Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-151-910/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-02-28
Bylos Nr.: 2A-151-910/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-32342-2013-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Laima Ribokaitė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“
Atsakovas: N. Č.

Kategorijos

2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.11.5pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-151-910/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32342-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.11.5; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) N. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ (uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ teisių perėmėjos) ieškinį atsakovui N. Č. dėl skolos priteisimo, kurioje išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 1529,05 Eur (5279,51 Lt) skolą, 48,51 Eur (167,49 Lt) palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį buitinėms reikmėms atsakovo butui Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pagal kompetentingos valstybės institucijos patvirtintas standartines šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su buitiniais šilumos vartotojais sąlygas. Buto naudojami šildymo ir karšto vandens tiekimo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų bei pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, todėl laikytina, kad nuo pastato, kuriame yra atsakovo butas, šildymo ir karšto vandens tiekimo įrenginių prijungimo prie ieškovės šilumos ir karšto vandens tiekimo įrenginių tarp ieškovės ir atsakovo yra sudaryta šilumos ir karšto vandens vartojimo prikimo-padavimo sutartis pagal standartines sąlygas. Pagal Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų 48 punktą buitinis šilumos ir karšto vandens vartotojas už šilumą ir karštą vandenį atsiskaito ne vėliau kaip iki kito mėnesio 30 dienos. Atsakovas neatsiskaitė su ieškove už laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. jam patiektą šilumą ir karštą vandenį. Už uždelstą atsiskaityti laikotarpį ieškovė apskaičiavo atsakovui 5 proc. dydžio palūkanas, kurių suma – 48,51 Eur (167,49 Lt).

3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti arba palikti nenagrinėtą, nes ieškovė, nesilaikydama privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, nepagrįstai kreipėsi į teismą, todėl ieškovei turi būti skiriama bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsakovo manymu, šilumos energijos kiekio, už kurį reikalaujama sumokėti, atsakovas faktiškai negavo, todėl neprivalo sumokėti už negautą šilumos energiją, nes į jo butą ir bendro naudojimo patalpas nebuvo patiektas šilumos kiekis, kurį šių patalpų šildymui priskiria ieškovė. Ieškovė neteisėtai parinko ir pritaikė šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir 5, priskirdama atsakovui centralizuotos šilumos dalį, kurią faktiškai suvartojo jo kaimynai, nes į atsakovo butą šiluma nebuvo tiekiama. Ieškovė nepagrįstai nepripažįsta atsakovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtumo. Atsakovo bute įrengtas vietinis šildymas, t. y. patalpos šildomos elektros energija, o ieškovė šilumos netiekia, todėl neturi teisės reikalauti iš atsakovo sumokėti už patiektą šilumos energiją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu patenkino ieškinį – priteisė ieškovei iš atsakovo 1529,05 Eur skolos už suteiktas paslaugas, 48,51 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1577,56 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. spalio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 157,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad atsakovas yra 139,49 kv. m. ploto buto su rūsiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkas. Nurodytas butas šildomas vietiškai, o garažas – centralizuotai. Ieškovė vykdo namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), šilumos ir karšto vandens apskaitą, todėl pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.384 straipsnio nuostatas ieškovas ir atsakovas yra sudarę neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir sutarties šalių santykiai nustatomi pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas. Nors ginčo šalys nebuvo sudariusios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau, vadovaujantis CK 1.71 ir 6.384 straipsnių nuostatomis, darytina išvada, kad tokia sutartis sudaryta konkliudentiniais šalių veiksmais, todėl šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai, atsiradę neterminuotos šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje esantis Nekilnojamojo turto registro išrašas, MB „Statybos inžineriniai sprendimai“ 2014 m. birželio 30 d. Aktas Nr.14-06/03 ir antstolės D. P. 2011 m. balandžio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina faktą, jog atsakovo bute yra vietinis šildymas, o garažas šildomas centralizuotai.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovui iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2013 žinomos aplinkybės, susijusios su teisėtu atsijungimu nuo centralizuoto šildymo, todėl sprendime dėl šių aplinkybių papildomai nepasisakė.

8. Teismas vertino, kad ieškovė pagrįstai teigia, jog atsakovas turi prievolę sumokėti už šilumos energijos tiekimą atsakovui nuosavybės teise priklausančioms patalpoms. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad vietinis centrinis šildymas jo bute įrengtas teisėtai. Kadangi atsakovo savavališkas buto šildymo sistemos pakeitimas nėra teisėtas, teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimus už visą ieškinyje nurodytą laikotarpį (nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.), šalių santykiams taikant Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas.

9. Išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškinys yra įrodytas, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1529,05 Eur skolos už šilumos energiją patenkino.

10. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su ieškove, teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 48,51 Eur (167,49 Lt) palūkanų už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 1529,05 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

11. Teismas atmetė atsakovo nesutikimo su ieškiniu argumentus, kad ieškovė nepasinaudojo išankstine ginčo ne teisme nagrinėjimo tvarka, nes, įvertinus ginčo dalyką ir šalių interesą (nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo skolos šilumos tiekimo įmonei priteisimo), toks ginčas negali būti visa apimtimi išnagrinėtas išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

12. Teismas nagrinėtoje byloje atsakovo inicijuotos ir 2015 m. spalio 19 d. atliktos techninės ekspertizės akto išvadas vertino kaip iš esmės patvirtinančias Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše ir antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytus faktus, kad atsakovo buto patalpos nėra šildomos centralizuotai. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie teisėtą atsijungimą nuo centrinės sistemos, sprendė, jog ieškovės reikalavimas sumokėti skolą už suteiktas paslaugas yra pagrįstas.

13. Teismas atmetė atsakovo procesiniuose dokumentuose pateiktą prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes išnagrinėjęs bylą nenustatė ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Teismas bylą išnagrinėjo tinkamai nepranešęs atsakovui ir jo atstovui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, o tai sudaro absoliutų pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti. Atsakovas 2014 m. lapkričio 18 d. raštu pranešė teismui apie pasikeitusį atstovą, nurodydamas, kad bylos nagrinėjimo metu bus atstovaujamas Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos kaip šios asociacijos narys. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šaukimai atsakovui ir jo atstovui P. M. buvo neįteikti, o šaukimas Nacionalinei teisingumo ir gynybos sąjungai apskritai nebuvo išsiųstas. Byloje yra tik duomenys, kad šaukimas įteiktas L. G. advokatų kontoros darbuotojai, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga byloje, nes atsakovas tinkamai ir laiku informavo apie pasikeitusį jo atstovą byloje.

Šalies argumentai

14.2. Spręsdamas dėl atsakovo buto šildymo būdo pakeitimo teisėtumo, teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2013, kaip turinčiu prejudicinę galią, nes nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės, buvusios iki 2012 m. gegužės 1 d.

14.3. Nors išnagrinėtoje byloje nebuvo konstatuotas karšto vandens ruošimo būdo pakeitimo neteisėtumas, o buto šildymo būdo pakeitimo neteisėtumas už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. apskritai nebuvo vertinamas, teismas šias aplinkybes preziumavo, remdamasis prielaidomis, o ne byloje ištirtais įrodymais.

14.4. Teismas neįvertino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. atsakovo atliktas buto šildymo būdo pakeitimas tapo teisėtas (t. y. buvo įteisintas), kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 ir 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 panaikino atitinkamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, dėl kurių nesilaikymo Vilniaus miesto apylinkės teismas buvo pripažinęs atsakovo buto šildymo būdo pakeitimo neteisėtumą, kuriuo, kaip prejudiciniu faktu, rėmėsi šią bylą nagrinėjęs teismas.

Žemesnės instancijos teismas

14.5. Kadangi bylą nagrinėjęs teismas rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2013, tai reiškia, kad teismas byloje taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažintas netaikytinomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, kurių ginčui spręsti taikyti nebegalima.

14.6. Atsakovo buto šildymo būdas buvo pakeistas 1995 m. liepą, deklaruotas – 2011 m. spalio 1 d., o deklaracija įregistruota VĮ Registrų centre, todėl ginčo teisiniam santykiui teismas turėjo taikyti 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, įsigaliojusias 2010 m. spalio 1 d., įvertindamas, ar pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojančio Statybos įstatymo reikalavimas atsakovas pašalino savavališkos statybos padarinius.

14.7. Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Statybos įstatyme statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą, todėl Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis, pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Atsakovas įrodė, kad ginčo laikotarpiu šilumos energijos nevartojo, o bute įrengdamas vietinį šildymą laikėsi statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nepažeidė kitų butų savininkų teisių, atsiskaitė už šilumos energiją iki šildymo būdo pakeitimo. Tai patvirtina byloje pateiktas antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir viešojo registro išrašas apie atsakovo buto autonominį šildymą vietiniu centriniu šildymu.

