Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2252-262/2008 pagal likviduojamos S. B. personalinės įmonės likvidatorės S. B. ieškinį atsakovui likviduojamai S. B. personalinei įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartimi R. B. PĮ iškelta bankroto byla, o administratoriumi paskirta UAB „Versluva“. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 21 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios S. B. PĮ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Administratoriaus įgaliotas asmuo V. J. kreipėsi į teismą prašydamas bankrutuojančiai įmonei taikyti supaprastintą bankroto procesą ir įpareigoti įmonės savininkę S. B. , kuri taip pat buvo įmonės likvidatorė, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 10000 Lt, skirtą teismo ir įmonės bankroto administravimo išlaidoms apmokėti ir nurodė, kad nustatyta, jog nei bankrutuojanti įmonė, nei jos savininkė neturi turto teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti bei kreditorių reikalavimams tenkinti.

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi administratorius prašymą patenkino ir nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 13¹ str. 1 d. numato, kad administratoriui bankroto bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad įmonė neturi turto arba jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms, teismas gali priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog įmonė neturi pakankamai turto teismo ir administravimo išlaidoms, todėl taikytinas supaprastintas bankroto procesas. Teismas taip pat nurodė, kad ĮBĮ 10 str. 10 d. numatyta, kad kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, jis turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Ši suma negali būti didesnė kaip dešimt tūkstančių litų. Jeigu nurodytas asmuo teismo nustatytu laiku įmoka teismo nustatytą sumą, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą pinigų suma yra naudojama teisėjo, nagrinėjančio bankroto bylą, nurodymu teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Šiuo atveju 2008 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo patvirtinta bankrutuojančios S. B. PĮ administratoriaus įgalioto asmens V. J. pateikta administravimo išlaidų sąmata 5000 Lt vienam mėnesiui. Todėl teismas tenkino S. B. PĮ administratoriaus įgalioto asmens V. J. prašymą įpareigoti įmonės savininkę S. B. įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 10000 Lt sumą, skirtą teismo ir įmonės bankroto administravimo išlaidoms apmokėti.

Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria R. B. įpareigota įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 10000 Lt sumą, skirtą teismo ir įmonės bankroto administravimo išlaidoms apmokėti ir šioje dalyje administratoriaus prašymą atmesti. Ji nurodo, kad:

1. Teismas nepagrįstai vadovavosi ĮBĮ 10 straipsnio 10 d. norma, kurios šioje byloje taikyti negalima. Minėta teisės norma gali būti taikoma tik bankroto bylos iškėlimo stadijoje, tačiau ne iškėlus bankroto bylą. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje.

2. Nei ĮBĮ, nei kitos teisės normos neįpareigoja asmens, pateikusio pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, prievarta sumokėti įmoką į teismo depozitinę sąskaitą. Teismas tik turi teisę pasiūlyti tokiam asmeniui įmokėti atitinkamą užstatą, o pirmosios instancijos teismas apeliantei nepaliko jokio pasirinkimo.

3. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra labai prieštaringa, nes pats teismas konstatavo, kad nei pati bankrutuojanti įmonė, nei apeliantė turto neturi, kad galėtų būti apmokamos administravimo išlaidos, tačiau įpareigojo apeliantę į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 10000 Lt sumą.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantė skundžia tik Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutarties dalį dėl įpareigojimo į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 10000 Lt sumą, skirtą teismo ir įmonės bankroto administravimo išlaidoms apmokėti.

Įmonių bankroto įstatymas numato atvejus, kuomet taikomas supaprastintas bankroto procesas. Pagal ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalį supaprastintas bankroto procesas gali būti pritaikytas iki bankroto bylos iškėlimo ir vėliau, jeigu paaiškėja, kad bankrutuojanti ar likviduojama įmonė neturi pakankamai turto administravimo išlaidoms padengti. ĮBĮ 10 straipsnio 10 ir 12 dalyse numatytos taisyklės dėl piniginio užstato nustatymo, įmokėjimo taikomos, kai supaprastinto bankroto proceso pritaikymo būtinybė iškyla bankroto bylos iškėlimo stadijoje, o ĮBĮ 13¹ straipsnyje nurodyta, kad supaprastintas bankroto procesas gali būti pritaikytas ir įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu, bankroto administratoriui nustačius, kad bankrutuojanti (likviduojama) įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms padengti. Teismas tokiu atveju išsprendžia klausimą dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo, bankroto bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, ir gali taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą tiesiogiai taikant likvidavimo procedūras ĮBĮ 13-1 straipsnio pagrindu, netaikant ĮBĮ 10 straipsnio nustatų. Todėl nepagrįstas apeliantės atskirojo skundo argumentas, jog teismas piniginio užstato klausimą gali spręsti tik bankroto bylos iškėlimo stadijoje.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė pagrįstai nurodo, kad teismas, nustačius, jog bankrutuojanti ar likviduojama įmonė neturi pakankamai turto administravimo išlaidoms padengti, negali asmens, pateikusio pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įpareigoti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą atitinkamą užstatą. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta teismo teisė siūlyti asmeniui pateikusiam pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmokėti užstatą, tačiau ši nuostata nesuteikia teismui teisės įpareigoti asmenį be jo sutikimo įmokėti atitinkamą užstatą administravimo išlaidoms padengti.

Remiantis aukščiau išdėstytu, atskirasis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutarties dalis, kuria R. B. įpareigota įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 10000 Lt sumą, skirtą teismo ir įmonės bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, naikintina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutarties dalį, kuria R. B. įpareigota įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 10000 Lt sumą, skirtą teismo ir įmonės bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, panaikinti.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.