Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui UAB „Alnida“, trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, UAB „VK projektas“ dėl vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Ieškovas teigė, jog jam pasirašant ginčijamą vekselį, jo ir atsakovo sudarytas sandoris buvo apsimestinis, nes 2013 m. liepos mėnesio šiferio pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp atsakovo ir trečiojo asmens, tarp jo ir atsakovo nėra sudaryta jokių sutarčių, todėl vekselį turėjo pasirašyti trečiasis asmuo, o ne jis. Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.87 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštus reikalavimus grindžia sandorio šalių (pardavėjo ir pirkėjo) neatitikimu tikriesiems šių teisinių santykių subjektams. Jis nurodė, jog yra tik tikrosios sandorio šalies - trečiojo asmens atstovas, darbuotojas, kurio dalyvavimas ginčijamame sandoryje buvo reikalingas tam, kad tikrasis prekės - šiferio pirkėjas UAB „VK projektas“ gautų jam reikalingą prekę. Ieškovo pozicijos esmę sudaro aplinkybė, jog tikrieji teisinio santykio subjektai yra tik atsakovas UAB „Alnida“ (pardavėjas) ir trečiasis asmuo UAB „VK projektas“ (pirkėjas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009, 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014, kt.). Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Teismas pažymi, kad sprendžiant, ar ginčijamas sandoris laikytinas apsimestiniu dėl subjekto, svarbu nustatyti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes: kas derėjosi dėl sutarčių sąlygų, kas įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį. Byloje ginčo dėl to, kad tarp trečiojo asmens UAB „VK projektas“ ir atsakovo UAB „Alnida“ 2011-04-06 yra sudaryta sutartis Nr. 11/0406, nėra. Pagal minėtą sutartį ir jos pagrindu pateiktas PVM sąskaitas - faktūras trečiasis asmuo iš atsakovo nuolat pirko statybines medžiagas, 2013 m. liepos mėnesį, ieškovui 2013-07-17 pasirašius vekselį 40000 Lt sumai, nupirko šiferį. Ieškovas nurodo, jog 2013 m. liepos mėnesį jis, būdamas UAB „VK projektas“ darbuotojas, pirko iš atsakovo šiferį už 40000 Lt, jis pats pateikė užsakymą, jis derėjosi. Tai patvirtino atsakovo ir trečiojo asmens atstovai, nurodydami, jog jis pats vyko derėtis pas atsakovą, tada ir pasirašė vekselį, nes jis dirbo UAB „VK projektas“ komercijos direktoriumi, jis pagal užimamas pareigas yra atsakingas už sutarčių sudarymą, atsiskaitymus ir t. t. Tai byloje patvirtina ieškovui darbdavio išduoti įgaliojimas, įsakymas, pateikti komercijos direktoriaus pareiginiai nuostatai (98-106 b. l.). Vekselio atsakovas pareikalavo, nes UAB „VK projektas“ visada vėluodavo atsiskaityti už parduotas prekes, buvo susidariusi skola, vėl ketino pirkti šiferio už didelę sumą, todėl reikėjo prievolės įvykdymo užtikrinimo. Kad sunku taip greitai būtų buvę susirasti kitą tiekėją, kad jis taip pat be avanso nebūtų pardavęs prekių, patvirtino pats ieškovas, todėl buvo nutarta pasirašyti vekselį, kurį, kaip pats nurodė ieškovas, galėjo pasirašyti tik jis, nes bendrovė neturėjo apyvartinių lėšų, o K. S. buvo iškelta baudžiamoji byla. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad atsakovo valia buvo tiekti statybines medžiagas trečiajam asmeniui, tai buvo įforminta 2011-04-06 sutartimi. Ši valia pasireiškė per trečiojo asmens mokumo, jo patikimumo vertinimą ikisutartinių santykiu etape, jo įsipareigojimų atsakovui realų vykdymą, vekselio pasirašymą. Pažymėtina, kad vekselis, kaip jau nurodyta aukščiau, buvo pasirašytas laisva valia, nesant ekonominio spaudimo ar grasinimų. Ieškovas suprato, ką pasirašo, suvokė jo neįvykdymo pasekmes. Teismas mano, jog svarbu yra tai, jog ieškovas yra verslininkas, jog panašių sandorių sudarymas ir vykdymas yra kasdienė jo veikla. Abejodamas dėl ketinamo sudaryti sandorio rizikingumo ar jo tikrumo (fiktyvumo), ieškovas, kaip jau buvo paminėta, galėjo ir turėjo imtis visų įmanomų priemonių šioms abejonėms pašalinti arba apskritai susilaikyti nuo tokio sandorio sudarymo. Teismas pastebi, jog ieškovas nesiekė nutraukti sutartinių santykių su atsakovu, neieškojo kito šiferio tiekėjo, iš karto neginčijo pasirašyto vekselio. Kreipimasis į teismą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu tik pradėjus priverstinio išieškojimo procedūrą, tik po to, kai paaiškėjo, kad trečiasis asmuo galimai yra nemokus, laikytinas veikimu, neatitinkančiu rūpestingo ir atidaus teisinių santykių dalyvio elgesio kriterijų, verčiantis abejoti ieškovo dėstomų aplinkybių bei deklaruojamų tikslų objektyvumu. Pažymėtina, jog vekselis, kaip sandoris, skiriasi nuo visų kitų sandorių, jis yra vienašalis sandoris, kurį pasirašant sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją. Jis negali patekti į apyvartą visai be jokio pagrindo, tačiau jis turi ryšį su pradine prievole: pradinės prievolės teisinė padėtis turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Nesutiktina su ieškovo ir jo atstovo argumentais, kad prievolę turi vykdyti tas asmuo, kuris yra skolingas atsakovui, t. y. trečiasis asmuo. Byloje nustatyta, kad vekselio išdavimo pagrindas buvo trečiojo asmens ir atsakovo sutartiniai santykiai, pagal kuriuos atsakovas pardavė trečiajam asmeniui statybines medžiagas, kurių pagrindu ir susidarė įsiskolinimas, byloje nebuvo paneigta trečiojo asmens skola pagal jo su ir atsakovu sudarytą sutartį, o vekseliu papildomai buvo užtikrintas tų sutartinių prievolių įvykdymas. Taip pat pažymėtina, kad vekselio išdavimas buvo naudingas abiems šalims: atsakovui jis garantavo skolos už parduotą šiferį grąžinimą, o ieškovui buvo būtina gauti šiferio statybos darbams pagal gautą užsakymą užbaigti, ieškovas suvokė, jog vekselis yra skolos dokumentas, tai patvirtino teismo posėdyje, suprato, kad jo nepasirašęs jis šiferio negaus, nes trečiojo asmens ekonominė padėtis buvo prasta, jis nuolat vėluodavo atsiskaityti su kreditoriais, ieškovas suprato, kad neturint įmonei lėšų sumokėti už patiektas prekes, prekių jam neparduos nei viena šiferiu Lietuvoje prekiaujanti įmonė, todėl, jis, gerai žinodamas, jog užtikrina trečiojo asmens prievolės įvykdymą, ir puikiai tą suvokdamas pasirašė ginčijamą vekselį. Vekselio pasirašymas atitiko tikruosius tiek atsakovo, tiek ieškovo ketinimus, tai nebuvo dengimas kito sandorio, tai buvo naujas vienašalis sandoris, vekselis tik atliko prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, būdamas priklausomas nuo pradinės prievolės. Byloje nustatyta, jog trečiojo asmens skolos dydžio atsakovui vekselio išrašymo metu ieškovas neginčijo, trečiojo asmens UAB „VK projektas“ piniginė prievolė atsakovui egzistuoja, skola už šiferį pagal vekselį pilnai nėra sumokėta, t. y. pradinė prievolė nėra pasibaigusi, ji nėra įvykdyta, todėl pagal ieškovo išduotą vekselį galimas skolos išieškojimas, nes atsakovui panaudojus vekselį trečiojo asmens prievolė gali būti įvykdyta. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, tai, kad vekseliu buvo užtikrintas juridinio asmens, kurio dalyviu yra ieškovas, sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (prievolių) tinkamas įvykdymas, manytina, jog ieškovas neįrodė, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo, o ne jis, ieškovo pasirašytas vekselis nebuvo apsimestinis, jis atitiko tikruosius šalių ketinimus: ieškovas siekė užtikrinti trečiojo asmens prievolės įvykdymą, o atsakovas siekė, kad vekseliu prievolės įvykdymas būtų užtikrintas, vekselis tik atliko tam tikrą prievolės pagal šiferio pirkimo - pardavimo sandorį, dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas atsakovui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta, todėl sandorio pripažinti apsimestiniu nėra pagrindo.

