Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-10-20 · Administracinė byla Nr. eI3-1979-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-10-20
Bylos Nr.
eI3-1979-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03384-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Egidija Puzinskaitė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
G. L.
Atsakovas
Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-1979-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03384-2017-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.5; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

sekretoriaujant Irenai Mialdunienei,dalyvaujant atsakovo atstovei Andrei Pakalniškei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja G. L. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti 2017 m. rugsėjo 25 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) sprendimą Nr. 1A-231 (toliau – Sprendimas); 2) atnaujinti pareiškėjai terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

Skunde pareiškėja nurodo, kad 2017 m. rugsėjo 6 d. pateikė prašymą Departamentui atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo bei atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl pareiškėjai paskaičiuotos mokestinės nepriemokos pagal Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir KTM) 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)RŽ210-91 „Dėl skolos muitinei įregistravimo“ (toliau – ir KTM sprendimas), kuris Departamento 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-83 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1A-83) buvo patvirtintas.

Pareiškėjos įsitikinimu, konfiskavus jai priklausiusią transporto priemonę, tiek KTM sprendimu, tiek Sprendimu Nr. 1A-83 patvirtinta mokestinė prievolė yra pasibaigusi. Tačiau iš pareiškėjos ir toliau reikalaujama prievolės įvykdymo, netinkamai pritaikius įstatymines normas. Skunde pareiškėja nurodo, kad apie šias aplinkybes sužinojo ne po Sprendimo Nr. 1A-83 priėmimo, o po KTM ir Departamento procesinių sprendimų. Būtent dėl šių aplinkybių pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti procesą, o atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes, taip pat ir prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Pareiškėja į Lietuvos Respubliką importavo transporto priemonę (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis), kaip fizinio asmens, keičiančio nuolatinę gyvenamąją vietą ir persikeliančio iš trečiosios šalies į Europos bendrijos muitų teritoriją, asmeninę nuosavybę, užpildant importo deklaraciją Nr. 8LU96405889. Jai buvo suteikta mokestinės prievolės lengvata importuojamo Automobilio atžvilgiu. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-606/2016 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu konstatavo, kad Automobilis buvo importuotas į Lietuvos Respubliką kontrabandos būdu. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-208-307/2017 Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį paliko galioti. Pareiškėjai priklausantis Automobilis buvo konfiskuotas, o šiai dienai yra KTM žinioje.

Nepaisant to, kad įsiteisėjus 2017 m. kovo 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarčiai, vėlesniais procesiniais sprendimais Automobilis buvo konfiskuotas bei pareiškėja neteko teisės valdyti ar disponuoti šiuo Automobiliu, KTM 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 10000376558 paskaičiavo pareiškėjai 46 340,94 Eur dydžio mokestinę nepriemoką už į Lietuvos Respubliką importuotą Automobilį ir nusprendė nurašyti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjai priklausančių banko sąskaitų. Pareiškėjos teigimu, šie veiksmai bei procesiniai sprendimai prieštaravo įstatyminiam reglamentavimui bei buvo pažeistos materialinės teisės normos.

Sutiko, kad Sprendimu Nr. 1A-83 buvo priimtas sprendimas patvirtinti KTM sprendimą dėl mokestinės nepriemokos pareiškėjai, kas reiškia, kad buvo konstatuota, jog pareiškėja turėjo sumokėti mokestinę prievolę valstybei už importuojamą Automobilį, o 2017 m. balandžio 25 d. KTM sprendimu Nr. 1(LM34)-153 turto arešto aktas buvo panaikintas perduodant Automobilį Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Pagal MAĮ 93 straipsnio nuostatas, galiojusias prievolės atsiradimo metu, nustačius, kad pareiškėja turi sumokėti prievolę valstybei, konfiskavus Automobilį, pareiškėjos prievolė pasibaigė. Pareiškėjos įsitikinimu, Departamentas ir KTM turėjo konstatuoti, kad pareiškėjos prievolė sumokėti mokestinę nepriemoką yra pasibaigusi, tačiau tai padaryta nebuvo.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2017 m. rugsėjo 6 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą dėl iš pareiškėjos reikalaujamos sumokėti mokestinės nepriemokos, kai prievolė jau yra įvykdyta. Taip pat prašyme pažymėjo, kad prašomas delspinigių dydis ir delspinigių paskaičiavimo laikotarpis prieštarauja įstatyme numatytam reglamentavimui. Sprendimu Nr. 1A-83 buvo patvirtinta pareiškėjos mokestinė nepriemoka, todėl atnaujinus procesą turi būti vertinamas Sprendimas Nr. 1A-83. Atkreipė dėmesį, kad Departamentas neteisingai taikė MAĮ 160 straipsnio 5 dalį, kadangi terminas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo yra skaičiuojamas ne nuo konkretaus akto priėmimo dienos, o nuo dienos, kuomet paaiškėjo, kad yra pagrindas atnaujinti procesą.