14.8. Atsakovas yra nutraukęs sutartį su ieškove nuo 2011 m. spalio 1 d. deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą pasirašymo dienos, nes šio viešame registre išviešinto ir ieškovei pateikto statybos darbų užbaigimo akto ieškovė neginčijo, o vien tik ieškovės atsisakymas pasirašyti šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimo aktą, numatytą administracinio teismo panaikintose 2010 metų šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, pats savaime nepaneigia atsakovo teisės pakeisti buto šildymo ir karšto vandens ruošimo būdą ir nutraukti sutartį.

14.9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas, ir tai yra ne vartotojo pareiga, o teisė. Šalies valia yra atsisakyti jam priklausančios teisės, bet tai turi būti atliekama teisės aktų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių. Šilumos energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją. Tam reikia pertvarkyti daugiabučiame name esančią inžinerinę įrangą ar bute esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus, šildymo baterijas ir kt.). Tokios įrangos pakeitimas reiškia statybos darbų vykdymą ir turi būti atliekamas pagal įrangos pakeitimo projektą (jei projektas privalomas) bei gavus leidimą šiems darbams (jei toks leidimas privalomas), o po darbų atlikimo pakeitimai turi būti nustatyta tvarka priimti naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005; 2004 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2004). Tai dar kartą patvirtina, kad šildymo būdo keitimas yra tik statybos darbai, kuriuos teisėtai reglamentuoja tik Statybos įstatymas ir statybos techniniai reglamentai, o nurodytas šildymo būdo pakeitimas užbaigiamas ir šilumos tiekimo sutartys nutraukiamos užpildžius deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą.

14.10. Šilumos vartojimo sutarties nutraukimo metu buvo aplinkybės, kurioms esant įstatymas leidžia vartotojui vienašališkai nutraukti arba pakeisti šilumos energijos į jo butą tiekimo sutartį. Nustatyta, kad ieškovas buvo visiškai atsiskaitęs už centralizuotą šilumą, patiektą iki šildymo būdo pakeitimo, o nuo 2011 metų birželio ieškovė nebetiekia šilumos energijos į atsakovo butą, nes butas atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir šildomas autonomiškai vietiniu šildymu.

14.11. Teismas nepagrįstai sprendė, kad skolos dydį pagrindžia ieškovo pateiktas aktas, sąskaitos, išrašai iš apskaitos žurnalo, gyventojų sprendimas dėl karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo, o suvartotos šilumos energijos kiekio paskirstymo vartotojams tvarka yra nustatyta teisės aktais ir suvartota šiluma paskirstoma patalpų savininkams proporcingai jų turimai nuosavybei name. Tokie teismo motyvai grįsti prielaidomis, nes ieškovė apskritai nėra pateikusi šilumos energijos paskirstymo skaičiavimų, kurie pagrįstų išrašytas sąskaitas. Be to, teismas visiškai netyrė įrodymų ir nepasisakė dėl atsakovo name nesutvarkytos šilumos ir karšto vandens apskaitos, nes į byla net nepateikti metrologinių patikrų pažymėjimai už ginčo laikotarpį.

14.12. Teismas byloje nenustatinėjo teisingo faktiškai gauto energijos kiekio, sprendimą pagrįsdamas tik prielaidomis apie „proporcingą paskirstymą“, nors faktiškai gautos šilumos energijos kiekis – fakto klausimas, kurio dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl faktiškai gauto energijos kiekio. Šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka tiek vartotojui, tiek šilumos tiekėjui. Nagrinėjamoje byloje atsakovas įrodinėjo, kad ieškovė netinkamai paskirstė šilumos energiją, nes atsakovui priskyrė energijos kiekį, kurios atsakovas faktiškai negavo ir todėl neprivalo apmokėti už prekes, kurių ieškovė jam neperdavė. Atsakovas faktiškai suvartotos centralizuotos šilumos energijos dydį įrodinėjo šilumos paskirstymo audito ir teismo paskirtos ekspertizės išvadomis, kuriose nustatyta, kad atsakovas apskritai negavo jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio.

14.13. Teismas nepasisakė dėl teismo paskirtos ekspertizės išvadų, kuriose suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, kad atsakovas ginčo laikotarpiu faktiškai negavo jokios centralizuotos šilumos energijos, už kurią ieškovė prašo sumokėti. Ši eksperto išvada nepaneigta jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, o bylą nagrinėjęs teismas, nevertindamas teismo paskirtos ekspertizės išvados, pažeidė įrodymų turinio vertinimo taisykles ir neatskleidė bylos esmės.

14.14. Ieškovė šildymui, karštam vandeniui paruošti ir jo temperatūrai palaikyti skirtos šilumos energijos paskirstymą vykdė neteisėtai, nes name įrengti šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisai neturėjo metrologinių patikrų.

14.15. Atsakovo namo individualaus šilumos punkto įvade įrengtas vienas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, todėl ieškovė galėjo šilumos paskirstymui taikyti tik šilumos paskirstymo metodą Nr. 10 kartu su metodu Nr. 5, tačiau negalėjo taikyti Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 4 kartu su Nr. 5, nes dalis butų (pvz. atsakovo butas) ir visos kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) nėra šildomi centralizuotai, todėl į šilumos paskirstymą turėjo būti įtrauktos visos kitos paskirties nešildomos asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), kurios nėra bendro naudojimo patalpos, ne tik autonominiu būdu šildomas atsakovo butas.

14.16. Ieškovė, taikydama šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, neįvertino esminės aplinkybės, kad VĮ Registrų centro duomenys įrodo, jog namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai, pastogė), kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nepriskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nors šie sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos net ir tais atvejais, kai nėra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos.

14.17. Ieškovė neturėjo teisės atsakovui skaičiuoti ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio nuo 2011 metų birželio. Atsakovas nesutinka su ieškovės jam apskaičiuotais ir savo nuožiūra paskirstytais mokesčiais už karšto vandens cirkuliaciją, nes ieškovė tai atliko pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Atsakovui buvo nepagrįstai skaičiuojamas karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis, nors į atsakovo butą karštas vanduo ginčo laikotarpiu nebuvo tiekiamas. Atsakovas teisėtai ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų atsisakė centralizuoto buto šildymo, centralizuoto karšto vandens tiekimo paslaugos, kartu atsisakydamas ir karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugos. Karšto vandens temperatūros palaikymo paslauga yra tik vartojimo paslauga, skirta asmeniniams vartotojų poreikiams tenkinti, nes ieškovė neįrodė, kad karšto vandens temperatūros palaikymo paslauga būtų kaip nors susijusi su bendro turto, šiuo atveju – namo karšto vandens tiekimo sistemos, išlaikymu, taip pat neįrodė, jog atsakovas šias paslaugas apskritai gauna.

14.18. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės naudai priteisė palūkanas už atsakovo tariamą įsiskolinimą už vartojimo paslaugas – šilumos energiją. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, teikiant atlygintinas paslaugas, mutatis mutandis taikomi CK 6.350–6.370 straipsniuose nustatyti reikalavimai. Pagal CK 6.360 straipsnio 5 dalį, kai pirkėjas praleidžia mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos.

Atsiliepimas

15. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Teismas, prieš pradėdamas nagrinėti bylą iš esmės, įsitikino, kad atsakovas ir (ar) jo atstovas tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, todėl, išnagrinėjęs bylą iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, neatvykus atsakovui ar jo atstovui, nepažeidė proceso teisės normų.

15.2. Apeliaciniame skunde atsakovas ginčija prejudicinius faktus (dėl buto atjungimo, šilumos paskirstymo metodų tinkamumo ir kt.), kurie jau nustatyti Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2013. Atsakovas nepagrįstai siekia, kad būtų iš naujo įvertintas jo buto atjungimo nuo centrinio šildymo teisėtumo klausimas, taip vengdamas piniginių prievolių vykdymo ieškovei. Šioje byloje atsakovui nepateikus naujų įrodymų apie teisėtą atsijungimą nuo daugiabučio namo centralizuoto šildymo sistemos, ši aplinkybė iš naujo neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Šalies argumentai

15.3. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčui spręsti negalima taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais panaikintų Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-298 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių dalies. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje NR. I858-13/2014 dėl nurodytų taisyklių dalies teisėtumo turi įtakos tik teisiniams santykiams, kurie atsirado po sprendimo išviešinimo, t. y. po 2014 m. spalio 31 d. Be to, net ir panaikinus nurodytų taisyklių dalį, apeliantui išliko pareiga vadovautis galiojančiais teisės aktais, jis turėjo vadovautis tiek Statybos įstatyme, tiek poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyta atjungimo tvarka.

