- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-31
- Bylos Nr.
- 1A-108-654/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14473-2017-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Alenas Piesliakas, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- M. G., V. Š.
- Nukentėjusysis
- A. I.
- Civilinis ieškovas
- A. I.
- Advokatai
- Diana Višinskienė, Danius Svirinavičius, Neringa Grublauskienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu (ZOOM platformoje) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. bei jo gynėjos advokatės D. Višinskienės ir nuteistojo V. Š. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta bausmių apėmimo būdu su 2018 m. balandžio 4 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta 5 mėnesių ir 3 dienų laisvės atėmimo bausme ir M. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų.
Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme bei kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2020 m. spalio 15 d.
Paskirtos kardomosios priemonės suėmimas ir dokumentų paėmimas, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos, M. G. vardu išduota asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) perduotina įkalinimo įstaigai.
V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 6, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su 2019 m. gegužės 13 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, o paskirta 68 MGL (3 400 eurų) dydžio bauda visiškai pridėta prie subendrintos bausmės ir V. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų ir 68 MGL (3 400 eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme bei kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2020 m. spalio 15 d.
Paskirtos kardomosios priemonės suėmimas ir dokumentų paėmimas, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos, V. Š. vardu išduotas pasas Nr. (duomenys neskelbtini) perduotinas įkalinimo įstaigai.
Civilinio ieškovo A. I. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir solidariai iš M. G. ir V. Š. priteista A. I. naudai 10 000 (dešimt tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. G. ir V. Š., 2017 m. kovo 26 d. nakties metu, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini), R. I. gyvenamojo namo kambaryje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ignoruodami visuomenėje priimtas elgesio taisykles, demonstruodami niekinantį požiūrį į R. I. bei siekdami iš jo pasišaipyti, tyčia, žirklėmis, bendrais veiksmais, trimis trauminiais poveikiais padarė pjautinius sužalojimus R. I. kairiame nosies sparnelyje, nosies pertvaroje – dešiniame nosies sparnelyje, kairės ausies lezgelyje, kas sukėlė ūmų kraujavimą iš pjautinių nosies bei kairio ausies lezgelio žaizdų, nuo ko tą pačią dieną, laikotarpyje tarp 09.20 – 11.20 val., nukentėjusysis R. I. įvykio vietoje mirė, t. y. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė R. I..
II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. ir jo gynėja advokatė D. Višinskienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendį ir M. G. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti arba pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti M. G. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį. Perkvalifikavus veiką taikyti BK 75 straipsnio 3 dalį ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Civilinio ieškovo A. I. civilinį ieškinį atmesti.
2.1. Skunde apeliantai nurodė, kad apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismo išvados dėl kaltės ir dėl civilinio ieškinio yra padarytos neįvertinus surinktų įrodymų visumos, neteisingai taikant tiek procesines, tiek ir materialiosios teisės normas. Teismas įrodymų nepatikrino jų liečiamumo, teisėtumo ir pakankamumo aspektais, rėmėsi vien tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis, vertindamas M. G. teisinančius ir kaltinančius duomenis taikė skirtingus kriterijus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės.
2.2. Skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai inkriminuotos chuliganiškos paskatos, kaip veiką kvalifikuojantis požymis. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų netiesioginių įrodymų visumą, darė išvadą, kad nuteistieji prieš iki tol mažai pažįstamą nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą be jokios priežasties. Tai, kad nuteistieji sužalojimus R. I. padarė dėl chuliganiškų paskatų teismas nustatė remdamasis liudytojų A. D., J. Š., A. M., G. T. parodymais. Tačiau, vien tai, kad liudytoja A. D. parodė, kad jos sūnus V. Š. jai pats sakė, jog kirpdamas sužalojo R. I., neįrodo, kad buvo chuliganiškų paskatų motyvas. Nors liudytoja J. Š. taip pat parodė, kad V. Š. jai pasakojo, kad bekerpant jis įkirpo R. I. į ausį, o M. G. – į nosį, vėlgi tai neįrodo chuliganiškų paskatų. Pagal teismų praktiką, chuliganiškos paskatos turi būti aiškiai išreikštos, tačiau liudytojų parodymų visuma nepatvirtina chuliganiškų paskatų. Liudytojo A. M. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, taip pat nepatvirtina chuliganiškų paskatų, kadangi liudytojas įvykio metu miegojo ir įvykio nematė. Liudytoja G. T. patvirtino, kad girdėjo A. M. pokalbį su V. Š., kuris sakė, kad M. G. tepliojo R. I. fekalijomis, visaip iš jo tyčiojosi. Teismas neįvertino, kad liudytoja susijusi su A. M., kuris įvykio metu buvo įvykio vietoje ir dėl kurio ikiteisminis tyrimas vėliau buvo nutrauktas, todėl akivaizdu, kad ji davė tokius parodymus, kad visa kaltė kristu ant V. Š. ir M. G.. Neįvertinta, kad liudytojos parodymai, jog M. G. tepliojo R. I. fekalijomis, visaip iš jo tyčiojosi, yra prieštaraujantys objektyviems byloje esantiems duomenims.
2.3. Nustatęs, kad nužudymas buvo iš chuliganiškų paskatų, teismas rėmėsi ir M. G. parodymais, duotais 2017 m. balandžio 19 d. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu, tačiau neįvertino, kad šie parodymai buvo išgauti neleistinomis priemonėmis, t. y. prieš jį buvo naudojamas ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas. Be to, šie parodymai neatitinka byloje surinktų įrodymų. Juose užfiksuota, jog M. G. šaipėsi ir tyčiojosi iš R. I., su kačerga kišo išmatas R. I. į burną ir ausį. Nei 2017 m. kovo 26 d. įvykio vietos apžiūros protokole, nei specialistų išvadose neužfiksuota, kad R. I. burna ar ausis būtų užterštos išmatomis. Priešingai, 2017 m. kovo 27 d. VTMT Kauno skyriaus specialisto Ą. S. išvadoje užfiksuota, kad liežuvio paviršius švarus, įėjimas į gerklas laisvas, išorinės klausos landos tuščios. Taigi, nei liudytojos G. T., nei ikiteisminio tyrimo metu duotais M. G. parodymais remtis pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, kadangi šie parodymai neatitiko įrodymams keliamų reikalavimų, buvo prieštaringi, nepatvirtinti jokiais kitais objektyviais duomenimis.
2.4. Teisiamojo posėdžio metu M. G. nuoširdžiai nurodė įvykio aplinkybes, pripažino, kad kirpdamas R. I. barzdą, netyčia įkirpo į ausį. Tačiau tokie jo veiksmai, priešingai skundžiamo nuosprendžio išvadoms, negali būti vertinami kaip tyčiniai, nukreipti į žmogaus gyvybės atėmimą. M. G. tyčios nužudyti R. I. neturėjo, o juo labiau – iš chuliganiškų paskatų. Pirmosios instancijos teismas nevertino teisiamojo posėdžio metu M. G. duotų parodymų, tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes prioritetą suteikė ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kurie neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
2.5. Pripažindamas M. G. kaltu teismas rėmėsi 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvada Nr. M358/2017(02) ir 2017 m. lapkričio 17 d. specialisto išvada Nr. KM70/2017 (01), tačiau neįvertino, kad šios išvados yra prieštaringos, dėl ko negali būti vertinamos kaip kaltės įrodymas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos eksperto Ą. S. specialisto išvadoje Nr. M 358/2017(02) nurodyta, jog R. I. mirė nuo ūmaus išorinio nukraujavimo iš pjautinių žaizdų nosyje ir ausyje, išsivysčiusio alkoholinės intoksikacijos fone. Taip pat nurodyta, jog sužalojimai palyginti negilūs, tačiau dėl nukentėjusiojo sunkaus laipsnio girtumo ir dėl alkoholizmo sukelto kraujo krešėjimo sutrikimo lėmė ūmų išorinį nukraujavimą, todėl vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Išvadoje nurodoma, kad nuo sužalojimų veide iki mirties galėjo praeiti apie 0,5-1 valanda. Tuo tarpu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertų J. R. ir J. P. išvadoje Nr. KM 70-2017 (01), nurodyta, jog R. I. mirė dėl nukraujavimo iš pjautinių nosies bei kairio ausies lezgelio žaizdų. Taip pat nurodyta, jog pjautinė žaizda kairiajame nosies sparnelyje, nosies pertvaroje - dešiniame nosies sparnelyje, kairės ausies lezgelyje atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, kadangi jų pasėkoje vykęs kraujavimas lėmė nukentėjusiojo mirtį. Išvadoje nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti prieš keliolika valandų iki nukentėjusiojo mirties. Šiose specialistų išvadose esantys prieštaravimai bylos nagrinėjimo teisme metu pašalinti nebuvo. Esant prieštaravimams dėl nukraujavimo priežasties ir mirties laiko pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai rėmėsi šiais įrodymais kaip M. G. kaltės įrodymais.