Nurodo, kad 2017 m. gegužės 19 d. gavo KTM turto arešto aktą Nr. 3(LM34)-22, tačiau manydama, kad jos prievolė valstybei yra pasibaigusi, 2017 m. birželio 20 d. pateikė skundą dėl minėto turto arešto akto Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. 2017 m. gegužės 31 d. gavusi KTM 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 10000376558 paskaičiuoti mokestinę nepriemoką, sužinojusi apie jos atžvilgiu padarytus materialinės teisės pažeidimus, nepateikė prašymo dėl proceso atnaujinimo, nes manė, kad šie teisės aktų pažeidimai bus ištaisyti nagrinėjant bylą dėl turto arešto akto panaikinimo.

Pareiškėja pabrėžia, kad apie jos atžvilgiu padarytus materialinės teisės normų pažeidimus sužinojo tik 2017 m. gegužės 31 d., gavusi KTM sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl terminas dėl proceso atnaujinimo turi būti skaičiuojamas nuo šios datos, bet ne nuo Sprendimo Nr. 1A-83 priėmimo datos. Pareiškėjos teigimu, ji terminą praleido nežymiai, o jei 2017 m. gegužės 3 d. raginimas būtų išsiųstas teisingu adresu, ji apie susiklosčiusias aplinkybes būtų sužinojusi anksčiau.

Šalies argumentai

Nurodo, kad ji aktyviai veikė ir siekė savo interesų bei teisių apsaugos visame procese, susijusiame su Automobilio importu į Lietuvos Respubliką, t. y. 2017 m. balandžio 12 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą dėl 2017 m. kovo 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, taip pat teikė prašymą dėl minėtos nutarties sustabdymo, iki kol bus išspręstas pareiškėjos kasacinis skundas, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašymo netenkino. Taip pat, kaip jau minėta, pareiškėja, tik gavusi turto arešto aktą, pateikė skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Jei būtų laiku ir tinkamu adresu išsiųstas ir įteiktas raginimas dėl prievolės įvykdymo, pareiškėja būtų galėjusi tinkamai ir laiku įgyvendinti savo teises.

Be kita ko, pareiškėja pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo su tikslu ištaisyti teisės taikymo klaidas, o ne iš naujo nagrinėti mokestinį ginčą. Pastebėjo, kad neatnaujinus termino pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, kai terminas buvo praleistas tik 5 dienas, neproporcingai bus pažeistos pareiškėjos teisės ir interesai. Pareiškėjos atžvilgiu mokestinė byla apskritai turėjo būti baigta konfiskavus Automobilį. Net ir skaičiuojant delspinigių dydį, turėjo būti vadovaujamasi įstatymuose nustatytu reglamentavimu. Apie šias aplinkybes pareiškėja sužinojo po to, kai 2017 m. gegužės 31 d. gavo pranešimą dėl mokestinės nepriemokos paskaičiavimo. Taigi, jeigu pareiškėjos atžvilgiu būtų tinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, mokestinė prievolė pareiškėjai jau būtų pasibaigusi, tačiau šiuo atveju iš pareiškėjos reikalaujama sumokėti 46 340,94 Eur dydžio sumą. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad neatnaujinus proceso, o taip pat neatnaujinus termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, pareiškėja patirs itin neigiamas pasekmes ir iš jos, nesant tam pagrindo, bus išieškota itin didelė mokestinė prievolė realizuojant pareiškėjai priklausantį turtą.

