- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-17
- Bylos Nr.
- 2A-827-603/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-21084-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė (pran.)
- Ieškovas
- A. L.
- Atsakovas
- V. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andžej Maciejevski ir Andrutės Kalinauskienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui V. G. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. L. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovo V. G. (toliau – atsakovas) 38 400,00 Lt skolos, 6 000,00 Lt paskolos sutarties mokesčio, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2009-03-03 sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu paskolino atsakovui 38 400,00 Lt, o atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2010-03-02 ir kas mėnesį iki einamojo mėnesio 3 dienos mokėti 500,00 Lt mokestį. Atsakovas suėjus paskolos grąžinimo terminui paskolos negrąžino.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 10 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 38 400,00 Lt skolos pagal paskolos sutartį, 6 000,00 Lt paskolos sutarties mokesčio, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 966,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė teismui prieštaravimus, kuriuose prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2009-03-03 paskolos raštelis pasirašytas atsakovo sutuoktinės iniciatyva, tačiau pinigai pagal jį perduoti nebuvo. Atsakovas 2009 m. su ieškovu nusprendė užsiimti verslu, t.y. pirkti transporto priemonių priekabas Lenkijoje ir jas parduoti Lietuvoje. Atsakovas turėjo ilgametę patirtį priekabų prekybos srityje. 2009 m. su ieškovu vyko į Lenkiją domėtis būsimo verslo plėtra, atsakovas nusipirko vieną priekabą ir ją sėkmingai pardavė Lietuvoje. Kadangi atsakovas neturėjo lėšų įsigyti didesnį kiekį priekabų, ieškovas pasiūlė pastarajam paskolinti pinigų. 2009-03-03 atsakovo namuose šalys susitarė dėl paskolos sąlygų ir atsakovo sutuoktinės iniciatyva pasirašė paskolos sutartį ir susitarė, kad ieškovas perves pinigus į atsakovo sąskaitą banke. Pasirašius sutartį ieškovas nuėjo namo pervesti pinigų, tačiau netrukus grįžo ir paaiškino, kad neranda prisijungimo prie elektroninės bankininkystės slaptažodžių, todėl kitą dieną perduos paskolos sumą atsakovui grynaisiais, pasirašant pinigų priėmimo – perdavimo aktą. Po kurio laiko atsakovas pareiškė, kad pinigų atsakovui neskolins ir verslo kartu nekurs. Atsakovas prašė grąžinti sudarytą paskolos sutartį su prierašu, kad sutartis neįvykdyta, tačiau ieškovas teisinosi, kad sutarties neranda.
Atsiliepime į atsakovo prieštaravimus ieškovas prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti papildomas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui buvo perduota 38 400,00 Lt suma grynaisiais pinigais paskolos sutarties pasirašymo dieną, tai patvirtina ieškovo banko sąskaitos išrašas, kuriame matyti, paskolos sumos paėmimas iš ieškovo banko sąskaitos 2009-03-03.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 18 d. galutiniu sprendimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. preliminarų teismo sprendimą paliko nepakeistą, atitinkamai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009-03-03 ieškovas ir atsakovas pasirašė paskolos sutartį, kurioje numatė, kad ieškovas skolina 38 400,00 Lt, juos konvertavus į eurus 11 100,00 eurų, atsakovui, kuris įsipareigoja paskolos sumą grąžinti iki 2010-03-02 ir mokėti kas mėnesį 500,00 Lt mokestį iki einamojo mėnesio 3 d. Byloje kilo ginčas, ar paskolos sutartyje numatyta paskolos suma, t.y. 38 400,00 Lt buvo perduota atsakovui. Atsakovas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 2011-04-08 pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2009-03-03 paskolos sutartį negaliojančia. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-28 sprendimu atsakovo ieškinys atmestas. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-28 sprendimą paliko nepakeistą. Teismas, remdamasis įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-28 sprendimu konstatavo, kad 2009-03-03 paskolos sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo yra galiojanti, nenuginčyta, paskolos suteikimo faktas įrodytas. Teismas sprendė, kad šalių sudaryta paskolos sutartis – atlygintinė, o šalys sutartimi numatė CK 6.872 straipsnio pirmoje dalyje apibrėžtas palūkanas ir tokių palūkanų mokėjimo tvarką, t.y. šalys susitarė dėl 500,00 Lt mėnesinių palūkanų, kurios turėjo būti mokamos iki 2010-03-02 (1 metus) ir galutinė mokėjimo suma sudarė 6 000,00 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, o atsakovas verslininkas, pinigai buvo skolinami verslo plėtojimui, įvertinęs ilgą naudojimosi paskola laiką padarė išvadą, kad prašomų priteisti palūkanų suma yra protinga, racionali, nelaikytina per didele ir priteisė iš atsakovo 6000,00 Lt sutartinių palūkanų, taip pat 5 proc. metinių procesinių palūkanų.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir atmesti ieškovo reikalavimą dėl 6000,00 Lt paskolos priteisimo; teismo sprendimo vykdymą išdėstyti septynerių metų laikotarpiui, pradedant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir įpareigojant atsakovą kas mėnesį mokėti priteistos sumos dalį lygiomis dalimis. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas yra verslininkas, o paskola buvo suteikta verslui plėtoti. Atsakovas paskolos negavo, o neperdavus pinigų reikalauti mokėti dideles palūkanas yra nesąžininga. CK 6.210 straipsnis sandoriams tarp fizinių asmenų sudaromiems sandoriams nustato minimalias palūkanas, kurių dydis yra 5 procentai. Šalių paskolos sutarties sudarymo metu paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinė bankų vidutinė palūkanų norma neviršijo 10 procentų, tuo tarpu šalių sudarytoje sutartyje palūkanų norma sudaro 15,62 procentų. Atsakovas prašė atsižvelgti į sunkią jo finansinę padėtį ir teismo sprendimo vykdymą išdėstyti septyneriems metams, kas mėnesį įpareigojant atsakovą mokėti priteistą sumą lygiomis dalimis, nes atsakovo šeimai, neskaitant maisto, lėšų rūbams, transportui, kas mėnesį iš gaunamų pajamų atskaičius patiriamas išlaidas (kredito grąžinimo įmokas, gyvenamojo namo išlaikymo mokesčius, išlaidas nepilnamečiams vaikams išlaikyti) lieka apie 1000,00 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimosi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Todėl apelianto argumentai, jog paskolos sudarymo metu galimai komercinių bankų vidutinė palūkanų norma buvo mažesnė, nei paskolos sutartyje nurodytas palūkanų dydis ir dėl šios priežasties palūkanos negali būti priteisiamos, neturi teisinės reikšmės. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas yra verslininkas ir paskolos pinigai jam buvo reikalingi verslui, sietinam su automobilių priekabų įsigijimu, plėtoti. Nėra pagrindo abejoti, jog atsakovas, skolindamasis pinigus, kurie buvo naudojami jo verslui, taip pat būdamas išsilavinęs žmogus, verslininkas, tuo metu vadovavęs keliems juridiniams asmenims, įskaitant VšĮ „Teisinių ir finansinių konsultacijų centras“, būdamas paskolos sutarties sudarymo iniciatorius, tinkamai įvertino nustatytinų ir mokėtinų palūkanų dydį, juo labiau, jog jas pats pasiūlė mokėti. Paskolos suma yra ieškovo šeimos santaupos. Skolininko interesai negali būti vertinami labiau, nei išieškotojo interesai ir tenkinami nukentėjusios šalies sąskaita. Todėl atsakovo prašymas išdėstyti sprendimo vykdymą septyneriems metams negali būti tenkinamas, nes atsakovas prievolės nevykdo ketverius metus, jo pasiūlytas išdėstyto terminas yra neprotingas ir patvirtina tai, jog atsakovas apskritai neketina vykdyti savo prievolės ieškovui.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos teismui atsakovas 2013-09-23 pateikė prašymą priimti naujus įrodymus, taip pat prašė apeliacinės instancijos teismo vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimant naują sprendimą – ieškinį atmesti. Teigė, kad pinigų pagal paskolos sutartį negavo, ieškovas pinigų perdavimo fakto neįrodė, teismas sprendimą pagrindė prielaidomis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad apeliacinės instancijos teisme visa byla nėra dar kartą nagrinėjama iš naujo, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.
Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas prie apeliacinio skundo pridėjo naujus rašytinius įrodymus: išrašą iš interneto svetainės www.lb.lt apie paskolos palūkanų normas, prašymo dėl teismo posėdžio atidėjimo, pažymų apie atsakovo ir jo sutuoktinės gaunamas pajamas, atsakovo nepilnamečių vaikų gimimo liudijimo, kredito sutarties, mokėjimo grafikų kopijas, išrašus apie atsakovo mokamus komunalinius mokesčius. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui pateikė siekdamas pagrįsti prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo, todėl aukščiau nurodyti dokumentai priimami, kaip patenkantis į CPK 314 straipsnyje nurodytą atvejį, - kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Kaip minėta, apeliantas 2013-09-23 pateikė prašymą priimti naujus įrodymus, išdėstydamas naujus argumentus, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas. Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti (papildyti) yra draudžiama. Be to, CPK 314 straipsniu yra ribojamas naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme. Iš apelianto prašymo matyti, kad jis ginčija pinigų perdavimo, tuo pačiu paskolos sutarties sudarymo su ieškovu faktą. Bylos medžiaga tvirtina, kad ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas laikėsi pozicijos, kad ieškovas pinigų pagal paskolos sutartį jam neperdavė, todėl įrodymus, pagrindžiančius nurodytą aplinkybę, atsakovas turėjo galimybę pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 178 straipsnis). Atsakovas nenurodė, kokios priežastys sąlygojo negalėjimą šių įrodymų gavimu ir pateikimu teismui pasirūpinti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme arba apeliacinio skundo padavimo metu. Kadangi apeliantas 2013-09-23 procesiniame dokumente nurodė papildomus skundo argumentus, su kuriais neatsiejamai susiję teikiami nauji įrodymai, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo 2013-09-23 prašymą, kaip pateiktą pažeidžiant CPK 323 straipsnio imperatyvų draudimą, ir grąžina jį padavusiam asmeniui, taip pat CPK 314 straipsnio pagrindu atsisako priimti ir vertinti su šiuo prašymu teikiamus naujus įrodymus.
Apeliantas skunde nurodė, kad apylinkės teismas nepagrįstai ieškovo naudai priteisė 6 000,00 Lt palūkanų, nes atsakovas apskritai nesiskolino pinigų pagal 2009-03-03 sutartį, todėl palūkanų mokėti neprivalo, be to, teismas turėjo sumažinti reikalaujamų palūkanų dydį, nes jos yra didesnės nei numatytos įstatymo.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas paskolos suteikimo faktą įrodytu, pagrįstai pripažino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011-09-28 įsiteisėjusio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9073-235/2011 prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Nurodytame sprendime teismas konstatavo, kad V. G. pasiskolino iš A. L. 2009-03-03 paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą, pinigus gavo ir jų negrąžino. Vilniaus apygardos teismas 2012-12-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-159-258/2012 atmetė V. G. apeliacinį skundą ir paliko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-28 sprendimą nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, jog 38 400,00 Lt pagal paskolos sutartį buvo perduoti ieškovui V. G., todėl paskolos sutartį pripažinti negaliojančia neperdavus sutarties dalyko ieškovui nėra pagrindo. Taigi, civilinėje byloje Nr. 2-9073-235/2011 nustatytas faktas, kad atsakovas gavo iš ieškovo pinigus pagal jų sudarytą paskolos sutartį, kvalifikuotinas prejudiciniu faktu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dėl nurodyto atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jis neprivalo mokėti ieškovui palūkanų, nes iš pastarojo nėra gavęs paskolintų pinigų.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pagal 2009-03-03 paskolos sutartį (įvardijama paskolos rašteliu) paskolino atsakovui 38 400,00 Lt, kuris įsipareigojo nurodytą sumą grąžinti iki 2010-03-02, mokėdamas kas mėnesį ieškovui 500,00 Lt iki sutarties termino pabaigos (vienerius metus) (b.l. 5). Kaip žinoma, sutarčių teisėje prioritetinę reikšmę turi sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė ir kokį suderino jos šalys. Šalių sudarytos sutarties turinys rodo, jog jos sudarė atlygintinos paskolos sutartį ir susitarė dėl palūkanų už paskolintą pinigų sumą dydžio – 500,00 Lt per mėnesį, iš viso 6000,00 Lt palūkanų už vienerius metus. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu tik tuo atveju, jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio. Teismas nustatęs, kad kreditoriaus prašomos priteisti palūkanos yra neprotingai didelės, jas gali sumažinti atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus. Pagal formuojamą teismų praktiką, nustatant, ar yra pagrindas pripažinti palūkanas aiškiai per didelėmis ir dėl to jas mažinti, turi būti vertinamos konkrečios individualios bylos aplinkybės (šalių sutartinių santykių pobūdis, prievolės vertė, prievolės pažeidimo aplinkybės ir kt.)
Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas skundžiamu sprendimu teisingai konstatavo, jog ieškovo prašomų priteisti palūkanų dydis neprieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis), sąžiningumo, protingumo reikalavimams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Kaip minėta, šalys, įgyvendindamos sutarčių laisvės principą, pačios susitarė dėl palūkanų dydžio. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovas ginčo sutarties sudarymo metu buvo verslininkas, prekiavęs transporto priemonių priekabomis. Šią aplinkybę pats atsakovas nurodė 2011-01-03 pareikštuose prieštaravimuose dėl teismo 2010-12-10 preliminaraus sprendimo (b.l. 41). Vilniaus apygardos teismo 2012-12-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-159-258/2012 nurodyta, kad aplinkybę, jog V. G. paskolos sutarties sudarymo metu verslo tikslu Lenkijoje pirkdavo priekabas, patvirtino ir jis pats bei jo žmona (b.l. 124). Taigi, atsakovas skolindamasis pinigus, turėjo patirties verslo ir derybų srityje, todėl galėjo tinkamai įvertinti mokėtinų palūkanų dydį ir sutarties sudarymo turtines pasekmes. Teisėjų kolegija, įvertinusi paskolos sumą, atsakovo pradelstą terminą įvykdyti skolinę prievolę ir suderintą šalių susitarimą dėl konkretaus palūkanų dydžio, pripažįsta, kad teismo priteistas palūkanų dydis nėra neprotingai didelis ir nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros, todėl nėra pagrindo jo mažinti, taip ribojant paskolos davėjo teises, kurios užtikrintos laisva valia sudarytu paskolos sandoriu (CK 6.156 straipsnis).
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl apelianto prašymo išdėstyti skundžiamo teismo sprendimo vykdymą septyneriems metams, pradedant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pagrįstumo konstatuoja, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (CPK 284 straipsnis). Apeliantas prašė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dėl sunkios finansinės padėties, tačiau nepateikė išsamių, objektyvių duomenų apie savo turtinę padėtį, leidžiančių spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išimtinis atvejis, kuriam esant būtų pagrindas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, nes priešingu atveju atsakovo šeimos turtinė padėtis neadekvačiai pablogės, atsakovas neturi jokių galimybių iš karto sumokėti skundžiamu sprendimu priteistą pinigų sumą. Apeliantas pateikė įrodymus apie šeimos sudėtį, gaunamas pajamas iš darbo teisinių santykių, įsipareigojimus kredito įstaigai ir komunalinių paslaugų tiekėjams, tačiau nepateikė jokių duomenų apie turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį registruotiną turtą, įskaitant transporto priemones, ir nepagrindė, kad iš darbo santykių gaunamos pajamos yra vienintelės atsakovo pajamos. Be to, sprendžiant klausimą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo būtina atsižvelgti ne vien į skolininko (apelianto), bet ir į kreditoriaus (ieškovo) interesus. Ieškovas nurodė, kad atsakovui paskolinta suma jam yra didelė, jis kelerius metus negrąžintų pinigų negalėjo naudoti savo šeimos interesams, atsakovas nuo termino prievolei įvykdyti momento nėra atlikęs jokių aktyvių veiksmų ieškovo atžvilgiu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, taip pat į tai, kad byloje nėra išsamių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, pripažįsta, kad pagrindo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui neatlygintinos bylinėjimosi išlaidos, ieškovui iš apelianto priteistinos advokato pagalbos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Vadovaujantis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų 8.11 punktu, įvertinus apeliaciniame skunde keliamų klausimų sudėtingumą ir apimtį, ieškovui priteistina 800,00 Lt suma iš jo prašomų bylinėjimosi išlaidų (b.l. 32).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d sprendimą nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 800,00 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų