- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-12
- Bylos Nr.
- A-1059-492/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02446-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 46 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m.sausio mėn. iki 2018 m. liepos 20 d. Vilniaus PN buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, jog kamerų plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, kadangi buvo laikomas 30 kv. m patalpose kartu su 10 asmenų. Kamerų plotą mažino baldai, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Prausykloje nebuvo karšto vandens, todėl pareiškėjui buvo nemalonu valytis dantis, praustis, skustis barzdą ir pan. Pažymėjo, jog buvo privestas nešioti ant viršutinių drabužių prisegtas korteles. Pareiškėjui pasinaudoti dušu buvo suteikiama galimybė tik kartą per savaitę. Dušuose nebuvo pertvarų, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Tualetai buvo tupimi, todėl jais naudotis buvo nepatogu. Tualetuose nebuvo įrengtos ventiliacijos, patalpos buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pareiškėjui nebuvo leidžiama miegoti, buvo už tai baudžiamas. Maisto davinys buvo nepakankamas, todėl nuolat jautėsi alkanas. Pareiškėjui nebuvo suteikiama teisė paskambinti artimiesiems, todėl jis neturėjo galimybės palaikyti socialinių ryšių su artimaisiais. Dėl šių pažeidimų patyrė didelį diskomfortą, nepatogumus, pažeminimą, psichologinį smurtą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. liepos 20 d. taikyti ieškinio senaties terminą. Paaiškino, jog šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno minimose gyvenamosiose patalpose, neturi galimybės, kadangi tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Atkreipė dėmesį į tai, jog net ir esant užimtoms įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktų reikalavimus atitiko. Visiems nuteistiesiems suteikiama atskira miegamoji vieta. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengtų miegamųjų vietų. Ne visada visos gyvenamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai teko ir daugiau. Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui, kuriame gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų. Vilniaus PN I-ojo korpuso bendrabučio tipo sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai, kadangi gali būti įrengti tiek sėdimi tiek tupimi klozetai. I korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas. Pažymėjo, jog teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse, tačiau Vilniaus PN jau yra įrengta dušų su sienelėmis. Vilniaus PN nuteistųjų dienotvarkė patvirtinta direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83, kurioje nurodyta, kad nuteistųjų lova privalo būti paklota nuo 7.20 val. iki 22.40 val. Pareiškėjas kaip ir kiti nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, tvarkyti ir prižiūrėti savo miegamąją vietą, laikytis nuteistiesiems privalomos dienotvarkės. Vilniaus PN teigimu, nuteistieji maitinami pagal įstaigoje patvirtintą dienotvarkę. Valgiaraščius tvirtina Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maisto produktai valgyklai išduodami vadovaujantis taisyklėmis ir valgiaraščiu pagal svorį gramais. Gaminant maistą laikomasi griežto gamybos technologinio proceso nuoseklumo, vykdoma griežta maisto produktų davinių kontrolė. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau ir – Vidaus tvarkos taisyklės) 73.1. punkte yra įtvirtinta nuostata, jog nuteistieji privalo matomoje vietoje nešioti pataisos įstaigos administracijos išduotą kortelę su fotonuotrauka, įrašytu vardu ir pavarde, kortelėje gali būti įrašomi ir kiti duomenys. Lengvajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos reglamentuotos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 74 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog Lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per 2 mėn. gauti 2 ilgalaikius ir 2 trumpalaikius pasimatymus, o pagal 4 punktą vieną kartą per dieną paskambinti telefonu. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skundo argumentai grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone.
5. Pareiškėjas 2018 m. spalio 4 d. pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame detalizavo skunde nurodytas aplinkybes. Papildomai nurodė, jog Vilniaus PN įrengtos virtuvėlės plotas buvo per mažas, nebuvo įrengtos džiovyklos drabužiams džiovinti. Paminėjo, jog buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sanitariniu mazgu. Pareiškėjo reikalavimą priteisti 46 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2018 m. liepos 20 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018 m. liepos 20 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikoma atitinkamomis sąlygomis. Teismas, atsižvelgęs į CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ir į atsakovo prašymą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų taikytina nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. liepos 20 d., tačiau reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 20 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Šalies argumentai
8. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 bei 11¹.2 punktais. Atsakovo atstovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek asmenų buvo laikoma Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose kartu su pareiškėju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad vidutiniškai pareiškėjui tekęs patalpos plotas sudarė nuo 3,30 kv. m iki 3,33 kv. m ploto. Teismas padarė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vidutiniškai pareiškėjui tekęs bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos ir plotas atitiko tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), tiek ir nacionalinių teisės aktų nuostatų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad nustatant vienam asmeniui tenkantį minimalų patalpų plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldais užstatytas patalpos plotas. Taisyklių nuostatose, nustatančiose vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, nėra numatyta pareiga į šį plotą neįskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldais užimtą patalpų plotą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, plėtojamoje atsižvelgiant į EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), nustatyta, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN dušų patalpos yra įrengtos netinkamai, jose nėra pertvarų, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) matyti, kad, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžta ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pataisos namų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta konkrečių reikalavimų dėl dušų patalpų įrengimo, taigi, nėra nustatyta ir reikalavimo dėl pertvarų šiose patalpose įrengimo. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmesti.
11. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jam pasinaudoti dušu buvo suteikiama galimybė tik kartą per savaitę, prausykloje nebuvo karšto vandens, teismas rėmėsi Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 68 punktu, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu, Taisyklių 258 punktu. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjui kartą per savaitę buvo sudaryta galimybė praustis duše. Atsakovo atstovui teisės aktais yra nustatyta pareiga suteikti galimybę ne rečiau kaip kartą per savaite nusiprausti po šiltu dušu, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti minėtos pareigos tinkamu vykdymu. Pareiškėjo teiginiai, jog prausykloje nebuvo karšto vandens, todėl vanduo buvo per šaltas, vertinti kaip deklaratyvūs ir pagrįsti subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintos tinkamos vandens temperatūros duše, atmesti kaip nepagrįsti.
Atsiliepimas
12. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, nes vietoje klozetų yra įrengtos tupyklos, teismas atsižvelgė į tai, jog Vilniaus PN pateiktame atsiliepime nurodė, kad I gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui, kuriame gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų. I korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5, 7, 13.5 punktais, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – Aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos), HN 76:2010 21 punktu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus paminėto teisinio reglamentavimo kontekste pažymėjo, jog bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose turi būti įrengiami unitazai arba klozetai, todėl tupimo (unitazo) įrengimas, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių šiuos argumentus paneigiančių įrodymų.
13. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis buvo privestas nešioti ant viršutinių drabužių prisegtas korteles, teismas vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklių 73.1. punktu ir pažymėjo, jog nuteistiesiems buvo nustatyta pareiga matomoje vietoje nešioti pataisos įstaigos administracijos išduotą asmens kortelę, kuri siejama su nuteistųjų apsaugos ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimu, t. y. su galimybe pareigūnams bet kurioje situacijoje tinkamai identifikuoti nuteistuosius, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.
14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad tualetuose nebuvo įrengtos ventiliacijos, patalpos buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus, teismas nurodė, jog HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi HN 134:2015 sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų nereglamentuoja. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo atstovas šių pareiškėjo argumentų nepaneigė, teismas konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. sanitarinio mazgo patalpose nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos, tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
15. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jam nebuvo leidžiama miegoti ir už tai buvo baudžiamas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 117 straipsniu. Iš byloje pateiktos Vilniaus PN nuteistųjų dienotvarkės, patvirtintos direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 matyti, kad nuteistųjų lova darbo dienomis privalo būti paklota nuo 7.20 val. iki 22.40 val., o poilsio ir švenčių dienomis nuo 8.30 val. Teismo vertinimu, pareiškėjas kaip ir kiti nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, tvarkyti ir prižiūrėti savo miegamąją vietą, laikytis nuteistiesiems privalomos dienotvarkės. Byloje nebuvo duomenų iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui nebuvo leidžiama miegoti ar už tai buvo skirtos tam tikros nuobaudos, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti.
Atsiliepimas
16. Dėl pareiškėjo teiginių, jog Vilniaus PN tiekiamas maistas buvo nepakankamas, todėl nuolat jautėsi alkanas, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog nuteistieji maitinami pagal įstaigoje patvirtintą dienotvarkę. Valgiaraščius tvirtina Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maisto produktai valgyklai išduodami vadovaujantis taisyklėmis ir valgiaraščiu pagal svorį gramais. Gaminant maistą laikomasi griežto gamybos technologinio proceso nuoseklumo, vykdoma griežta maisto produktų davinių kontrolė. Atkreiptas dėmesys į tai, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais ar prašymais dėl nepakankamo maitinimo nesikreipė. Pareiškėjas taip pat nenurodė, koks konkrečiai maistas jam nebuvo išduodamas, todėl šiuo atžvilgiu konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų pagrindo, nebuvo.