Atsakovo argumentus, kad pareiškėja galėjo skųsti Sprendimą Nr. 1A-83, vertino kritiškai, pažymėdama, kad negalima kreiptis dėl proceso atnaujinimo dėl to sprendimo, kuris buvo apskųstas. Be kita ko, pareiškėja apie aplinkybes, o būtent apie tai, kad jos atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, sužinojo jau po Sprendimo Nr. 1A-83 priėmimo. Įstatymas juk numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo pateikiamas, kai paaiškėja atitinkamos aplinkybės, o ne nuo procesinio sprendimo priėmimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo. Apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-606/2016 atmetė G. L. ir R. L. advokato apeliacinį skundą ir pripažino pagrįstu ir teisėtu Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, kuriuo G. L. buvo pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje, t. y. įvežusi į Lietuvos Respubliką Automobilį, nepateikiant jo muitinės kontrolei ar siekiant jos išvengti. Įvertinęs baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes bei, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, Departamentas priėmė 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-83, patvirtindamas Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)-RZ210-91, kuriuo už šį įvežtą ir neteisingai deklaruotą muitinėje Automobilį G. L. buvo apskaičiuota ir įregistruota 160 006,00 Lt importo mokestinė prievolė muitinei. Sprendime nurodyta ir jo apskundimo tvarka. Departamentas neturi informacijos, jog šis Sprendimas Nr. 1A-83 teisės aktų nustatyta ir sprendime nurodyta tvarka būtų apskųstas. Toliau mokestinis ginčas dėl G. L. apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo tęsiamas.

Šalies argumentai

Departamentas pažymi, jog iš pareiškėjos skundo turinio neaišku, kurie muitinės sprendimai buvo priimti nesilaikant materialinių teisės normų reikalavimų ir pažeidė jos teisėtus interesus bei koks procesas turėtų būti atnaujintas. Skunde nurodo, kad „sutiktina, kad Sprendimu Nr. 1A-83 buvo priimtas sprendimas patvirtinti KTM 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą dėl mokestinės nepriemokos pareiškėjai, tokiu atveju buvo konstatuota, kad pareiškėja turėjo sumokėti mokestinę prievolę valstybei už importuojamą automobilį“. Toliau jau nurodė, kad „Sprendimu Nr. 1A-83 buvo patvirtinta mokestinė prievolė, tačiau įpareigojimo ją sumokėti nebuvo“. O dar kitoje skundo vietoje teigė, kad KTM 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu buvo nuspręsta mokestinę prievolę „išskaičiuoti iš pareiškėjai priklausančių lėšų, esančių banko sąskaitų. Šie veiksmai bei procesiniai sprendimai, pareiškėjos pagrįstu įsitikinimu, prieštaravo įstatyminiam reglamentavimui“. Taigi, lieka neaišku, kuris sprendimas pareiškėjos nuomone, priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bei dėl kurio sprendimo mokestinio ginčo bylą prašoma atnaujinti.

Departamento teigimu, iš vienos pusės pareiškėja teigia, kad Departamento Sprendimas Nr. 1A-83 buvo priimtas „padarius grubius materialinės teisės pažeidimus“ (tačiau jis nebuvo apskųstas ir neaišku, kokie pažeidimai), iš kitos pusės, iškraipydama teisės aktų nuostatas ir savaip jas interpretuodama skunde nurodė, kad pagal MAĮ (nenurodyta nei kokios įstatymo redakcijos, nei kokios straipsnio dalies ar punkto) „93 straipsnio nuostatas, galiojusias prievolės atsiradimo metu, nustačius, kad pareiškėja turėjo sumokėti prievolę valstybei, tačiau automobilį konfiskavus, jos prievolė pasibaigė ir Departamentas ar KTM turėjo konstatuoti, kad pareiškėjos prievolė sumokėti mokestinę nepriemoką yra pasibaigusi, kitaip tariant – įvykdyta“. Tačiau apie šiuos (teisės aktais nereglamentuotus), jos nuomone, materialinės teisės pažeidimus ji sužinojusi vėliau, kai teisės aktų nustatyta tvarka gera valia nesumokėjus įregistruotos mokestinės nepriemokos, mokesčių administratorius pradėjo taikyti MAĮ 106 straipsniu jam suteiktas priverstinio išieškojimo priemones (piniginių lėšų nurašymą iš banko sąskaitų, turto areštą ir pan.).

