Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. P., L. P. skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, kurios atsiradimą pareiškėjai kildina iš neteisėtų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybė) veiksmų t. y. 2018 m. spalio 4 d. ir spalio 24 d. Savivaldybės nutarimai priimti tinkamai neištyrus bylos aplinkybių ir nemotyvuoti.

Atsižvelgiant į S. P. skundą dėl minėto 2018 m. spalio 4 d. nutarimo, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisija 2018 m. spalio 24 d. priėmė dar vieną nutarimą Nr. ANK-2-77, kurio skiltyje „nutarimo esmė“ neliko apibrėžimo – administracinio nusižengimo subjektas – kitas asmuo.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose 2018 m. lapkričio 14 d. gautas S. ir L. P. skundas dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos 2018 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. ANK-2-70 ir 2018 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. ANK-2-77, panaikinimo. Skunde nurodyta, kad komisijos pirmininkas skundžiamą nutarimą priėmė nesilaikydamas ANK 625 straipsnyje numatytos administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusios institucijos sutikimo su skundu procedūros. Nurodė, kad tiek 2018 m. spalio 4 d., tiek 2018 m. spalio 24 d. nutarimuose tiriamo administracinio nusižengimo aplinkybės buvo išdėstytos vienodai, todėl darytina išvada, kad nei komisija, nei 2018 m. spalio 24 d. nutarimą priėmęs komisijos pirmininkas apskritai nenagrinėjo skundo argumentų, nes 2018 m. spalio 24 d. nutarimu nė viena argumentuota skunde išreikšta abejonė nebuvo vertinta. Pažymėjo, kad 2018 m. spalio 24 d. nutarimas negali būti laikomas nauju nutarimu ANK 625 straipsnio prasme, nes juo 2018 m. spalio 4 d. nutarimas nėra nei visiškai, nei iš dalies panaikintas, todėl skundžiamas nutarimas turi būti laikomas atskiru, bet ne nauju dėl tų pačių aplinkybių priimtu nutarimu nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Prašė priteisti 420 Eur bylinėjimosi išlaidų iš nutarimą priėmusio komisijos pirmininko.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 24 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. 11-5-834/2019 pareiškėjų skundą tenkino iš dalies t. y. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos 2018 m. spalio 4 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. ANK-2-70 ir 2018 m. spalio 24 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. ANK-2-77 panaikino ir perdavė bylą iš naujo tirti, konstatuodamas, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos nutarimai yra formalaus pobūdžio, juose nenurodyti duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį ir apie kitus administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančius asmenis.

Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-156-497/2019 pagal pareiškėjų atstovo advokato G. I. apeliacinį skundą, paliko Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutartį nepakeistą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Taigi neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjai neturtinę žalą kildina iš, jų nuomone, neteisėtų Savivaldybės veiksmų, t. y. dėl to, kad atsakovė, tinkamai neištyrusi bylos aplinkybių, priėmė nemotyvuotus nutarimus, kurie Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartimi buvo panaikinti, todėl patyrė nusivylimą, nepasitikėjimą valstybės institucijomis.

Teismas atkreipia dėmesį į LVAT praktiką, kurioje ne kartą akcentuota, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to valstybei ar savivaldybei kyla civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-308/2013, 2017 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1554-556/2018).

Taigi teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teise, inter alia (be kita ko) nenusižengdamas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priima sprendimą, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos ar savivaldybės neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju dėl atsakovės priimtų nutarimų buvo pradėta administracinio nusižengimo byla, įsiteisėjusiomis Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartimis buvo konstatuota, kad šie nutarimai nemotyvuoti.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 24 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. I1-5-834/2019, be kita ko, konstatavo, kad tyrimas atliktas neišsamiai, todėl nutarimas naikintinas ir byla grąžintina iš naujo tirti institucijai, surašiusiai administracinio nusižengimo protokolą ir skundžiamus nutarimus. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-156-497/2019 pritarė pirmosios instancijos teismui, konstatavo, kad atsakovė nepagrindė, kuo remiantis prieita prie išvados, nurodytos rezoliucinėje dalyje, todėl apylinkės teismas negalėjo įvertinti jo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjo prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį sudaro turtinė žala, patirta dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo advokatui minėtose byloje – 1 400 Eur, ir 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas, skirtas kompensuoti patirtą nepasitikėjimą valstybės institucijomis.

