Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės, D. R.,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių B. P. ir O. D. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos Varėnos žemėtvarkos skyriui, B. P., O. D., tretiesiems asmenims J. P., Varėnos rajono 1-o notarų biuro notarui R. M., VĮ Registrų centro Alytaus filialui, D. K., dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalyje panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalyje panaikinimo, teisinės registracijos į žemės sklypą dalyje panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliacinį skundą grindė argumentais, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo nešališkas, kad teismas netrinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus.

Pastatų pirkimo-pardavimo sutartis buvo patvirtinta notariškai, o pagal tuo metu galiojusį teisinį (LR CK 6.394 str. ld. ir 3d.) reguliavimą pagal pastato ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui perduodama teisė į žemės sklypą ar jo dalį, kurį tas daiktas užima ir kuri būtinajam naudoti pagal paskirtį. Nekilnojamo daikto savininkui jo pardavimo metu nesant žemės sklypo savininkui, kuriame tas daiktas yra, pardavus nekilnojamąjį daiktą, neprieštaraujant įstatymui, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.

Nusipirkęs gyvenamąjį namą ir pradėjęs naudotis 0,4863 ha ploto žemės sklypu šalia namo (kuriuo iki tol naudojosi jo ankstesni šeimininkai) J. P. ketindamas tvarkyti namų valdos klausimą buvo kreipęsis į Varėnos rajono žemėtvarkos skyrių, kur jam buvo paaiškinta, kad jis galėsiantis persikelti ir pasidengti namų valdos žemę iš motinai A. P. atkurtos žemės. Tokio suklydimo pasekoje ir buvo priimtas Alytaus 2005-08-04 AVA sprendimas Nr. 38-20666. Dėl atsakovių B. P. ir O. D. prieštaravimų jis iki šiol negalėjo sutvarkyti namų valdos įteisinimo (buvo pateikti duomenys, įrodantys, kad kad J. P. nusipirkęs pastatus, atliko veiksmus dėl žemės sklypo formavimo, plano parengimo ir žemės sklypo įsigijimo savo nuosavybėn) tačiau tai nepaneigia fakto, jog ilgą laiką jis naudojasi ginčijamu žemės sklypu.

Teismas priėmė teisingą sprendimą, t.y., jog Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimu (1996-05-23) buvo pažeisti teisės aktai ir jis turi būti panaikintas, nes ginčo objektu esanti užstatyta teritorija pagal įstatymus turėjo būti priskirta valstybės išperkamajai žemei, kuri nepatenka į laisvos žemės fondą, todėl ji negalėjo būti neatlygintinai perduota apeliančių nuosavybėn.

Ieškinio senatis šio ginčo prasme yra vienas iš tų klausimų, kuris jau buvo pilnai išspręstas ir dėl to neturi pakartotinai kilti jokių klausimų.

Apeliaciniu skundu teigiama, jog teismas nepasisakė dėl kokių konkrečių sandorio negaliojimo priežasčių jis pripažįsta šį sandorį negaliojančiu. Toliau teigiama, jog jeigu sandoris yra galiojantis, tai negalioti tik dalyje jis negali, nes jis teisėtas. Šiuo atveju akivaizdu, jog apeliantės netinkamai supranta ir aiškina teisės normas. Visų pirma, netinkamai dėl to, jog neteisingai paveldėjimo teisės liudijimą traktuoja ne kaip teises į paveldėjimą patvirtinantį dokumentą, o kaip sandorį.

Apeliaciniu skundu teigiama ir tai, jog teismas nepakankamai nagrinėjo ir vertino įrodymus, tačiau toks teiginys nėra pagrįstas. Atsižvelgiant į LR CPK įtvirtintus reikalavimus, šalys įrodinėjo aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, dalį tokių įrodymų ( jų nepateikus šalims) teismas išsireikalavo ex officio. Akivaizdu, kad vadovaujantis įstatymais ir savo vidiniu įsitikinimu (kaip to ir reikalauja įstatymai), teismas visus byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai ir priėmė teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Apeliančių nurodomas argumentas, kad J. P. atkuriant nuosavybės teises į žemę nebuvo pažeistas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ yra atmestinas.

