Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. A. ieškinį atsakovei D. Ž. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. M. (V. M.).

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Kadangi ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus negaliojimo pagrindas, argumentai, susiję su absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimu, bus nurodyti tolesnėse nutarties dalyse.

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

7. Byloje nustatytos tokios toliau nurodomos aplinkybės. 1996 m. gegužės 21 d. atsakovė D. Ž. pasirašė skolos raštelį (pavadintas sutartimi), jame nurodyta, jog atsakovė pasiskolino iš M. D. M. 510 JAV dolerių, įsipareigojo sumą grąžinti per pusę metų. 1997 m. sausio 13 d. atsakovė su M. D. M. sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė pasiskolino iš D. M. 515 JAV dolerių, įsipareigojo šią sumą grąžinti 1997 m. vasario 13 d. Toje pačioje sutartyje nurodyta, jog atsakovė pasiskolino iš D. M. 1 580 JAV dolerių. M. D. M. mirė (duomenys neskelbtini). Ieškovė yra palikėjos M. D. M. ir trečiojo asmens V. M. dukra. Iš 2017 m. rugpjūčio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo nustatyta, jog palikimą po M. D. M. mirties priėmė trečiasis asmuo V. M. ir ieškovė L. A., kuri paveldėjo ¾ palikimą sudarančio turto. Paveldimą turtą, dėl kurio išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, sudarė ½ transporto priemonės, ½ dalis piniginių lėšų banko sąskaitose ir ½ dalis taupymo lakštų. Trečiasis asmuo V. M. 1998 m. sausio 24 d. pareiškimu paprašė, jog atsakovė D. Ž. praneštų V. M., ar atsakovė grąžino M. D. M. skolą.

8. Ieškovė šioje byloje prašė priteisti iš atsakovės ieškovės paveldėtą skolos dalį, nurodė, jog atsakovė skolos negrąžino. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, laikėsi pozicijos, jog skolą grąžino, taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, jog visos skolos prievolės buvo terminuotos, o ieškovė ieškinį pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą. Jį grindžia iš esmės tuo, jog teismas neteisingai traktavo ieškinio senaties termino eigos pradžią bent jau dėl 1 580 JAV dolerių sumos, nes šios sumos grąžinimo terminas nebuvo nustatytas, todėl paskolos davėja turėjo teisę pareikalauti grąžinti šią paskolą bet kuriuo momentu. Tik nuo pareikalavimo momento gali būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Be to, ieškovės teigimu, ieškinio senaties terminas nepraleistas ir dėl kitų paskolintų sumų, nes, sistemiškai aiškinant susidariusią situaciją, kadangi dvi pirmosios paskolos sumos nebuvo grąžintos, tikėtina, kad šalys, ant 1997 m. sausio 13 d. dienos sutarties originalo pasirašydamos susitarimą dėl trečiosios paskolos sumos, susitarė dėl visos skolos grąžinimo nenustatydamos termino. Todėl dėl visų pasiskolintų sumų 10 metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo pareikalavimo grąžinti skolas momento.

9. Atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentų turinį, svarbu įvertinti, ar pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties termino pradžios dėl 1 580 JAV dolerių sumos prievolės teisingos.

10. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnis įtvirtina 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino pradžios taisykles, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Tokia teisė atsiranda tada, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Tačiau šią aplinkybę asmuo turi įrodyti.

11. Pagal ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 86 straipsnį, ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Išimtis iš šios taisyklės, taip pat pagrindus, kuriais ieškininės senaties terminų eigą sustabdoma ir nutraukiama, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Bendrasis ieškinio senaties terminas pagal 1964 m. Civilinį kodeksą buvo trys metai (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis). Taigi tiek ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK, tiek nuo 2001 m. galiojančio Civilinio kodekso normos ieškinio senaties termino pradžią sieja su momentu, kuriuo asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

12. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013; 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020 ir kt.). Pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį ir momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

13. Kaip nustatyta iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovė 1996 m. gegužės 21 d. pasirašė skolos raštelį, kuriuo patvirtino, jog pasiskolino iš palikėjos 510 JAV dolerių (ieškinio parengimo dieną tai sudarė 429,18 Eur pagal Lietuvos banko oficialų euro ir dolerio kursą), skolą įsipareigojo grąžinti per 6 mėnesius. Taigi prievolės įvykdymo terminas pagal šį skolos raštelį suėjo 1996 m. lapkričio 21 d. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog, atsižvelgiant į tą faktą, kad aptariamame skolos raštelyje be atsakovės pasirašė ir ieškovė, ieškovės argumentai, jog apie galbūt pažeistas teises sužinojo tik 2018 metais, kai rado skolos raštelius, vertintini kritiškai. Ieškovė į bylą pateikė voką ir pašto kvitą: adresatas – atsakovė, siuntimo data – sunkiai įskaitoma, galėtų būti 2018 m. rugpjūčio 8 d. Teismui duomenys apie laiško ar siuntos turinį nepateikti. Taigi šie duomenys nepagrindžia ieškovės nurodytų aplinkybių, susijusių su tuo, kada ieškovė sužinojo apie galbūt pažeistą teisę. Jokių aplinkybių ar duomenų, pagrindžiančių skolos raštelių suradimo laiką ir aplinkybes, nepateikta.