Pažymėtina, kad atstovavimo išlaidų atlyginimas administracinio teisės pažeidimo byloje asmeniui, patrauktam administracinėn atsakomybėn, nėra numatytas, nors ATPK 272 straipsniu nustatyta teisė administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nagrinėjant bylą naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba (2010 m. gruodžio 14 d. įstatymas Nr. XI-1223, įsigaliojęs nuo 2011 m. kovo 1 d.). Įgyvendindamas nustatytą teisę į gynybą, asmuo gali naudotis ir mokama atstovo paslauga, o patirtos išlaidos gynybai turi būti atlygintos vadovaujantis principu ,,pralaimėjęs moka“. Esant šioms aplinkybėms, asmens išlaidos, panaudotos gynybai, pagal teisinę prigimtį yra tiesioginiai asmens nuostoliai ir pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, priklausomai nuo administracinio teisės pažeidimo bylos baigties, gali būti pripažinti žala.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nurodoma, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos normą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Taigi, Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog „iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Vadovaujantis šiomis nuostatomis, nepaisant to, kad nėra įstatymu tiesiogiai nustatyta asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, teisė gauti atstovavimo išlaidų atlyginimą administracinio teisės pažeidimo byloje, asmuo, remdamasis konstituciniu teisės principu, nustatančiu valstybės pareigą atlyginti žalą, turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, priteisiant atstovavimo išlaidų dydžio žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Žalos atlyginimo dydį patvirtina mokėjimai advokatui už atstovavimą nagrinėjant bylą teismuose:

Mokėjimo nurodymas, Nr. 21548 įrodo, kad 2019 m. sausio 9 d. advokatui sumokėta 240 Eur už atstovavimą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. sausio 10 d. posėdyje administracinio nusižengimo byloje Nr. II-304-834/2018;

Mokėjimo nurodymas, Nr. 21553 įrodo, kad 2019 m. vasario 12 d. advokatui sumokėta 300 Eur už už skundo parengimą Vilniaus apygardos teismui;

2019 m. gegužės 29 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 0323/19/96-SPU patvirtina, kad advokatui sumokėta 180 Eur už pasirengimą ir atstovavimą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos posėdyje administracinio nusižengimo byloje Nr. ANK 80/18 (2019-05-28).

Mokėjimo nurodymas Nr. 21602 įrodo, kad 2019 m. liepos 5 d. advokatui sumokėta 240 Eur už pasirengimą ir atstovavimą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos posėdyje administracinio nusižengimo byloje Nr. ANK 80/18 (2019-06-25);

Mokėjimo nurodymas, Nr. 21588 įrodo, kad 2019 m. liepos 30 d. advokatui sumokėta 180 Eur už skundo dėl abiejų nutarimų parengimą.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Iš rašytinių bylos įrodymų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjų skundą atmetė, todėl 300 Eur sumą įtraukti nėra teisinio pagrindo. Kitos sumokėtos sumos atitinka teisingumo ir protingumo reikalavimus ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių (8.2, 8.11 p.), todėl pripažintinos pagrįstomis ir priteistinomis pareiškėjui, t. y. iš viso 840 Eurų.

Pareiškėjai prašo teismo priteisti jiems visą skunde nurodytą neturtinės žalos dydį – 200 Eur.

Teismas pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Iš teismui pateikto skundo turinio matyti, jog prašymą priteisti neturtinę žalą pareiškėjai grindžia tuo, kad dėl neteisėtų savivaldybės tarnautojų veiksmų pradėjo nepasitikėti valstybės institucijomis.