2.6. Specialisto išvadose Nr. M 358/2017(02) ir Nr. KM 70-2017 (01) yra nustatytas kraujo krešėjimo sutrikimas dėl alkoholizmo, tačiau šių aplinkybių tyrimui nebuvo skirtas pakankamas dėmesys, apsiribojant tik konstatavimu, jog mirties faktą lėmė nukraujavimas. 2018 m. birželio 22 d. teisiamojo posėdžio protokole yra užfiksuoti eksperto Ą. S. parodymai apie tai, kad alkoholio vartojimas turėjo įtakos kraujavimo intensyvumui, nes išgėrus alkoholio kraujuoja stipriai, o R. I. buvo priklausomas nuo alkoholio. Taigi, besaikis R. I. alkoholio vartojimas (lėtinis alkoholizmas (konstatuota specialisto išvadoje Nr. KM 70-2017 (01)) sąlygojo mirties priežastį ir tai nebuvo paneigta, todėl teismo išvados, kad M. G. ir V. Š. tyčia žalojo žirklėmis R. I. ir tai sukėlė pastarojo mirtį, yra neteisingos.
2.7. Nors pirmosios instancijos teismas atmetė medicinos gydytojo P. P. konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0290/18, tačiau joje pateiktos išvados nėra paneigtos. Joje nurodyta, jog R. I. mirties priežastimi buvo apsinuodijimas etilo alkoholiu sergant galimai paūmėjusiu pūlingu bronchitu. Pjautinės žaizdos kairiajame nosies sparnelyje, nosies pertvaroje – dešiniame nosies sparnelyje ir kairėje ausyje kvalifikuoti nežymiu sveikatos sutrikdymu. R. I. lavone nustatyti sužalojimai nėra pavojingi gyvybei, todėl jis galėjo gyventi neribotą laiką, o sužalojimai nosyje ir kairėje ausyje nebuvo mirties priežastimi, nes nebuvo nukraujavimo požymių bei buvo histologiškai patvirtintas kraujo krešulys žaizdoje. 2020 m. vasario 25 d. teisiamojo posėdžio metu ekspertė A. B. paaiškino, kad ji nustatė, jog mirusiajam iš karto vyko krešėjimo procesas, matė kraujo krešulį, iki mirties susidarė krešuliai, iš tos vietos nebuvo mirtino nukraujavimo. Šie ekspertės parodymai iš dalies patvirtina teismo medicinos eksperto P. P. specialisto išvadą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ja nesirėmė.
2.8. Tai, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai tyrė byloje surinktus įrodymus vertindamas tik kaltinančias aplinkybes, pagrindžia nuosprendžio teiginys, kad ant R. I. kairės plaštakos pirštų pamatinėse falangose nustatytos kraujosruvos, kurios galėjo išsivystyti aktyviai priešinantis, kovos ar savigynos metu. Specialisto išvados Nr. M 358/2017(02) 4 punkte nurodyta, kad poodinė kraujosruva kairės plaštakos II-III pirštų nugariniuose paviršiuose galėjo išsivystyti savigynos metu. Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. KM 70-2017 (01) 6 punkte nustatyta, kad R. I. lavone nenustatyta sužalojimų, kurie galėtų būti vertinami kaip kovos ar savigynos pėdsakai. Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti.
2.9. Pirmosios instancijos teismas M. G. veiksmus kvalifikavęs kaip tyčinius akcentavo, jog M. G. neabejotinai suvokė, kad kelia pavojų mirusiojo gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtinus sužalojimus, ir nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Tačiau skunde apeliantai nesutinka su tokiomis teismo išvadomis. Netiesioginės tyčios valinis momentas suponuoja kaltininko abejingumą galimiems padariniams. Iš esmės kaltininkui nesvarbu, ar tokie padariniai kils, ar ne. Netiesioginės tyčios atveju būtina įrodyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali atsirasti ir mirtini padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti. Šioje byloje nenustatytas būtinas netiesioginės tyčios elementas – M. G. savo veiksmų pavojingumo suvokimas bei mirtinų padarinių numatymas.
2.10. Skunde argumentuojama, kad M. G. nuoširdžiai pripažino, jog kirpdamas barzdą R. I., netyčia įkirpo į ausį. Jo parodymai, priešingai teismo išvadoms, patvirtina, kad M. G. neturėjo tyčios sužaloti R. I., nenorėjo jo mirties. Liudytojų parodymais nustatyta, kad R. I. buvo netvarkingas, įvykio vietos ir lavono fotonuotraukos patvirtina, kad nukentėjusysis buvo apkirptas, kaip ir nurodė M. G.. Tai, kad plaukų ir barzdos apkarpymo metu R. I. buvo sužalotas, neįrodo M. G. siekio nužudyti nukentėjusįjį, nes yra nustatyta, kad padaryti sužalojimai nebuvo dideli. Eksperto Ą. S. 2017 m. balandžio 5 d. papildomų paaiškinimų protokole užfiksuota, kad R. I. padaryti sužalojimai nebuvo dideli, t. y. žaizdos nėra gilios, jų gylis iki 0,7 cm, nebuvo sužaloti gyvybiškai svarbūs organai. Šių aplinkybių visuma paneigia išvadą, kad R. I. buvo nužudytas tyčia iš chuliganiškų paskatų. Pirmosios instancijos teismas turėjo perkvalifikuoti veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 132 straipsnio 1 dalį, kadangi įvykio aplinkybės patvirtina ne tyčią, bet neatsargumą.
2.11. Padarytų sužalojimų pobūdis ir dydis, aplinkybė, kad patys nuteistieji bėgo kviesti pagalbą, R. I. konstatuotas lėtinis alkoholizmas, kuris sąlygojo kraujo krešėjimo ypatumus, atskleidžia nusikalstamo nerūpestingumo, kaip kaltės, turinį. Jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tokie padariniai jam negali būti inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. M. G. nenumatė, jog dėl jo veiksmų gali kilti pavojingi, baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi veiką padarė veikdamas nusikalstamo nerūpestingumo sąlygomis.
2.12. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl M. G. yra skiriama net 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Individualizuojant bausmę nebuvo atsižvelgta į nusikalstamos veikos aplinkybes, į teigiamą M. G. charakteristiką (byloje yra Kauno tardymo izoliatoriaus charakteristika, kuri teigiamai charakterizuoja M. G.), todėl paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė neatitinka teisingumo principo. M. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus apie savo atliktus veiksmus. Nors jis nesutiko, kad tyčia atėmė gyvybę, tačiau nepagrįstai nustačius M. G. veiksmuose tyčinę kaltės formą, jo duoti parodymai turi būti vertinami kaip kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, t. y. pripažintina lengvinanti aplinkybė.
2.13. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad M. G. veiksmuose yra BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, būtų pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. M. G. elgesys jam būnant suimtam, teigiama jo charakteristika, šviesūs ateities planai patvirtina, kad yra pagrindas jam taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą. M. G. yra saistomas stipriais socialiniais ryšiais su gyvenamąja aplinka – gyveno su motina, dirbo. Ilgą laiką M. G. yra suimtas, todėl jo ilgalaikis izoliavimas nuo visuomenės, atsižvelgiant į jo gana jauną amžių, gali turėti didesnį neigiamą, nei teigiamą poveikį jo asmenybei, taip pat gali turėti neigiamą poveikį jo vėlesnei integracijai į visuomenę.
2.14. Skunde teigiama, kad tenkindamas civilinį ieškinį pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik paties civilinio ieškovo parodymais apie artimą santykį su mirusiu broliu, tačiau nevertino kitų su mirusiuoju bendravusių liudytojų parodymų, kad R. I. su giminaičiais nebendravo. Liudytoja R. B. paaiškino, kad nukentėjusiuoju niekas nesirūpino, kol gyveno su sugyventine, ji rūpinosi juo. R. I. brolių niekada nematė. Liudytojas G. T. paaiškino, kad jis nematė, jog kas nors iš giminių rūpintųsi R. I., juo rūpinosi tik kaimynai. Liudytoja A. G. paaiškino, kad nėra girdėjusi, kad R. I. rūpintųsi broliai, apie gimines jis nieko nepasakojo. Šių liudytojų parodymų visuma paneigia civilinio ieškovo A. I. ryšį su mirusiuoju R. I., todėl pirmosios instancijos teismas tik lakoniškai nurodęs neturtinės žalos dydžių nustatymo motyvus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko neteisėtai ir nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį.
2.15. Skunde argumentuojama, kad neturtinės žalos dydis nustatytas neteisingai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros neįvertinti M. G. interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, jog asmeniui veikiant tyčia padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl esant šiai kaltės formai priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti mažesnis nei tyčinių veikų atveju.
3. Apeliaciniu skundu V. Š. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendį nuteistojo V. Š. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Byloje pareikštus civilinius ieškinius atmesti bei panaikinti visas V. Š. atžvilgiu taikomas procesines prievartos priemones. Teismui nustačius, kad nukentėjusysis mirė dėl kaltinime nurodomų priežasčių, prašo perkvalifikuoti V. Š. inkriminuotą kaltinimą į BK 132 straipsnio 1 dalį ir įvertinant V. Š. sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtą laiką, laikyti jį atlikusiu bausmę, o pareikštą civilinį ieškinį palikti spręsti civilinio proceso tvarka.
