- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-03
- Bylos Nr.
- 2A-1196/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aktyvo“
- Atsakovas
- M. J., D. J.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aktyvo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-510-560/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aktyvo“ ieškinį atsakovams M. J. ir D. J. dėl atsakovų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Atsakovas M. J. su atsakove D. G. (J.) 2008-03-03 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią D. J. suteikė M. J. 80 000 Lt paskolą, o pastarasis įsipareigojo ją grąžinti iki 2009-12-31 ir sumokėti 10 proc. dydžio metines palūkanas.
2008-04-08 atsakovas M. J. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo 2009-04-08 sumokėti atsakovei D. J. 17 500 Lt.
2008-05-10 atsakovas M. J. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo 2009-08-10 sumokėti atsakovei D. J. 44 800 Lt.
2008-06-06 atsakovas M. J. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo 2008-11-06 sumokėti atsakovei D. J. 3 000 Lt.
2008-06-28 atsakovas M. J. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo 2008-11-28 sumokėti atsakovei D. J. 7 750 Lt.
2008-07-01 atsakovas M. J. sudarė komiso sutartį Nr. 3261 su atsakove D. G. (J.), pagal kurią M. J. įsipareigojo savo vardu, bet D. J. sąskaita sudaryti AB „Agrowill Group“ akcijų pirkimo sandorius su šios bendrovės akcininkais.
2008-08-08 buvo sudaryta santuoka tarp atsakovų M. J. ir D. J. 2008-08-18 atsakovai sudarė vedybų sutartį, pagal kurią nustatė, kad visas tiek iki santuokos, tiek ir po jos sudarymo atsakovų įgytas turtas yra laikomas asmenine kiekvieno iš šį turtą įgijusių sutuoktinių nuosavybe.
Atsakovas M. J. su AB banku „Finasta“ ir AB FMĮ „Finasta“ nuo 2008 m. liepos 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d. sudarė keturias sutartis dėl finansinių priemonių atvirkštinio atpirkimo: 1) 2008-07-22 sutartį Nr. REPO-74358; 2) 2008-07-29 sutartį Nr. REPO-74416; 3) 2008-08-20 sutartį Nr. REPO-74620; 4) 2008-09-17 sutartį Nr. REPO-75377. Pagal šias sutartis atsakovui M. J. buvo išmokėta iš viso 2 163 051,61 Lt. Šios sutartys numatė, kad finansinių priemonių kainai pasiekus tam tikrą ribinę kainą M. J. privalo į ieškovo sąskaitą įmokėti garantinę įmoką, reikalingą sumažėjusiai finansinių priemonių vertei padengti (finansinių priemonių atvirkštinio atpirkimo (REPO) sutarčių 5 punktas). Šių garantinių įmokų, kurias M. J. privalėjo sumokėti ieškovui, mokėjimui buvo suteiktas kreditas pagal 2008 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį, kuri vėliau buvo pakeista 2009 m. vasario 3 d. kredito sutartimi, kurios užtikrinimui buvo išduotas 2009 m. vasario 2 d. vekselis, kurio pagrindu 2009 m. spalio 23 d. Vilniaus rajono 7-tojo notaro biuro notarė J. Š. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-12035, kuriuo reikalaujama ieškovo naudai išieškoti 1 169 198,22 Lt.
