Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria teismas netenkino prašymo dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pateikė teismui prašymą, kuriame prašo apriboti atsakovės vadovui R. K. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Ieškovė teigia, kad vadovas R. K. žinojo apie susiklosčiusią situaciją ir būdamas rūpestingas, apdairus ir siekdamas, kad būtų apginti kreditorių interesai, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės teigimu, šios bendrovės vadovas R. K. buvo dar dviejų bendrovių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Parkrida“ ir UAB „Deiginta“ vadovas, kurių buveinė taip pat buvo (duomenys neskelbtini). UAB „Parkrida“ buvo iškelta bankroto byla Šiaulių apygardos teisme, ji likviduota ir išregistruota, su kreditore VMI neatsiskaityta. UAB „Deiginta“ iškelta bankroto byla Šiaulių apygardos teisme, vykdoma bankroto procedūra, kreditorės VMI finansinis reikalavimas 48 132,67 Eur. Taigi, R. K. elgiasi neatsakingai, nerūpestingai didindamas mokestinę nepriemoką iš anksto žinodamas, kad su kreditore neketina atsiskaityti, todėl tikslingai nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Sanrola“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo.

3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja tik nurodė, kad vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau jokių įrodymų savo argumentus pagrįsti nepateikė.

4. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, įrodymų, patvirtinančių sąmoningą, akivaizdų įmonės vadovo aplaidumą ir nerūpestingumą einant savo pareigas, teismas netenkino ieškovės prašymo apriboti buvusiam įmonės vadovui R. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

5. Ieškovė VMI atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – apriboti buvusiam UAB „Sanrola“ vadovui R. K. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sumokėjus dalį mokestinės nepriemokos skolos nėra sąmoningo, akivaizdaus įmonės vadovo aplaidumo einant savo pareigas.

5.2. Pagrindas apriboti R. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu egzistuoja, nes UAB „Sanrola“ vadovas nepateikė laiku teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.

5.3. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamos UAB „Parkrida“, UAB „Deiginta“ bei UAB „Sanrola“ bankroto bylos. Šios bankroto bylos patvirtina, kad R. K. vadovaujamose bendrovėse yra daugiau kreditorių patyrusių didelių nuostolių dėl R. K. neatsakingumo, nerūpestingo, ir savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylų iškėlimo, kai buvęs vadovas R. K. jau žinojo, kad su kreditoriais negalės arba neketina atsiskaityti.

6. Bankrutuojančios UAB „Sanrola“ bankroto administratorė UAB Verslo valdymo centras atsiliepime į atskirąjį skundą prašo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

7. Bankrutuojančios UAB „Sanrola“ buvęs vadovas R. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Teigia, jog vien tik bendrovės bankroto bylos iškėlimo faktas negali būti pagrindas vertinti, jog bendrovė buvo valdoma netinkamai. Taip pat pažymi, jog atsakovė atsiskaitinėjo su ieškove, o mokestinė nepriemoka susidarė tik dėl trečiųjų asmenų neatsiskaitymo su atsakove.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

10. Bankroto administratorė su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2018 m. gegužės 10 d. įmonės dokumentų perdavimo akto kopiją. Minėtais įrodymais grindžiamas buvusio įmonės vadovo tinkamas pareigų, susijusių su įmonės valdymu, atlikimas.

11. Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad nauji įrodymai yra susiję su bankrutuojančios UAB „Sanrola“ buvusio vadovo pareigų vykdymo tinkamumo vertinimu, kuris yra reikšmingas sprendžiant dėl sankcijos skyrimo pagrįstumo buvusiam įmonės vadovui, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti pateiktą naują įrodymą (CPK 314 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo argumentų

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas apriboti bankrutuojančios UAB „Sanrola“ buvusiam vadovui R. K. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo pagrindų. Šioje normoje nurodyta, jog teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

14. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės ir atskirojo skundo turinys patvirtina, kad apeliantė buvusiam UAB „Sanrola“ vadovui R. K. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją prašo taikyti už tai, kad vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos iškėlimo, elgėsi neatsakingai, nerūpestingai didindamas mokestinę nepriemoką ir žinodamas, kad su kreditore neketina atsiskaityti.

15. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nustatęs bent vieną iš neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų: 1) buvęs vadovas, privalėdamas pagal įstatymą, nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, 2) po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, 3) vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją, 4) kitaip trukdė vykdyti bankroto procedūras.

16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialines teisines pasekmes (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).

17. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-270-690/2016).

18. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės VMI prašymą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymo buvusiam UAB „Sanrola“ vadovui R. K., pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių sąmoningą, akivaizdų įmonės vadovo aplaidumą ir nerūpestingumą einant savo pareigas. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas akcentavo tai, jog bankrutuojančios UAB „Sanrola“ buvęs vadovas R. K. pateikė įrodymus, kad atsakovė 2018 m. spalio 27 d. raštu įsipareigojo ieškovei mokėti einamuosius mokėjimus, dengti skolą kiekvieną mėnesį mokant po 5 000 Eur bei pateikė įrodymus, kad ieškovei sumokėjo dalį savo skolos (10 346 Eur). Taip pat teismas pažymėjo, jog ieškovė tik nurodė, kad buvęs vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau įrodymų pagrindžiančių tokius argumentus nepateikė. Apeliantė, nesutikdama su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirajame skunde iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teisme išdėstytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad buvęs įmonės vadovas nepateikė laiku teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

19. Nustatyta, jog byloje pateikti įrodymai, kad atsakovė 2018 m. spalio 27 d. raštu įsipareigojo ieškovei mokėti einamuosius mokėjimus, dengti skolą kiekvieną mėnesį mokant po 5000 Eur bei pateikė įrodymus, kad ieškovei sumokėjo dalį savo skolos (10 346 Eur). Bankroto administratorė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog buvęs įmonės vadovas R. K. 2019 m. gegužės 10 d. perdavė įmonės dokumentus administratorei.

20. Nutarties 16 punkte akcentuotas juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimo, kaip griežčiausios vadovui taikomos sankcijos, taikymo išimtinumas. Minėta, kad ši sankcija negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma tik tuomet, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Galiojantis teisinis reguliavimas, jo aiškinimas teismų praktikoje bei dėl nurodytos sankcijos taikymo asmeniui sukeliamos pasekmės suponuoja išvadą, jog asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokią sankciją, veiksmai turi būti vertinami analizuojant konkrečius, objektyvius ir patikimus duomenis. Tačiau aptariamu atveju, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, būtinumas buvusiam įmonės vadovui taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją grindžiamas prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių sąmoningą, akivaizdų BUAB „Sanrola“ buvusio vadovo R. K. aplaidumą ir nerūpestingumą einant savo pareigas. Byloje nepakanka duomenų konstatuoti, jog aptariamos pareigos nevykdymą lėmė tyčiniai ir sąmoningi buvusio įmonės vadovo veiksmai ar akivaizdžiai aplaidus neveikimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, formalus įstatyme įtvirtintos sankcijos taikymas neatitiktų įstatymų leidėjo šiai normai numatytų tikslų, neproporcingai suvaržytų buvusio įmonės vadovo teises. Minėta, jog vertinant, padaryti pažeidimai yra formalūs ar ne, reikia kvalifikuoti konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu atsirandančias materialines teisines pasekmes. Aptariamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pažeidimui kvalifikuoti pareiškėjos nurodytos aplinkybės yra nepakankamos, todėl prašymas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją atmestas pagrįstai.

21. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

22. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį dėl ieškovės atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atmetęs prašymą dėl įmonės vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai svarbias aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.