3.1. Skunde apeliantas nurodė, kad V. Š. inkriminuotas kaltinimas neįrodytas. Jis nežudė R. I. ir neturėjo tyčios jį žaloti. Iš V. Š. parodymų matyti, kad R. I. namuose jis su A. M. ir M. G. vartojo alkoholį. Alkoholį kartu vartojo ir mirusysis. V. Š. nepažinojo R. I., matė jį pirmą kartą. Jiems begeriant pradėjo kalbėti apie R. I. barzdą ir kažkuriuo momentu kažkuris iš jų pamatė ant spintelės padėtas žirkles. R. I. sutiko, kad jam būtų patrumpinta barzda. V. Š. paaiškino atsimenantis, kad žirklėmis karpė R. I. barzdos plaukus. Kai karpė, R. I. gulėjo lovoje, norėjo, kad jam gražiai padailintų barzdą. Porą kartų pakirpo barzdą ir kai kirpo ūsus, netyčia vieną kartą įkirpo į nosį panosės srityje. R. I. dėl to nepareiškė prieštaravimo, nusiskundimų, nes įkirpimas buvo labai nedidelis. V. Š. paklausus, ar neskauda, R. I. atsakė, kad neskauda, viskas tvarkoje. Tada žirklių paprašė M. G.. Paėmęs iš V. Š. žirkles M. G. pradėjo karpyti R. I. barzdos plaukus ir bekarpant netyčia įkirpo į kairės ausies lezgelį. Įkirpo neženkliai ir R. I. nepareiškė prieštaravimo ar nusiskundimų. Pamatę, kad iš R. I. nosies ir ausies žaizdų pradėjo bėgti kraujas, surado rankšluostį, davė jam apsivalyti. Po to jie toliau vartojo alkoholį. Prabudus kitos dienos ryte namuose M. G. nebuvo. Jie nuėjo pas M. G., jį pasikvietė ir visi trys nuėjo į parduotuvę, kur pirko alaus. Po to grįžo pas R. I. ir gėrė. Vienu metu pažiūrėjo į ant lovos gulėjusį R. I. ir pamatė, kad jis keistai pamėlęs. Tada nuėjo iki netoli esančios parduotuvės, kur paprašė, kad kažkas patikrintų R. I. būklę, nes, jų manymu, jis galėjo būti miręs. Kartu su R. nuėjo iki R. I. namų, kur R. patikrinusi ir pasakė, kad R. I. negyvas. Tada visi nuėjo iki parduotuvės, kur R. iškvietė policiją. Šiek tiek pabuvę (policija dar nebuvo atvažiavusi) jie išsiskirstė. Jie R. I. nežalojo, juo labiau specialiai. Greitosios pagalbos nekvietė, V. Š. nesuprato, kad senyvam vyriškiui gresia pavojus gyvybei, be to nedidelį kraujavimą pavyko sustabdyti, ryte jau buvo užsidėję šašai. R. I. jiems nesiskundė, kad jis blogai jaučiasi. Šie nuteistojo V. Š. parodymai nėra paneigti, o iš jų seka, kad nebuvo net pačios kaltinime tariamos nusikalstamos veikos įvykio.
3.2. V. Š. inkriminuotame kaltinime nurodyta, kad R. I. mirė dėl jam trimis trauminiais poveikiais padarytų pjautinių sužalojimų kairiame nosies sparnelyje, nosies pertvaroje – dešiniame nosies sparnelyje, kairės ausies lezgelyje, kas sukėlė ūmų kraujavimą iš pjautinių nosies bei kairio ausies lezgelio žaizdų. Mirties priežastis grindžiama VTMT Kauno skyriaus 2017 m. gegužės 31 d. specialisto išvada Nr. M 358/2017(02) (t. 1, b. 1. 99-103), kurioje teigiama, kad R. I. mirė nuo ūmaus išorinio nukraujavimo iš pjautinių žaizdų nosyje ir ausyje, išsivysčiusio alkoholinės intoksikacijos fone. VTMT Kauno skyriaus ekspertas Ą. S. 2017 m. kovo 30 d. paaiškinimais (t. 1, b. l. 137-138), kuriuose ekspertas nurodė, kad R. I. mirties priežastis yra pjautinė nosies ir kairės ausies žaizda išsivysčius nukraujavimui. VTMT Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. specialisto išvadoje Nr. KM 70/2017 (01) (11, b. 1. 119-123) nurodyta, jog R. I. mirė dėl nukraujavimo iš pjautinių nosies bei kairio ausies lezgelio žaizdų. Tačiau byloje esantys įrodymai kelia abejonių šiomis išvadomis. 2017 m. kovo 26 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. 1. 1) ir 2017 m. kovo 30 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. 1. 10) nurodyta, jog 2017 m. kovo 26 d., 13.20 val., iš Kauno apskrities VPK VTV OVS budėtojo gautas pranešimas apie tai, kad Kaune, (duomenys neskelbtini), rastas vyriškos lyties lavonas; įvykio vietoje rastas R. I., gim. (duomenys neskelbtini), kūnas su pakraujavimu iš burnos, VTMT Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertas G. A. C. vizualiai matomų ar apčiuopiamų kūno sužalojimų nenustatė. 2017 m. balandžio 5 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. 1. 59-73) nurodyta, kad apžiūros metu rastas ir paimtas popierinis rankšluostis galimai su kraujo dėmėmis; antklodė su užvalkalu, kurio vienas kampas yra išteptas raudonos spalvos skysčiu, galimai krauju. Teismo posėdyje apžiūrėjus daiktinius įrodymus matyti tik nedidelės dėmelės, panašios į kraują. VTMT Kauno skyriaus 2017 m. gegužės 31 d. specialisto išvadoje Nr. M 358/2017(02) (t. 1, b. 1. 99-103) nustatyta, kad prieš mirtį R. I. buvo gausiai vartojęs alkoholį, mirusiojo kraujyje rasta 2,78 ‰ (promilės) etilo alkoholio, šlapime - 3,47 ‰ (promilės) etilo alkoholio; tokia alkoholio koncentracija vertinama sunkiu girtumo laipsniu; konstatuoti sužalojimai nosyje ir kairėje ausyje palyginti negilūs. Specialisto VTMT Kauno skyriaus eksperto Ą. S. 2017 m. balandžio 7 d. papildomuose parodymuose (t. 1, b. 1. 144-146) nurodyta, jog R. I. padarytų žaizdų gylis yra apie 0,7 cm. VTMT Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. specialisto išvadoje Nr. KM 70/2017 (01) (t. 1, b. 1. 119-123) nustatyta, kad R. I. buvo diagnozuoti lėtiniam alkoholizmui būdingi požymiai; nosies sparnelis, nosies pertvara bei ausies kaušelio lezgelis nėra laikomi gyvybiškai svarbiais organais. Su nukentėjusiuoju girtavę asmenys nenurodė pastebėję didelį R. I. kraujavimą. Svarbiausia, kad nei vienas iš kitų byloje apklaustų asmenų, kurie vienomis ar kitomis aplinkybėmis buvo įvykio vietoje iš karto ar netrukus po R. I. mirties ar po lavono aptikimo, neparodė, kad būtų matę toje vietoje kokį nors didesnį kraujo kiekį (vieni jų iš viso nematė kraujo, jo buvimo neakcentavo, o kiti, nors ir matė kraujo pėdsakus, tačiau nenurodė, jog kraujo kiekis būtų didelis, ženklus ar pan.). Iš byloje esančių daiktinių įrodymų nematyti, kad nukentėjusysis prieš mirtį būtų praradęs didesnį kiekį kraujo.
3.3. P. P. teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0290/18 motyvuotai paneigė išvadas, kad R. I. mirė dėl jam trimis trauminiais poveikiais padarytų pjautinių sužalojimų, kas sukėlė ūmų kraujavimą. Jis savo išvadoje nurodė, kad R. I. mirties priežastimi buvo apsinuodijimas etilo alkoholiu sergant galimai paūmėjusiu pūlingu bronchitu; mirtis įvyko kelių valandų laikotarpiu iki lavono apžiūros įvykio vietoje. R. I. lavone rastos pjautinės žaizdos kairiajame nosies sparnelyje, nosies pertvaroje – dešiniame nosies sparnelyje ir kairėje ausyje, padarytos aštrių briaunų turinčiu pjaunančiu daiktu ar įrankiu ir mažiausiai trimis poveikiais; sužalojimai padaryti keliolikos valandų laikotarpiu iki mirties. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu ir nėra pavojingi gyvybei, todėl mirusysis galėjo gyventi neribotą laiką. R. I. mirties priežastimi buvo apsinuodijimas etilo alkoholiu sergant plaučių ligomis. Padaryti sužalojimai nosyje ir kairėje ausyje nebuvo mirties priežastimi, nes nebuvo nukraujavimo požymiu bei histologiškai patvirtintas kraujo krešulys žaizdoje. Duomenų, kad nukentėjusysis vartojo medikamentus, kurie galėjo sukelti kraujo krešėjimo sutrikimus, nėra. R. I. lavone nenustatyta kepenų patologija ar sunki kepenų patologija, kuri galėtų sukelti kraujo krešėjimo sutrikimus. Savo išvadą ekspertas P. P. patvirtino ir jį apklausiant teismo posėdyje.
