- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-20
- Bylos Nr.
- e2A-490-267/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alnida“
- Ieškovas
- CB Spolka Akcyjna
- Kategorijos
- 2.6.1.3.5Terminuotos prievolės
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alnida“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės CB Spolka Akcyjna ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alnida“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė CB Spolka Akcyjna ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Alnida“ 5466,50 Eur skolos, 320,80 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė 2019-10-03 įsigijo iš ieškovės prekių iš viso už 6 104,88 Eur, už kurias turėjo atsiskaityti su ieškove PVM sąskaitoje faktūroje nustatytu terminu, t. y. ne vėliau kaip iki 2019-12-02. Nors atsakovę ieškovė ragino, tačiau atsakovė su ieškove už įsigytas prekes nei nustatytu terminu, nei vėliau pilnai neatsiskaitė, liko skolinga 5 466,50 Eur. Kadangi atsakovė laiku neatsiskaitė su ieškove, nuo 2019-12-03 buvo paskaičiuotos 320,80 Eur palūkanos. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė turi prievolę mokėti premijas. Sprendimą mokėti premijas ieškovės valdyba priimdavo metų pabaigoje vertindama praėjusiais ataskaitiniais metais kontrahentų elgesį, t. y., kiek, kokiais kiekiais buvo perkamos prekės, ar kontrahentai neturi įsiskolinimų. Premijos buvo skiriamos siekiant paskatinti pirkėjus. Įmonės valdybai priėmus sprendimą, buvo išrašomos kreditinės sąskaitos. Kadangi atsakovė nustojo pirkti iš ieškovės, ieškovė prarado interesą premijuoti. Taigi ieškovė neturėjo pareigos skirti atsakovei premiją, o atsakovė neturėjo reikalavimo teisės į premiją.
2. Atsakovė UAB „Alnida“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, skirti ieškovei baudą bei priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė pirkdavo ieškovės prekes, perparduodavo jas Lietuvoje ir pagal nupirktus kiekius gaudavo iš ieškovės premijas už tai, kad atsakovė įvedė ieškovės produkciją į Lietuvos rinką ir sėkmingai ją platino. Tačiau 2020 m. atsakovė dėl solidaus įmonės akcininkų ir vadovų amžiaus nusprendė mažinti veiklos apimtis ir nustojo pirkti iš ieškovės produkciją. Pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką kiekvienų metų pabaigoje ieškovė išrašydavo kreditinę sąskaitą premijai, o atsakovė sustabdydavo ieškovei kreditinėje sąskaitoje nurodytos sumos dydžio mokėjimą. Šiuo atveju ieškovė atsakovei 2020-02-21 elektroniniu laišku nurodė premijos dydį, todėl atsakovė sulaikė 5 466,50 Eur mokėjimą ieškovei, tačiau kreditinės sąskaitos atsakovei neišrašė. Vietoje to elektroniniu laišku pareikalavo sumokėti skolą, o premiją žadėjo išmokėti gavus apmokėjimą. Jei nebūtų atsakovė gavusi 2020-02-21 elektroninio laiško, ji būtų sumokėjusi savo įsiskolinimą ieškovei. Galiausiai, per visus 2020-uosius metus atsakovė, nesulaukusi kreditinės sąskaitos iš ieškovės, tinkamos 2020-ųjų metų finansinių rezultatų apskaitos tikslais, pati išrašė sąskaitą ieškovės pripažintai ir patvirtintai premijos sumai ir ją 2021-01-15 (dar net nežinodama apie pradėtą ginčą teisme) pateikė ieškovei, informuodama, kad po šios sąskaitos tarpusavio balansas yra 0,00 Eur, t. y. priešpriešiniai įsipareigojimai yra įskaitomi. Tokiu būdu pasibaigė atsakovės prievolė ieškovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės UAB „Alnida“ ieškovei CB Spolka Akcyjna 5466,50 Eur skolą, 320,80 Eur palūkanas, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 5 787,30 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-11-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 158,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovės UAB „Alnida“ valstybei 5,37 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Pripažino atsakovės UAB „Alnida“ įskaitymą 5466,50 Eur sumai, atliktą 2021-01-15 pranešimu ir 2020-12-31 PVM sąskaita faktūra serija ALN Nr. 88191, negaliojančiais.
4. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad šalis – ieškovę (pardavėjas) ir atsakovę (pirkėjas) – pagal žodinę pirkimo-pardavimo sutartį siejo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Taipogi nėra ginčo dėl to, kad ieškovė pagal 2019-10-03 PVM sąskaitą faktūrą 890/EZ/2019 pardavė atsakovei prekių už 6 104,88 Eur, o atsakovė įsipareigojo už pristatytas prekes atsiskaityti iki 2019-12-02, tačiau liko skolinga ieškovei 5 466,50 Eur. Taigi ieškovė pagal žodinę pirkimo-pardavimo sutartį turi galiojančią reikalavimo teisę į 5 466,50 Eur skolą atsakovės atžvilgiu. Ieškovė 2020-02-21 elektroniniu laišku informavo atsakovę, kad dar kartą apskaičiavo komisinius ir jų suma yra 5 466,50 Eur, šią sumą atsakovė laiko ieškovės įsipareigojimu (prievole) skirti atsakovei 5466,50 Eur premiją.
5. Iš šalių paaiškinimų ir iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas sprendė, kad rašytinio ar žodinio susitarimo tarp šalių dėl premijų dydžio ir skyrimo nebuvo, taigi nebuvo ir ieškovės pareigos skirti atsakovei premiją ir išrašyti jai kreditinę sąskaitą. Teismas vertino, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika dėl ieškovės kreditinėje sąskaitoje nurodytos premijos ir atsakovės įsiskolinimo ieškovei už įsigytas prekes įskaitymo. Tačiau įsiskolinimas buvo įskaitomas ieškovei išrašius kreditinę sąskaitą su nurodyta premija, ne ieškovei elektroniniu laišku pranešus atsakovei apie paskaičiuotą premiją. Taigi, ieškovės įsipareigojimas (prievolė) išmokėti atsakovei premiją ir atitinkamai atsakovės reikalavimo teisė į premiją kildinama iš kreditinės sąskaitos, o ne iš tarpusavio susirašinėjimo elektroniniais laiškais. Teismas pripažino, kad ieškovė, įvertinusi tiek praėjusio laikotarpio (2019 m.) atsakovės prekių pirkimo apimtis, tiek ir tai, kad atsakovė yra už 2019 m. su ieškove neatsiskaičiusi, vadovaudamasi savo vidine tvarka, pagal kurią buvo skiriamos ir išmokamos premijos kontrahentams, turėjo pagrindą neišrašyti kreditinės sąskaitos atsakovei. Šiuo atveju šalių susitarimo dėl to, kad vietoje ieškovės visuomet išrašomos kreditinės sąskaitos nurodant premijos dydį atsakovė turi teisę išrašyti debetinę PVM sąskaitą faktūrą, nėra. Priešingai – iš ieškovės veiksmų (neišrašė kreditinės sąskaitos, 2020-03-10 kreipėsi į skolų išieškojimo bendrovę dėl skolos iš atsakovės išieškojimo) atsakovei atliekant įskaitymą buvo aišku, kad ieškovė reiškia reikalavimą atsakovei dėl susidariusios skolos ir nesiekia sudaryti susitarimo su atsakove dėl debetinės PVM sąskaitos faktūros sąskaitos išrašymo, taigi, teismas vertino, kad atsakovei 2020-02-21 elektroniniame laiške nurodyta premija nėra paskirta.
6. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neturėjo teisėtų lūkesčių ar pagrindo tikėtis, jog 2020-02-21 elektroniniame laiške nurodyta paskaičiuota premijos suma 5 466,50 Eur reiškia, kad atsakovė turi reikalavimo teisę į 5 466,50 Eur sumą. Šių aplinkybių visuma leido teismui daryti išvadą, kad nėra pirmosios sąlygos įskaitymui atlikti, t. y. atsakovė neturi reikalavimo teisės į 5 466,50 Eur sumą. Nenustatęs, jog atsakovė turi reikalavimo teisę į ieškovę, teismas neanalizavo, ar yra kitos sąlygos atsakovei atlikti įskaitymą, todėl daugiau dėl įskaitymo sąlygų nepasisakė.
