Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės, Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. N. ir atsakovo VšĮ Pakruojo futbolo klubo apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-22-284/2016 pagal ieškovo D. N. ieškinį atsakovui VšĮ Pakruojo futbolo klubui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo ir palūkanų priteisimo, išmokų, susijusių su darbo santykiais, neturtinės žalos priteisimo, kompensacijos dėl sporto veiklos sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

6.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog darbo sutartis tarp šalių sudaryta vien tam, kad ieškovas įgytų sveikatos bei socialinę draudiminę apsaugą. Tai, kad sportinės veiklos sutartis bei darbo sutartis nebuvo išskiriamos ir šių abiejų sutarčių pagrindu tiek D. N., tiek VšĮ „Pakruojo futbolo klubas“ vykdė tuos pačius įsipareigojimus – ieškovas treniravosi, žaidė rungtynėse, o atsakovas – mokėjo ieškovui atlyginimą, išskaičiuodavo iš jo ir sumokėdavo mokesčius, neišskiriant pagal sportinės veiklos sutartį ir darbo sutartį mokėtinų sumų, tik patvirtina, o ne paneigia, jog šalys siekė ir tarp jų faktiškai susiklostė būtent darbo teisiniai santykiai, todėl sprendžiant bylą ir vertinant sutarčių nutraukimo teisėtumą, ieškovui iš atsakovo priteistinas sumas, turėjo būti vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos DK nuostatomis.

6.2. Teismas privalėjo įvertinti ir tai, kuri šalis įformino darbo santykius, t. y. šiuo atveju atsakovas įdarbino ieškovą sudarydamas darbo sutartį, bei įsipareigodamas mokėti darbo užmokestį, mokėti teisės aktų nustatytus mokesčius ir t.t. Todėl teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoti kitaip.

6.3. Teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovas neturėjo teisės sustabdyti su atsakovu sudarytos sportinės veiklos sutarties vykdymo, kadangi atsakovas ją ir toliau vykdė. Apelianto teigimu, įsipareigojimų VšĮ „Pakruojo futbolo klubas“ D. N. nevykdė ne dėl savo kaltės, bet dėl to, kad dėl atsakovo veiksmų tolimesnis sutarčių vykdymas buvo objektyviai nebeįmanomas.

6.4. Atsižvelgiant į tai, kad nei sportinės veiklos sutartis, nei darbo sutartis, sudarytos tarp ginčo šalių, nebegalėjo būti vykdomos ne dėl ieškovo kaltės, teismo sprendime daroma išvada, kad atsakovas pagrįstai, įgyvendinęs drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas, atleido ieškovą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, yra teisiškai nepagrįsta.

6.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog tarp šalių susiklostė sportinės veiklos teisiniai santykiai, o ne darbo teisiniai santykiai, finansiniai klausimai turi būti sprendžiami pagal sportinės veiklos sutarties nuostatas. Apeliantas nurodo, kad ne tik ieškovas, tačiau ir atsakovas byloje pripažino, kad ginčo šalis siejo būtent darbo teisiniai santykiai.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais motyvais:

8.1. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog teismas neturėjo pagrindo kaip nors kitaip kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius santykius ne kaip darbo. Atsakovas yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas santykių turinį, padarė pagrįstą išvadą, kad šalys buvo susitarusios tik dėl civilinių, o ne darbo teisinių santykių – nors šalių tarpusavio santykiai buvo įforminti dvejomis sutartimis, ieškovas jokių papildomų pareigų be sportininko profesionalo pareigų pagal sportinės veiklos sutartį nevykdė. Darbo sutartis buvo sudaryta tik tam, kad atsakovas galėtų mokėti už ieškovą privalomojo sveikatos draudimo ir socialinio draudimo įmokas. Taip pat byloje buvo nustatyta, kad šalys susitarė, jog darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis - 37,5 Eur per mėnesį, bus dalis sportinės veiklos sutartyje numatyto atlygio, t. y. dalis iš sportinės veiklos sutartimi garantuojamos 580 Eur sumos.

8.2. Teismas šioje byloje visiškai pagrįstai sprendė, kad ieškovas pažeidė su atsakovu sudarytas sutartis, neteisėtai stabdydamas jų vykdymą: nors atsakovo futbolo komanda, kurioje žaidė ieškovas, atsakovo vadovo sprendimu pasitraukė iš LFF A lygos 2015 m. čempionato, atsakovas ir toliau savo įsipareigojimus ieškovo atžvilgiu vykdė - užtikrino visas reikalingas sąlygas ieškovui treniruotis. Ieškovui buvo sudaryta individuali treniruočių programa, grafikas, pasamdytas treneris, ieškovas ir toliau galėjo gyventi bendrabutyje (duomenys neskelbtini). Aplinkybių pasikeitimas savaime nesuteikia teisės nukentėjusiajai dėl aplinkybių pasikeitimo šaliai sustabdyti sutarties vykdymą. Tokiu atveju bet kuri šalis turėjo kreiptis į teismą su prašymu pakeisti arba nutraukti sutartis. Ieškovas, to nepadarė: pažeisdamas LR CK 6.204 straipsnio 3 dalies reikalavimus, vienašališkai sustabdė savo įsipareigojimų vykdymą ir tokiu būdu pažeidė su atsakovu sudarytas sutartis.