3.4. Nors P. P. išvadai prieštaravo VTMT ekspertas J. R., tačiau pastarojo parodymai kelia apeliantui abejonių. Ekspertas J. R. 2019 m. sausio 18 d. teismo posėdyje paaiškino, kad teismo medicinos praktikoje mirties galimybė apsinuodijimas alkoholiu svarstytina tik tais atvejais, kai nėra nustatoma kokių nors mechaninių sužalojimų, o šiuo atveju mechaniniai sužalojimai buvo, todėl kitos versijos atmestinos. Apelianto nuomone, tokie J. R. paaiškinimai gali suklaidinti. Eksperto nurodytoje praktikoje kitos žmogaus mirties versijos netiriamos, kuomet nustatomi ženklūs, esminiai mechaniniai pažeidimai. Šiuo atveju buvo nustatyti milimetrų dydžio mechaniniai pažeidimai.
3.5. Teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir todėl padarė neteisingas išvadas. Byloje nepasitvirtino kaltinime išdėstyti teiginiai, jog V. Š. tyčia dėl chuliganiškų paskatų, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ignoruodamas visuomenėje priimtas elgesio taisykles, demonstruodamas niekinantį požiūrį į R. I. bei siekdamas iš jo pasišaipyti nužudė R. I.. Nepasitvirtino chuliganiškos V. Š. paskatos ir jo tyčia sužaloti mirusįjį.
3.6. Nuosprendyje motyvuojama, kad ant R. I. kairės plaštakos pirštų pamatinėse falangose nustatytos kraujosruvos, kurios galėjo išsivystyti aktyviai priešinantis, kovos ar savigynos metu. Tuo tarpu byloje nenustatytos jokios kitos aplinkybės, kurios galėtų patvirtinti, kad prieš nukentėjusįjį būtų buvęs naudotas fizinis smurtas. Todėl nuosprendyje apibūdinimas „galėjo išsivystyti“ tėra prielaida. Prielaidomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį draudžiama.
3.7. Apkaltinamojo nuosprendžio išvada, jog abu nuteistieji sužalojimus R. I. padarė dėl chuliganiškų paskatų argumentuojamos liudytojų A. D., J. Š., A. M., G. T. parodymais ir atskiromis M. G. ir V. Š. apklausų ikiteisminiame tyrime protokolų, pagarsintų teisminio nagrinėjimo metu, dalimis. Chuliganiškos paskatos V. Š. inkriminuotos remiantis aplinkybe, jog M. G. tepė R. I. šuns išmatomis. Ši aplinkybė, o taip pat apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas „pasityčiojimas iš nukentėjusiojo” byloje neįrodyti. G. T. apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokole užrašyti jos parodymai, liečiantys šią aplinkybę, yra paremti nuogirdomis ir yra išvestinio pobūdžio, nes ji pati nagrinėjamuose įvykiuose nedalyvavo, jų nematė.
3.8. Iš liudytojų parodymų dėl įkirpimo aplinkybių seka priešinga išvada nei padaryta nuosprendyje. Iš liudytojų parodymų seka, jog nukentėjusiajam buvo įkirpta dėl neatsargumo. Be to, nei vienas iš nuteistųjų neparodė, kad jie būtų tyčiojęsi iš nukentėjusiojo ir tariamo pasityčiojimo pasėkoje būtų jam įkirpę. Tokiu atveju, jeigu bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija vis tik laikytų nustatyta, jog nukentėjusysis mirė dėl kaltinime nurodomų priežasčių (sužalojimų sukelto nukraujavimo), tokiu atveju perkvalifikuotinas V. Š. inkriminuojamas kaltinimas į BK 132 straipsnio 1 dalį ir taip pat įvertinant jo sulaikyme ir kardomajame įkalinime išbūtą laiką, jis laikytinas atlikusiu bausmę.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Šalies argumentai
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo M. G. ir jo gynėjos advokatės D. Višinskienės bei nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl specialistų išvadų vertinimo.
6. Nuteistieji ir jų gynėjai, nesutikdami su skundžiamu nuosprendžiu ir prašydami priimti išteisinamąjį nuosprendį, argumentuoja, kad nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos teismas netinkamai įvertino. Apeliantų teigimu teismas neįvertino ir nesivadovavo teismo medicinos specialisto P. P. konsultacine išvada, kad R. I. mirties priežastimi buvo apsinuodijimas etilo alkoholiu sergant galimai paūmėjusiu pūlingu bronchitu; specialistų išvados, kuriomis rėmėsi teismas ir kuriose nustatyta, kad R. I. mirties priežastis buvo išorinis nukraujavimas iš pjautinių žaizdų nosyje ir ausyje, alkoholinės intoksikacijos fone, yra prieštaringos; teismas nepašalino prieštaravimų tarp specialistų išvadų, todėl nepagrįstai rėmėsi jomis grįsdamas sprendimą dėl nuteistųjų kaltės ir priėmė neteisingą sprendimą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais. Apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, taip pat ir specialistų išvadas, ir jais vadovaudamasis padarė pagrįstas išvadas dėl M. G. ir V. Š. kaltės. Pirmosios instancijos teismas įvertino specialistų išvadų turinį, palygino jas tarpusavyje ir nurodė, kuriomis vadovaujasi priimdamas sprendimą dėl nuteistųjų kaltės, o kuriomis abejoja ir nesivadovauja, ir tokį sprendimą pagrindė.
Žemesnės instancijos teismas
7. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, teisėjų kolegija nemano, kad byloje reikalingas papildomas komisinis medicinos tyrimas. Pagrįstoms išvadoms padaryti pakanka trijų specialistų išvadų: VTMT Kauno skyriaus 2017 m. gegužės 31 d. specialisto išvados Nr. M 358/2017(02) (toliau ir – Ą. S. išvada); VTMT Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. specialisto išvados Nr. KM 70/2017 (01) (toliau ir – J. P. ir J. R. išvada); teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados Nr. 0290/18 (toliau ir – P. P. konsultacinė specialisto išvada). Specialisto išvada Nr. H137/2017(01) (toliau ir – A. B. specialisto išvada) buvo atlikta VTMT Histologijos laboratorijos teismo medicinos ekspertės ir yra sudedamoji Ą. S. specialisto išvados dalis. Visi išvadas pateikę specialistai buvo apklausti teisme ir paaiškino galimus neatitikimus, o pirmosios instancijos teismas juos teisingai įvertino.
8. Apeliaciniuose skunduose nurodytas vienas Ą. S. specialisto išvados ir J. P. bei J. R. išvados neatitikimas (prieštaravimas). Visi šie specialistai sutinka, kad R. I. mirties priežastis yra nukraujavimas iš pjautinių nosies bei kairės ausies lezgelio žaizdų, taip pat vienodai nustatė, kad R. I. mirtis galėjo įvykti prieš maždaug 3-5 valandas iki lavono apžiūros įvykio vietoje (apžiūra atlikta 2017 m. kovo 26 d., 14.20 val.). Neatitinka tik specialistų išvadose nustatytas laiko tarpas, praėjęs nuo sužalojimų R. I. veide padarymo iki jo mirties. Ą. S. išvadoje nustatyta, kad nuo sužalojimų veide iki mirties galėjo praeiti apie 0,5 – 1 valanda, o J. P. ir J. R. išvadoje nustatyta, kad sužalojimai R. I. galėjo būti padaryti prieš keliolika valandų iki mirties. Laikas, praėjęs nuo sužalojimų padarymo iki R. I. mirties, yra reikšminga aplinkybė. Analizuodamas specialistų išvadas apygardos teismas šio neatitikimo išsamiai nenagrinėjo ir neargumentavo, o vadovavosi Ą. S. išvadoje nustatytu laiko tarpu (0,5 – 1 val.). Siekiant pašalinti šį prieštaravimą svarbu įvertinti specialistų išvadose ir jų parodymuose nurodytus kriterijus, kuriais jie rėmėsi darydami išvadą.
9. Ą. S. išvadoje nurodyta, kad R. I. mirtį lėmė ūmus išorinis nukraujavimas. Nuo sužalojimų padarymo iki mirties galėjo praeiti 0,5 – 1 valanda. Tokią išvadą Ą. S. padarė remdamasis A. B. išvada, kad R. I. širdyje yra saiki netolygi pilnakraujystė, plaučiuose netolygi pilnakraujystė, kepenyse ryški pilnakraujystė, inkste pilnakraujystė. A. B. išvadoje nebuvo nustatinėjamas laiko tarpas nuo sužalojimų iki mirties, nebuvo nustatinėjama mirties priežastis, o atliktas tik histologinis tyrimas, kuriuo remdamasis Ą. S. suformulavo išvadą apie laiko tarpą. Apklaustas teisme Ą. S. paaiškino, kad R. I. mirtis galėjo įvykti per 30 minučių – 1 valandą, kadangi pjautinės žaizdos lygiai atidalina kapiliarus. Ypač kraujuoja iš veido žaizdų, o esant alkoholio intoksikacijai, kraujuoja dar daugiau. Specialistas nesukonkretino, kokie duomenys lėmė ar kokie tyrimo metodai patvirtino jo išvadą, kad R. I. mirė po 0,5 – 1 valandos nuo sužalojimų padarymo. Teisme apklausta ekspertė A. B., kurios histologinių tyrimų išvada rėmėsi Ą. S. grįsdamas savo išvadą, nurodė, kad prasidėjus kraujo krešėjimui odoje vyksta ląstelinė reakcija. Uždegiminė ląstelinė reakcija įvyksta priklausomai nuo to, kaip greitai ląstelės ateina į uždegimo ar sužalojimo vietą. Krešėjimas prasideda iš karto po sužalojimo. Priklausomai nuo to, kokios ląstelės ateina į žaizdą, galima nustatyti kiek laiko praėjo nuo sužalojimo. Sveikam žmogui ląstelės ateina per 4-12 val.. R. I. iš karto vyko krešėjimo procesas. Rastas kraujo krešulys buvo labai mažas. Arterijos buvo spazmuotos, o tai reiškia, kad jau nekraujavo, buvo sutraukta krešulio. Krešuliai susidarė iki mirties. Lėtinio nukraujavimo nebuvo, kadangi buvo organų pilnakraujystė, tačiau buvo ūmus nukraujavimas. Tai, kad iki mirties susidarė krešuliai, leidžia abejoti Ą. S. išvados dalimi dėl sužalojimo ir mirties laiko tikslumo, t. y. kad R. I. nuo sužalojimų padarymo nukraujavo per 0,5 – 1 valandą.
