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr.I-1454 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma šiais būdais: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Vėlesnės įstatymo redakcijos (1993 m. sausio 12 d. įstatymo Nr.I-44 redakcija) Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas numatė nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo būdą – grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra.

Atstatymo įstatymo 5 straipsnis (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr.I-1454 redakcija), reglamentavęs teisės į miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose esančią žemę atstatymo sąlygas ir tvarką, nustatė, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, esančią miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose atstatoma šia tvarka: 1) tais atvejais, kai žemės sklypas buvo miesto ar miestelio ribose – suteikiant neatlygintinai toje pačioje gyvenamojoje vietovėje Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai; 2) tais atvejais, kai buvusio žemės savininko žemės sklypas buvo priskirtas miestų ar miesto tipo gyvenviečių teritorijoms – suteikiant neatlygintinai Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai tuose miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, kurių teritorijai priskirta turėtoji žemė; 3) tais atvejais, kai šio straipsnio 2 straipsnyje nurodytieji asmenys turi gyvenamuosius namus žemės sklype, priklausiusiame jiems nuosavybės teise ir faktiškai juo naudojasi (pagal inventorinių bylų duomenis), tai nuosavybės teisė atstatoma į šį sklypą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha <...>,Kaune, <...>. Aptariamos Atstatymo įstatymo redakcijos 16 straipsnis, reglamentavęs išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimą, nustatė, kad valstybė, esant šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokos arba išdavimą akcijų; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo.

Atstatymo įstatymo raidoje šio įstatymo 5 straipsnis (redakcija, galiojusi iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo) nustatė, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemę, šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atstatoma šia tvarka:1) asmenims, norintiems susigrąžinti turėtą žemės ūkio paskirties žemę ekvivalentine natūra, ji suteikiama kaimo vietovėje iš laisvos valstybinio žemės fondo žemės šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka; 2) kitiems asmenims, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn (išskyrus Neringos miestą) kiekvienam pretendentui jo naudojamą mieste žemės sklypą, pagal tai vietovei parengtus teritorinio planavimo dokumentus nenumatytą panaudoti miesto ūkio ar visuomenės poreikiams bei individualiai statybai, arba suteikiant neatlygintinai nuosavybėn kiekvienam pretendentui naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba šių asmenų pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus). Aptariamos įstatymo redakcijos 5 straipsnis nustatė, kad kai mieste ar šiam miestui Vyriausybės nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje nėra pakankamai žemės, galimos suteikti individualiai statybai bei kitai paskirčiai, turėta žemė arba, kai suteikiamos neatlygintinai žemės plotas yra mažesnis už turėtą žemės plotą, negrąžinta žemės sklypo dalis iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytais išpirkimo būdais, išskyrus kompensavimą pinigais. Iki Atkūrimo įstatymo galiojusios redakcijos Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas numatė išlikusio nekilnojamojo turto (išskyrus gyvenamuosius namus ir butus) būdą - tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra).

Iš minėtos Atstatymo įstatymo raidos matyti, kad įstatymų leidėjas nuosavybės grąžinimo būdui apibūdinti skirtus žodžius iš „ekvivalentine natūra“ pakeitė į „lygiaverte natūra“, o 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdas redakcine prasme buvo apibrėžiamas vienodai. Pastebėtina, kad šioje įstatymo normoje vartojami žodžiai „ekvivalentine natūra“ nurodyti skliausteliuose, t.y. kaip turintys tą pačią prasme kaip ir prieš tai nurodyti žodžiai - turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai.

Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje buvo nurodyti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo būdai į visų rūšių nekilnojamąjį turtą, po to nurodyti atitinkamuose įstatymo straipsniuose pagal nekilnojamojo turto rūšis. Atkūrimo įstatymo teisinė konstrukcija šia prasme yra tokia, kad nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąją turtą nurodyti tik atskiruose straipsniuose nustatant atkūrimo sąlygas ir tvarką į atitinkamas nekilnojamojo turto rūšis (4,5,6,6,7,8 straipsniai), o dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nurodyti atskirai pagal kaimo vietovėje esančią žemę (4 straipsnis) ir miesto žemę (5 straipsnis).

Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas („ekvivalentine natūra“, „lygiaverte natūra“) ir šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas nuosavybės teisių atstatymo į miesto žemę būdas „suteikiant nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai bei kitai paskirčiai“ pagal turinį ir paskirtį iš esmės atitinka Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdą - perdavimas neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naujo žemės sklypo (pagal Vyriausybės patvirtintus dydžius ir sąlygas dėl tokių sklypų suteikimo išvardytuose miestuose), o Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas „tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra)“ pagal turinį ir prasmę iš esmės atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytus atlyginimo būdus lygiaverčiu nekilnojamuoju turtu, kuriuo šioje įstatymo normoje nustatytomis sąlygomis gali būti atlyginama už miesto teritorijoje turėtą žemę (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1,4 p.) laikantis turto lygiavertiškumo principo (Atkūrimo įstatymo 16 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlyginama, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-868-261/2015, 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-590/2014 ir kt.). Panašus iš esmės sąvokos „ekvivalentine natūra“ aiškinimas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies kontekste pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ( LAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-435/2011). Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemę ekvivalentine natūra – tai neatlygintinas naujo žemės sklypo perdavimas piliečio nuosavybėm už iki nacionalizacijos turėtą sklypą.

Pretendentų 1991-1992 m. prašymuose atkurti nuosavybės teises į A. G. žemę išreikšta valia „ekvivalentine natūra“ yra aiški ir nėra pagrindo ją interpretuoti kaip nors kitaip, išskyrus tai, kad pretendentai prašė grąžinti savininko nekilnojamąjį turtą (žemę) ne toje vietoje, kurioje buvo savininko žemėvalda iki nacionalizacijos, o atlyginti už ją lygiaverčiais žemės sklypais kitoje vietoje.

Byloje nustatyta, kad atsakovas pagal minėtus pretendentų prašymus 2011 m.sausio 31 d. sprendimais Nr.26, Nr.28, Nr.29, Nr.30 pretendentams Z. J., D. M., M. B., J. G. (mirusiosios vardu) atkūrė nuosavybės teises į atitinkamas savininko A. G. žemės dalis, taikydamas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn po naują žemės sklypą Kauno mieste, tačiau perduotų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypai yra atitinkamai mažesni už 0,2 ha ir mažesni už kiekvienam pretendentui tenkančias ir neperleistas kitiems asmenims savininko žemės dalis, todėl už likusį žemės plotą (kiekvienam pretendentui tenkančias ir neperleistas kitiems asmenims dalis) valstybė pretendentams turi atlyginti pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Minėti pretendentai bei jų įpėdiniai nesutinka su tuo, kad atsakovas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimais Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr.441, Nr.442, taikydamas tuo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, nutarė atlyginti pinigais. Taigi dėl šių pretendentų yra aktualus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio ir 21 straipsnio nuostatų taikymas.

Dėl pretendento A. A. G. pažymėtina, kad šio asmens prašymo, išsprendimas skiriasi nuo kitų pretendentų į A. G. žemę analogiškų prašymų išsprendimo, nes atsakovas šiam pretendentui (mirusiojo vardu), skirtingai nė kitiems pretendentams 1991-1992 m. prašymuose pareiškusiems valią atstatyti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, netaikė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir neperdavė neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo Kauno mieste. Atsakovas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr.441 atkūrė nuosavybės teises A. A. G. (mirusiojo vardu) į jam tenkančią savininko žemės dalį (0,3262) ha už visą jam tenkančią žemę, kuri yra valstybės išperkama, atlygindamas pinigais. NTAB Nr.1771 yra duomenų apie tai, kad Kauno miesto žemėtvarkos skyrius šį pretendentą, kaip ir kitus pretendentus į A. G. žemę, buvo įrašęs į sąrašą piliečių, kuriems perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas, pagal prašymo padavimo datą. Pavyzdžiui, Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. vasario 14 d. rašte Nr.S1-1191(1.10) A. A. G. įpėdinei nurodyta, kad šis pretendentas sąraše įrašytas eil. Nr.1073. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas A. A. G. įpėdiniams pasiūlė naują žemė sklypą mieste, o šio pretendento įpėdiniai atsisakė. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija dėl šio pretendento atskirai pažymi, kad atsakovo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr.441, kuriuo A. A. G. (mirusiojo vardu) atkurtos nuosavybės teisės į visą jam tenkančią žemę pinigais, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, nes neatitinka jo prašyme pareikštos valios dėl nuosavybė teisių atkūrimo būdo, kurios pretendentas nepakeitė. Pagal byloje esančius įrodymus atsakovui Atkūrimo įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo kontekste nebuvo teisėto pagrindo neperduoti šiam pretendentui (jo įpėdiniams) neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės Kauno mieste.