Atsakovas M. J. savo sutuoktinei atsakovei D. J. banko pavedimais pervedė iš viso 373 050 Lt, t.y. 2008-11-06 mokėjimo pavedimu (paskirtis - „Paskolos grąžinimas“) pervedė 3 000 Lt; 2008-11-28 mokėjimo pavedimu (paskirtis - „Paskola“) pervedė 7 750 Lt; 2009-04-08 mokėjimo pavedimu (paskirtis - „Paskolos grąžinimas“) pervedė 17 500 Lt; 2009-07-01 mokėjimo pavedimu (paskirtis - „pagal sutartį Nr. 3261“) pervedė 300 000 Lt; 2009-08-10 mokėjimo pavedimu (paskirtis - „Paskolos grąžinimas“) pervedė 44 800 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė pripažinti sandorius, kuriais atsakovas M. J. pervedė atsakovei D. J. 373 050 Lt negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu bei taikyti restituciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu ieškovo UAB „Aktyvo“ ieškinį atsakovams M. J. ir D. J. dėl atsakovų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo atmetė. Taip pat priteisė valstybei iš ieškovo UAB „Aktyvo“ 53,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Nurodė šias actio Pauliana instituto taikymo sąlygas:
1. Kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę;
2. Ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises;
3. Nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas;
4. Skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio;
5. Skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises;
6. Trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas;
7. Kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.
Konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą M. J. Nustatė, kad ieškovas tokią teisę įgijo nuo 2008 m. liepos 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d. sudarytų keturių sutarčių dėl finansinių priemonių atvirkštinio atpirkimo pagrindu, taip pat pagal 2008 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį, kuri vėliau buvo pakeista 2009 m. vasario 3 d. kredito sutartimi, kurios užtikrinimui buvo išduotas 2009 m. vasario 2 d. vekselis. Teismas vertino, kad ieškovas įgijo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę 2009 m. liepos 22 d., kai atsakovas M. J. neįvykdė savo prievolės pagal anksčiausiai (2008 m. liepos 22 d.) sudarytą sutartį Nr., REPO-74358. Teismas sutiko su atsakovais, kad ginčo sandoriai, kurių pagrindų buvo atlikti mokėjimai atsakovei buvo sudaryti ne tik kad iki ieškovo reikalavimo teisės atsiradimo, o tada, kai jokie teisiniai santykiai su ieškovu dar net nebuvo užsimezgę. Dėl šios priežasties teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų: ieškovo teisių pažeidimo, atsakovų nesąžiningumo sudarant ginčo sandorius bei kad nėra pagrindo vertinti ginčo sandorius privalomumo juos sudaryti aspektu. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas buvo išreiškęs abejonę, ar apskritai atsakovų ginčo sandoriai buvo sudaryti. Į ieškovo abejones teismas atsakė nurodydamas, kad byloje esančios ginčo sutarčių kopijos su visais rekvizitais neleidžia abejoti minėtų sutarčių autentiškumu. Be to, pažymėjo, kad sutartys buvo sudarytos tarp fizinių asmenų, todėl reikalauti iš jų pagrįsti pinigų (373 050 Lt) perdavimo – priėmimo faktą atitinkamais dokumentais nėra pagrindo. Tai, jog atsakovė D. J. disponavo reikiama pinigų suma (373 050 Lt), kurią ginčo sandorių pagrindu galėjo perduoti atsakovui M. J., teismo nuomone, patvirtina byloje pateikti duomenys apie tai, kad D. J. paskolos sutarties Nr. 01-2008, sudarytos 2008-01-15 su M. J. (t. y. iki ginčo sandorių sudarymo), pagrindu buvo pasiskolinusi 400 000 Lt. M. J. finansines galimybes paskolinti D. J. tokią sumą pinigų patvirtina teismui pateiktas M. J. banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad jis 2007-02-15 iš sąskaitos išsiėmė 1 812 368 Lt grynųjų pinigų.
Teismas pažymėjo, kad didžioji dalis mokėjimų, išskyrus paskutinįjį, pagal ginčo sutartis, kurie, ieškovo teigimu, pažeidžia jo interesus bei teises, buvo atlikti iki atsakovo M. J. prievolės grąžinti gautus iš ieškovo pinigus termino suėjimo. Dėl šios priežasties teismas darė išvadą, kad, net formaliai vertinant didžiąją dalį atsakovo M. J. atliktų mokėjimų, nėra pagrindo teigti, jog jie pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teises, nes pastarasis dar net nebuvo įgijęs neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą M. J. Teismas papildomai nurodė, kad, nors vienas mokėjimas ir buvo įvykdytas jau ieškovui turint reikalavimo teisę į atsakovą, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas M. J. yra ar mokėjimų metu buvo nemokus, o taip pat, kad jis, įvykdydamas savo sutartines prievoles vienam iš kreditorių (D. J.), taip nepagrįstai jai suteikė pirmenybę kitų kreditorių (tarp jų ir ieškovo) atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nėra vienos iš CK numatytų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį, nes ginčijamais mokėjimais atsakovas M. J. tik vykdė iš sutarčių jam kylančias prievoles, kurios jam buvo privalomos.
