- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-29
- Bylos Nr.
- eA-102-629/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00525-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- M. E.
- Trečiasis asmuo
- R. Ž.
- Pareiškėjas
- VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo M. E. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovui M. E., trečiajam suinteresuotam asmeniui R. Ž. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo M. E. 213,75 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – vietinė rinkliava) apskaičiuotos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (toliau – ginčo laikotarpis) bei 18,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.
2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad atsakovas nuo 2007 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. balandžio 7 d nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto Akmenės rajono savivaldybėje, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), atsakovui priklausančiose gyvenamosiose patalpose nuolatinę gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. kovo 28 d. buvo deklaravę penki asmenys, todėl atsakovui kyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą, kuri nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas per ginčo laikotarpį vietinės rinkliavos nemokėjo, todėl ji išieškoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Papildomai 2018 m. kovo 29 d. pateiktais rašytiniais paaiškinimais pareiškėjas nurodė, jog pagal galiojančių Akmenės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų, patvirtintų Akmenės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-260 (2013 m. liepos 11 d. sprendimo T-141 redakcija) (toliau – ir Nuostatai) 4.1 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai yra gyvenamosios paskirties patalpų savininkai, todėl prievolė mokėti vietinę rinkliavą kyla atsakovui kaip Buto savininkui, pagal Nuostatų 4.1.2 punktą, jis turi teisę reikalauti atlyginti jo turėtas išlaidas iš asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą šiame Bute. Pareiškėjas pažymėjo, jog anksčiau jis neturėjo prieigos prie valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų, todėl pranešimą siuntė pagal turimus Gyventojų registro duomenis R. Ž., kuri buvo deklaravusi Bute gyvenamąją vietą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas M. E. atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko.
4. Atsakovas nurodė, jog jis iki 2016 m. balandžio 7 d. turėjo nekilnojamąjį turtą – Butą, kuris buvo išnuomotas R. Ž. (buvusi pavardė – (duomenys neskelbtini) (toliau – R. Ž.). Jo paties gyvenamoji vieta buvo deklaruota kitu adresu – (duomenys neskelbtini). Buto nuomininkė pagal nuomos sutartį yra įsipareigojusi apmokėti visus komunalinius mokesčius, todėl pareiga mokėti vietinę rinkliava turi kilti ne jam, o R. Ž., nes ji pati ir jos šeimos nariai naudojosi teikiamomis paslaugomis. Atsakovas paaiškino, kad jis pats, prieš parduodamas Butą, pareiškėjo teiravosi, ar nėra įsiskolinimo, o pareiškėjas jam patvirtino, jog jis nėra skolingas, o susidariusį vietinės rinkliavos įsiskolinimą privalės sumokėti R. Ž., kuriai ir buvo siunčiami raginimai sumokėti įsiskolinimą.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Ž. atsiliepimo į prašymą iki teismo posėdžio pradžios nepateikė.
II.
6. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkino, priteisė pareiškėjui iš atsakovo M. E. 213,75 Eur vietinės rinkliavos už ginčo laikotarpį bei 18,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir Nuostatus (redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 11 d.), kurių 4.1.1 punktas nustatė, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai asmenys – Akmenės rajono daugiabučių namų butų, savivaldybės gyvenamųjų patalpų, individualių namų valdų ar kitų gyvenamųjų patalpų gyventojai, o 5.1.1 punktas įtvirtino, jog už vietinės rinkliavos sumokėjimą ir duomenų pateikimą yra atsakingi daugiabučio namo ar kitos gyvenamosios patalpos savininkai (šie asmenys atsakingi už visų buto, patalpos gyventojų vietinės rinkliavos įmokų sumokėjimą). Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 11 d.) 4.1. punktas nustato, jog vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys – gyvenamosios paskirties patalpų, esančių Akmenės rajone, savininkai, kurie moka vietinę rinkliavą, apskaičiuotą priklausomai nuo gyventojų, kurių gyvenamoji vieta nustatyta tvarka deklaruota šių asmenų gyvenamojoje patalpoje skaičiaus (4.1.1. punktas) ir turi teisę įstatymo nustatyta tvarka reikalauti iš asmenų, kurių gyvenamoji vieta nustatyta tvarka deklaruota šių asmenų gyvenamojoje patalpoje, atlyginti jam už minėtus asmenis patirtas vietinės rinkliavos išlaidas (4.1.2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas nurodė, kad vietinė rinkliava yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1–2 p., 16 str. 2 d.) bei vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose. Teismas nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nuosavybės teise turėjo nekilnojamąjį turtą – Butą, kuriame nuolatinę gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. kovo 28 d. buvo deklaravę penki asmenys. Teismas darė išvadą, kad atsakovas ginčo laikotarpiu buvo Buto savininkas, jam pagal ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą kyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą, apskaičiuotą priklausomai nuo gyventojų, kurių gyvenamoji vieta deklaruota šioje gyvenamojoje patalpoje, skaičiaus. Pareiškėjo pateiktos 2018 m. sausio 19 d. pažymos apie vietinės rinkliavos skolą duomenimis, atsakovas ginčo laikotarpiu nesumokėjo 213,75 Eur vietinės rinkliavos. Pareiškėjas apie susidariusią vietinės rinkliavos skolą atsakovą informavo įspėjimu.
9. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog vietinė rinkliava gali būti išieškoma tik iš Buto nuomininkės R. Ž.. Teismas iš atsakovo pateiktų 2011 m. vasario 19 d. sudarytų sutarčių, atsakovo įvardintų kaip nuomos sutartys, turinio nustatė, kad šiomis sutartimis šalys susitarė tik dėl komunalinių mokesčių sumokėjimo. Teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.478 straipsnio 2 dalį, nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Teismas nustatė, kad Buto nuomos sutartis, sudaryta tarp M. E. ir R. Ž., viešajame registre nėra įregistruota, tai patvirtina valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašas bei paties atsakovo paaiškinimai teikti teismo posėdyje, todėl prieš trečiuosius asmenis (ginčo atveju – prieš pareiškėją) negali būti panaudota.
10. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, nusprendė, kad pareiškėjo prašymas dėl vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo per ginčo laikotarpį yra teisėtas ir pagrįstas.
11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo prašymas tenkintas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
III.
12. Atsakovas M. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą.
13. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes dėl nuomos sutarties su R. Ž., kuria ji įsipareigojo mokėti tik už komunalines paslaugas, atkreipia dėmesį į CK 6.584 straipsnio „Mokestis už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas“ 1 dalį, ir pabrėžia, kad R. Ž. įsipareigojo mokėti už visas komunalines paslaugas įskaitant ir vietinę rinkliavą už šiukšles. Atsakovas pažymi, kad vietinė rinkliava yra asmeninė prievolė, priklausanti nuo deklaruotos gyvenamosios vietos ir atkreipia dėmesį į 2015 m. lapkričio 18 d. mokėjimo pranešimą Nr. 97721064, pagal kurį vietinės rinkliavos mokėtojas yra R. Ž.. Atsakovas nurodo, kad teismui buvo pateiktas naujas mokėjimo pranešimas Nr. 12112911, pagal kurį skola priklauso ne R. Ž., o M. E..
Atsiliepimas
14. Pareiškėjas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepime į atsakovo M. E. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
15. Pareiškėjas nurodo, kad mokėjimo pranešimai buvo siunčiami R. Ž., nes pareiškėjas neturėjo prieigos prie valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų ir vadovavosi jam prieinamais Gyventojų registro duomenimis, pagal kuriuos Bute gyvenamąją vietą buvo deklaravusi R. Ž. ir jos šeimos nariai. Pareiškėjas aiškina, jog gavęs prieigą prie valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų išsiaiškino, kad Butas priklausė atsakovui ir mokėjimo pranešimus bei įspėjimus siuntė atsakovui. Pareiškėjas teigia, jog teismas tinkamai įvertino ginčo esmę, byloje pateiktų įrodymų visumą, todėl jo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo M. E. nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino nustatęs, kad atsakovas yra Buto savininkas, kuriam kyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą, apskaičiuotą priklausomai nuo gyventojų, deklaravusių gyvenamąją vietą Bute, skaičiaus.
18. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog vietinės rinkliavos mokėtojas turi būti R. Ž., deklaravusi gyvenamąją vietą Bute, t. y. nesutinka su faktinių bylos aplinkybių teisiniu įvertinimu.
19. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga aptarti tik aspektą, dėl kurio atsakovas apeliaciniame skunde ir kelia ginčą, t. y. dėl atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime išsamiai aptarė bylai aktualų teisinį reguliavimą, reglamentuojantį vietinių rinkliavų mokėjimą, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu iš naujo nepasisako, tik akcentuoja, jog pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7-60/2004; 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).
21. Nagrinėjamu atveju vietinė rinkliava buvo skaičiuojama vadovaujantis Nuostatais, kurie buvo pakeisti 2013 m. liepos 11 d. sprendimu T-141, įsigaliojusiu 2013 m. liepos 11 d. Nuostatai vienareikšmiškai įtvirtino gyvenamosios paskirties patalpų (daugiabučio namo butų, individualių namų), esančių Akmenės rajone, savininkų atsakomybę už vietinės rinkliavos sumokėjimą, kuri mokama priklausomai nuo daugiabučio namo buto gyventojų skaičiaus. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu buvo Buto savininkas, todėl pareiškėjas, vadovaudamasis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše pateikta informacija, vykdydamas Nuostatuose numatytą rinkliavos apskaičiavimo ir išeiškojimo tvarką, pagrįstai kreipėsi į atsakovą su įspėjimais, kad jis padengtų susidariusią skolą.
22. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad vietinę rinkliavą mokėti buvo Buto nuomininkės R. Ž. įsipareigojimas. Pasisakydama dėl šio apeliacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia tai, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis – todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), todėl atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi viešajame registre neįregistruotos 2011 m. vasario 19 d. sutarties nuostata dėl R. Ž. įsipareigojimo mokėti už komunalines paslaugas. Pati faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas yra atleistas nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą, todėl nėra pagrindo prieiti ir išvados, kad atsakovui nekilo prievolė mokėti vietinę rinkliavą Nuostatų nustatyta tvarka.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2475-662/2019).
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais proceso teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad įrodymų vertinimas nėra palankus atsakovui, nesant teisinių pagrindų kitokiam jų įvertinimui, nėra pagrindas pripažinti, jog nebuvo paisoma atsakovo argumentų ar konstatuoti, kad atsakovas neturėjo pareigos mokėti vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu.
25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo M. E. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.