Atkreipia dėmesį į tai, jog Departamento Sprendimas Nr. 1A-83, patvirtinęs KTM sprendimą, buvo priimtas jau įsiteisėjus nutarčiai baudžiamojoje byloje (konfiskavus automobilį), todėl sprendė, jog pareiškėjai įregistruota mokestinė prievolė neišnyko nei savaime, nei Departamentas nustatė kokius nors pagrindus jos išnykimui. Įvežtas automobilis buvo deklaruotas muitinėje, t. y. išleistas 2008 m. rugpjūčio 20 d., juo naudojosi pareiškėja (kai importo mokesčiai jau turėjo būti sumokėti), o sulaikytas ir konfiskuotas žymiai vėliau. Vadinasi, straipsnyje nurodytais pagrindais importo mokestinei prievolei išnykti pagrindo nėra.

Pareiškėja pripažįsta, kad nežymiai praleido 3 mėnesių apskundimo terminą, jos nuomone, dėl svarbių priežasčių, o būtent, įgyvendindama savo pažeistų teisių apsaugą kitais teisės gynybos būdais. Atsakovo teigimu, MAĮ 160 straipsnio 5 punkte yra įtvirtinta ir speciali taisyklė, skirta asmenims, praleidusiems dėl svarbių priežasčių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo 3 mėnesių terminą. Teismų praktikoje svarbiomis priežastimis laikomos tik išskirtinės objektyvios nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Pareiškėjos prašyme nurodytas argumentas, kad apskundimo terminas praleistas „dėl kitų gynybos būdų įgyvendinimo“ negali būti pripažįstama svarbia, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusia, aplinkybe, sutrukdžiusią laiku ir tinkamai realizuoti pažeistas teises: apskųsti priimtą sprendimą ar kreiptis dėl proceso atnaujinimo.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatavo, jog Departamentas, Sprendime nurodydamas, kad nėra motyvų atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, iš esmės pasisakė ir dėl paties mokestinio ginčo atnaujinimo, t. y. sprendė ne tik dėl prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikimo, bet ir vertino, jog nėra pagrindų atnaujinti mokestinį ginčą. Teismas iš skundo turinio nustatė, jog pareiškėja siekia ne tik praleisto termino atnaujinimo prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikimo, tačiau nesutinka, jog tarp šalių kilęs mokestinis ginčas neatnaujintas, motyvuodama tuo, kad jos atžvilgiu netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nusprendė, jog jis, vertindamas galimybes atnaujinti mokestinio ginčo procesą, neperžengs pareiškėjos skundo ribų.

Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, be kita ko, susijusią su pareiškėjos nurodytu MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu – pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą; taip pat atkreipė ypatingą dėmesį į pareiškėjos nurodytą MAĮ 93 straipsnio (redakcija, galiojusi 2007 m. liepos 3 d.) 2 dalį, kurioje nustatyta, kad muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, taip pat pasibaigia, jei deklaravus prekes muitinės procedūrai įforminti: tos prekės iki jų išleidimo sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, muitinės nurodymu sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn, arba sunaikinamos, arba negrįžtamai prarandamos dėl faktinės prekių prigimties, nenumatytų arba nenugalimos jėgos aplinkybių (2 p.); jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos (3 p.). Nagrinėjamu atveju automobilis buvo įvežtas ir deklaruotas muitinėje 2008 m. rugpjūčio 20 d. ir, kaip teisingai nurodė atsakovas, juo pareiškėja naudojosi, kuomet importo mokesčiai jau turėjo būti sumokėti. Automobilis buvo sulaikytas ir konfiskuotas ne iki jo išleidimo ir ne neteisėto įvežimo metu, todėl pareiškėjos argumentai dėl MAĮ 93 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo, teismo vertintini kaip nepagrįsti.