Pagal EŽTT jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas, priimdamas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr. 441, Nr. 442, šiuo konkrečiu atveju nepagrįstai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.), todėl šiuo klausimu iš naujo plačiau nepasisako, tuo labiau, kad atsakovas apeliaciniame skunde šiuo aspektu pakartojo savo argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą (ABTĮ 57 str.6 d.) bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste (Atkūrimo įstatymo 21 str.4 d., Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 p.) pagrįstai akcentavo, kad atsakovas privalėjo informuoti pretendentus (mirusių pretendentų įpėdinius) apie tai, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. jie gali pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nes sprendimai dėl pretendentų prašymų atkurti nuosavybės teises buvo neišspręsti nuo 1991-1992 metų. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis iki 2003 m. kovo 1 d. raštu pasiūlė pretendentams pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir neinformavo, kad dėl atitinkamų aplinkybių negali atkurti nuosavybės teisių jų prašymuose nurodytu būdu. NTAB Nr.1771 yra duomenys apie tai, kad atsakovas 2003 metais informavo pretendentus tik apie tai, kad 2003 m. gruodžio 31 d. baigiasi nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas. Teismas minėto teisinio reguliavimo kontekste priėjo prie pagrįstų ir teisingų išvadų, kad atsakovas, kuris nuo 1991-1992 m. turėjo neišspręstus pretendentų prašymus, kuriuose buvo aiškiai išreikšta jų valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, iki 2003 m. kovo 1 d. neįvykdė minėtos pareigos, šio ginčo atveju nepagrįstai ir neteisėtai bando pretendentus į A. G. žemę priskirti asmenims, kurie iki įstatymu nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tokiu būdu bandydamas pasiteisinti kodėl Sprendimais Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr.441, Nr.442 parinko atlyginimo būdą – pinigais.

Dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą lygiaverčiu nekilnojamuoju turto yra aktualus ne tik apelianto nurodytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas, bet ir šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas (redakcija iki 2014 m. lapkričio 1 d.) nustatė, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, tačiau už miesto teritorijoje esančią žemę mišku neatlyginama. 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymu Nr.XII-1150 (įsigaliojo 2014 m. lapkričio 1 d.) šis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas buvo pakeistas panaikinant minėtą ribojimą dėl atlyginimo už miesto žemę ir nustatant, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė atlygina perduodama lygiaverčio žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Su šiuo įstatymo pakeitimu susijęs tuo pačiu įstatymu (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymas Nr.XII-1150) atliktas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimas, papildant šį straipsnį nauja 4 dalimi, numatančia galimybę piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka. Šiam valios pareiškimui buvo nustatytas terminas – iki 2015 m. kovo 1 d. Pareiškėjai dėl atsakovo Sprendimų Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr. 441, Nr. 442 panaikinimo kreipėsi į teismą 2014 m. spalio 31 d. (b.l.6), t.y. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr.XII-1150 įsigaliojimo. Pareiškėjams apskundus minėtus sprendimus jie laikytini neįvykdytais, tačiau kilus dėl šių sprendimų ginčui teisme, atsakovas neturėjo galimybės pakeisti priimtus sprendimus administracine tvarka, nebent pareiškėjai būtų teisme atsisakę skundo. NTAB Nr.1771 yra duomenys, kad prasidėjus šioje byloje teisminiam procesui, atsakovas 2014 m. lapkričio 4 d. raštais informavo pretendentus bei mirusių pretendentų įpėdinius apie minėtą Atkūrimo įstatymo pasikeitimą ir galimybę prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (NTAB Nr.1771 1 dalies 338-343, 346-347, 350-353). Pareiškėjai pasiliko prie savo teisių gynimo būdo, prašydami teismo panaikinti Sprendimus Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr. 441, Nr. 442. Atsižvelgdama į šios individualios bylos aplinkybes, kad pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. žemę procedūros pagal 1991-1992 metais pateiktus prašymus atsakovas neužbaigė itin ilgai, o priimtus 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimus Nr. 438, Nr. 439, Nr. 440, Nr.441, Nr.442 pirmosios instancijos teismas panaikino pagrįstai ir teisėtai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisingumo ir protingumo principams neprieštarautų grįžimas prie šio teisminio ginčo procese atsakovo 2014 m. lapkričio 4 d. raštuose (iki 2015 m. kovo 1 d.) išdėstytos pozicijos (pasiūlymų) atlyginti pretendentams (jų įpėdiniams) už valstybės išperkamą žemę Kauno mieste (t.y. į ginčo sprendimuose, kuriuos teismas panaikino, nurodytus plotus) lygiaverčiu miško plotu kaime, t.y. pagal Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr.XII-1150 redakcija). Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės pagrįstai pažymėjo, kad teismas nevaržo atsakovo teisių derinti atlyginimo už išlikusį nekilnojamąjį turtą būdus. Šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atsakovas pretendento A. A. G. atžvilgiu nepagrįstai netaikė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto numatyto nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdo. Taigi šio pretendento atžvilgiu pirmiausia turi būti išspręsta dėl šios įstatymo normos taikymo ir tik po to dėl Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies normų taikymo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasDalia Višinskienė