15.4. Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad skolos susidarymo laikotarpiu tarp ieškovės ir atsakovo galiojo neterminuota konkliudentiniais veiksmais sudaryta šilumos pirkimo pardavimo sutartis pagal šilumos prikimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas. Kiekvienam iš namo bendraturčių, tarp jų – ir atsakovui, tenkanti mokėti namui suteiktos šilumos energijos dalis nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. buvo apskaičiuojama pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19. Šis metodas labiausiai atitinka pastato Viliuje, (duomenys neskelbtini), šildymo ir karšto vandens sistemos bei jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą ir įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus – kai šilumos punkte įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą suvartotą šilumos kiekį. Mokėtinos sumos už šilumos energiją tinkamai apskaičiuojamos pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, o apeliantas nerealizavo teisės aktuose numatytos teisės pasirinkti kitokį šilumos paskirstymo metodą. Ieškovė neturėjo pagrindo šilumos energiją skirstyti kitokiu būdu, negu nustato teisės aktai, todėl apelianto argumentai dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų atmestini.

15.5. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nuo daugiabučio namo centralizuoto šildymo sistemos atsijungė neteisėtai. Prievolė mokėti už šilumos energiją buto savininkui išlieka iki bus atlikti visi teisės aktų numatyti atjungimo nuo centrinio šildymo įteisinimo veiksmai pagal atjungimo metu galiojusius teisės aktus. Atsakovo byloje pateikti duomenys patvirtina tik aplinkybę, kad jam priklausanti patalpa yra faktiškai atjungta nuo centrinių šilumos tinklų, tačiau šie dokumentai nepatvirtina, jog atjungimas atliktas teisėtai, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

15.6. Centralizuotai tiekiamos šilumos energijos vartotojai, norėdami atjungti savo patalpas nuo centralizuotos šilumos sistemos ir nutraukti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, turi laikytis teisės aktuose nustatytos specialios atsijungimo procedūros, nepažeisti tiek kitų šilumos vartotojų, tiek šilumos tiekėjo interesų bei nepadaryti jiems žalos. Tai, kad atsakovo patalpos šilumos įrenginiai de facto (bet ne de jure) atjungti nuo centralizuoto šildymo, neatleidžia atsakovo nuo pareigos apmokėti už jam priskirtą šilumos energijos kiekį patalpos šildymui, nes ieškovė tiekė šilumos energiją visam pastatui ir jo kiekis buvo paskirstytas visiems pastato bendraturčiams.

15.7. Pagal vieningą kasacinio teismo praktiką vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją.

Šalies argumentai

15.8. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad teisėtas atsijungimas buvo galimas vien tik užpildžius 2011 m. spalio 1 d. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą. Pagal tuo metu galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 123 punktą pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo šių taisyklių 122 punkte nurodyto atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Įvertinus šias nuostatas, darytina išvada, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog Statybos įstatymo pakeitimas nulėmė tai, kad atsijungimo darbams atlikti nebuvo būtini jokie leidimai ar sutikimai.

15.9. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad apeliantas yra užpildęs deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, nepatvirtina atsijungimo procedūros užbaigimo teisės aktų nustatyta tvarka fakto. Neteisėtai vykdyti atjungimo darbai turi būti užbaigti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Apeliantas negali neteisėto atjungimo įteisinimui pasirinkti bet kurio kito jam palankesnio laikotarpio reglamentavimo.

15.10. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčo laikotarpiu, skirstydama šilumą, ieškovė turėjo vertinti namo butų savininkams priklausančių asmeninio naudojimo sandėliukų, esančių rūsyje, plotą. Bylos duomenimis, ieškovės taikytas namo suvartotos šilumos paskirstymui butų ir kitų patalpų plotas atitiko tuo metu viešuose registruose (Nekilnojamojo turto registre) buvusius duomenis. Be to, kitose bylose teismai, spręsdami analogiškus kaip apelianto reikalavimus, sprendė, jog VĮ Registrų centre nesant duomenų apie sandėliukus, kurie būtų užregistruoti kaip atskiri, namo butų/patalpų savininkams priklausantys konkretūs objektai, butų savininkams sandėliukų neatidalijus į atskirus kadastrinius vienetus ir jų neįregistravus įstatymo nustatyta tvarka kaip konkrečių dalinės nuosavybės dalių registre, neinformavus apie tai šilumos tiekėjos, nepateikus duomenų apie sandėliukų plotą ir priklausomybę, nėra jokio teisinio ir/ar faktinio pagrindo pripažinti, kad šilumos tiekėja neteisingai/neproporcingai skirstė šilumos energiją.