Teismas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, kurioje išaiškinta, jog šioje teisės normoje pateikta samprata „neteisėto įvežimo metu“ turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad prekių sulaikymas turi įvykti pirmosios Bendrijos muitų teritorijos patikros posto teritorijoje. Teismas sprendė, kad importo mokestinė prievolė negalėjo išnykti pareiškėjos nurodytu pagrindu, todėl atsakovas pagrįstai netaikė šios materialiosios teisės normos. Pareiškėja nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl mokestinio ginčo procesas pagrįstai nebuvo atnaujintas.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja kreipėsi į LVAT, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos skundo reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas 2020 m. sausio 15 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą teismui nagrinėti iš naujo motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, sprendė iš esmės dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo. Teismas nurodė, kad tai galėjo suklaidinti pareiškėją pasirenkant gynybinę poziciją ir apeliacinio skundo argumentų pasirinkimą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šiuo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti patikrintas nepaisant apeliacinio skundo ribų, nes priešingu atveju, gali būti reikšmingai pažeistos pareiškėjos teisės į teisingą teisminį procesą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendime Nr. 1A-231 nurodė, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo sprendimo teisėtumą, dėl praleisto termino atnaujinimo nepasisakė ir jo praleidimo priežasčių nevertino. Todėl LVAT teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendime neatsakyta į pareiškėjos pagrindinį reikalavimą atnaujinti terminą prašymui pateikti dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo, o teismo sprendimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies reikalavimo, įpareigojančio teismą sprendime atsakyti į visus pagrindinius pareiškėjo reikalavimus, todėl bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2017 m. rugsėjo 6 d. prašymą dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo, 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 1A-231 nusprendė neatnaujinti termino prašymui dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo paduoti.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyrius 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (7.51)22T-900 informavo KTM, kad G. L., iš JAV į Lietuvą įveždama Automobilį ir deklaruodama BAD importo rinkinyje Nr. 8LU96405889 kaip asmens, keičiančio gyvenamąją vietą, asmeninę nuosavybę, pateikė galimai netikrą dokumentą, transporto priemonės nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą (Certificate of title of a vehicle) ir nepagrįstai pasinaudojo importo mokesčių lengvata, dėl ko Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalį.

KTM, remdamasi gauta informacija, priėmė 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)-RZ210-91, kuriuo panaikino muitinio įforminimo metu pritaikytą mokesčių lengvatą ir apskaičiavo bei įregistravo pareiškėjai už įvežtą automobilį importo mokestinę prievolę muitinei: 36 000,00 Lt muito, 71 280,00 PVM ir 52 726,00 Lt PVM delspinigių.

Pareiškėja, nesutikdama su priimtu KTM sprendimu, 2014 m. gegužės 29 d. su skundu kreipėsi į Departamentą. Departamentas 2014 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-399 sustabdė G. L. skundo nagrinėjimą, iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje.

Departamentas, gavęs informaciją, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-606/2016 atmetė G. L. ir R. L. advokato apeliacinį skundą ir pripažino pagrįstu ir teisėtu Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, kuriuo G. L. buvo pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje, t. y. įvežusi į Lietuvos Respubliką Automobilį nepateikiant jo muitinės kontrolei ar siekiant jos išvengti, priėmė 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-83, kuriuo patvirtino KTM 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)-RZ210-91, kuriuo už šį įvežtą ir neteisingai deklaruotą muitinėje Automobilį pareiškėjai buvo apskaičiuota ir įregistruota 160 006,00 Lt importo mokestinė prievolė muitinei.

Pareiškėja padavė Departamentui 2017 m. rugsėjo 6 d. prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei atnaujinti mokestinio ginčo procesą, motyvuodama tuo, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. Departamentas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 1A-231 netenkino pareiškėjos prašymo ir atsisakė atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. (LM19)-RŽ210-91 apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės.

Nesutikdama su Departamento sprendimu pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėja apskundė apeliacine tvarka, kurį apeliacinės instancijos teismas 2020 m. sausio 15 d. nutartimi panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, jog proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais, griežtai laikantis įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų ir taisyklių.

MAĮ 160 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokestinio ginčo bylose, kuriose vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas remiantis šiame straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduodamas centriniam mokesčių administratoriui (kai jo arba vietos mokesčių administratoriaus sprendimas mokestinio ginčo byloje buvo galutinis) ar Mokestinių ginčų komisijai, kai galutinį sprendimą mokestinio ginčo byloje priėmė ši institucija.

Minėto įstatymo 160 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Tai reiškia, jog prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje.