10. J. P. ir J. R. išvadoje nurodyta, kad R. I. mirė dėl nukraujavimo iš pjautinių nosies bei kairės ausies lezgelio žaizdų. Sužalojimai galėjo būti padaryti keliolika valandų iki nukentėjusiojo mirties. Lavono išorinio bei vidinio tyrimo duomenys (blyški oda, silpnai išreikštos lavondėmės, netolygi širdies ir plaučių pilnakraujystė) yra būdingi gyvybei pavojingai būklei – hipovoleminiam šokui, išsivysčiusiam po nukraujavimo. Pjautinės žaizdos nosyje ir ausyje galėjo būti padarytos keliolika valandų iki nukentėjusiojo mirties ir tai patvirtina histologiškai konstatuota išreikšta polinuklearinių leukocitų infiltracija. Apklaustas pirmosios instancijos teisme ekspertas J. R. paaiškino, kad širdies raumenyje ir plaučiuose buvo nustatyta netolygi pilnakraujystė, o tai rodo ūminį nukraujavimą. Kepenyse buvo nustatyta pilnakraujystė, o kepenys yra savotiškas rezervuaras, todėl organizmas motorizuoja savo jėgas ir kepenyse susidaro pilnakraujystė. Žmogaus kūne yra apie 5,5 litrai kraujo, šiuo atveju galėjo išbėgti apie 2 litrus kraujo. Žmogų gali ištikti mirtis jeigu staigiai išbėga 0,5 litro kraujo. Apklaustas pirmosios instancijos teisme ekspertas J. P. paaiškino, kad šiuo atveju nebuvo žaibiškas ar ūmus nukraujavimas, kurio metu visuose organuose išsivystytu mažakraujystė. Vyko santykinai lėtas kraujavimas, R. I. organizmas persitvarkė savo kraujotaką, centralizavo, tai reiškia, kad organizmas stengėsi aprūpinti gyvybiškai svarbius organus: širdį, smegenis, plaučius, todėl organuose histologiškai nustatyta netolygi pilnakraujystė rodo, kad įvyko nukraujavimas. Darydami išvadą rėmėsi tuo, kad nustatyta blyški oda, silpnai išreikštos lavondėmės, netolygi širdies ir plaučių pilnakraujystė. Įvykio vietos nuotraukoje užfiksuota, kad R. I. rūbai permirkę krauju. Ekspertas J. P. patvirtino, kad vyko lėtas nukraujavimas, kurio metu organizmas dar spėjo percentralizuoti kraujotaką, todėl neatsirado Minakovo dėmės (jos atsiranda, kai žmogus staigiai nukraujuoja ir širdyje atsiranda tuštumos, ertmės, tai sąlygoja šias dėmes), o organuose nebuvo nustatyta mažakraujystė. Taigi ekspertų J. P. ir J. R. išvadoje ir jų paaiškinimuose atskleista ir nuosekliai paaiškinta, kodėl R. I. nukraujavimas negalėjo trukti 0,5 – 1 valandą ir nuo sužalojimų padarymo iki jo mirties galėjo praeiti keliolika valandų.
11. J. P. ir J. R. išvadą, kad nuo sužalojimų R. I. padarymo iki jo mirties galėjo praeiti keliolika valandų, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Nuteistieji teigė, kad sužalojimus R. I. jie galėjo padaryti 2017 m. kovo 25 d. vakare/naktį. Tiek nuteistieji, tiek ir liudytojas A. M. ir teisme, ir ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad 2017 m. kovo 26 d. ryte dar kalbėjo su R. I., davė jam parūkyti ir išgerti. Specialistų išvadomis ir paaiškinimais nustatyta, kad R. I. mirė 3-5 valandos iki jo palaikų apžiūros įvykio vietoje (kūnas buvo apžiūrėtas 2017 m. kovo 26 d., 14.20 val., R. I. mirė laikotarpiu nuo 9.20 val. iki 11.20 val.) ir tai patvirtina, kad sužalojimai R. I. buvo padaryti kovo 25 d. vakare/naktį. Ą. S. išvada, kad nuo sužalojimų padarymo iki R. I. mirties praėjo 0,5 – 1 valanda, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių visumos, nes ji reikštų, kad sužalojimus mirusiajam V. Š. ir M. G. padarė 2017 m. kovo 26 d. ryte, t. y. 8 valandą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Skunduose teigiama, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo P. P. konsultacine specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad R. I. mirė dėl apsinuodijimo etilo alkoholiu, sergant galimai paūmėjusiu pūlingu bronchitu ir todėl nepagrįstai pripažino, kad jis buvo nužudytas. Teisėjų kolegijos vertinimu apygardos teismas tinkamai motyvavo, kodėl nesivadovavo P. P. konsultacine specialisto išvada. Teismas rėmėsi specialistų Ą. S. (taip pat ir A. B.), J. R. ir J. P. išvadomis ir paaiškinimais teisme. Ą. S. specialisto išvadoje nurodyta, kad mirusio kraujyje rasta 2,78 (promilės) etilo alkoholio, o šlapime – 3,47 (promilės) etilo alkoholio. Apklaustas teisme Ą. S. patvirtino, kad mirties priežastis buvo ūmus nukraujavimas, alkoholio vartojimas turėjo įtakos tik kraujavimo intensyvumui. Ekspertas J. R. patvirtino, kad R. I. mirė nuo nukraujavimo ir paaiškino, kad mirties dėl apsinuodijimo alkoholiu versiją atmetė, nes tokia alkoholio koncentracija, kuri buvo nustatyta nukentėjusiojo kraujyje ir šlapime, nėra laikoma besąlygiškai pavojinga gyvybei. Ekspertas J. P. taip pat patvirtino, kad R. I. mirė nuo lėtinio nukraujavimo ir teigė, kad nustatyta alkoholio koncentracija neatitinka mirtinos dozės, nes mirtina alkoholio dozė yra 4,5 promilės ir daugiau, o šiuo atveju buvo nustatyta 2,78 promilių koncentracija. Taigi apygardos teismas rėmėsi specialistų išvadomis ir paaiškinimais, kad mirties priežastimi buvo nukraujavimas, o alkoholio koncentracija R. I. organizme buvo per menka sukelti mirtį dėl apsinuodijimo alkoholiu.