1996-05-23 Alytaus apskrities valdytojo administracijos įsakymu Nr.290 ir sprendimu Nr.38-1706 (t.1, b.l. 41-42) J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,87 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). J. P. mirė (duomenys neskelbtini) o (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą 8,93 ha ir 0,94 ha žemės sklypus paveldėjo atsakovės B. P. ir O. D.. Nekilnojamojo turto registre O. D. ir B. P. vardu yra įregistruotos nuosavybės teisės po ½ dalį į 8,93 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Atkuriant nuosavybės teises į žemę J. P. buvo grąžinta 8,93 ha žemė po statiniais, kurie nuosavybės teise jam nepriklausė. Pastatai, priklausantys trečiajam asmeniui (gyvenamasis namas, plane pažymėtas 1A2b ir ūkinis pastatas, plane pažymėtas 2I1p), yra atsakovėms priklausančiame žemės sklype (t.2 b.l.8-10). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad 1996-05-23 pastatai gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas nuosavybės teise priklausė A. G., kuris šiuos pastatus buvo įsigijęs iš A. Š.. A. G. pastatus pardavė V. G., o V. G. 2001-07-05 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pastatus perleido trečiajam asmeniui J. P.. Bylos duomenys tvirtina, kad J. P. įgytas gyvenamasis namas, iki jis buvo parduotas A. Š., buvo mokyklos pastatas. Iš 1992-05-29 nuosavybės teisės liudijimo matyti, kad A. Š. iš (duomenys neskelbtini) eksperimentinio ūkio nupirko 2-jų aukštų mūrinį pastatą (t.1,b.l.162). Pagal 2009-01-15 VĮ Registrų centro Alytaus filialo duomenis, pastato-gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindiniai kadastriniai matavimai atlikti 1992-09-30. Nustatyta pastato paskirtis -gyvenamoji, pavadinimas gyvenamasis namas (t.1,b.l.184). Nekilnojamojo turto registro duomenyse šis pastatas nuo 1992-09-30 yra nurodomas kaip gyvenamasis namas. J. P. nuosavybės teises į pastatą - gyvenamąjį namą ir pastatą – ūkio pastatą įgijo pagal pirkimo-pardavimo sutartį 2001-07-05 ir įrašas galioja nuo 2001-09-17 (t.1,b.l.16). Šie duomenys byloje nėra nuginčyti, o iki jie nėra nuginčyti laikomi teisingais (CK 4.262 str.). Vadinasi, jau A. G. pardavė nuosavybės teise jam priklausiusį gyvenamąjį namą, o ne mokyklos pastatą, ir trečiasis asmuo taip pat įsigijo gyvenamąjį namą. Byloje taip pat pateikti įrodymai, kad ūkinį pastatą pastatė A. G. 1995-01-24, kad gyvenamojo namo priklausiniai buvo vietinis vandentiekis ir vietinė kanalizacija (t.1,b.l.163,192).

Minėtųjų įrodymų pagrindu darytina pagrįsta išvada, kad nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo momentu grąžintiname žemės sklype buvo gyvenamasis namo paskirties statinys. Visos aplinkybės, įrodančios statinio paskirtį/pavadinimą iki ginčijamo Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996-05-23 sprendimo Nr.38-1706 priėmimo, neturi reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, nes vertintina būtent sprendimo priėmimo momentui buvusi statinio paskirtis, kuri nėra nuginčyta.

Vadovaujantis 1996-05-23 galiojusio įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 str. 3 p., Vyriausybės 1991-10-12 nutarimo Nr. 423 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 2.6 p., nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą negalėjo būti atkurta į žemę, kurioje yra trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, nes žemė suteikiama ne tik buvusiems žemės savininkams (paveldėtojams), bet ir asmenims – privačių namų valdoms pagal faktiškai užimamą plotą, bet ne daugiau kaip 2 ha, ir žemės reformos žemėtvarkos projektuose būtina nustatyti nuosavybėn perduodamus ar valstybės išperkamus žemės sklypus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. P. atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo pažeistas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nes nuosavybės teisė į žemės sklypą natūra negalėjo būti atkuriama po kitam asmeniui priklausančiais pastatais.