Iš pareiškėjos pateikto prašymo Departamentui matyti, kad pareiškėja jį iš esmės grindžia MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kuriame nurodoma, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, patvirtinantys, jog padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas, galėjęs įtakoti neteisingo sprendimo priėmimą. Pareiškėja nurodo, jog Departamento ginčijamas sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimas, buvo priimtas padarius grubius materialinės teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl šio pareiškėjos argumento pažymi, jog MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiami akivaizdūs įrodymai parodantys, jog sprendžiant ginčą neteisingai buvo aiškintos byloje taikytinos materialinės teisės normos. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442 52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). LVAT yra konstatuota, jog akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (žr., pvz., 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (žr., pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (žr., pvz., 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P882 85/2009).

Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad jos atžvilgiu turėjo būti taikoma MAĮ 93 straipsnio nuostata, galiojusi prievolės atsiradimo metu (2008 m. rugpjūčio 20 d.), kurioje nustatyti prievolės pasibaigimo pagrindai.

MAĮ 93 straipsnio (redakcija, galiojusi 2007 m. liepos 3 d.) 2 dalyje nustatyta, kad muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, taip pat pasibaigia, jei deklaravus prekes muitinės procedūrai įforminti: tos prekės iki jų išleidimo sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, muitinės nurodymu sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn, arba sunaikinamos, arba negrįžtamai prarandamos dėl faktinės prekių prigimties, nenumatytų arba nenugalimos jėgos aplinkybių (2 punktas); jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos (3 punktas).

Nagrinėjamu atveju, Automobilis buvo įvežtas ir deklaruotas muitinėje 2008 m. rugpjūčio 20 d. ir, kaip teisingai atsakovas nurodo, juo pareiškėja naudojosi, kuomet importo mokesčiai jau turėjo būti sumokėti. Automobilis buvo sulaikytas ir konfiskuotas, ne iki jo išleidimo ar neteisėto įvežimo metu, todėl pareiškėjos argumentai dėl MAĮ 93 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo nepagrįsti. LVAT yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje pateikta samprata „neteisėto įvežimo metu“ turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad prekių sulaikymas turi įvykti pirmosios Bendrijos muitų teritorijos patikros posto teritorijoje (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012, 2017 m. sausio 17 d. administracinė byla Nr. A-168-143/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nurodytu pagrindu importo mokestinei prievolei išnykti nebuvo pagrindo, todėl atsakovas pagrįstai šios materialinės teisės normos netaikė.

Teisėjų kolegija, nenustačiusi tokių pažeidimų, vertins, ar pagrįstai Departamentas atsisakė priimti pareiškėjos prašymą dėl termino prašymui paduoti atnaujinimo.

Ginčo byloje dėl to, kad pareiškėja prašymą dėl termino prašymui paduoti atnaujinimo pateikė praleidusi 3 mėnesių terminą nėra, tačiau pareiškėja teigia, jog terminą praleido dėl svarbių priežasčių, savo pažeistas teises gindama kitais teisės gynimo būdais.