13. Apeliacinės instancijos teismas papildomai įvertino priešingų specialistų išvadų turinį ir skirtingus ekspertų paaiškinimus teisme bei daro išvadą, kad P. P. konsultacinės išvados argumentus dėl R. I. mirties priežasties apsinuodijus etilo alkoholiu ir paūmėjus pūliniam bronchitui paneigia ne tik motyvai dėl per mažos alkoholio koncentracijos jo organizme. P. P. konsultacinėje išvadoje ir jo paaiškinimuose teisme nurodyta, kad sužalojimai nosyje ir kairėje ausyje nebuvo mirties priežastimi, nes nebuvo nukraujavimo požymių bei buvo histologiškai patvirtintas kraujo krešulys žaizdoje. Kaip minėta, požymiai, rodantys, kad R. I. nukraujavo, buvo nustatyti ir jie buvo detaliai aptarti analizuojant Ą. S. ir J. R. bei J. P. išvadas. Nors ekspertė A. B. paaiškino, kad iki mirties susidarė krešulys, arterijos buvo spazmuotos (susitraukusios) ir kraujavimo jau nebuvo, bet taip pat teigė, kad buvo ūmus nukraujavimas. Todėl skundo argumentas, kad A. B. išvada iš esmės patvirtina P. P. konsultacinės specialisto išvados teiginius, yra nepagrįstas, nes specialistė teigė priešingai, kad R. I. ūmiai nukraujavo. Ekspertas J. P. paaiškino, kad alkoholio kiekis veikia kraujagysles išplečiančiai, todėl kraujavimas iš sąlyginai mažų žaizdų dar labiau sustiprėjo, o veide ir ausyje yra labai stipri kraujotaka. Krešuliai susidaro, tačiau jie neužpildo žaizdos ir nusiplauna, būna nefunkcionalūs ir pilnai neužtraukia sužalotos vietos. Krešuliai susiformuoja ir vėl nusiplauna, kol nukraujuoja. Motyvuodamas apsinuodijimą alkoholiu P. P. rėmėsi ištrauka iš mokslinės literatūros, kad priklausomai nuo organizmo savybių žmogus nuo alkoholio gali mirti įvairiose alkoholinės intoksikacijos fazėse. Dažniausiai žmogus miršta išblaivėjimo stadijoje, nes tuo metu susidaro daugiausiai aldehidų. Teisme apklaustas J. R. paneigė šiuos teiginius ir paaiškino, kad jeigu tai būtų širdies sustojimas ar apsinuodijimas alkoholiu, tai tiek širdyje, tiek plaučiuose būtų ūmi pilnakraujystė, o šiuo atveju nustatyta kitaip – širdyje ir plaučiuose buvo netolygi pilnakraujystė. Ekspertas J. P. nurodė, kad jeigu būtų apsinuodijimas alkoholiu, tai būtų ryški veninė pilnakraujystė. Abu ekspertai patvirtino, kad nustatyta alkoholio koncentracija yra per maža mirčiai nuo apsinuodijimo alkoholiu konstatuoti. P. P. konsultacinėje išvadoje nustatė, kad R. I. galimai pasireiškė paūmėjęs pūlinis bronchitas, o lavono tyrimo duomenys nurodo į plaučių patologiją – tuberkuliozę, kuri buvo remisijoje, lavono tyrimo metu nustatyti kvėpuojamosios gerklės ir stambiųjų bronchų spindžiuose gelsvai pilkšvos, pūlingos gleivės rodo galimą pūlingą bronchitą. Ši P. P. išvada dėl pūlingo bronchito yra tik prielaida, nes apklausta teisme A. B. paaiškino, kad jai atsiųstuose ir jos tirtuose mirusiojo organų mėginiuose pūlinio bronchito nebuvo. Šie argumentai veda teisėjų kolegiją prie išvados, kad apygardos teismo sprendimas nesivadovauti P. P. konsultacine išvada ir jos rezultatais buvo pagrįstas, o R. I. mirties priežastis yra išorinis nukraujavimas dėl nuteistųjų padarytų sužalojimų mirusiojo nosyje ir ausyje.
14. V. Š. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde abejojama išvada dėl R. I. nukraujavimo, nes įvykio vietoje ir ant daiktinių įrodymų nebuvo daug kraujo. Nuteistieji ir liudytojas taip pat nematė didelio R. I. kraujavimo. Be to, nei vienas iš kitų byloje apklaustų asmenų, kurie kokiomis nors aplinkybėmis buvo įvykio vietoje, neparodė, kad įvykio vietoje matė didesnį kraujo kiekį. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Tai, kad kiti asmenys nematė kraujo dėmių, nepaneigia, kad R. I. nukraujavo. Be specialistų išvadų nukraujavimą rodo kiti įrodymai. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato veiklos skyriaus 2017 m. balandžio 5 d. papildomame įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad šalia fotelio į dešinę pusę stovi stalas <...> vietomis išteptas galimai krauju <...> šalia yra popierinis sukruvintas rankšluostis <...>. Atitraukus stalą už jo šalia sienos yra ant grindų pribėgusio galimai kraujo, kuris yra pradėjęs pelyti.<...> Į dešinę pusę nuo stalo yra dvigulė lova, ant jos patiestas poroloninis viengulis čiužinys, kurio kairys kampas yra išteptas raudonos spalvos skysčiu. Ant čiužinio yra antklodė su užvalkalu, kurio vienas kampas yra išteptas raudonos spalvos skysčiu, galimai krauju. <...> Tarp lovos ir stalo viskas yra sutepta raudonos spalvos skysčiu, galimai krauju (t. 1, b. l. 60). Tai, kad įvykio vietoje rastos raudonos spalvos kraujo dėmės yra R. I. kraujas, patvirtina specialisto išvada Nr. 140-(3259)-IS1-6611 (t. 2, b. l. 136-141). Tai rodo, kad įvykio vietoje rasta pakankamai daug R. I. kraujo pėdsakų. GMP kvietimo kortelėje nurodyta, kad R. I. veidas, rūbai, rankos buvo kruvini (t. 1, b. l. 86). Specialisto Ą. S. išvadoje nurodyta, kad apžiūrint R. I. lavoną nustatyta, jog kairės vilnonės kojinės priekinis viršutinis vidinis trečdalis kiek suteptas apdžiūvusiu krauju, viršutiniai drabužiai drėgni, priekinėje dešinėje pusėje, dešiniame šone ir dalinai nugaroje, taip pat dešinė rankovė visame ilgyje drėgna, sutepta krauju. Teisme ekspertas Ą. S. nurodė, kad R. I. lavonas buvo atvežtas iš įvykio vietos toks, koks buvo rastas. Lavono veidas buvo kraujuotas, buvo daug kraujo. Veidas kraujuotas ypač gausiai, nosis apdžiūvusi, bet vietomis dar su skystoku krauju. Eksperto nurodytas aplinkybes patvirtina ir įvykio vietoje darytos nuotraukos. Nuotraukoje Nr. 14 matyti dėmės ant R. I. viršutinių drabužių, kraujas atrodo skystas, o rūbai drėgni ir permirkę krauju, nes nuotraukoje blizga (t. 1, b. l. 56). Skunde nepagrįstai nurodyta, kad teismo posėdyje apžiūrėjus daiktinius įrodymus matyti tik nedidelės dėmelės, panašios į kraują. Nuotraukoje Nr. 19 užfiksuoti popieriniai rankšluosčiai su didelėmis kraujo dėmėmis (t. 1, b. l. 71). Didžioji šių rankšluosčių dalis yra nusidažiusi raudonos spalvos skysčiu (R. I. krauju).
15. M. G. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, vertino tik nuteistuosius kaltinančius įrodymus. Specialisto išvados Nr. M 358/2017(02) 4 punkte nurodyta, kad poodinė kraujosruva kairės plaštakos II-III pirštų nugariniuose paviršiuose galėjo išsivystyti savigynos metu. Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. KM 70-2017 (01) 6 punkte nurodyta, kad R. I. lavone nenustatyta sužalojimų, kurie galėtų būti vertinami kaip kovos ar savigynos pėdsakai. Šie specialistų išvadų prieštaravimai pašalinti nebuvo, tačiau rankos sužalojimo aplinkybės neturi reikšmingos įtakos nagrinėjamai situacijai ir pirmosios instancijos teismui tai nebuvo lemiamas argumentas. Eksperto Ą. S. išvadoje tik daroma prielaida, kad sužalojimas plaštakoje galėjo atsirasti savigynos metu. J. R. ir J. P. išvadoje tokios prielaidos nepadarytos.
Dėl veiksmų kvalifikavimo
16. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad M. G. ir V. Š. neturėjo tikslo nužudyti R. I., o jų veiksmai buvo netyčiniai – kirpdami barzdą R. I. jie netyčia įkirpo jam į nosį ir ausį. Apeliantai mano, kad jiems inkriminuota veika negali būti laikoma padaryta tyčia, ji turėtų būti vertinama kaip padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo ir perkvalifikuota į BK 132 straipsnio 1 dalį. M. G. ir jo advokatės apeliaciniame skunde motyvuojama, kad M. G. veiksmai turi būti vertinami kaip padaryti veikiant nusikalstamai nerūpestingai, tačiau nenurodant, koks yra nusikalstamo nerūpestingumo turinys, o V. Š. advokato apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis nusikaltimą padarė neatsargiai, nekonkretizuojant neatsargumo formos.
Žemesnės instancijos teismas
17. Apygardos teismas padarė išvadą, kad nusikaltimą nuteistieji padarė veikdami netiesiogine tyčia. Argumentuodamas šį sprendimą teismas nurodė, kad M. G. ir V. Š. tyčia, bendrais veiksmais, žirklėmis trimis trauminiais poveikiais padarė R. I. sužalojimus, o tai sukėlė ūmų nukraujavimą, nuo ko R. I. mirė. Teismas motyvavo, kad padarę sužalojimus R. I. ir jam gausiai kraujuojant, nuteistieji suvokė ir numatė, kad jis gali mirti. Jie nesiekė R. I. mirties, tačiau nesiėmė jokių veiksmų tokiems padariniams išvengti, toliau girtavo, nesuteikė pagalbos ir taip leido padariniams atsirasi.
18. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o neatsargus – jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 14-16 straipsniai).
19. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų BK. Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami. Taigi kaltininkas supranta, kad savo veikimu (neveikimu) pradeda priežastingumo ryšį, lemiantį padarinius, nors numatomi veikos padariniai kaltininkui nereikalingi ar yra šalutinis rezultatas siekiant tikslo, kuris gali ir nebūti daromos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Apibūdinant netiesioginės tyčios valinį turinį (momentą) teismų praktikoje paaiškinta, kad kaltininkas, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekia ar net jų nenori, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukia, jo nekeičia. Kaltininkas nemąsto, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių, todėl ir nėra kaltininko valinių pastangų jų išvengti. Jei kaltininkas vis dėlto tikisi, kad jo pavojingos veikos padarinių nebus, tai tokia viltis yra niekuo nepagrįsta arba paremta tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu, prietarais ir pan. Tokia kaltininko intelektinė ir valinė veikla iš esmės rodo jo abejingumą galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgęs į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš jį ir po jo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016).