Ieškovas nurodė, jog jis vekselį atsakovui išdavė kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolę, tačiau vekselis negali būti prievolių užtikrinimo prievole. Kasacinis teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, aiškindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo nurodytas teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, t. y. nuo vėlesnių teisėtų vekselio turėtojų.

Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Minėta, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2013; 2014 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014, 2014 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014, kt.).

Teismas pažymi, kad CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (netesybos, laidavimas ir kitos), kitos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos reglamentuoja šių priemonių taikymo tvarką, tačiau nurodytame CK straipsnyje išvardytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; jame nustatyta, kad sutartinė prievolė gali būti užtikrinta ir kitais sutartyje numatytais būdais. Pažymėtina, kad atskiruose įstatymuose tiesiogiai nustatyta, kad vekseliai gali būti naudojami kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją). Pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę priimti vekselius iš kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, jog vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. Taigi vekselis pagal savo universalų atsiskaitymo pobūdį gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje kaip priemonė užtikrinti prievolės, kilusios iš sandorio, kurio sukurtų teisinių santykių pagrindu buvo išduotas, įvykdymą, tačiau kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolė negali būti sutapatinama su CK šeštosios knygos penktajame skyriuje išvardytomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis ir jam netaikytinos šio skyriaus normos, nes tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, ir vekselio kaip prievolių, kilusių iš teisinių santykių, kurių pagrindu jis buvo išduotas, įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas neprieštarauja šiuo įstatymu nustatytam vekselio teisiniam reglamentavimui. Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą. Dėl to ieškovo nurodytas argumentas, jog vekselis negali būti naudojamas kaip priemonė kitu sandoriu prisiimtos prievolės įvykdymui užtikrinti, neatitinka vekselio išdavimu sukuriamų teisinių santykių teisinio reglamentavimo ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Ieškovas nurodo, jog vekseliu yra įforminti atsakovo ir trečiojo asmens pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai, todėl skolos už parduotas prekes išieškojimas gali būti vykdomas dvigubai: iš jo ir trečiojo asmens. Teismas su šiuo ieškovo ir jo atstovo argumentu nesutinka, nes nagrinėjamu atveju vekseliu įforminti ne pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai, o užtikrintas trečiojo asmens UAB „VK projektas“, kurio darbuotoju ir akcininku yra ieškovas, 2011-04-06 sutartimi Nr. 11/0406 (60-61 b. l.) prisiimtų įsipareigojimų tinkamas įvykdymas. Minėta, kad vekselio kaip vertybinio popieriaus abstrakti prievolė yra savarankiška, tačiau yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Tai reiškia, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Aplinkybė, kad atsakovas, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškia reikalavimus skolininkui ir vekselių davėjui, kuris užtikrino skolininko prievolės tinkamą įvykdymą, nesudaro teisinio pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu, nes atsakovas, esant pažeistai teisei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas UAB „VK projektas“ ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys - šiuo atveju ieškovas. Atsakovo reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją. Pažymėtina, kad įstatyme yra įtvirtintas privalomų vekselio rekvizitų sąrašas, tačiau nėra draudimo į vekselį įrašyti papildomus duomenis, todėl siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus vekselio davėjas gali jame nurodyti, kad vekselis skirtas kitos prievolės užtikrinimui. Jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (ginčyti kreditoriaus reikalavimą teisme, reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto parturtėjimo, kt., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliu - CPK) 5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013, 2014 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014, kt.). Byloje nustatyta, kas pagal vekselį skola dar nėra visiškai padengta, trečiasis asmuo atsakovui dar yra skolingas 25000 Lt, todėl atsakovas jokių dvigubų mokėjimų šiai dienai nėra gavęs, to nesiekia, byloje nėra duomenų, kad jis elgtųsi nesąžiningai ar neteisėtai, trečiojo asmens finansinė padėtis šiuo metu yra sunki, įmonė nelabai pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, todėl išieškojimas ir buvo nukreiptas į vekselio davėją - ieškovą. Todėl akivaizdu, kad ieškovo pasirašytas vekselis nėra apsimestinis sandoris, jis yra prievolės užtikrinimo priemonė, nors jame tai ir nenurodyta. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme ir nenurodyta, jog apie tai vekselyje turi būti pažymėta, be to, įstatyme taip pat nenustatyta, kad vekselyje gali ar turi būti nurodytas jo išdavimo teisinis pagrindas – sandoris, kurio prievolių tinkamas įvykdymas užtikrintas vekseliu. Tai susiję su vekselio kaip abstraktaus vienašalio sandorio prigimtimi. Minėta, kad vekselio ir sandorio, kurio prievolių įvykdymą užtikrina vekselis, teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, todėl išdavimo teisinis pagrindas vekselyje nenurodomas. Taigi ginčijamas vekselis nagrinėjamu atveju galėjo būti naudojamas kaip prievolės pagal pirkimo - pardavimo sutartį užtikrinimo priemonė. Aptarta vekselio teisinių savybių analizė nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčijamo vekselio išrašymu buvo panaikinta trečiojo asmens prievolė pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Nagrinėjamu atveju byloje susiklostė teisėta situacija, kai atsakovas įgijo teisę savo reikalavimą patenkinti tiek pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, tiek pasinaudodamas ginčijamo vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teikiamais privalumais. Nors šalių (ieškovo ir atsakovo) pozicijos dėl ginčijamo vekselio išdavimo tikslo iš esmės skiriasi, visgi konstatuotina, jog vekselis buvo išduotas būtent pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, prievolės, kilusios iš minėtos sutarties, įvykdymui užtikrinti. Tuo tarpu vekselio pagrindu sukurtos prievolės abstraktumo savybė nagrinėjamu atveju reiškia savarankišką abiejų prievolių (tiek pagal sutartį, tiek pagal ginčijamą vekselį) galiojimą, tačiau, kaip buvo paminėta aukščiau, negali būti dvigubo išieškojimo.

Atsakovas, kaip vekselio turėtojas, laikytinas sąžiningu vekselio savininku, kol neįrodyta priešingai. Pareiga įrodyti, kad nebuvo reikalavimo teisės pagal vekselį atsiradimo pagrindo ar kad vekselis negalioja, kyla ieškovui, kaip vekselio davėjui (CK 1.105 straipsnis, ĮPVĮ 19 straipsnis, CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas to neįrodė. Byloje nustatyta, kad vekselio pasirašymo metu ieškovas V. V. buvo UAB „VK projektas“ komercijos direktorius ir 50 bendrovės akcijų savininkas, kuriam buvo arba turėjo būti žinomi sandorių sudarymo principai, jų esmė, pasekmės. Taigi ieškovas buvo suinteresuotas bendrovės veikla ne tik kaip darbuotojas - komercijos direktorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas, bet taip pat ir asmeniškai materialiai kaip jos akcininkas (CK 2.45 str., Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 str., 94-96, 100-104 b. l.). Kaip byloje nustatyta, jam buvo žinoma, jog minimu laikotarpiu UAB „VK projektas“ vėlavo atsiskaityti su kreditoriais, todėl atmestini jo motyvai, kad ginčijamą finansinį dokumentą jis atsakovui, kaip bendrovės kreditoriui, pateikė ne kaip jo asmeninį įsipareigojimą, o kaip pačios bendrovės įsipareigojimą (CK 1.105 str. 4 d., ĮPVĮ 2 str. 4 p., 77 str.). Be to, vertinant šalių sąžiningumą, ieškovo teiginius, kad atsakovas, įgydamas vekselį, tyčia veikė jo nenaudai (ĮPVĮ 19 str.), pažymėtina, kad pagal bylos medžiagą nei pats UAB „VK projektas“, nei ieškovas neginčijo atsakovo UAB „Alnida“ reikalavimo, grindžiamo 2011-04-06 pirkimo-pardavimo (šiferio pirkimas - pardavimas) sutarties įvykdymu, priėmė šio asmens pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, pasirašė skolų suderinimo aktą, taigi naudojosi atsakovo parduotomis prekėmis, tačiau su juo atsiskaitė tik iš dalies. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis buvo priverstas pasirašyti vekselį, t. y. kad atsakovas ar K. S. būtų naudoję prievartą, grasinimus ar ekonominį spaudimą, kad ieškovas būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas dėl atsakovo ar K. S. grasinimų iki vekselio pasirašymo (CK 1.91 straipsnis). Be to, ieškovas, 2013-07-17 pasirašęs vekselį, kaip sąžiningas, teisingas, protingas, atidus, apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo iš karto jį ginčyti. Dėl šio vekselio nuginčijimo ieškovas į teismą nesikreipė nei iki vekselyje nurodytos jo apmokėjimo dienos, nei vėliau. Vekselio teisėtumą jis pradėjo ginčyti tik pradėjus priverstinio išieškojimo veiksmus. Ieškovo atlikti teisiškai reikšmingi veiksmai (vekselio išrašymas, pasirašymas) lemia jo pareigą atsakyti už šių veiksmų teisinius padarinius. Teismas mano, kad vien ieškovo paaiškinimų nepakanka jo reikalavimui pagrįsti, nes jis yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, todėl jo paaiškinimai yra subjektyvūs. Ieškovas privalėjo įrodyti, jog vekselio sudarymo metu jo valia formavosi ydingai dėl atsakovo ar K. S. ekonominio spaudimo (CK 1.91 straipsnis), tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta, jis pats nurodė, jog atsakovui pareikalavus vekselio, bet nebūtinai iš jo, pasitarus su K. S. ir šiam garantavus, kad skola bus laiku grąžinta, nutarė pasirašyti vekselį. Išanalizavus ieškovo valios pasirašyti vekselį procesą, ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens teisinius santykius, jų sudarytus sandorius, ieškovo elgesį ir patirtį, tai, kad pats ieškovas gera valia pasirašė vekselį, kad jis vekselį ginčijo ne iš karto, o prasidėjus vykdymo procesui, ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad byloje nenustatyta, jog ginčijamas vekselis būtų buvęs išduotas pažeidžiant Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo reikalavimus, pripažinti negaliojančiu vekselio nėra pagrindo, todėl ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas.

Ieškovas taip pat prašo pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 11391 dėl 40139,90 Lt skolos ir 6 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš V. V. išieškotojo UAB „Alnida“ naudai. Vekselio patikimumui civiliniuose santykiuose užtikrinti, o tai reiškia su vekseliu sietinoms asmenų teisėms apsaugoti, įstatyme nustatyti griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai. ĮPVĮ 77, 78, 79 straipsniuose nurodyti formalūs reikalavimai – būtini vekselio rekvizitai – ir jų nebuvimo pasekmės: dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, negalioja. Ieškovo pasirašytas vekselis turi visus būtinus jam rekvizitus, todėl jis galioja. Vekselio patikimumui civilinėje apyvartoje užtikrinti, vekselio davėjo ir vekselio turėtojo teisėtiems interesams apsaugoti ĮPVĮ pateiktas vekselio apmokėjimo terminų nurodymo būdų išsamus sąrašas. Pagal ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalį vekselis gali būti išrašytas apmokėti: 1) jį pateikus; 2) per tam tikrą laiką nuo pateikimo; 3) per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos; 4) nustatytą dieną. Ginčijamas vekselis išduotas 2013-07-17 (vykdomoji byla, 3 b. l.), jis turėjo būti apmokėtas nustatytą dieną – 2013 m. rugsėjo 17 d. Iš šalių paaiškinimų ir atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų (32 b. l.) matyti, kad vekselis ieškovui apmokėjimui buvo pateiktas laiku, iš jo skolą buvo bandoma išieškoti nesikreipiant į notarą, tačiau ieškovas gera valia skolos nepadengė, o trečiasis asmuo padengė tik dalį minėtos skolos, todėl prievolė nėra įvykdyta, ji galiojanti, dėl ko atsakovas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo. Vekselis, mokėtinas nustatytą dieną, turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo nustatytu laiku įforminto protesto dienos, o kai vekselyje buvo sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“, – nuo mokėjimo termino dienos (ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad vekselio pateikimo apmokėti terminas atsakovo nebuvo praleistas. Iš 2013-11-26 Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. išduoto vykdomojo įrašo Nr. 11391 (vykdomoji byla, 2 b. l.) matyti, kad pagal vykdomąjį įrašą iš ieškovo V. V. nutarta išieškoti atsakovui UAB „Alnida“ 40000 Lt skolos pagal vekselį, 122 Lt notaro atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą, 17,90 Lt notaro kompensaciją už patikrą registruose, viso 40139,90 Lt ir 6 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo. Byloje nustatyta, jog vekselis buvo pasirašytas 40000 Lt sumai, todėl tokią sumą buvo nutarta išieškoti iš ieškovo. Pagal ĮPVĮ 50 straipsnio 1 dalį vekselio turėtojas gali