MAĮ 160 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta speciali taisyklė skirta asmenims, praleidusiems terminą dėl svarbių priežasčių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo 3 mėnesių terminą. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti iš esmės grindžia tuo, kad jį praleido bandydama įgyvendinti savo pažeistų teisių apsaugą kitais teisės gynimo būdais. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėja siekia atnaujinti tuo pačiu ir mokestinio ginčo procesą remdamasi tuo, kad jos atžvilgiu priimant sprendimą buvo padaryti grubūs materialinės teisės normų pažeidimai, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog teisėjų kolegija pareiškėjos nurodytų pažeidimų byloje nenustatė, be to, nėra byloje duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja sprendimo teisėtumą būtų ginčijusi teismui, nors apskundimo tvarka ir terminai buvo aiškiai apibrėžti. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjai būtų apribotos teisės kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka ir nustatytais terminais į Mokestinių ginčų komisiją arba Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjos argumentus, susijusius su mokestinės prievolės išnykimu, teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes jau nuo baudžiamosios bylos iškėlimo teisme pareiškėjos atžvilgiu, ji turėjo ir galėjo suprasti jai ateityje kilsiančias pasekmes. Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos atstove baudžiamojoje byloje buvo advokatė G. Mauručienė, vėliau Lietuvos apeliaciniame teisme pareiškėjos gynėju buvo advokatas J. Elzbergas, o tai reiškia, kad pareiškėjai naudojantis teisine pagalba ir taikant aukštus atidumo, rūpestingumo ir apdairumo kriterijus, turėjo būti aiškūs sprendimo apskundimo terminai ir tvarka bei ateityje kilsiančios teisinės pasekmės. Ta aplinkybė, kad pareiškėja klaidingai suprato ir interpretavo teisės normų taikymą ir aiškinimą nagrinėjamoje situacijoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos materialinės teisės normos priimant sprendimą. Dar daugiau, pareiškėja prašyme nenurodė jokių pagrįstų ir objektyvių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant sprendimus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme nurodytą aplinkybę, kad jį terminą praleido dėl kitų gynimo būdų realizavimo negali pripažinti jos svarbia, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusia aplinkybe, sutrukdžiusia laiku ir tinkamai realizuoti pažeistas teises, t.y. apskųsti priimtą sprendimą ar kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjos teiginiai, kad transporto priemonę konfiskavus, pareiškėjos atžvilgiu buvo nutraukta mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūra taip pat nepagrįsti, nes apie šią procedūrą ir galimas kilti neigiamas pasekmes pareiškėja jau žinojo nuo to momento, kai buvo jos atžvilgiu inicijuota baudžiamoji byla. Akcentuotina, jog LVAT tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad asmuo pats turi rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu ir pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai asmuo elgėsi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, o veiksmai, kurių atsiradimą visiškai ar iš dalies lėmė paties mokesčių mokėtojo aplaidus ar nerūpestingas elgesys, negalima pripažinti objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo mokesčio mokėtojo valios, todėl jos negali būti pripažįstamos svarbiomis prašymo dėl proceso atnaujinimo termino praleidimo priežastimis. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog proceso atnaujinimas nėra vien tik pakartotinė bylos peržiūra, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Anot LVAT, teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio teisės aktų nustatyta tvarka įsigaliojusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta mokestinio ginčo nagrinėjimo stadija, o tai akivaizdžiai prieštarautų MAĮ įtvirtinto proceso atnaujinimo mokestinių ginčų bylose instituto tikslams.

Iš pareiškėjos prašyme dėstomų argumentų susidaro įspūdis, jog pareiškėjai nepavykus tinkamai įgyvendinti savo teisių per nustatytą apskundimo terminą, siekiama pakartotinai inicijuoti procesą tam, kad būtų pakartotinai išnagrinėta pareiškėjos mokestinė byla. Atitinkamai dėl to, šios aplinkybės nėra laikomos objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios sąlygomis, trukdžiusiomis laiku ir tinkamai ginti savo teises bei nustatytu terminu paduoti prašymą procesui atnaujinti.

Apibendrindama, tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis neginti savo galimai pažeistų teisių, kai apie tokį pažeidimą jį turėjo ir galėjo žinoti, laikytinas subjektyviomis, nuo jos valios priklausiusiomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja nepateikė svarių ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog galimų pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Be to oficialiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja viso bylos nagrinėjimo metu turėjo atstovą, ginantį jos pažeistas teises, todėl ir nagrinėjamu atveju, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, gavusi Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimą, turėjo galimybę pasikonsultuoti savo pažeistų teisių gynimo klausimu, ir manydama, jog jos teisės yra pažeistos, laiku jas apginti. Tačiau, kaip matyti, susipažinusi su Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimu, pareiškėja nevertino, kad jos teisės yra pažeidžiamos, o prašymo padavimo praleistą terminą ir mokestinio ginčo proceso atnaujinimo klausimą inicijavo vėliau. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra įrodymų dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl ir nėra pagrindo atnaujinti mokestinio ginčo procesą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Muitinės departamentas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos prašymo paduoti skundą atnaujinimo ir mokestinio ginčo proceso atnaujinimo priėmimo klausimą ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą neatnaujinti mokestinio ginčo procesą. Atitinkamai dėl to, nėra teisinio pagrindo Muitinės departamento 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 1A-231 panaikinti, atnaujinti pareiškėjai terminą paduoti prašymą dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos G. L. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Egidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-MarkovienėEglė Žulytė-Janulionienė