Atmestinas apeliančių argumentas, kad nuosavybės teisių atkūrimo momentu nebuvo suformuota namų valda arba žemės sklypas, todėl klausimas galėjo būti nagrinėjamas tik dėl pastato eksploatavimui reikalingo žemės sklypo, o ne dėl ieškovo nurodomos namų valdos teritorijos. Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės reforma yra neatskiriami procesai, kurie reiškėsi per bendrą objektą - žemę. Jų reglamentavimą nustatė 1991 m. birželio 18 d. įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ir 1991 m. liepos 25 d. priimtas Žemės reformos įstatymas. Įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytus išpirkimo būdus, tarp išvardytų ir žemės sklypai, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje. 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte prie valstybės išperkamos priskirta kaimo vietovėje esanti žemė, užimta namų valdų (sodybų) sklypų, taip pat užimta valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamos žemės sklypas. Paprastai parduodamos žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis A. S. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt. byloje Nr. 3K-3-500/2007). Vadinasi, reikalavimo, kad Žemės reformos įstatymo nuostatos santykyje su įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nuostatomis gali būti taikomos tik tada, kai yra suformuotas žemės sklypas prie esančio gyvenamojo namo, nėra nustatyto, o tai reiškia, kad gyvenamojo namo savininkui išlieka teisė formuoti ir nustatyta tvarka įsigyti naudojamos žemės sklypą apie gyvenamąjį namą numatytų dydžių ribose.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, trečiasis asmuo J. P. atliko veiksmus, siekiant suformuoti žemės sklypą apie jam nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, įvertinant dokumentus, patvirtinančius faktinį naudojamo žemės sklypo dydį nuo 1992 metų. Pagal 1994-01-10 Varėnos apylinkės viršaičio pažymą, (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje Nr.10, asmeninė sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), dviejų aukštų mūrinis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal nuosavybės teisės liudijimą, išduotą (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos, užregistruotas A. Š. vardu, pirktas iš (duomenys neskelbtini) eksperimentinio ūkio, 5204 kv.m. žemės sklype (t.3,b.l. 17). Pagal 1992 m. ir 1995 metais sudarytų namų valdos inventorizacines schemas matyti, kad prie anksčiau A. G., V. G., vėliau J. P. priklausančių statinių buvo nubraižyta 5204 kv. m ploto naudojamas žemės sklypas (t.1,b.l.120-122 ). 2009-01-15 VĮ Registrų centro Alytaus filialo pažymoje Nr. G-193 bei statinių išdėstymo plane nurodytas faktiškai naudojamas žemės sklypas – 5204 kv.m. (t.1, b.l.184- 194 ). Pagal 2001-06-11 žemės sklypo planą, J. P. priklausantys statiniai yra 0.51 ha sklypo plote, (duomenys neskelbtini) Gretutiniais savininkais nurodytos O. D. ir B. P., kurios ant plano pasirašė 2001-06-23 (t.1,b.l.118). Trečiasis asmuo taip pat pateikė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kurį surašė antstolė A. M. (t.2,b.l.245-248). Iš šio protokolo matyti, kad trečiasis asmuo naudojasi namų valda, kurioje yra gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, šiltnamis, rūsys, šulinys, artezinis gręžinys, židinys, pavėsinė, daržas, alėja, sodas, pasėlių plotas, asfaltuota aikštelė, ties sklypo riba augančių vaismedžių juosta, daržas, keliukai iš (duomenys neskelbtini) gatvės į kiemą, iš kiemo į (duomenys neskelbtini) gatvę, asfaltuota kiemo dalis. Galiausiai J. P. buvo parengtas 2011-07-25 planas, kuriame nurodytas sklypo plotas 5240 kv.m. (t.3,b.l.94).

Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 16 p., 9 str. 2 d., 1992-02-07 Vyriausybės nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintos tvarkos 4 ir 7.7 p., Vyriausybės 1991-10-12 nutarimu Nr. 432 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ patvirtintos metodikos 2 p., konstatuotina, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą J. P., buvo padaryta nurodytų įstatymų ir Vyriausybės nutarimų pažeidimų, nes J. P. 1996-05-23 atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės, kurioje tuo metu jau stovėjo A. G. priklausantis gyvenamasis namas, kuris dabar priklauso trečiajam asmeniui J. P., ir dėl to yra pažeistos trečiojo asmens teisės turėti namų valdos žemės sklypą prie jam priklausančio gyvenamojo namo. Todėl atmestinas apeliančių argumentas, kad trečiasis asmuo, kuris neturėjo jokių teisių į žemės sklypą ginčijamo Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimo priėmimo metu, neturi šios teisės ir bylos nagrinėjimo metu.

Neteisėtas apeliančių argumentas, kad trečiojo asmens J. P. 20001-07-05 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis yra negaliojanti, nes parduodant statinius nebuvo aptartas teisių į žemės sklypą klausimas. CK 6.394 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Tik tokiu atveju, jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, ir jeigu sutartyje yra neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, tokia sutartis negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti (CK 6.394 str.2d.). Nagrinėjamu atveju pardavėjas nebuvo žemės sklypo savininkas, todėl nebuvo pagrindo aptarti pirkėjo teisių į sklypą, o sandoriui yra taikytinos minėto straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias tuo atveju, kai nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Kaip jau minėta, nuo 1992 m. dokumentuose buvo fiksuojama, kad prie statinių buvo naudojamas 5204 kv.m. žemės sklypas.

Neteisėti apeliančių argumentai, kad joms, kaip sąžiningoms įgijėjoms, taikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalis, nes teisiniam santykiui yra taikytina šio straipsnio 3 dalis, kai neatlygintino daikto įsigijimo atveju savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Nagrinėjamu atveju daikto savininkas yra ne J. P., kaip nurodo apeliantės, o valstybė, kuriai, pripažinus ginčijamą Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimą negaliojančiu dalyje, bus grąžinamas atitinkamo ploto žemės sklypas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose nurodė, jog CK 1.80 str. 1 d. nuostata numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, bei atitinkamai padarė išvadą, kad vykdant nuosavybės teisių atstatymo procesą J. P., buvo pažeistas LR žemės reformos įstatymo 10 str. 1 d. 16 p.; 9 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr.89 patvirtinta Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarka (4 p., 7.7 p.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr.432 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindo kaimo vietovėms metodika. Todėl nepagrįstas apeliančių argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė sandorių negaliojimo priežasčių. Pagal CK 1.96 straipsnio nuostatas, sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Ieškovas, įvertinęs susiklosčiusią faktinę situaciją, pagrįstai reiškė ieškinį tik dėl dalies sandorio negaliojimo, nes likusioje dalyje sandorio neteisėtumo pagrindai nebuvo nustatyti.

Nepagrįstas apeliančių argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jų prašomos taikyti senaties, nes teismas sprendimo motyvuose konstatavo, jog ieškinio senatis nėra praleista, nurodė tokios išvados motyvus.

Apeliančių motyvai dėl (duomenys neskelbtini) eksperimentinio ūkio teisės parduoti mokyklos pastatą, dėl registrų centro įrašų registruojant pastatą kaip gyvenamąjį namą negaliojimo, nenagrinėtini, nes jie išeina už ieškinio ribų ir pagal pareikštus reikalavimus nebuvo ginčo dalykas pirmosios instancijos teisme. Apeliančių motyvai dėl byloje pateiktų įrodymų, kuriuos jos įvardija kaip suklastotus, atmestini kaip nepagrįsti, nes pareiškęs apie įrodymo suklastojimą asmuo turi pateikti suklastojimo įrodymus, tuo tarpu apeliantės tokių įrodymų nepateikė, o teikdamos argumentus dėl įvardijamų asmenų veiksmų neteisėtumo, be pagrindo juos painioja su dokumentų klastojimu.

CPK 68 straipsnis nustato, kad jeigu yra aplinkybių, nurodytų šio kodekso 65, 66 ir 67 straipsniuose, teisėjas privalo pareikšti, kad jie patys nusišalina. Tais pačiais pagrindais nušalinimą gali pareikšti dalyvaujantys byloje asmenys. Apeliantės reiškė nušalinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašymai dėl nušalinimo buvo atmesti. Pakartotinis nušalinimas negali būti grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais grįstas nušalinimas buvo atmestas, todėl apeliančių argumentai dėl teismo ar teisėjo nešališkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal bendrą CPK 93 straipsnio 1 dalyje suformuluotą taisyklę, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovės B. P. ir O. D. atleistinos nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, atsižvelgiant į priežastis dėl kurių kilo ginčas – dėl netinkamai priimto viešojo administravimo akto ir dėl atsiradusių pasekmių ( CPK 96 str. 5 d.), tačiau vertino, kad iš jų priteistinos trečiojo asmens J. P. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtu proceso teisių reglamentavimu, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos teisėtai ir pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Trečiasis asmuo J. P. pateikė įrodymus apie 2000 Lt sumokėjimą už advokato pagalbą teiktą teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuos prašė priteisti iš apeliančių. Vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, spręstina, kad trečiajam asmeniui iš apeliančių lygiomis dalimis priteistini 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti J. P. iš B. P. 600 Lt, iš O. D. 600 Lt bylinėjimosi išlaidų.