15.11. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad ieškovė neturėjo teisės skaičiuoti karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio nuo 2011 metų birželio mėnesio, nes faktinio paslaugų vartojimo nėra. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nėra teisinio pagrindo visiškai atleisti daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkus nuo pareigos mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą, kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos padarinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

17. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai nepranešęs atsakovui ir jo atstovui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

18. Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu laikomas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Pagrindą grąžinti tokią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui sudaro šios sąlygos: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir juo remiantis perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

19. Analizuojamu atveju civilinė byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta 2016 m. kovo 1 d. parengiamojo teismo posėdžio metu perėjus į bylos nagrinėjimą iš esmės. Teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas nutarė bylą nagrinėti atsakovui (jo atstovui) nedalyvaujant. Tokiu atveju reikšminga nustatyti, ar atsakovui (jo atstovui) tinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką.

20. Remiantis byloje esančia 2014 m. sausio 30 d. atstovavimo sutartimi, atsakovas (apeliantas) jo interesams civilinėje byloje atstovauti pavedė advokatei L. G. (t. 1, b. l. 25). Pagal CPK 118 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai šalis veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui.

21. Iš bylos medžiagos matyti, kad šaukimas į 2016 m. kovo 1 d. parengiamąjį teismo posėdį, kurio metu buvo pereita į bylos nagrinėjimą iš esmės, buvo išsiųstas atsakovo atstovei advokatei L. G. ir įteiktas 2015 m. gruodžio 21 d. (t. 2, b. l. 183). Duomenų, kad atsakovo ir jo atstovės advokatės L. G. 2014 m. sausio 30 d. atstovavimo sutartis būtų nutraukta, iki 2016 m. kovo 1 d. vykusio teismo posėdžio nei iš paties atsakovo, nei iš jį atstovavusios advokatės nebuvo gauta. Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad, šaukimą į teismo posėdį įteikus atsakovo atstovei (advokatei) ir byloje nesant duomenų apie šalių sudarytos atstovavimo sutarties nutraukimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog atsakovui apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (CPK 118 straipsnio 1 dalis).

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. lapkričio 18 d. raštu, pasirašytu Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos vadovo P. M., buvo informuotas, jog atsakovui byloje atstovaus Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga (t. 2, b. l. 137), savaime nepaneigia tarp atsakovo ir jo atstovės advokatės L. G. 2014 m. sausio 30 d. atstovavimo sutarties pagrindu susiklosčiusių atstovavimo teisinių santykių, nes dalyvaujantis byloje asmuo gali turėti keletą jo interesams teisme atstovaujančių atstovų. Nurodytame 2014 m. lapkričio 18 d. rašte nenurodyta, kad 2014 m. lapkričio 18 d. atstovavimo sutartis nutraukta ir advokatė L. G. nebeatstovaus atsakovui teisme.

23. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šaukimas į 2016 m. kovo 1 d. teismo posėdį buvo siunčiamas ir Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos vadovui P. M. jo paties nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), tačiau grįžo neįteiktas su žyma „neatsiėmė pašte“. CPK 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo nedelsdami pranešti teismui ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo būdo, adreso pašto korespondencijos siuntoms pasikeitimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nesilaiko šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir laikomi įteiktais. Kadangi Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga, veikianti per vadovą P. M., neinformavo teismo apie procesinių dokumentų įteikimo būdo ar adreso pašto korespondencijos siuntoms pasikeitimą, šaukimą į teismo posėdį išsiuntus P. M. gyvenamosios vietos adresu, kuris sutampa su Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos registruotos buveinės adresu, laikytina, kad šaukimas buvo įteiktas tinkamai.

24. Byloje nustačius, kad atsakovui (apeliantui) apie 2016 m. kovo 1 d. teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja nesant pagrindo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

25. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė kitų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Byloje nenustatyta būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl teismas pasisako dėl atsakovo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl ginčo esmės

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo (apelianto) prievolės atsiskaityti su ieškove už butui, esančiam Vilniuje, (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. patiektą šilumos energiją. Atsakovo (apelianto) teigimu, jis ginčo butą nuo centralizuoto šildymo tiekimo sistemos atjungė laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, t. y. pasirašęs 2011 m. spalio 1 d. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, o atjungus butą nuo šilumos tiekimo įrenginių, buvo nutraukta ir šilumos energijos tiekimo sutartis su ieškove. Atsakovo (apelianto) manymu, ieškovė nepagrįstai nepripažįsta atsakovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtumo ir taiko netinkamus šilumos paskirstymo metodus.

