- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-04
- Bylos Nr.
- e2-586-450/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00335-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sanrola“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sanrola“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Sanrola“ bankroto bylą ir uždrausti UAB „Sanrola“ vadovui R. K. 5 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodė, kad atsakovės skola valstybės biudžetui susidarė nuo 2018 m. sausio 25 d. ir 2018 m. gruodžio 20 d. duomenimis yra 51 230,04 Eur. Atsakovės pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodoma nuostolinga veikla, turto nėra, todėl darytina išvada, kad bendrovė veiklos nevykdo, o turimi įsipareigojimai viršija turto vertę. Atsakovė nemoka mokesčių, todėl vertintina, kad yra nemoki.
Atsiliepimas
2. Atsakovės vadovas R. K. nesutiko dėl bankroto bylos iškėlimu. Atsiliepime nurodė, kad atsakovė vykdo veiklą, nesumokėtų mokesčių suma neauga, skola yra dengiama. Nuo praėjusio ataskaitinio laikotarpio trumpalaikio turto vertė padidėjo 12 861 Eur, gautinos sumos nuo 2 205 Eur padidėjo iki 12 428 Eur. Toliau vykdant įmonės veiklą įmanoma palaipsniui sumažinti atsakovės mokestines skolas ir jas visiškai grąžinti, o bankroto bylos iškėlimas užkirstų kelią tokiai galimybei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovei UAB „Sanrola“ iškėlė bankroto bylą ir įmonės administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Verslo valdymo centras“.
4. Teismas nustatė, kad UAB „Sanrola“ nuosavybės teise registruoto nekilnojamo turto ir transporto priemonių neturi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus duomenimis, atsakovės skola biudžetui yra 4 147,79 Eur.
5. Teismas pagal atsakovės pateiktą 2018 m. gruodžio 21 d. preliminarų balansą nustatė, kad įmonės turto vertė 2018 m. buvo 32 439 Eur, visas turtas trumpalaikis, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 101 686 Eur sumą. Atsakovė 2019 m. vasario 1 d. pateikė patikslintus duomenis, kuriuose nurodė, kad 2019 m. sausio 29 d. UAB „Sanrola“ neturi trumpalaikio turto, o debitorių bendra skola sudaro 3 251,03 Eur. Nors atsakovė nurodė, jog neturi duomenų, kad debitoriai su ja neatsiskaitys, tačiau, teismo vertinimu, ji nepateikė jokių įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės turtą sudarė tik trumpalaikis turtas, o patikslintais duomenimis 2019 m. sausio 29 d. UAB „Sanrola“ neturi trumpalaikio turto, teismas vertino, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu iš viso neturi jokio turto. Pagal 2018 m. gruodžio 21 d. preliminaraus balanso duomenis per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 101 686 Eur sumą. Iš atsakovės pateikto kreditorių sąrašo teismas nustatė, jog visi įsipareigojimai yra pradelsti. Nors atsakovė pateikė įrodymus, kad skola VMI po truputį dengiama, tačiau teismas sprendė, kad skolos suma lieka labai didelė – 63 191,77 Eur, o turto atsakovė neturi. Pasak teismo, atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių bendrovės sėkmingai vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, atsiskaitymus su kreditoriais, ar priemones, kurios gali pašalinti atsakovės finansinius sunkumus, todėl darė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog yra pajėgi išspręsti finansinius sunkumus. Sprendė, jog atsakovė UAB „Sanrola“ yra nemoki.
6. Teismas, įvertinęs, kad atsakovė nemoka privalomųjų įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, valstybei, atsakovės pradelsti įsipareigojimai viršija į jos balansą įrašyto turto vertę, konstatavo, kad atsakovė UAB „Sanrola“ yra nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra tinkamiausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, todėl jai keltina bankroto byla.
7. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas apriboti atsakovės vadovui R. K. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bus nagrinėjamas po to, kai įsiteisės nutartis dėl UAB „Sanrola“ bankroto bylos iškėlimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atsakovė UAB „Sanrola“ atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Ieškovės pateikti nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos yra palaipsniui dengiami, skola biudžetui mažinama, atsakovė jau yra padengusi 10 346 Eur, todėl neaišku kuo remiantis teismas nurodė didesnę atsakovės skolą nei pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė pati ieškovė. Atsakovei toliau vykdant veiklą, skola būtų visiškai padengta.
8.2. Atsakovės trumpalaikis turtas bei per vienerius metus gautinos sumos iki ieškovės pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo, lyginant su praėjusiais ataskaitiniais laikotarpiais palaipsniui didėjo, kas patvirtina atsakovės galimybes vykdyti veiklą bei mažinti įsiskolinimus kreditoriams.
8.3. Teismas padaręs išvadą, kad atsakovė neturi jokio turto, turėjo atsisakyti iškelti atsakovei bankroto bylą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu ir spręsti dėl ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas, konstatavęs atsakovės nemokumą, iškėlė jai bankroto bylą. Ginčijamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina atskirojo skundo ribose, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl įmonės (ne)mokumo vertinimo
10. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Tačiau greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus bei kitus bankroto bylos iškėlimo pagrindus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2006-330/2017; 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-491-381/2018 ir kt.).
11. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).