7. Teismas nustatė, kad ieškovės ieškinys atsakovei dėl skolos ir palūkanų priteisimo teisėjos rezoliucija buvo priimtas ir atitinkamai civilinė byla iškelta 2020-11-30. Apie reikalavimų įskaitymą atsakovė pranešė ieškovei 2021-01-15, t. y. po to, kai buvo iškelta byla teisme, todėl teismas pripažino draudimą pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalį įskaityti priešpriešinius reikalavimus, dėl kurių kilo ginčas teisme. Esant šioms aplinkybėms, teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsniu, 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ex officio pripažino atsakovės 2021-01-15 elektroniniu laišku išsiųstą pranešimą apie įskaitymą bei 2020-12-31 PVM sąskaitą faktūrą serija ALN Nr. 88191 negaliojančiais.
8. Ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės įsiskolinimą už įsigytas prekes pagal 2019-10-03 PVM sąskaitą faktūrą 890/EZ/2019 WDT, išdavimo dokumentą ir CMR važtaraštį, viso – 5 466,50 Eur, teismas pripažino pagrįstu, nes atsakovė 5 466,50 Eur ieškovei iki 2019-12-03 nesumokėjo, todėl jį tenkino. Atsižvelgiant į tai, kada atsakovė pažeidė prievolę sumokėti 5466,50 Eur ieškovei iki 2019-12-03, teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės 320,80 Eur palūkanas, paskaičiuotas nuo neapmokėtos 5 466,50 Eur sumos taikant 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2019-12-04 už 357 dienas. Kadangi atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus – laiku neatsiskaitė už prekes, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 6 proc. dydžio palūkanos nuo priteistos 5787,30 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020-11-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Alnida“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su atsakovės tariama teise gauti iš ieškovės premiją, todėl nepagrįstai sprendė, jog rašytinio ar žodinio susitarimo tarp šalių dėl premijų dydžio ir skyrimo nebuvo. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo ir ieškovės pareigos skirti atsakovei premiją ir išrašyti jai kreditinę sąskaitą.
9.2. Apeliantės teigimu, teigimu, ieškovės prievolė mokėti jai premiją buvo atsiradusi pagal šalių susiklosčiusią verslo praktiką ir žodinius susitarimus. Apeliantė mano, kad ji turėjo teisėtų lūkesčių ir pagrindo tikėtis, jog ieškovės 2020 m. vasario 21 d. elektroninis laiškas patvirtina ieškovės prievolę mokėti atsakovei laiške nurodyto dydžio premiją, t. y. 5466,50 Eur.
9.3. Teismas skundžiamame sprendime ne visai tinkamai apibūdino ir nustatė įrodymų pusiausvyrą, t. y. netinkamai vertino, jog atsakovė įrodymais nepaneigė ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Apeliantė įsitikinusi, kad galiojant ieškovės prievolei mokėti atsakovei ginčo premiją, atsakovė turėjo teisę atlikti įskaitymą.
9.4. Kadangi ieškovė prašė priteisti skolą, o ne ginčijo kuriuos nors reikalavimus, todėl, apeliantės nuomone, negalima laikyti, kad jos įskaityti reikalavimai buvo ginčijami teisme ir atitinkamai buvo taikytinas CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas draudimas įskaityti. Todėl teismas atsakovo atliktą įskaitymo sandorį ir su juo susijusias aplinkybes nepagrįstai vertino ir pripažino, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms.
Žemesnės instancijos teismas
9.5. Teismas skundžiamu sprendimu procesines palūkanas ieškovei iš atsakovės priteisė nuo 5 787,30 Eur sumos, į kurią patenka 5466,50 Eur pagrindinė skola ir 320,80 Eur palūkanos už termino praleidimą, kas, apeliantės įsitikinimu, reiškia priteistas neteisėtas dvigubas palūkanas.
Šalies argumentai
9.6. Ieškovės byloje nurodytas bylinėjimosi išlaidas patyrė (sumokėjo) ne ieškovė, o UAB „Skolų valdymo partneris“, kuris nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl sprendimu ieškovei jos negalėjo būti priteistos.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė CB Spolka Akcyjna prašo apeliantės apeliacinio skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Ieškovė neturėjo su atsakove nei rašytinių, nei žodinių susitarimų dėl premijų skyrimo atsakovei už įsigytą produkciją. Premijos tam tikrais kartais buvo skiriamos vienašališku ieškovės sprendimu, siekiant palaikyti gerus verslo santykius. Atsakovei nutraukus bendradarbiavimą, nustojus pirkti produkciją bei neatsiskaitant už jau įsigytas prekes, ieškovė prarado bet kokį interesą skatinti atsakovę ir mokėti jai premijas. Apeliantė taip pat nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių faktą, kad galimos premijos dydžio ir skyrimo klausimas yra išimtinai ieškovės vidaus reikalas.