Vertindamas atsakovų sąžiningumą sudarant ginčo sandorius teismas nurodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2008 m. balandžio 8 d. – liepos 1 d., o santuoka tarp atsakovų sudaryta tik 2008 m. rugpjūčio 8 d., taigi darė išvadą, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovai nebuvo sutuoktiniai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.67 straipsnio 1 punkto, todėl atsakovų nesąžiningumas turi būti įrodinėjamas. Teismas vertino, kad ieškovas, pagrįsdamas savo teiginius dėl atsakovo M. J. nesąžiningumo, nepagrįstai nurodė, jog atsakovas M. J., žinodamas savo prisiimtų finansinių įsipareigojimų apimtį bei šių įsipareigojimų vykdymo terminą privalėjo numatyti ir neabejotinai numatė, kad neturės galimybės įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų ieškovui. Teismo nuomone, kadangi ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas nebuvo atsakovo kreditorius ir apskritai tarp ieškovo ir atsakovo dar nebuvo sudarytos ieškinyje nurodytos REPO bei kredito sutartys, t. y. ieškovas neturėjo reikalavimo teisių į atsakovą, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas M. J. privalėjo numatyti ir neabejotinai numatė, kad neturės galimybės įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų ieškovui. Nurodė, kad tas pats taikytina ir vertinant atsakovės D. J. nesąžiningumą sudarant ginčo sandorius. Pažymėjo, kad sąžiningai ir teisėtai sudarytų ginčo sandorių pagrindu atsiradusių prievolių įvykdymas nėra savarankiškas sandoris, todėl, nors jis ir atliktas ieškovui turint dalį reikalavimo teisių į atsakovą bei atsakovams esant santuokoje, tai nėra pagrindas preziumuoti atsakovų, kaip sandorio šalių, nesąžiningumą.
Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nepateikė teismui duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų jo teiginius apie tai, kad atsakovas M. J. neturi turto, į kurį ieškovas galėtų nukreipti išieškojimą ir kad ieškovas neturėtų kitos galimybės patenkinti savo reikalavimų (CPK 178 str.). Nurodė, jog ieškovo pateiktas antstolio, vykdančio išieškojimą pagal 2009 m. spalio 23 d. Vilniaus rajono 7-tojo notaro biuro notarės J. Š. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-12035, raštas, yra surašytas 2010-03-02, t. y. daugiau kaip prieš metus ir septynis mėnesius. Teismo nuomone, per tą laiką atsakovo turtinė padėtis galėjo pasikeisti. Be to, teismas pažymėjo, jog pagal teismui pateiktų sutarčių dėl finansinių priemonių atvirkštinio atpirkimo 7.4 punktus, klientui (atsakovui M. J.) pilnai neįvykdžius savo prievolių šioje sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis, ieškovas turi teisę savo nuožiūra parduoti jam nuosavybės teise priklausančias finansines priemones, įsigytas pagal šios sutarties sąlygas, ir gautomis lėšomis padengti visas kliento prievoles, priklausančias įvykdyti pagal šią sutartį.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į visus išdėstytus motyvus, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra visų CK 6.66 straipsnyje numatytų būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, todėl ieškinys šiuo pagrindu negali būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „Aktyvo“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio nuostatas, neįsitikino, ar atsakovė D. J. faktiškai gavo paskolą iš M. J., o vėliau ją suteikė atsakovui M. J., o tik apsiribojo galimybės gauti/suteikti paskolas analize. Tą aplinkybę, kad faktiškai D. J. nepaskolino pinigų atsakovui M. J., patvirtina ta aplinkybė, kad teismui buvo pateikti tik paskolos, komiso sutarčių ir vekselių kopijos. Be to, dalis dokumentų atsakovės buvo pasirašyti kaip D. J., nors tuo metu ji dar nebuvo sudariusi santuokos su atsakovu M. J. Šios aplinkybės leidžia abejoti sudarytų sutarčių ir vekselių autentiškumu bei pinigų skolinimo faktu.