20. Pagal BK 132 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-47/2011, 2K-512/2014).
21. Tyčios intelektualusis momentas reikalauja, kad kaltininkas suvoktų pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Šis suvokimas susideda iš faktinių daromos veikos aplinkybių suvokimo ir daromos veikos socialinės reikšmės suvokimo. Darydamas veiką kaltininkas aiškiai suvokia, kokius veiksmus jis daro ir ar jo daromi veiksmai yra pavojingi ar nėra pavojingi. Nusikalstamo nerūpestingumo apibrėžimas nereikalauja, kad kaltininkas suvoktų savo daromos veikos pobūdį, tačiau tai nereiškia, kad jis iš viso nesuvokia savo veiksmų. Kiekvienas pakaltinamas asmuo suvokia savo veiksmų pobūdį, o esant nusikalstamam nerūpestingumui asmuo suvokia savo veiksmų pobūdį kaip visuomeniškai naudingą ar bent jau neutralų, negalinti sukelti ir nesukeliantį pavojaus kitiems asmens (pvz. nusikaltimai transporto eismo saugumui padaromi veikiant nusikalstamai nerūpestingai, tačiau vairuodamas automobilį transporto priemonės vairavimas nesupranta savo veiksmų kaip kitiems pavojingų).
22. Sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą ypatingai svarbu įvertinti sužalojimų padarymo aplinkybes. Apklaustas teisme M. G. nurodė, kad išgertuvių pas R. I. metu, jis su V. Š. nutarė apkirpti R. I.. Pabandė kirpti žirklėmis ir jis netyčia įkirpo R. I. į ausį. V. Š. irgi kirpo bei įkirpo R. I. į nosį. Žaizdelės buvo negilios, bėgo kraujas, bet jo buvo nedaug. Jie buvo uždėję rankšluostį, kurį R. I. pats laikė, o vėliau nusiėmė. Kitą dieną vienu metu pamatė, kad R. I. nejuda ir vėliau suprato, kad jis miręs. Ikiteisminio tyrimo metu M. G. davė kitokius parodymus ir paaiškino, kad jis ir V. Š. nutarė iš R. I. pasišaipyti. V. Š., paėmęs kambaryje buvusias žirkles, pradėjo karpyti R. I. barzdą, žirklėmis įkirpo R. I. į nosį, į šnervę, paskui M. G. kirpo galvos plaukus ir įkirpo R. I. į ausį. R. I. pradėjo bėgti kraujas ir kažkuris iš jų padavė skudurą, jog šis užsidėtų ant veido ir sustabdytų kraujavimą. Ryte matė ant R. I. veido, rankų, stalo ir lovos kraują. Jie nusipirko alkoholio ir davė R. I. atsigerti bei parūkyti, po kurio laiko pamatė, kad šis į nieką nereaguoja ir suprato, jog jis nebegyvas. Apklaustas teisme V. Š. paaiškino, kad išgertuvių pas R. I. metu išėjo kalba apie pastarojo barzdą. Jie rado lenktas žirkles ir R. I. sutiko, kad jam būtų patrumpinta barzda. V. Š. pradėjo žirklėmis karpyti barzdos plaukus, o kai kirpo ūsus, netyčia vieną kartą įkirpo į nosį. R. I. dėl to nepareiškė jokio prieštaravimo, jokių nusiskundimų, nes įkirpimas buvo nedidelis. Tada žirklių paprašė M. G. ir pradėjo karpyti R. I. barzdos plaukus, o jam bekarpant netyčia nežymiai įkirpo į kairės ausies lezgelį. Vyriškis nepareiškė jokio prieštaravimo, jokių nusiskundimų. Matė, kad iš R. I. nosies ir ausies mažų žaizdelių truputi bėgo kraujas. Kraujavimas buvo visiškai nedidelis. Surado rankšluostį, davė apsivalyti. V. Š. žirkles numetė ant spintelės. Jie toliau vartojo alkoholį, o vėliau jis užmigo. Ryte nusipirko alkoholio ir gėrė pas R. I. namuose, kartu su jais gėrė ir R. I.. Vienu metu jie pamatė, kad jis keistai pamėlęs ir į nieką nereagavo, suprato, kad jis miręs. Ikiteisminio tyrimo metu V. Š. davė iš esmės panašius parodymus, tik dėl įkirpimo momento teigė, kad jis R. I. barzdą pakirpo porą kartų, o tada žirkles perdavė M. G., kuris karpė R. I. galvos plaukus, barzdą ir kai kirpo ūsus, netyčia vieną kartą įkirpo į nosį. Tada R. I. iš žaizdos pradėjo bėgti kraujas. Ši V. Š. ikiteisminio tyrimo parodymų dalis prieštarauja specialistų išvadoms, kad R. I. sužalojimai buvo padaryti ne vienu, bet trimis trauminiais poveikiais (įkirpimais).
23. Vertinant įvykio aplinkybes 21 punkte nurodytų nuostatų kontekste, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. Š. ir M. G. veiksmai buvo pavojingi ir jie tą suprato. Žmogaus kūno karpymo žirklėmis niekaip negalima laikyti visuomeniškai naudingu ar bent jau neutraliu elgesiu, o tik pavojingu elgesiu. Teisėjų kolegija nuteistųjų pateiktą versiją, kad jie kirpo mirusiojo plaukus ir barzdą ir nesuprasdami savo veiksmų pavojingumo įkirpo į nosį ir į ausį, laiko neteisinga, prieštaraujančia įvykio aplinkybėms. Akivaizdu, kad plaukai kerpami daug lengviau nei žmogaus kūnas, veiksmas žirklėmis sulaukia daug mažiau pasipriešinimo, o tuo pačiu į plaukų kirpimą reikia įdėti daug mažiau jėgos ir pastangų nei įkerpant į nosį, kuri yra kremzlė, ar į ausies kaušelį. Kerpant nosį žirklės negali būti giliai įkišamos, todėl turi būti kerpama žirklių galu (įkirpimas nosyje yra iki 7 mm, todėl ir kerpama buvo tokio paties ilgio žirklių galu), kas irgi reikalauja daugiau jėgos, nei kerpant žirklių geležtės viduriu ar geležčių sujungimo vieta. Tai rodo, kad nuteistieji, netgi būdami neblaivūs, kirpdami plaukus ir pradėję kirpti nosį ar ausies kaušelį, jautė, kad kirpimas reikalauja daugiau jėgų, kad jie sulaukia didesnio pasipriešinimo ir pradėjo kirpti ne plaukus, kas būtų vertinama kaip visuomeniškai naudingi ar bent jau neutralūs veiksmai, o žmogaus kūną, bei suprato, tokie veiksmai yra pavojingi. Galimai įmanoma kerpant ūsus įkirpti į nosį, gal labiau įmanoma įkirpti jos paviršiu arba mažą nosies dalį, tačiau neįtikėtina, kad galima būtų padaryti 7 mm gylio įkirpimą nejaučiant ir nesuprantant, kad kerpami ne plaukai, o žmogaus kūnas. Mirusiojo nuotraukose labai gerai matyti, kad įkirpimas yra gilus.
24. Nuteistųjų veiksmų pavojingumą atskleidžia ir padarytų sužeidimų skaičius. Specialistų išvadose buvo nustatyta, kad R. I. iš viso buvo padaryti trys sužalojimai (įkirpimai) (du nosyje ir vienas ausyje). Po pirmo įkirpimo nosyje V. Š. ir M. G. nenutraukė savo veiksmų ir dar dviem veiksmais įkirpo nosį ir ausį. Vieną veiksmą (įkirpimą) galima būtų vertinti kaip padarytą neatsargiai, tačiau kelių veiksmų taip vertinti negalima, nes po neatsargiai padaryto sužalojimo žmogaus kūnui kiekvienas žmogus, nenorintis padaryti žalos kitam žmogui, suprastų tokių veiksmų nepriimtinumą ir pavojų bei juos nutrauktų, tačiau nuteistieji taip nepasielgė ir tęsė savo veiksmus, kas rodo, kad jie suprato savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti. Svarbu ir tai, kad nuteistieji nėra kirpėjai, įvykio vietoje nebuvo rasta nukirptų mirusiojo plaukų, kas rodo, kad mirusysis nebuvo daug apkirptas, mirusiojo nuotraukos nerodo jo didelio plaukuotumo ir poreikio kirptis, kas bendrame kontekste irgi paneigia nuteistųjų parodymus apie poreikį ir tikslą apkirpti mirusįjį. Šie motyvai rodo, kad nuteistieji suvokė pavojingą savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir tai paneigia galimybę jų veiksmus kvalifikuoti kaip padarytus dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Išvadoms visiškai neturi reikšmės, ar mirusysis neprieštaravo nuteistųjų veiksmams, ar nereiškė pretenzijų.
