Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus jam tinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2015 sausio mėn. iki 2018 m. liepos 20 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018 m. liepos 20 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikoma atitinkamomis sąlygomis. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų taikytina nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. liepos 20 d., tačiau laikytina reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 20 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 bei 11¹.2 punktais pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Šioje nuostatoje nėra numatyta, kad į minėtą minimalų vienam asmeniui turintį tekti patalpos plotą nėra įskaitomas sanitarinio mazgo užimamas plotas.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad neturi duomenų, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju bendrabučio tipo patalpose, tačiau minėtose patalpose vienu metu yra laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Taigi, atsakovės atstovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek asmenų buvo laikoma Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose kartu su pareiškėju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas iš 2-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 202 buvo perkeltas į 6-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 409. 2-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 202 plotas yra 30,03 kv. m., įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko apie 3,33 kv. m ploto. 6-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos plotas Nr. 409 plotas yra 29,73 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko apie 3,30 kv. m ploto. Vadinasi, vidutiniškai pareiškėjui tekęs patalpos plotas, sudarė nuo 3,30 kv. m iki 3,33 kv. m ploto.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vidutiniškai pareiškėjui tekęs bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos ir plotas atitiko tiek Konvencijos, tiek ir nacionalinių teisės aktų nuostatų reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad nustatant vienam asmeniui tenkantį minimalų patalpų plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldais užstatytas patalpos plotas. Kaip minėta, Taisyklių nuostatose, nustatančiose vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, nėra numatyta pareiga į šį plotą neįskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldais užimtą patalpų plotą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, plėtojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), nustatyta, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017 ir kt.). Vadinasi, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose esančių baldų užimamo ploto nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas neatitiko minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamųjų patalpų ploto.

Teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) matyti, kad, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (diskomforto, kitų asmenų stebėjimo ir pan.), taip pat ir priežastinio ryšio. Pataisos namų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta konkrečių reikalavimų dėl dušų patalpų įrengimo, taigi, nėra nustatyta ir reikalavimo dėl pertvarų šiose patalpose įrengimo. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai, atmestini.

Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 44 punktu, asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prausimasis organizuojamas, vadovaujantis Taisyklių 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui kartą per savaitę buvo sudaryta galimybė praustis duše. Atsakovės atstovui teisės aktais yra nustatyta pareiga suteikti galimybę ne rečiau kaip kartą per savaite nusiprausti po šiltu dušu, todėl teismas neturi pagrindo abejoti minėtos pareigos tinkamu vykdymu. Pareiškėjo teiginiai, jog prausykloje nebuvo karšto vandens, todėl vanduo buvo per šaltas, vertintini kaip deklaratyvūs ir pagrįsti subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintos tinkamos vandens temperatūros duše, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, nes vietoje klozetų yra įrengtos tupyklos.

Vilniaus PN pateiktame atsiliepime nurodė, kad I gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui, kuriame gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų. I korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiškai. Kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po 5 tualeto vietas, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) taisyklių 5 punkte, kuriame nustatyti pataisos namuose laikomų nuteistųjų, priskirtų lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamųjų korpusų įrengimo reikalavimai, nurodyta, kad sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) įrengiami korpuse. Šių taisyklių 7 punkte nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis (Eksploatavimo taisyklių 13.5 punktas).

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – Aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos) nustatyta, jog bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turėjo būti įrengtas unitazas arba klozetas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir pisuaras (1 vnt. dvylikai asmenų).

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 papildomi reikalavimai sanitarinių mazgų, esančių kamerų tipo patalpose ar gyvenamuosiuose korpusuose, įrengimui nėra nustatyti.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus paminėto teisinio reglamentavimo kontekste pažymi, jog bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose turi būti įrengiami unitazai arba klozetai, todėl tupimo (unitazo) įrengimas, neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsakovės atstovas į bylą nepateikė jokių šiuos argumentus paneigiančių įrodymų.