2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 str. 5 p. numato, jos preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys yra nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo. Iš atsakovų pateiktos paskolos sutarties matyti, kad galutinis paskolos grąžinimo terminas pagal sutartį buvo 2009 m. gruodžio 31 d., o visi M. J. mokėjimai D. J. atlikti iki minėto termino, todėl net tuo atveju, jei sutartys tarp atsakovų buvo sudarytos, teismas neįvertino, kodėl pinigai D. J. buvo grąžinti anksčiau sutartyje numatyto termino, ar tokiais veiksmais atsakovai nepiktnaudžiavo šia pareiga, siekdami išvengti atsiskaitymo su ieškovu. Teismas neįvertino, kad ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės gali būti pažeistos atsakovų sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro atsakovo nemokumo, bet sumažino jo turto vertę. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas M. J. atsakovei D. J. mokėjimus atliko atsakovams jau būnant santuokoje, todėl atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 str. 1 p. Net ir tuo atveju, jeigu minėti mokėjimai buvo atlikti pagal iki santuokos sudarytus sandorius, tarp atsakovų buvo sudaryta „bendro gyvenimo sutartis“, iš kurios atsakovai kildina D. J. teisę pasirašyti nauja pavarde.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų jo teiginius apie tai, kad M. J. neturi turto, į kurį ieškovas galėtų nukreipti išieškojimą ir kad ieškovas neturėtų kitos galimybės patenkinti savo reikalavimų. Tokia išvada darytina, nes minėtų ieškovo teiginių neginčija net pats atsakovas. Be to, papildomai ieškovas pateikė antstolio pažymą įrodančią šią aplinkybę. Byloje visuomet turėti aktualius duomenis apie atsakovo galimybę atsiskaityti nėra objektyvių galimybių.
4. Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, o ne tik tada, kai yra suėję mokėjimo terminai. Vertinat konkrečias bylos aplinkybes, M. J. pervesdamas pinigus D. J., pažeidė kreditoriaus interesus, nes tuo sumažino savo turto vertę.
5. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimo iki bus baigtas atliekamas ikiteisminis tyrimas atsakovų atžvilgiu, o tai neleido panaudoti bylos nagrinėjimui papildomai surinktų duomenų. Be to, bylos nesustabdymas šiame bylos nagrinėjimo etape ir būtinybė vėliau atnaujinti nagrinėjamą civilinę bylą neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo.
Atsiliepimas
Atsakovas M. J. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytus argumentus. Papildomai nurodo šiuos argumentus:
Šalies argumentai
1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovas dėl ginčijamų mokėjimų prarado mokumą ir tuo pažeidė jo, kaip kreditoriaus, teises, nes didžioji dalis atliktų mokėjimų jau kitą dieną buvo grąžinti atsakovui M. J.
2. Pagal ieškovo reikalavimą yra areštuotas atsakovo turtas. Jis nėra realizuotas. Dėl šios priežasties atsakovas turi pakankamai turto ieškovo reikalavimams įvykdyti. Ieškovas piktnaudžiavo savo teisėmis nesiekdamas skolos išsiieškoti iš atsakovo turto.