27. Spręsdamas dėl atsakovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtumo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovui iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2013 žinomos aplinkybės, susijusios su teisėtu atsijungimu nuo centralizuoto šildymo, todėl sprendime dėl šių aplinkybių papildomai nepasisakė.

28. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-3143-432/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui N. Č. dėl mokesčio už patiektą šilumos energiją, palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tretieji asmenys D. Č. ir 711–oji daugiabučio namo savininkų bendrija „Prie Salotės“. Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo prievolės atsiskaityti su ieškove už ginčo butui laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. patiektą šilumos energiją. Teismas, konstatavęs, kad atsakovo patalpos nuo ieškovės tiekiamo šildymo iš centralizuotų sistemų ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d., teisėtai nebuvo atjungtos, ieškovės ieškinį patenkino visiškai. Nurodytas sprendimas 2013 m. birželio 14 d įsiteisėjo (CPK 179 straipsnio 2 dalis).

29. Aplinkybė, kad ginčo butas iki 2012 m. balandžio 30 d. nuo centralizuoto šildymo tiekimo sistemos buvo atjungtas neteisėtai, konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl šis faktas laikytinas prejudiciniu ir iš naujo neįrodinėtinas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčas dėl skolos už atsakovo butui patiektą šilumą priteisimo yra kilęs dėl kito laikotarpio, negu civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2013. Spręsdamas dėl šioje byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas turėjo iš naujo nustatinėti aplinkybes, susijusias su atsakovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo tiekimo sistemos teisėtumu, buvusias po 2012 m. balandžio 30 d.

30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2013 teismas, spręsdamas dėl atsakovo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumo, vadovavosi Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis atsijungimo procesą, kurios, priimant skundžiamą sprendimą, jau buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I858-13/2014).

31. Konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, jog vietinis centrinis šildymas jo bute įrengtas teisėtai, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino visiškai.

32. Pažymėtina, kad atsakovas (apeliantas) šioje byloje atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtumą, be kita ko, įrodinėjo ginčo bute atliktais kadastriniais matavimais ir 2011 m. spalio 1 d. pasirašyta deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, kurie buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau dėl šiame registre esančių duomenų apie ginčo butą, taip pat šių duomenų įregistravimo pagrindų įrodomosios reikšmės atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtumui įvertinti nepasisakė.

33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog, nors šildymo būdo pakeitimo fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre nėra tapatus vienašaliam pranešimui apie energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą (CK 6.390 straipsnio 1 dalis), tuo atveju, kai nė viena iš ginčo sutarties šalių neįrodinėja, kad šilumos tiekėjai apie sutarties nutraukimą tapo ar turėjo tapti žinoma anksčiau, negu duomenys apie šilumos būdo pakeitimą buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, spręstina, jog teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017; 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017).

34. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas.

35. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimus patenkino iš esmės remdamasis vieninteliu argumentu – kad atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, jog vietinis centrinis šildymas jo bute įrengtas teisėtai, tačiau visiškai netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo 2011 m. spalio 1 d. pasirašytos ir viešame registre įregistruotos deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą įrodomosios reikšmės, taip pat nepasisakė dėl viešame registre esančių duomenų apie ginčo buto šildymo būdą teisinės reikšmės, sprendžiant atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtumo klausimą. Taigi skundžiamame sprendime buto atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumo ir šilumos energijos tiekimo sutarties nutraukimo klausimai iš esmės liko neišnagrinėti.

36. Taip pat pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų ir išdėstytų argumentų, susijusių su, jo manymu, netinkamai priskirto šilumos kiekio paskirstymu, netinkamai taikytu šilumos paskirstymo metodu ir name įrengtų šilumos apskaitos prietaisų atitiktimi metrologinės priežiūros reikalavimams. Šios aplinkybės laikytinos esminėmis, sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo.

37. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Išnagrinėjus šalių ginčą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, būtų pažeista proceso dalyvių teisė į apeliaciją. Dėl to, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

38. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Laima Ribokaitė