Vidaus tvarkos taisyklių 73.1. punkte yra įtvirtinta nuostata, jog nuteistieji privalo matomoje vietoje nešioti pataisos įstaigos administracijos išduotą kortelę su fotonuotrauka, įrašytu vardu ir pavarde. Teismas pažymi, jog nuteistiesiems buvo nustatyta pareiga matomoje vietoje nešioti pataisos įstaigos administracijos išduotą asmens kortelę, kuri siejama su nuteistųjų apsaugos ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimu, t. y. su galimybe pareigūnams bet kurioje situacijoje tinkamai identifikuoti nuteistuosius, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, tualetuose nebuvo įrengtos ventiliacijos, patalpos buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų nereglamentuoja. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų bendriems higienos normų reikalavimams, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės atstovas šių pareiškėjo argumentų nepaneigė, konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. sanitarinio mazgo patalpose nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos, tuo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 117 straipsnyje nustatyta, jog nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinei reabilitacijai skirtą laiką. Nuteistųjų dienotvarkę nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu ir yra paskelbiama nuteistiesiems. Iš byloje pateiktos Vilniaus PN nuteistųjų dienotvarkės, patvirtintos direktoriaus 2013 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 3-83 (b. l. 32) matyti, kad nuteistųjų lova darbo dienomis privalo būti paklota nuo 7.20 val. iki 22.40 val., o poilsio ir švenčių dienomis nuo 8.30 val. Teismo vertinimu, pareiškėjas kaip ir kiti nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, tvarkyti ir prižiūrėti savo miegamąją vietą, laikytis nuteistiesiems privalomos dienotvarkės. Byloje nėra duomenų iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui nebuvo leidžiama miegoti ar už tai buvo skirtos tam tikros nuobaudos, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog, nuteistieji maitinami pagal įstaigoje patvirtintą dienotvarkę. Valgiaraščius tvirtina Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maisto produktai valgyklai išduodami vadovaujantis taisyklėmis ir valgiaraščiu pagal svorį gramais. Gaminant maistą laikomasi griežto gamybos technologinio proceso nuoseklumo, vykdoma griežta maisto produktų davinių kontrolė. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su skundais ar prašymais dėl nepakankamo maitinimo nesikreipė. Pareiškėjas taip pat nenurodė, koks konkrečiai maistas jam nebuvo išduodamas, todėl šiuo atžvilgiu, konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų pagrindo, nėra.

Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos. Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeimyninius ryšius. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir yra atmestinas.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl nuteistųjų rūkymo įstaigos patalpose. Šie pareiškėjo argumentai, teismo vertinimu yra abstraktūs, nedetalizuoti, kadangi pareiškėjas nenurodė kada ir konkrečiai kuriose Vilniaus PN patalpose buvo prirūkyta. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmestini.

Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nepateikė argumentų pagrindžiančių, jog dėl Vilniaus PN drabužių džiovyklos nebuvimo būtų pažeistos jo teises. Pareiškėjas šių aplinkybių neindividualizuoja ir nesusieja su savo asmeniu, t. y. pareiškėjas nenurodo, kada dėl drabužių džiovyklos nebuvimo asmeniškai patyrė žalą, taip pat nenurodo, kaip ši žala pasireiškė, tačiau apsiriboja tik bendrų teiginių išdėstymu. Pažymėtina, jog teisės aktuose nėra reglamentuojamas pataisos įstaigų virtuvės plotas, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 46 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo diskomfortu, nepatogumais, pažeminimu, psichologiniu smurtu Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie šių pažeidimų pareiškėjui sukeltas pasekmes, pareiškėjo pretenzijas atsakovės atstovui dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, ir nesant įrodymų apie tai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas ir apsiribojama jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (tuo aspektu, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sanitariniu mazgu) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis teisės aktų reikalavimus atitinkančiu sanitariniu mazgu.

Pareiškėjo V. M. reikalavimą priteisti 46 000 Eur (keturiasdešimt šešis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.