3. Teismas neturi pareigos stabdyti bylos, nes dar vyksta ikiteisminis tyrimas atsakovų atžvilgiu ir baudžiamoji byla jiems nėra iškelta. Bylos sustabdymas nagrinėjamu atveju pažeistų civilinio proceso principus ir atsakovų teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Ieškovas, kaip kreditorius, prašo jo teises ginti, taikant CK 6.66 str. numatytą actio Pauliana institutą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ v. UAB „Eneka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas šių nurodytų sąlygų visetas. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nebus pagrindo sandoriui pripažinti negaliojančiu.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra dviejų esminių actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, t. y. kad nėra atsakovų nesąžiningumo ir kad nebuvo pažeistos jo kaip kreditoriaus teisės. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šių ieškovo argumentų.
Byloje nustatyta, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2008 m. balandžio 8 d. – liepos 1 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai atsakovai dar nebuvo sudarę santuokos ir dar iki teisinių santykių su ieškovu atsiradimo. Šių aplinkybių neginčija ir ieškovas. Dėl šios priežasties pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad byloje nėra nustatytų aplinkybių, reikalingų preziumuoti atsakovų nesąžiningumą dėl juos siejančių šeimyninių ryšių, ir kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovai, sudarydami ginčijamus sandorius, turėjo numatyti, jog jie pažeis ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus. Taip pat pritartina ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovus nesąžiningais dėl jų šeimyninių ryšių, nes, nors prievolės buvo įvykdytos po santuokos sudarymo, tai nėra laikytina savarankišku sandoriu. Šiuo atveju yra reikšmingas ginčijamų sandorių sudarymo momentas ir tuo metu egzistavusios aplinkybės, t. y. tarp atsakovų tuo metu nebuvo sudaryta santuoka, o ne prievolių pagal juos įvykdymo momentas. Apeliantas atsakovų nesąžiningumą grindžia ir tuo, jog abejotina, ar tarp jų sudaryti ginčijami sandoriai buvo realūs, ką, apelianto nuomone, tik patvirtina atsakovės parašas santuokine, o ne mergautine pavarde. Šį argumentą teisėjai vertina kaip nepagrįstą, nes tai yra ieškovo pateikiamos prielaidos, kurios nėra patvirtintinos jokiais byloje esančiais įrodymais. Tarp atsakovų sudarytų sandorių realumą patvirtina byloje esančios dokumentų kopijos, nes originalūs dokumentai nėra išlikę. Minėtų dokumentų tikrumu nėra pagrindo abejoti. Juo labiau, kad ieškovas nepateikė ir neprašė teismo išreikalauti jokių įrodymų, kurie leistų manyti priešingai. Taigi, remiantis CPK 176 str. 1 d., faktas, jog ginčijami sandoriai yra realūs, yra vertintinas kaip įrodytas, nes byloje esančios medžiagos pagrindu tikėtina šį faktą labiau buvus nei nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-147/2005, 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2008). Taip pat vertintinas kaip hipotetinis apelianto teiginys, kad atsakovė klastojo dokumentus, ką, apelianto nuomone, įrodo atsakovės parašas santuokine, o ne mergautine pavarde. Dokumentų klastojimas nėra šios civilinės bylos tyrimo objektas, nes tokio pobūdžio faktai paprastai yra nustatinėjami baudžiamojo proceso tvarka. Apeliantas nepateikė jokios kompetentingos institucijos sprendimo, kuriame teisėtai ir pagrįstai būtų konstatuota, jog atsakovė tikrai klastojo dokumentus. Dėl šios priežasties minėtas apelianto teiginys yra atmestinas kaip neįrodytas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas M. J. atliko mokėjimus pagal ginčijamus sandorius prieš juose numatytą terminą, todėl yra preziumuojamas atsakovų nesąžiningumas. Šiame kontekste svarbu, kad didžioji dalis minėtų mokėjimų buvo atlikta dar iki ieškovo reikalavimo teisės atsiradimo. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, neleidžia šiuo konkrečiu atveju konstatuoti atsakovų nesąžiningumo, nes vertintinas kaip natūralus atsakovo M. J. siekis tokiomis aplinkybėmis, t. y. kol dar nesuėjęs terminas grąžinti skolą ieškovui, įvykdyti prievoles pagal anksčiau prisiimtus įsipareigojimus, net jei jų grąžinimo terminas nėra suėjęs, bet akivaizdžiai didžiosios jų dalies grąžinimo terminai sueis anksčiau nei prievolės įvykdymo terminas ieškovui.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog jo, kaip kreditoriaus, teisės nebuvo pažeistos. Jo nuomone, jo teisių pažeidimą pagrindžia antstolio pažyma, kurioje nurodoma, jog atsakovas M. J. neturi turto, į kurį butų galima nukreipti išieškojimą, ir ta aplinkybė, kad po ginčijamų sandorių sudarymo ir atsiskaitymų pagal juos stipriai sumažėjo atsakovo M. J. turto vertė. Pažymėtina, kad atsakovo turtinės padėties pablogėjimas pats savaime nereiškia ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimo. Šiuo konkrečiu atveju galimybė konstatuoti ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimą dėl pablogėjusios atsakovo turtinės padėties atsirastų tik tuomet, jei ieškovas negalėtų patenkinti savo reikalavimo niekaip kitaip, tik iš atsakovo turto, kurio nėra arba kurio vertė yra per maža reikalavimui patenkinti., t. y. po ginčijamų sandorių pablogėjus atsakovo M. J. turtinei padėčiai, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės buvo pažeistos, nes ieškovas savo reikalavimą atsakovui gali patenkinti realizavęs jam nuosavybės teise priklausančias finansines priemones (REPO sutarčių 7.4 p.). Vertintina, jog atsakovas M. J., sudarydamas ginčijamus sandorius ir atsiskaitydamas pagal juos, pagrįstai manė, kad ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių nepažeis, nes skolos grąžinimo terminas ieškovui dar nebuvo suėjęs, kas leido atsakovui pagrįstai tikėtis sukaupti reikiamą sumą skolos grąžinimui, o minėtų lėšų nesukaupus, atsakovas sąmoningai prisiėmė REPO sutartyse numatytą riziką, jog ieškovas realizuos jam nuosavybės teise priklausančias finansines priemones, kad padengtų atsakovo skolą. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti actio Pauliana instituto ir ieškinį atmetė. Atitinkamai vertintina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo sustabdyti civilinę bylą
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovų atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį pabaigus ir perdavus baudžiamąją bylą teismui, baudžiamojoje byloje būtų nustatyta aplinkybių, kurios pagrįstų ieškovo teiginius šioje civilinėje byloje.
CPK 163 str. 3 d. nuostatos numato, kad teismas privalo stabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu, galima daryti išvadą, kad civilinė byla gali būti stabdoma tik tada, kai kita byla (civilinė, baudžiamoji ar administracinė) jau yra iškelta teisme ir yra jame nagrinėjama. Šiuo atveju net ir pats apeliantas sutinka, kad atsakovų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dar tik vyksta ir baudžiamoji byla atsakovų atžvilgiu dar nėra iškelta. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindo, numatyto CPK 163 str. 3 d.
Be to, vertintina, kad neegzistuoja ir fakultatyvūs civilinės bylos sustabdymo pagrindai, numatyti CPK 164 str. Vien ieškovo daroma prielaida, kad galimai ikiteisminio tyrimo metu bus nustatytos nagrinėjamai civilinei bylai reikšmingos aplinkybės, negali būti vertinama kaip būtina sąlyga stabdyti nagrinėjamą bylą. Priešingai negu nurodo ieškovas, manytina, kad proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo neatitiktų būtent nagrinėjamos bylos sustabdymas, o ne jos nestabdymas, nes akivaizdu, jog sustabdžius bylą jos nagrinėjimas užsitęs, o užtęsti bylos nagrinėjimą vien dėl aplinkybių, kurios galbūt bus, o galbūt ir nebus nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, būtų neprotinga, neteisinga ir nesąžininga.
Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs ieškovas UAB „Aktyvo“, todėl ieškovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.