12. Apeliantė nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia tuo, kad ji, siekdama atsiskaityti su kreditoriais, VMI viso yra pervedusi 10 346 Eur. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė, kreipiantis ieškovei į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo jai skolinga 51 230,04 Eur mokestinės nepriemokos. Atsakovė 2018 m. spalio 27 d. raštu įsipareigojo ieškovei mokėti einamuosius mokėjimus, dengti skolą kiekvieną mėnesį mokant po 5000 Eur ir tą pačią dieną pervedė 5 000 Eur. Atsakovė taip pat 2018 m. spalio 31 d., 2018 m. lapkričio 27 d. bei 2018 m. lapkričio 28 d. pervedė VMI atitinkamai 3 754 Eur, 1 000 Eur ir 592 Eur sumas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad atsakovė iki kreipiantis ieškovei į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sumokėjo dalį savo skolos VMI (10 346 Eur), neįrodo atsakovės komercinės ūkinės veiklos tęstinumo (atnaujinimo) fakto. Apeliacinio teismo vertinimu, atsakovės sumokėta suma VMI, palyginus ją su pačios skolos dydžiu, yra pernelyg maža, kad būtų galima daryti išvadą, jog atsakovė yra moki įmonė ir per protingą laiką sumokės kreditorei visą likusią skolą. Juo labiau, kad atsakovė tinkamai nevykdė savo 2018 m. spalio 27 d. raštu prisiimtų įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad 2019 m. sausio 25 d. raštu VMI patikslino, jog 2019 m. sausio 25 d. duomenimis atsakovė valstybės biudžetui skolinga 63 191,77 Eur, iš jų Gyventojų pajamų mokesčio – 146,27 Eur, delspinigių – 1,67 Eur, Pridėtinės vertės mokesčio – 62 720,53 Eur, delspinigių – 323,39 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovės sumokėtos sumos ieškovei neįrodo jos komercinės ūkinės veiklos tęstinumo (atnaujinimo) fakto ir atitinkamai apeliantės mokumo.
13. Pagal 2019 m. sausio 4 d. balanso duomenis, UAB „Sanrola“ turi turto už 32 439 Eur, kurį visą sudaro trumpalaikis turtas: atsargos - 17 573 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 14 633 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 233 Eur; tuo tarpu mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 101 686 Eur, iš jų visi mokėtini per vienerius metus. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad visą deklaruojamą atsakovės turtą sudaro atsargos ir debitorių skolos. Pagal 2019 m. sausio 4 d. pelno (nuostolių) ataskaitą ataskaitiniu laikotarpiu UAB „Sanrola“ dirbo nuostolingai, nuostoliai sudarė 9 097 Eur. 2019 m. sausio 29 d. pažymoje pati apeliantė nurodė, kad ji 2019 m. sausio 29 d. jokio trumpalaikio turto neturi, išskyrus debitorinius įsiskolinimus, kurių bendra suma sudaro 3 251,03 Eur. Apeliantė iš esmės nekvestionuoja teismo apskaičiuoto atsakovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio, tačiau teigia, kad jos trumpalaikis turtas bei per vienerius metus gautinos sumos iki ieškovės pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo palyginus su praėjusiais ataskaitiniais laikotarpiais, palaipsniui didėjo, kas patvirtina galimybes vykdyti veiklą bei mažinti įsiskolinimus kreditoriams. Apeliacinis teismas tokius atsakovės argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus ir pažymi, kad apeliantė nepateikė jokių naujų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių bendrovės sėkmingai vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, priemones, kurios gali pašalinti konstatuotus finansinius sunkumus, todėl darytina išvada, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi išspręsti finansinius sunkumus (CPK 178 straipsnis).
Dėl supaprastinto proceso taikymo
14. Nesutikdama su pirmosios instancijos nutartimi, atsakovė taip pat argumentuoja, kad teismas, padaręs išvadą, jog atsakovė neturi jokio turto, turėjo atsisakyti iškelti atsakovei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu ir spręsti dėl ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies taikymo. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktą teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus. Vadovaujantis ĮBĮ 13¹ straipsnio1dalimi, ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje numatytais atvejais ir (ar), kai įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu administratorius nustato, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ar administravimo išlaidoms, teismas gali priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą. Supaprastinto bankroto proceso tikslas – tiesioginis likvidavimo procedūros taikymas, netaikant įprastinių bankroto procedūrų, taip siekiant sumažinti galimas bankroto proceso išlaidas (ĮBĮ 2 straipsnio 13 dalis, 13¹ straipsnio 1 ir 11 dalys). Remiantis ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo gali būti sprendžiama tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir vėliau, t. y. įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu, jeigu paaiškėja, kad bankrutuojanti ar likviduojama įmonė neturi pakankamai turto teismo ir administravimo išlaidoms padengti (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-141/2009, 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-670/2008; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2021-370/2016). Taigi supaprastinto bankroto proceso taikymas byloje ar netaikymas nelemia bankroto bylos iškėlimo pagrindų, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl UAB ,,Sanrola“ bankroto bylos iškėlimo, neprivalėjo kartu spręsti ir klausimo dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo.
Dėl bylos procesinės baigties
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai nekelia abejonių dėl atsakovės nemokumo (pradelsti atsakovės įsipareigojimai viršija pusę jos turto vertės). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų ir kitų įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.