17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN neužtikrino jam bendrauti telefonu su artimaisiais ir šeimos nariais, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeimyninius ryšius. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Teismas padarė išvadą, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir yra atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl nuteistųjų rūkymo įstaigos patalpose. Šie pareiškėjo argumentai, jog Vilniaus PN patalpose buvo rūkoma, teismo vertinimu yra abstraktūs, nedetalizuoti, kadangi pareiškėjas nenurodė, kada ir konkrečiai kuriose Vilniaus PN patalpose buvo prirūkyta. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmesti.
19. Dėl pareiškėjo teiginių, jog Vilniaus PN virtuvė buvo per maža, įstaigos patalpose nebuvo įrengtos džiovyklos drabužiams džiovinti, teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nepateikė argumentų, pagrindžiančių, jog dėl Vilniaus PN drabužių džiovyklos nebuvimo būtų pažeistos jo teises. Pareiškėjas šių aplinkybių neindividualizuoja ir nesusieja su savo asmeniu. Pažymėta, jog teisės aktuose nėra reglamentuojamas pataisos įstaigų virtuvės plotas, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip neįrodyti.
20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Byloje nebuvo duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie šių pažeidimų pareiškėjui sukeltas pasekmes, pareiškėjo pretenzijas atsakovo atstovui dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, ir nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas ir apsiribojama jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (tuo aspektu, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sanitariniu mazgu) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
21. Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.
22. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis, o į pareiškėjo nurodytas aplinkybes nekreipė dėmesio. Nors jau yra Vilniaus apygardos administracinio teismo bylų, kuriose pripažinti Vilniaus PN pažeidimai dėl maitinimo, privatumo pažeidimo duše, skambučių taksofonu, pasivaikščiojimo laiko, rūkymo ir kt.
23. Pareiškėjas prašo senaties termino netaikyti, nes pažeidimas Vilniaus PN yra tęstinis, t. y. vyksta kiekvieną dieną.
24. Dėl ploto pažeidimo pareiškėjas pažymi, jog skunde buvo nurodęs, kad miegamojoje patalpoje gyveno 9–10 asmenų, o atsakovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju. Pareiškėjas teigia, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus kyla nepatogumų, konfliktų. Pareiškėjas pažymi, kad teismų praktikoje taip pat atsižvelgiama į tai, kad kameros plotas užstatytas baldais, yra tualetas, ši pozicija taip pat atspindi EŽTT praktiką. Pareiškėjas nurodo, kad jo gyvenamojoje patalpoje nebuvo galima laisvai judėti.
25. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo jau yra pripažinta, kad Vilniaus PN pažeidžiamas privatumas dušuose, nes patalpa yra apie 25 kv. m, nuo 10.30 val. iki 18.30 val. turi nusimaudyti apie 200 nuteistųjų, nėra pertvarų. Tai žemina jo garbę ir orumą, pareiškėjas patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.
26. Pareiškėjas teigia, kad tualetai nėra identiški, kai kurios kabinos mažesnės nei nurodė atsakovas. Mažose kabinose pareiškėjas netelpa, dėl to net negali užsidaryti durų ir taip pažeidžiamas jo privatumas. Dėl tupimo tualeto pareiškėjas patiria didelius nepatogumus, fizinį skausmą. Dėl to, kad tualetas vėdinamas per langą, nuolat pučia vėjas, pareiškėjas rizikuoja susirgti.
27. Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. vasario 9 d. buvo nubaustas už miegą.
28. Pareiškėjas nurodo, kad yra nerūkantis, bet Vilniaus PN yra verčiamas kvėpuoti tabako dūmais.
29. Pareiškėjas nurodo, kad virtuvėje nėra šilto vandens, reikia indus plauti bendroje prausykloje. Džiovyklos jo aukšte nėra, yra tik bendra rūsyje, tačiau ten vis dingdavo drabužiai.
30. Pareiškėjas pažymi, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 409 šiuo metu yra įrengtos 9 miegamosios vietos, tačiau iki 2018 m. kovo mėn. joje gyveno 10 asmenų.
Atsiliepimas
31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
32. Vilniaus PN sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
33. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo nuo 2015 sausio mėn. iki 2018 m. liepos 20 d., atlyginimo.
34. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sanitariniu mazgu, nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
36. Dėl pareiškėjo nesutikimo su daliai jo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pritaikytu ieškinio senaties terminu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 dalis).
37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2018 m. liepos 20 d., nors teigė, kad Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas nuo 2015 m. sausio mėn. Taigi pareiškėjas padavė teismui skundą, kurio daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pasibaigęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Vilniaus PN nagrinėjamoje byloje ieškinio senatį prašė taikyti.
38. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl pripažintina, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos jo neigiamų patyrimų metu.
39. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui CK 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą 3 metų ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimu Vilniaus PN tik nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 20 d.
40. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
41. Be to, kiekviena situacija vertinama individualiai ir dėl pažeidimo sprendžiama pagal konkrečiu atveju esančias faktines aplinkybes. Todėl pareiškėjo teiginiai apie nustatomus pažeidimus kitose bylose nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamas sąlygas Vilniaus PN būtent pareiškėjo atžvilgiu.
42. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su gyvenamojo ploto normos pažeidimu, pažymėtina, jog pagal ginčui aktualių Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktus vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Taisyklėse nėra reglamentuota, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, į jį neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Taisyklių nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
43. Atsižvelgiant į Vilniaus PN teismui pateiktus duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių skaičių, vienam asmeniui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,30 kv. m iki 3,33 kv. m ploto.
44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pateikė bendro pobūdžio teiginius, kad patalpose buvo laikoma 9–10 asmenų, nedetalizuodamas, kuriose būtent patalpose ir kuriuo laikotarpiu buvo konkretus asmenų skaičius, taip pat šių teiginių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis, pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių. Šie apibendrinti pareiškėjo teiginiai dėl ploto trūkumo buvo paneigti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais rašytiniais duomenimis, pareiškėjui tekęs plotas buvo apskaičiuotas laikant, kad visos atsakovo nurodytos įrengtos miegamosios vietos buvo užimtos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui pagal nurodytą teisinį reglamentavimą turėjusi tekti ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.
45. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su privatumo neužtikrinimu naudojantis dušu nesant pertvarų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020; 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1108-415/2020 ir kt.).
46. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjas visiškai nenurodė jokių konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų, byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamo privatumo pareiškėjas būtų pareiškęs prašymus pataisos įstaigos administracijai, kad byloje nėra medicininių objektyvių duomenų, kad netinkamas privatumo pažeidimas būtų sąlygojęs kokias tai pareiškėjo sveikatos problemas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai nekonstatavo pažeidimo. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktai nenustato reikalavimo pataisos įstaigų dušo patalpose įrengti sieneles, skiriančias maudymosi vietas.
47. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad sanitariniai mazgai vėdinami tik per langus, tualetas tupimas, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes išnagrinėjo ir konstatavo pažeidimą. Todėl nėra pagrindo dėl jų pakartotinai pasisakyti.
48. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad jis baudžiamas už miegą, pažymėtina, jog šioje byloje taikytinas ieškinio senaties terminas pareiškėjo reikalavimui iki 2015 m. liepos 20 d. Kadangi pareiškėjas nurodė, kad už miegą buvo baustas 2015 m. vasario 9 d., t. y. laikotarpiu, kuriam taikomas ieškinio senaties terminas, todėl ši aplinkybė nenagrinėtina.
49. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, abstraktūs, nedetalizuoti. Pareiškėjas nenurodė, kada, kuriose patalpose buvo kartu su rūkančiais asmenimis. Todėl tokie apibendrinti pareiškėjo teiginiai nesudarė pagrindo konstatuoti pažeidimą konkrečiu atveju. Pareiškėjo teiginiai dėl džiovyklos įrengimo rūsyje taip pat abstraktūs bei visiškai nesusieti būtent su pareiškėjo teisių pažeidimu. Pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus atvejo, iš kurio būtų galima spręsti apie būtent pareiškėjo pažeistas teises.
50. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde minimų argumentų dėl sanitarinio mazgo kabinos dydžio bei šilto vandens virtuvėje nebuvimo savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs. Kadangi pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ši pareiškėjo nurodyta nauja aplinkybė apeliacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjama, todėl teisėjų kolegija dėl jos nepasisako.
51. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.).
52. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sanitariniu mazgu, nes nebuvo įrengta atskira ventiliacija, be to, tualetas tupimas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, surinkęs bylai reikšmingus duomenis, juos įvertinęs, pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.