25. Teismų praktikoje nurodyta, kad išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgus į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-511/2016, 2K-38-942/2017, 2K-322-511/2017, 2K-174-788/2017, 2K-38-942/2017, 2K-207-1073/2018, 2K-57-697/2018), peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-4/2012, 2K-408/2014, 2K-513/2014), abejingą kaltininko elgesį aukos atžvilgiu po įvykio, pvz., girtavimo tęsimą, pagalbos nesuteikimą, pasišalinimą iš įvykio vietos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-408/2014, 2K-174-788/2017). Kaip minėta, nusikalstama veika padaryta trimis trauminiais poveikiais, sužalojimai padaryti naudojant žirkles. Byloje nustatytas ir nuteistųjų abejingumas aukai. M. G. ir V. Š. po sužalojimų R. I. padarymo toliau girtavo. Matydami, kad R. I. kraujuoja, nesuteikė jam jokios reikšmingos pagalbos. Teisėjų kolegijos vertinimu, rankšluosčio padavimas apsivalyti kraują negali būti laikomas pakankama ir efektyvia pagalba mirusiajam, nes matant, jog nepavyksta sustabdyti kraujavimo (remiantis specialisto išvadomis byloje nustatyta, kad R. I. kraujavo pakankamai ilgą laiką ir neteko daug kraujo) nuteistieji, norėdami išvengti neigiamų padarinių, turėjo imtis aktyvesnių pagalbos veiksmų. M. G. ir jo gynėjo skunde teigiama, kad nuteistieji ėjo į parduotuvę prašyti pagalbos, tačiau tokie jų veiksmai, kaip ir minimalios gyvybės neišgelbėjusios pagalbos suteikimas, nėra reikšmingi jų veiksmų teisiniam vertinimui. Nuteistieji ir liudytojas A. M. pagalbos į parduotuvę nuėjo prašyti tik tuomet, kai pamatė, kad R. I. į nieką nereaguoja ir supratę, kad jis galimai yra miręs, kuomet pagalbos jam jau nereikėjo. Be to, supratę, kad R. I. galėjo mirti dėl jų veiksmų, nuteistieji nelaukė policijos pareigūnų ir pasišalino iš įvykio vietos. Reikšminga ir tai, jog iš įvykio vietos V. Š. ir M. G. paėmė žirkles, kuriomis padarė sužalojimus R. I., ir jas išmetė, o tai rodo, kad nuteistieji suprato, kad R. I. galėjo mirti dėl jų veiksmais padarytų sužalojimų ir paslėpdami nusikaltimo įrankį siekė trukdyti išaiškinti tiesą. Visos šios aplinkybės rodo, kad V. Š. ir M. G. nusikalstamą veiką padarė veikdami netiesioginę tyčia ir jų veiksmų negalima vertinti kaip padarytų neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, todėl nėra pagrindo jų veiksmų perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.
26. Skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas M. G. ir V. Š. nepagrįstai inkriminavo chuliganiškas paskatas, kaip veiką kvalifikuojantį požymį. Šią išvadą teismas padarė remdamasis netiesioginiais (išvestiniais) liudytojų parodymais ir nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinių skundų motyvu.
27. Veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kai yra nustatomos chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama veika padaroma be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, 2K-446/2011 ir kt.). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra daroma be priežasties, akivaizdžiai neadekvati situacijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, 2K-446/2011, 2K-189/2013, 2K-381/2013, 2K-164/2014, 2K-8-696/2015, 2K-477-746/2015).
28. Prokuratūra nuteistuosius kaltino ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad chuliganiškas paskatas rodo jų veiksmai, kuomet jie veikė įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ignoruodami visuomenėje priimtas elgesio taisykles, demonstruodami niekinantį požiūrį į R. I. bei siekdami iš jo pasišaipyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad nuteistųjų veiksmai turi būti vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl chuliganiškų paskatų buvimo nuteistųjų veiksmuose yra teisingi. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria, kad nuteistieji veiksmus prieš mirusįjį atliko be jokios priežasties. Nuteistųjų nurodytas noras apkirpti R. I. yra paneigtas, o jokia kitokia priežastis, be galimo siekio pasityčioti iš mirusiojo, byloje nėra nustatyta. Nuteistieji veiksmus atliko prieš jiems menkai pažįstamą asmenį. Jei M. G. iki įvykio pažinojo R. I., tai V. Š. matė jį pirmą kartą. Byloje apklausti asmenys R. I. apibūdino kaip ramų ir geranorišką, sunkiai vaikščiojantį ir niekam nepavojingą žmogų.
Dėl M. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės
29. M. G. skunde apeliantai teigia, kad nuteistojo prisipažinimas ir gailėjimasis turėtų būti pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl nepripažįsta M. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
30. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.
31. Apklausiamas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu M. G. savo kaltės nepripažino. Duodamas paaiškinimus apie įvykio aplinkybes jis nurodė, kad kirpdamas R. I. netyčia įkirpo jam į ausį. Taip nuteistasis bandė sumenkinti savo veiksmus ir įtikinti, kad jo veiksmai buvo padaryti neatsargiai. Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad nuteistasis R. I. kūną karpė suprasdamas tokių savo veiksmų pavojingumą. Išeidamas iš įvykio vietos, jis, kartu su V. Š. paėmė ir išmetė žirkles, kurios buvo nusikaltimo įrankiu. Be to, nei iš M. G. parodymų, nei iš jo veiksmų teisėjų kolegija negali padaryti išvados, kad jis gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Todėl skundo argumentas, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi yra atmetamas.
Dėl bausmių
32. M. G. ir jo advokatės skunde argumentuojama, kad skirdamas bausmę M. G. pirmosios instancijos teismas netinkamai paskyrė jam net 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas neatsižvelgė, kad M. G. teigiamai charakterizuojamas. V. Š. advokato skunde motyvuota, kad nuteistasis V. Š. yra socializuotas, palaiko ryšius su giminėmis ir artimaisiais, yra išsiskyręs, tačiau skyrybas sąlygojo šios bylos eiga.
33. Skirdamas bausmes teismas atsižvelgia į BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. M. G. ir V. Š. pripažinti kaltais padarę labai sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, nusikaltimas yra baigtas, juo sukelti labai sunkūs, neatkuriami padariniai – žmogaus mirtis. Skirdamas bausmę M. G. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau teistas, recidyvistas, baustas administracine tvarka, nevedęs. Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatytos trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veiką padarė būdamas recidyvistas, veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui – BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai). Skirdamas bausmę V. Š. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad jis anksčiau teistas, po šios veikos padarymo vėl tris kartus nusikalto, baustas administracine tvarka, išsituokęs. Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui – BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai). BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija nustato tik laisvės atėmimo nuo 8 iki 20 metų bausmę. Bausmės terminas nustatomas vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies taisyklėmis, nustatančiomis, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Sankcijoje nustatytų bausmių vidurkis yra 14 metų, o pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems nustatęs atsakomybę sunkinančias aplinkybes (M. G. tris, o V. Š. dvi) ir nei vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atsižvelgęs į jų ankstesnius teistumus, paskyrė mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė motyvų mažinti nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžius.
Dėl neturtinės žalos dydžio
34. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
35. M. G. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojai, kurie bendravo su mirusiuoju, nenurodė, kad R. I. rūpinosi giminės, o jo brolių kaimynai niekada nematė. Grindžiama, kad šie liudytojų parodymai paneigia civilinio ieškovo A. I. ryšį su mirusiuoju R. I., o teismas lakoniškai nurodęs neturtinės žalos dydžių nustatymo motyvus neteisėtai ir nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį. Apygardos teismas, tenkindamas A. I. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad nors brolių santykiai ir nebuvo labai artimi, tačiau tyčiniais nuteistųjų veiksmais buvo sukeltos sunkios ir neatkuriamos pasekmės – A. I. neteko brolio, su kuriuo bendravo, kuriuo periodiškai rūpinosi. Smurtinė brolio mirtis neabejotinai sukėlė A. I. skaudžius išgyvenimus, kančias ir sukrėtimą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad R. I. ir A. I. santykiai nebuvo labai artimi ir pagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė nepaneigia ir nesumažina A. I. patirtų išgyvenimų netekus brolio. Tai, kad A. I. bendravo ir rūpinosi R. I., patvirtino teisme apklaustas T. I.. Ir nebūtinai tai turėjo matyti kaimynai, kurių bendravimas su mirusiuoju irgi nebuvo ištisinis. T. I. nurodė, kad A. I. visada globojo R. I., vežiojo, padėjo tvarkyti dokumentus, po mirties rūpinosi R. I. laidotuvėmis. 10 000 Eur neturtinės žalos dydžio nustatymas bylose, kuriose žmogui nusikalstamais veiksmais atimta gyvybė, nėra išskirtinis ir neperžengia įprastai tokiais atvejais priteisiamų sumų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl silpno A. I. ir R. I. ryšio yra nepagrįsti. Apygardos teismas pagrįstai tenkino civilinį ieškinį ir tinkamai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą priteisė solidariai iš abiejų nuteistųjų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. G. ir jo gynėjos advokatės Dianos Višinskienės skundą atmesti.
Nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo advokato Danio Svirinavičiaus skundą atmesti.