Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirtos bausmės ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrintos apėmimo būdu ir K. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį A. B., tačiau nuosprendis dėl jos apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. liepos 7 d., apie 16 val., Molėtų rajono Vartotojų kooperatyvo (RVK) parduotuvės vidiniame kieme, esančiame Molėtų r., Alantos sen., Alantos mstl., Turgaus a. 2, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų tyčia sudavė kumščiais bei kojomis smūgius nukentėjusiajam D. S. į įvairias kūno vietas, taip jam padarydamas nubrozdinimus nosies nugarėlėje, viršutinės lūpos gleivinėje, kairėje klubinėje srityje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kraujosruvas dešinėje kaktos-momeninėje srityje, smilkininėse srityse, nosies srityje, kairės akies vokuose, lūpose, kairiame skruoste, apatinio žandikaulio dešiniojo kampo srityje, kairėje pomentinėje srityje, pilve, juosmens dešinėje, kairėje klubinėje srityje, kairiame žaste, dešiniame dilbyje, kairiame pakinklyje, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu, kas komplikavosi kraujo susitelkimu po galvos smegenų kairiojo pusrutulio kietuoju dangalu, galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, dėl ko nukentėjusysis dėl jam padaryto galvos sumušimo mirė, t. y. K. M. tyčia nužudė D. S., taip padarydamas nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

K. M. taip pat nuteistas už tai, kad jis 2013 m. liepos 7 d., apie 16 val., viešoje vietoje – Molėtų rajono Vartotojų kooperatyvo (RVK) parduotuvės vidiniame kieme, esančiame Molėtų r., Alantos sen., Alantos mstl., Turgaus a. 2, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų asmenų akivaizdoje elgdamasis itin įžūliai, panaudodamas kaip pretekstą mažareikšmę dingstį, siekdamas save priešpastatyti aplinkiniams, sudavė smūgius D. S. kumščiais bei kojomis, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, taip padarydamas nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą, nuteistojo K. M. gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl K. M. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis K. M. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo išvada, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Pagal baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas,

teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia nuteistasis K. M., apygardos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai vienu ar keliais minėtais būdais turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-135/2011, 2K-134/2014). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-386/2013).

Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma vienareikšmiškai nustatyta, kad K. M. 2013 m. liepos 7 d., apie 16 val., Molėtų rajono Vartotojų kooperatyvo parduotuvės vidiniame kieme kumščiais ir kojomis sudavė smūgius D. S.. Priešingai nei teigia nuteistasis, minėta vieta pripažįstama vieša, nes joje gali lankytis pašaliniai asmenys. Tokia išvada darytina įvertinus tą aplinkybę, jog dienos metu parduotuvės vidiniame kieme buvo ne tik nukentėjusysis, bet ir liudytojai T. V. bei A. J.. Tai, kad šie liudytojai buvo įvykio vietoje, nurodė ir K. M., apklausiamas teisiamajame posėdyje (t. 2, b.l. 13). Fotonuotraukos, pridėtos prie 2013 m. liepos 11 d. apelianto parodymų patikrinimo vietoje protokolo, patvirtina, kad parduotuvės vidinis kiemas yra atvira vieta, į kurią patekti nėra sudaryta kokių nors fizinių kliūčių (t. 1, b.l. 135-140). Liudytojų T. V. ir A. J. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad K. M. naudojo fizinį smurtą prieš D. S. betarpiškai matant šiems liudytojams, dėl tokio apelianto elgesio T. V. apėmė baimė, A. J. taip pat buvo išsigandęs (t. 2, b.l. 14-15). Todėl nepagrįstas K. M. apeliacinio skundo teiginys, kad byloje nenustatyti liudytojai, kurie matė konfliktą. Be to, liudytojų T. V. ir A. J. apibūdinta jų psichologinė būsena tuo metu, kai apeliantas naudojo fizinį smurtą prieš D. S., neleidžia abejoti tuo, kad liudytojų buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas, jie buvo šokiruoti apelianto agresyviu elgesiu, kas leidžia pripažinti, jog nuteistasis savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pasak K. M., minėti liudytojai nagrinėjamu metu ir vietoje kartu su nukentėjusiuoju vartojo alkoholinius gėrimus, taip pažeisdami viešąją tvarką, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės vertinant apelianto veiksmais sukeltas pasekmes. Šiame kontekste taip pat pasakytina, kad byloje nėra sprendžiamas T. V. ir A. J. veiksmų būnant parduotuvės vidiniame kieme teisėtumo klausimas. Pastebėtina, kad kartu su K. M. atėjusi A. B. taip pat nurodė, jog kai nuteistasis mušė D. S., ji stovėjo ir buvo praradusi žadą (t. 2, b.l. 13). Skundžiamame nuosprendyje fizinio smurto D. S. naudojimas viešoje vietoje pagrįstai įvertintas kaip K. M. įžūlus elgesys, nes jis neatitinka visuomenėje galiojančių elgesio taisyklių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys viešoje vietoje gali pasireikšti ir fiziniu smurtu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-645/2007, 2K-652/2007, 2K-34/2008, 2K-159/2009, Nr. 2K-445/2013). Apeliantas sudavė smūgius D. S. dėl pastarojo ankstesnio bendravimo su A. B., kas laikytina mažareikšme priežastimi atlikti neteisėtus veiksmus. Taigi, K. M. pasirinkta vieta ir būdas, kitų asmenų akivaizdoje neadekvačiai reaguojant į ankstesnį D. S. bendravimą su A. B., pripažintina kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas, elementarių moralės bei elgesio normų paniekinimas, dėl ko buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. K. M. teigimu, šalia įvykio vietos esančios parduotuvės, turinčios visuomeninę paskirtį, veikla nebuvo sutrikdyta, jos darbas nenutrūko, tačiau apelianto nurodyti teiginiai nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju įvertinus K. M. veiksmus viešoje vietoje, konstatuotina, kad nuteistasis turėjo tyčią padaryti inkriminuotą nusikaltimą, t. y. būdamas suaugęs ir sąmoningas asmuo, jis suvokė, kad savo veiksmais ne tik sukelia fizinį skausmą nukentėjusiajam, bet ir pažeidžia visuomenėje priimtas elgesio normas, demonstruoja nepagarbą viešoje vietoje esantiems ir galintiems į ją patekti aplinkiniams, numatė, kad jo veiksmais bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, bei tokių padarinių norėjo. Be to, pažymėtina, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-131/2010).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, pripažintina, kad K. M. veiksmai atitinka visus nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl naikinti šioje dalyje skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte

K. M. apeliaciniame skunde tvirtina, kad apygardos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), dėl ko apeliantui buvo paskirta per griežta bausmė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Taigi, tiek baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, analizė, tiek teismų praktika patvirtina, kad provokuojančiu ar rizikingu gali būti pripažįstamas tik toks nukentėjusiojo elgesys, dėl kurio kaltininkas skatinamas padaryti nusikalstamą veiką. Byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu ir vietoje D. S. savo elgesiu skatino K. M. naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Priešingai, apeliantas savo iniciatyva sudavė smūgius rankomis ir kojomis D. S.. Tuo tarpu K. M. argumentuoja šios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą D. S. elgesiu po apelianto nusikalstamų veiksmų atlikimo, t. y. kad nukentėjusysis po patirtų sužalojimų nesikreipė į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl tinkamo gydymo, kas neturi įtakos sprendžiant dėl nukentėjusiojo provokuojančio ar rizikingo elgesio BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Pabrėžtina, kad būtent K. M. veiksmai sukėlė D. S. sužalojimus, dėl kurių komplikacijų jis vėliau mirė, o vien ta aplinkybė, kad nukentėjusysis nesikreipė į atitinkamas asmens sveikatos priežiūros įstaigas, niekaip nešvelnina nuteistojo teisinės padėties. Todėl apygardos teismas pagrįstai nenustatė K. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

Taip pat pasakytina, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra lygus šios bausmės vidurkiui, įtvirtintam BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje, nėra aiškiai per griežta ir atitinka teisingumo principą. Apygardos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įvertino juos skundžiamame nuosprendyje. Pažymima, kad K. M. apeliaciniame skunde sieja per griežtos laisvės atėmimo bausmės paskyrimą tik su BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatymu. Taigi, nenustačius šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra pagrindo apeliantui sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. M. apeliacinį skundą atmesti.