reikalauti, kad asmuo, kuriam jis pareiškė reikalavimus, sumokėtų: 1) neakceptuoto arba neapmokėto vekselio sumą su palūkanomis, jeigu jos buvo numatytos; 2) šešių procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mokėjimo termino pasibaigimo; 3) protesto išlaidas, pranešimų siuntimo bei kitas išlaidas. Todėl akivaizdu, jog atsakovo patirtos išlaidos: 122 Lt notaro atlyginimas už vykdomojo įrašo darymą ir 17,90 Lt notaro kompensacija už patikrą registruose bei notaro vykdomajame įraše nurodytos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo mokėjimo termino pasibaigimo, yra numatytos įstatyme (ĮPVĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad ginčijamo vekselio pateikimo apmokėti terminai nėra pažeisti, o ginčijamas vykdomasis įrašas atliktas teisėtai ir atitinka įstatymo reikalavimus, jo pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinys atmestinas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės (14 b. l.) paliktinos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d.).

Ieškinį atmetus, iš ieškovo valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 900 Lt žyminio mokesčio, nes paduodant ieškinį jis sumokėjo tik 300 Lt (4 b. l.), likusios sumos mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo dienos (12 b. l.), ir 42,01 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 83 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d., 96 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo UAB „Alnida“ interesams byloje atstovavo advokatė, kuri nustatyta tvarka iki bylos nagrinėjimo pabaigos pateikė teismui prašymą dėl 1500 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų analize, teismų praktikos analize, konsultacijomis ir atstovavimu, priteisimo (79-82 b. l.), atsakovui atsiliepimą į ieškinį rengė teisinių paslaugų įmonė, pateiktas prašymas dėl 726 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo parengimu, priteisimo (34-36 b. l.). Pagal LR CPK 98 str., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, tačiau šios išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistinos užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau - Rekomendacijos) 7 p. numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA), kuri šiuo metu yra 1000,00 Lt. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už atsiliepimą į ieškinį rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis siekia 3 MMA (t.y. 3000 Lt ), pagal Rekomendacijų 8.18 punktą už vieną atstovavimo valandą teisme – 0.15 MMA (150 Lt). Taip pat Rekomendacijų 10 punktas nustato, kad už advokato teisinių paslaugų, nenumatytų šiose rekomendacijose, teikimą priteistino užmokesčio dydis nustatomas kaip už analogiškas teisines paslaugas, numatytas šiose rekomendacijose. Darytina išvada, kad tik apskaičiuoti įkainiai už procesinio dokumento (atsiliepimo į ieškinį parengimą 726 Lt) atitinka rekomendacijų leistinus dydžius, tačiau kitos visos atsakovo atstovės nurodytos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų analize, teismų praktikos analize, konsultacijomis ir atstovavimu viršija šių rekomendacijų dydžius, taikomus advokatui. Už vieną atstovavimo valandą teisme advokatui rekomenduojama priteisti ne daugiau kaip 150,00 Lt, tačiau ataskaitoje nurodyta, kad atstovavimą teisme atsakovo atstovė įvertino 750 Lt. Ji dalyvavo dviejuose parengiamuosiuose teismo posėdžiuose ir viename teismo posėdyje, viso 2 val. 20 min., t. y. 2 val. po 150 Lt už kiekvieną valandą, todėl rekomenduotinas dydis atitiktų 300 Lt (Rekomendacijų 8.18, 9 punktai). Be to ataskaitoje nurodytos atstovavimo išlaidos, susijusių su procesinių dokumentų analize, teismų praktikos analize, konsultacijomis, 3 val., tai sudaro 750 Lt), tačiau tokio pobūdžio advokato teisinių paslaugų teikimo įkainių minėtos rekomendacijos nenumato, todėl jas galima prilyginti tik analogiškoms paslaugoms (Rekomendacijų 10 p.). Kadangi papildomos išlaidos ataskaitose nurodytos už sugaištą laiką, o ne už atskirų dokumentų parengimą, Rekomendacijose valandinis įkainis numatytas tik už atstovavimą teisme (1 val. 0,15 MMA), todėl atstovavimo išlaidos už kitas paslaugas priteistinos prilyginant jas atstovavimo teisme užmokesčiui, skaičiuojant, kad advokatas papildomoms paslaugoms sugaišo 3 val. po 150 Lt, t.y. viso 450 Lt. Todėl atsakovo naudai priteisiama tik ta išlaidų advokato pagalbai apmokėti dalis, kuri atitinka nurodytų Rekomendacijų dydžius ir laikytina pagrįsta, t.y. 1476,00 Lt.

Trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, UAB „VK projektas“ interesams byloje atstovavo advokatas, kuris nustatyta tvarka iki bylos nagrinėjimo pabaigos pateikė teismui prašymą dėl 1500 Lt išlaidų, susijusių su konsultacijomis ir atstovavimu, priteisimo (107-109 b. l.). Pagal LR CPK 98 str., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, tačiau šios išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistinos užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau - Rekomendacijos) 7 p. numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA), kuri šiuo metu yra 1000,00 Lt. Pagal Rekomendacijų 8.18 punktą už vieną atstovavimo valandą teisme rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis siekia 0.15 MMA (150 Lt). Taip pat Rekomendacijų 10 punktas nustato, kad už advokato teisinių paslaugų, nenumatytų šiose rekomendacijose, teikimą priteistino užmokesčio dydis nustatomas kaip už analogiškas teisines paslaugas, numatytas šiose rekomendacijose. Darytina išvada, kad trečiojo asmens atstovo nurodytos išlaidos, susijusios konsultacijomis ir atstovavimu viršija šių rekomendacijų dydžius, taikomus advokatui (konsultacijų teikimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose 5 val., tai sudaro 1500 Lt). Už vieną atstovavimo valandą teisme advokatui rekomenduojama priteisti ne daugiau kaip 150,00 Lt. Trečiojo asmens atstovas dalyvavo viename parengiamąjame teismo posėdyje ir viename teismo posėdyje, viso 2 val. 10 min., t. y. 2 val. po 150 Lt už kiekvieną valandą, todėl rekomenduotinas dydis atitiktų 300 Lt (Rekomendacijų 8.18, 9 punktai). Be to, ataskaitoje taip pat yra nurodytos atstovavimo išlaidos, susijusios su konsultacijomis, tačiau tokio pobūdžio advokato teisinių paslaugų teikimo įkainių minėtos rekomendacijos nenumato, todėl jas galima prilyginti tik analogiškoms paslaugoms (Rekomendacijų 10 p.). Kadangi papildomos išlaidos ataskaitose nurodytos už sugaištą laiką, o ne už atskirų dokumentų parengimą, Rekomendacijose valandinis įkainis numatytas tik už atstovavimą teisme (1 val. 0,15 MMA), todėl atstovavimo išlaidos už kitas paslaugas priteistinos prilyginant jas atstovavimo teisme užmokesčiui, skaičiuojant, kad advokatas papildomoms paslaugoms sugaišo 3 val. po 150 Lt, t.y. viso 450 Lt. Todėl trečiojo asmens naudai priteisiama tik ta išlaidų advokato pagalbai apmokėti dalis, kuri atitinka nurodytų Rekomendacijų dydžius ir laikytina pagrįsta, t.y. 750,00 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB „Alnida“, į. k. 245497740, 1476,00 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt šešis litus, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui UAB „VK projektas“, į. k. 302453792, 750,00 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 942,01 Lt (devynis šimtus keturiasdešimt du litus, 1 ct) bylinėjimosi išlaidų, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Šiaulių apylinkės teismo 2014-02-25 nutartimi, sustabdant išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0108/13/01080 iki kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais ir įsiteisės teismo sprendimas, palikti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.