14. 1997 m. sausio 13 d. sutartyje, kurią pasirašė tiek palikėja, tiek atsakovė, nurodyta, jog atsakovė pasiskolina iš palikėjos 515 JAV dolerių (ieškinio parengimo dieną tai sudarė 433,39 Eur pagal Lietuvos banko oficialų euro ir dolerio kursą), atsakovė šią sumą įsipareigojo grąžinti 1997 m. vasario 13 d. Be to, šalys šiame dokumente atliko dar vieną įrašą, atsakovė patvirtino, jog pasiskolino iš palikėjos 1 580 JAV dolerių (ieškinio parengimo dieną tai sudarė 1 329,63 Eur pagal Lietuvos banko oficialų euro ir dolerio kursą). Atkreiptinas dėmesys, jog antrame įraše atskirai jo data nėra nurodyta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tarp šalių susiklosčiusią paskolos santykių įforminimo praktiką, tai, jog tiek 1996 m. gegužės 21 d. raštelyje, tiek 1997 m. sausio 13 d. sutartyje aiškiai įvardytos dokumentų sudarymo datos, įrašas dėl 1 580 JAV dolerių paskolos suteikimo padarytas 1997 m. sausio 13 d. sutartyje, iš esmės įrašus dėl 515 JAV dolerių ir 1 580 JAV dolerių paskolos suteikimo laiko vienu paskolos santykius įforminančiu dokumentu ir, vertindamas kompleksiškai, daro išvadą, kad susitarimas dėl 1 580 JAV dolerių paskolos suteikimo taip pat buvo sudarytas 1997 m. sausio 13 d. Atkreiptinas dėmesys, jog paskolos davėja, kuriai buvo žinomos paskolų suteikimo aplinkybės, tarp jų ir datos, yra mirusi, o ieškovės apeliacinio skundo pozicija šiuo klausimu, jog 1 580 JAV dolerių suma buvo paskolinta ne anksčiau nei birželio 1 d., neįrodyta, jos nepagrindžia jokie objektyvūs bylos duomenys. Ieškovė teigia, kad apie paskolos raštelius ir sutartį sužinojo jau po motinos mirties, taigi jos argumentai dėl 1 580 JAV dolerių paskolos suteikimo datos yra pagrįsti prielaidomis, o ne informacijos iš tiesioginio šaltinio (pavyzdžiui, palikėjos paaiškinimų) turiniu. 1997 m. sausio 13 d. sutartyje iš tiesų pateikti skaičiavimai pieštuku dėl 1 580 JAV dolerių sumos ir data prie skaičiavimų – birželio 1 d., tačiau nėra aiški šių skaičiavimų priežastis, autorius, kaip jie ir prie jų nurodyta data yra susiję su 1 580 JAV dolerių paskolos sumos suteikimo terminu. Teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovės pozicija sutarties sudarymo datos klausimu nenuosekli: ieškinyje ji teigė, jog 1 580 JAV dolerių sumą atsakovė pasiskolino tą pačią dieną kaip ir 515 JAV dolerių sumą – 1997 m. sausio 13 d.; apeliaciniame skunde jau laikosi kitokios pozicijos dėl 1 580 JAV dolerių paskolos suteikimo datos. Ieškovės teiginiams, jog 1 580 JAV dolerių suma paskolinta ne anksčiau nei birželio 1 d., prieštarauja ir atsakovės pozicija byloje – atsakovė atsiliepime į ieškinį laikėsi pozicijos, jog 1 580 JAV dolerių sumą ji grąžino būtent 1997 m. birželio 1 d.

15. Ieškovė mano, jog prievolei dėl 1 580 JAV dolerių sumos grąžinimo įvykdyti terminas nebuvo nustatytas, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimams pagal šią prievolę pareikšti turėti būti skaičiuojamas nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę momento. Tačiau, įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, padarytai sistemiškai aiškinant šalių sudaryto dokumento turinį, įvertinus tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį, sandorių sudarymo praktiką, jog, tikėtina, kad antrosios paskolos sumos grąžinimo terminas galėjo būti susietas su pirmojoje sutarties dalyje nurodytos 515 JAV dolerių paskolos sumos grąžinimo terminu. Kaip jau konstatuota, šalys paprastai nurodydavo tiek paskolos suteikimo datą, tiek grąžinimo terminą, o 1 580 JAV dolerių paskola buvo suteikta tą pačią dieną – 1997 m. sausio 13 d. – kaip ir 515 JAV dolerių paskolos suma.

16. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje susiklostė situacija, jog konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, byloje nėra žinoma, ir nėra galimybės nustatyti šio momento, remiantis subjektyviais įvykiais ir savybėmis, nukreiptais į pradinio kreditoriaus asmenį. 1964 m. CK 86 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties eigos pradžią, įtvirtinta bendroji šio termino pradžios nustatymo taisyklė, tačiau šios taisyklės išimtys nustatytos Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose (1964 m. CK 86 straipsnis; Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Ginčo materialiųjų santykių atsiradimo metu galiojusiame 1964 m. CK kitų ieškinio senaties eigos pradžios nustatymo taisyklių (išskyrus bendrąją) nėra įtvirtinta, todėl, nesant galimybės nustatyti šio termino pradžią remiantis subjektyviais kriterijais, nukreiptais į konkretų asmenį (kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą), ieškinio senaties eigos pradžios momentas nustatinėtinas remiantis objektyviais įvykiais ir savybėmis, taikant artimiausius pagal pobūdį teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso nuostatas, kuriose įtvirtintos bendrosios ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklės (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 dalis). Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 2 dalį, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui.

17. Kaip nagrinėjamu atveju nustatyta, prievolės pagal 1996 m. gegužės 21 d. skolos raštelį įvykdymo terminas pasibaigė 1996 m. lapkričio 21 d., o pagal 1997 m. sausio 13 d. sutartį – 1997 m. vasario 13 d. Pagal prievolės įvykdymo termino pabaigos metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalies nuostatas, šiame kodekse įtvirtintas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimui pagal 1996 m. lapkričio 21 d. skolos raštelį pareikšti pasibaigė 1999 m. lapkričio 22 d., pagal 1997 m. sausio 13 d. sutartį – 2000 m. vasario 24 d. Ieškinys teisme dėl skolų gražinimo pareikštas po dvidešimties metų – 2020 m. lapkričio 23 d.

18. Pažymėtina, jog universalus kreditoriaus teisių perėmimas nesudaro pagrindo byloje nustatyti kitus ieškinio senaties termino pradžios momentus ar kitaip taikyti ieškinio senatį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas.

19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog į bylą pateikti duomenys, kad 1998 m. sausio 24 d. raštu palikėjos sutuoktinis kreipėsi į atsakovę, prašydamas pateikti duomenis, ar skola pagal minėtus skolos raštelius grąžinta. Teismas padarė išvadą, jog tai rodo, kad apie galbūt pažeistą teisę galėjo būti sužinota vėliausiai 1998 m. sausio 24 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra įrodymų apie tai, ar nurodytas pareiškimas atsakovei buvo išsiųstas, taip pat dokumento originale ir jo vertime skiriasi dokumento surašymo datos, (atsižvelgiant į tai, jog dokumento originale yra nurodyta, jog jis surašytas 1918 m. sausio 24 d., akivaizdu, jog jame padaryta datos klaida), taigi šis dokumentas, kurį su ieškiniu pateikė ieškovė, iš esmės tik patvirtina trečiojo asmens V. M. poziciją, kad jam buvo žinoma apie tai, jog jo sutuoktinė paskolino atsakovei rašteliuose nurodytas sumas.

20. Apeliacinės instancijos teismas kaip visiškai nepagrįstą atmeta ieškovės argumentą, jog, kadangi dvi pirmosios paskolos sumos nebuvo grąžintos, tikėtina, kad šalys, ant 1997 m. sausio 13 d. dienos sutarties originalo pasirašydamos susitarimą dėl trečiosios paskolos sumos, susitarė dėl visos skolos grąžinimo nenustatydamos termino, todėl dėl visų pasiskolintų sumų 10 metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo pareikalavimo grąžinti skolas momento. Kaip nustatyta byloje, šalys paskolos rašteliu ir sutartimi susitarė dėl konkrečių paskolintų sumų ir jų grąžinimo datos. Nėra jokio pagrindo teigti, jog trečiuoju įrašu dėl paskolos buvo pakeistas įsipareigojimas dėl kitų dviejų paskolos sumų grąžinimo datos.

21. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog ieškinio senaties termino eiga buvo nutraukta, ieškovė to neįrodinėjo, be to, neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Taip pat byloje nėra duomenų, jog paskolos davėja aktyviais ir teisėtais veiksmais per visą ieškinio senaties laiką, taip pat pasibaigus senaties terminui, iki pat teisių perėmimo siekė atgauti paskolintus pinigus, o skolininkė skolą pripažino ir žadėjo ją grąžinti. Atsakovė byloje laikėsi pozicijos, jog skolą grąžino.

22. Kaip yra konstatuota kasacinio teismo praktikoje, ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018).

23. Ankstesnėse nutarties dalyse nurodytų argumentų pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog nagrinėjamu atveju ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl skolos priteisimo pagal byloje pateiktus skolos raštelį ir sutartį pareikšti. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

25. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, apeliacinio proceso metu patirtos bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Duomenų apie kitų bylos šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, teismui nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.