Vertindamas minėtus argumentus, teismas pažymi, kad pagal teismų praktiką, neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pripažinęs, jog neturtinė žala apima „traumas, nerimą ir neteisybės jausmą“ (McMichael v. Jungtinė Karalystė); „bejėgiškumo jausmą, frustraciją“ (Papamichalopoulus v. Graikija), „nepatogumus ... nerimą ir sielvartą“ (Olsson v. Švedija), „įžeidinėjimą ... pažeminimą ... įtampą“ (L. O. v. Ispanija) ir pan.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14- 653/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1288/2014 ir kt.). Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški.

Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos priimti motyvuotus nutarimus. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, pripažintina, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėjai galėjo patirti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, kurių pareiškėjai būtų nepatyrę, jeigu atsakovė būtų priėmusi teisėtus ir pagrįstus nutarimus, veikusi pagal teisės aktų reikalavimus. Akcentuotina, kad atsakovė ne vieną kartą priėmė nepagrįstą nutarimą pareiškėjų atžvilgiu, o netgi du kartus. Akivaizdu, kad dėl tokio neatsakingo atsakovės elgesio pareiškėjai galėjo patirti nepasitikėjimą vietos savivaldos institucijomis, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai patyrė neturtinę žalą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos: Savivaldybės neteisėti veiksmai, pareiškėjų patirta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos.

Taigi, pareiškėjų reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją iš esmės yra pagrįstas. Teismas atsižvelgęs į atsakovės neteisėtų veiksmų pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti pareiškėjų prašoma 200 Eur suma yra adekvati.

Kaip minėta, pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto. Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (jeigu ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir jeigu šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės administracijos direktorius pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, o iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, priteistina 200 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja taip pat prašo teismo priteisti iš atsakovės 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant, kad pareiškėja L. P. nebuvo proceso šalimi, jai nebuvo pareikšti kaltinimai, nesurašyti jokie procesiniai dokumentai, taikytos sankcijos. Be to, ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartyje Administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-156-497/2019 (Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. II-5-834/2019, b. l. 76–80) patvirtinta, kad L. P. administracinėje byloje buvo liudytoja, skųsti nutarimo neturėjo teisės. Iš to teismas daro išvadą, kad ši pareiškėja neįgijo teisėtų lūkesčių į neturtinės žalos atlyginimą. Šis prašymas pripažintinas nepagrįstu ir netenkintinu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atveju LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., LVAT 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.).

Pareiškėjų skundą patenkinus iš dalies, jie įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai.

Pareiškėjai prašo priteisti 270 Eur bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimą. Šias išlaidas grindžia 2019 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 21617, iš kurio matyti, kad pareiškėjai už šių paslaugų suteikimą advokatui G. I. sumokėjo 270 Eur. Advokatas pareiškėjų vardu skundą teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 3 d., t. y. 2019 m. III ketvirtį, todėl teismas, remdamasis Rekomendacijų 7 punktu, atsižvelgia į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio, t. y. 2019 m. I ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, kuris buvo 1 262,7 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį koeficientas yra 2,5. Maksimali priteistina suma už skundo parengimą gali būti 3 156,75 Eur (1262,7 Eur x 2,5).

Taigi, šiuo atveju už skundo parengimą prašoma priteisti suma neviršija galimos maksimalios priteistinos sumos, todėl teismas atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog pateikti įrodymai patvirtina, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagrįstos, tačiau yra pagrindas jas mažinti, atsižvelgiant į tai, kad skundas patenkintas iš dalies.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjams iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, priteistina 200 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms už skundo parengimą.

Teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų S. P. ir L. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjams S. P. ir L. P. iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjams S. P. ir L. P. iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 840 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjams S. P. ir L. P. iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų administracinėje byloje Nr. eI2-956-426/2020 atlyginimo.

Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.