10.2. Apie reikalavimų įskaitymą atsakovė pranešė ieškovei po to, kai buvo iškelta byla teisme, todėl yra taikomas draudimas pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalį įskaityti priešpriešinius reikalavimus dėl kurių kilo ginčas teisme. Nesant įskaitymo sąlygų, t. y. atsakovei neturint reikalavimo teisės į ieškovę, teismas pagrįstai ir teisėtai atsakovės atliktą 2021 m. sausio 15 d. įskaitymą pripažino negaliojančiu.
10.3. Atsakovės argumentai, jog priteisiant procesines palūkanas nuo pagrindinės skolos ir palūkanų už termino praleidimą ieškovei buvo priteistos dvigubos palūkanos yra teisiškai nepagrįsti.
10.4. Šiuo atveju ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios, būtinos, protingos ir pagrįstos, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistos pagrįstai. Apeliacinio skundo argumentai apie tariamai nepagrįstai priteistas bylinėjimosi išlaidas ir prievolės jas atlyginti neturėjimą yra teisiškai nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų prie bylos pridėjimo
12. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teikia2017 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. šalių tarpusavio apyvartos žiniaraščius, nurodydama, kad šie dokumentai patvirtina, kad per 2017 – 2019 m. laikotarpį atsakovė iš ieškovės nupirko prekių už 330 000,00 Eur.
13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
14. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad apeliantė iš esmės nenurodė argumentų dėl kliūčių paminėtus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde nedetalizavo, kaip iš ieškovės įsigytų prekių apimtis yra reikšminga ginčo išnagrinėjimui ir kaip paneigia skundžiamo sprendimo išvadas, todėl atsisako priimti naujai pateikiamus įrodymus ir jų nevertina.
Dėl susitarimo skirti premiją vertinimo
15. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl šalių susitarimo skirti premiją ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo.
16. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
17. Apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, prievolinius santykius bei įskaitymą reglamentuojančių nuostatų taikymu, teigdama, kad atsakovė neturi prievolės ieškovei sumokėti 5 466,50 Eur skolą, nes tai buvo šalių sutarta premija, todėl apeliantė turėjo teisę šią sumą įskaityti. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
18. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, taigi ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kai ginčas yra aiškiai dispozityvus, jį nagrinėjantis teismas neturi padėti įrodinėti nė vienai šaliai ir neturi rinkti už šalį įrodymų, sukuriančių arba paneigiančių tai šaliai naudingus faktus, kitaip pažeistų rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Taigi, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra pačių šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020, 21 punktas). Taigi, apeliantei tvirtinant apie susitarimo dėl premijų skyrimo egzistavimą, privalo šias aplinkybes įrodyti (CPK 178 straipsnis).
19. Byloje nustatyta, kad apeliantė pagal 2019 m. spalio 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 890/EZ/2019 įsigijo iš ieškovės prekių už 6104,88 Eur, tačiau sutartais terminais neatsiskaitė ir ieškovei liko skolinga 5466,50 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, neteisi apeliantė tvirtindama, kad 5466,50 Eur ji neprivalo mokėti ieškovei, kadangi analogiška suma jai priklauso kaip ieškovės skiriama premija pagal šalių susitarimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų rašytinius ar žodinius susitarimus dėl premijų atsakovei skyrimo už įsigytą produkciją. Ieškovė yra nurodžiusi, kad premijos tam tikrais kartais buvo skiriamos vienašališku prekių pardavėjos sprendimu, siekiant palaikyti gerus verslo santykius, premijos visada buvo nustatomos atgaline data, atsižvelgiant į jau įvykdytus sandorius, sprendimą skirti galimą premiją priimdavo ieškovės valdyba metų pabaigoje, o pagrindinis kriterijus premijos skyrimui buvo konkretaus sandorio dalyvio įvertinimas. Šiuo atveju ieškovė kreipėsi į UAB „Skolų valdymo partneris“ siekdama 5466,50 Eur skolos išieškojimo iš atsakovės. Akivaizdu, kad atsakovė nesiekė bendradarbiavimo, todėl neatsiskaitant už jau įsigytas prekes, ieškovė prarado interesą skatinti ir mokėti atsakovei premijas. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių faktą, kad galimos premijos dydžio ir skyrimo klausimas yra išimtinai prekių pardavėjos vidaus kompetencija. Dauguma kreditinių sąskaitų išrašyta metų pradžioje, nurodant, kad premija skiriama už praėjusių metų veiklos rezultatus. Taigi, šalių valia dėl atsakovei galimai skiriamų premijų nebuvo suderinta ir premijų skyrimas išimtinai priklausė tik nuo ieškovės veiksmų, ir tai leidžia daryti išvadą, kad šalys nebuvo sudariusios jokios sutarties dėl premijavimo sąlygų. Teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusio teismo išvadai, jog aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad rašytinio ar žodinio susitarimo tarp šalių dėl premijų dydžio ir skyrimo nebuvo, taigi nebuvo ir ieškovės pareigos skirti atsakovei premiją ir išrašyti jai kreditinę sąskaitą.
20. Apeliacinio teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė atsakovei pagal 2019 m. vasario 11 d. kreditinę sąskaitą faktūrą Nr. 01/2019 MR ir 2019 m. vasario 18 d. kreditinę sąskaitą-faktūrą Nr. 02/2019 MR buvo skyrusi 6210,08 Eur premiją už 2018 metų laikotarpį, pagal 2019 m. rugpjūčio 22 d. kreditinę sąskaitą-faktūrą Nr. 01/2018 buvo skyrusi 458,25 Eur premiją už reklaminę medžiagą bei pagal 2018 m. sausio 11 d. kreditinę sąskaitą-faktūrą Nr. 01/2018 TJ buvo skyrusi 1876,64 Eur premiją už 2017 metų laikotarpį, nepatvirtina šalių susitarimo dėl pirkėjai iš prekių pardavėjos priklausančių premijų. Byloje pateiktas 2021 m. vasario 21 d. elektroninis laiškas, kolegijos įsitikinimu, taip pat nepatvirtina suderintos šalių valios, t. y. konkretaus ir aiškaus susitarimo dėl premijos skyrimo, o laiške nurodyta bendra informacija apie galimą premijos sumą, nepatvirtina premijos apeliantei skyrimo fakto. Be to, ieškovė 2020 m. vasario 21 d. elektroniniame laiške minimai sumai nėra išrašiusi ir pateikusi atsakovei kreditinės sąskaitos, ir tai patvirtina, kad ieškovė prekių pirkėjai premijos neskyrė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neturėjo teisėtų lūkesčių ar pagrindo tikėtis, jog 2020 m. vasario 21 d. elektroniniame laiške nurodyta suma, t. y. 5466,50 Eur, reiškia, kad ji šiai sumai turi reikalavimo teisę į ieškovę, kadangi tokia premija apeliantei nebuvo paskirta. Aptartų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad atsakovė, dėl aplinkybės, jog ji turėjo teisę į premiją, patvirtinančių leistinų įrodymų nepateikė.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nutarties 18 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausio Teismo praktiką įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, vertino tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktus įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovės reikalavimų bei atsakovės atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka, todėl jų nekartoja.
22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju atsakovė iš esmės siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančiais įrodymais.
Dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas įvykdyti prievolę, kuri, kitos šalies požiūriu, pasibaigė įskaitymu, reiškia nesutikimą su įskaitymu, ir teismas tokiu atveju turi patikrinti, ar prievolė nėra pasibaigusi įskaitymu, taip pat tai, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą ir kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) ir ar laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis). Įskaitymo draudimų sąrašas, kuris nėra baigtinis, pateiktas CK 6.134 straipsnyje. Vienas jų – draudimas įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008, 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-421/2019).
24. Bylos nagrinėjimo metu įrodžius, kad atsakovė niekada neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę 5 466,50 Eur sumai, apeliantės 2021 m. sausio 15 d. įskaitymas yra negaliojantis. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovės ieškinys atsakovei dėl skolos ir palūkanų priteisimo teisėjos rezoliucija buvo priimtas ir civilinė byla iškelta 2020 m. lapkričio 30 d. Taigi, atsakovė apie reikalavimų įskaitymą ieškovei pranešė po bylos iškėlimo teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.134 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą draudimą įskaityti priešpriešinius reikalavimus dėl kurių kilo ginčas teisme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas pagrįstai ex officio pripažino atsakovės 2021 m. sausio 15 d. elektroniniu laišku ieškovei išsiųstą pranešimą apie įskaitymą bei 2020 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija ALN Nr. 88191 negaliojančiais.
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nustatytas faktines aplinkybes (nutarties 19–20 punktai), vadovaudamasi šios nutarties 23 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika dėl CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto draudimo atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą, sprendžia, kad atsakovė negalėjo atlikti įskaitymo, todėl apeliacinio skundo argumentus dėl minėto įskaitymo teisėtumo ir neteisingų teismo išvadų, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
Dėl procesinių palūkanų pritesimo
26. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas skundžiamu sprendimu procesines palūkanas ieškovei iš atsakovės priteisė nuo 5787,30 Eur sumos, į kurią patenka 5466,50 Eur pagrindinė skola ir 320,80 Eur palūkanos už termino praleidimą, kas, apeliantės įsitikinimu, reiškia priteistas neteisėtas dvigubas palūkanas.
27. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šią sumą sudaro lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Tai reiškia, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomų, pavyzdžiui, delspinigių, palūkanų ir panašiai. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, nėra dvigubos palūkanos CK 6.37 straipsnio 4 dalies, kurioje nustatyta, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).
28. Remiantis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tuo atveju, kai šalis prašo priteisti procesines palūkanas, šią palūkanų sumą sudaro lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo, t. y. į šią sumą įskaičiuojama pagrindinis įsiskolinimas ir palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantės argumentai, jog priteisiant procesines palūkanas nuo pagrindinės skolos ir palūkanų už termino praleidimą ieškovei buvo priteistos dvigubos palūkanos, yra teisiškai nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos tesime
29. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovės negalėjo būti priteistos, kadangi šias išlaidas apmokėjo ne tiesiogiai ieškovė, o UAB „Skolų valdymo partneris“, kuris nėra byloje dalyvaujantis asmuo.
30. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad byloje yra pateikta ieškovės ir advokato I. B. pasirašyta 2020 m. rugsėjo 18 d. atstovavimo sutartis Nr. 20-968, kuri patvirtina, jog advokatui I. B. buvo pavestas atstovauti ieškovę visuose Lietuvos Respublikos teismuose, nagrinėjant civilines bylas, susijusias su skolos ir netesybų išieškojimu iš atsakovės. Patirtoms bylinėjimosi išlaidoms už teisines paslaugas pagrįsti ieškovė pateikė teismui 2 advokato I. B. išrašytas sąskaitas. 2020 m. lapkričio 25 d. kompensacinėje sąskaitoje Serija IRB Nr. 0862 nurodyta, jog sąskaita išrašyta siekiant kompensuoti sumokėtą 130,00 Eur dydžio žyminį mokestį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos už ieškinio dėl skolos ir netesybų iš atsakovės priteisimo pateikimą. 2020 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaitoje- faktūroje Serija IMB Nr. 02129, išrašytoje 1028,50 Eur sumai, nurodyta, jog sąskaita išrašyta už ieškinio dėl skolos ir netesybų iš atsakovės parengimą, bylos vedimą pirmosios instancijos teisme ir vertimo paslaugas. Nurodytų sąskaitų turinys patvirtina, jog jos yra išrašytos už nagrinėjamoje byloje ieškovei suteiktas teisines paslaugas, jose įvardintas suteiktų paslaugų pobūdis, konkreti patirtų išlaidų suma. Kartu su sąskaitomis pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina, jog už suteiktas paslaugas yra sumokėta, todėl šiuo atveju priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka joms keliamus realumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai iš atsakovės ieškovės naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės byloje pateiktus įrodymus.
31. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
32. Nustatyta, kad ieškovė patyrė 907,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Kartu pateikė apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Prašomas priteisti advokato pagalbos išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nustatyto maksimalaus už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas užmokesčio dydžio koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovės patirtos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą priteistinos iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Alnida“, į. k. 245497740, ieškovei CB Spolka Akcyjna, į. k. 530993551, 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.