8.3. Nors byloje nustatyta, kad atsakovo administratorius pateikė ieškovui pasirašyti iš anksto parengtus sutarčių nutraukimo dokumentus, tačiau tai buvo tik pasiūlymas ieškovui nutraukti santykius. Jokiu būdu to negalima laikyti siekiamu nesąžiningumu. Priešingai, tai ieškovas, atsisakęs pasiūlymo nutraukti sutartis, tačiau jų toliau nevykdydamas, atsakovo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai.

8.4. Ieškovas vis pabrėžia aplinkybę, kad dėl komandos pasitraukimo iš čempionato nebebuvo komandos, su kuria jis galėtų treniruotis, todėl jis ir nevyko į treniruotes. Šiuo aspektu svarbu yra tai, kad pagal sportinės veiklos sutartį ieškovas buvo įsipareigojęs treniruotis ne tik komandinėse, bet ir individualiose treniruočių programose, atsakovas nebuvo įsipareigojęs, kad ieškovas su komanda žais būtent 2015 m. Lietuvos A lygos ir I lygos čempionatų rungtynėse.

8.5. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, priešingai pats ieškovas elgėsi neteisėtai, dėl ko su ieškovu sudarytos sportinės veiklos ir darbo sutartys buvo nutrauktos. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas jokių neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu nepadarė, patirtos žalos ieškovas neįrodė, priežastinio ryšio tarp tariamų neteisėtų atsakovo veiksmų ir tariamos žalos taip pat nėra, teismas pagrįstai atsisakė ieškovui priteisti neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

ir teisiniai argumentai

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo - tenkintinas.

9. Byloje sprendžiama, ar atsakovas pagrįstai nutraukė sportinės veiklos sutartį su ieškovu bei atleido jį iš darbo, ar turi pareigą sumokėti ieškovui išmokas, susijusias su darbo sutarties bei sportinės veiklos sutarties nutraukimu.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių

10. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad šalis siejo dvi sudarytos sutartys. 2015 m. birželio 29 d. tarp bylos šalių buvo sudaryta sportinės veiklos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovas įsipareigojo rengtis sporto varžyboms ir dalyvauti jose paklusdamas atsakovo nustatytoms taisyklėms, o atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui atlyginimą bei užtikrinti sąlygas pasirengti ir dalyvauti varžybose. 2015 m. liepos 7 d. dieną tarp šalių buvo sudaryta ir terminuota darbo sutartis, kuria ieškovas buvo priimtas dirbti pas atsakovą (duomenys neskelbtini) iki 2015-11-30, pagal kurią buvo nustatyta 5 dienų darbo savaitė, 1 valandos darbo diena, darbdavys įsipareigojo mokėti 37,50 Eur mėnesinį atlyginimą. 2015 m. liepos 28 d. ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su atsakovo 2015 m. vidaus tvarkos taisyklėmis.

11. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimu konstatavo, jog šalis siejo ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai. Savo išvadas teismas grindė tuo, kad darbo sutartis tarp šalių buvo sudarytas siekiant ieškovui užtikrinti socialinę apsaugą, darbo sutartimi sutartas darbo užmokestis buvo tarp šalių sutarto užmokesčio sudedamoji dalis, jokių papildomų pareigų be (duomenys neskelbtini) veiklos ieškovas pas atsakovą nevykdė.

12. Ieškovas apeliaciniame skunde su tokiomis teismo išvadomis nesutinka. Teigia, kad sudaryta darbo sutartis patvirtina, jog šalys siekė sukurti darbo teisinius santykius.

13. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 straipsnio nuostatas, darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

14. Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta, kad sportininkas profesionalas, vykdydamas sportinę veiklą sporto organizacijoje, su šia organizacija privalo sudaryti sportinės veiklos sutartį. Sportinės veiklos sutartyje, greta kitų sąlygų, turi būti nurodytos ir sportininko profesionalo privalomojo sveikatos draudimo sąlygos.

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (2011m. gruodžio 22d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011), kad darbo sutarčiai savaime nėra prilyginama sportinės veiklos sutartis ir jai netaikomos Darbo kodekso nuostatos. Profesionaliam sportininkui sportas yra atitinkamos specifinės rūšies darbo veikla, už kurią sportininkas gauna darbo užmokestį, tačiau, esant sutarčiai, sudarytai laikantis Kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatų, darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos netaikytinos. Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad profesionalaus sporto teisiniams santykiams galioja sutarties laisvės principas, būdingas civiliniams, o ne darbo teisiniams santykiams. Sporto teisiniams santykiams nebūdingi ir kiti darbo teisinių santykių bruožai – pavaldumas, darbo sutarties nutraukimo ribojimai, garantijos darbuotojams, teisė į atostogas ir kt. – tai sporto teisiniuose santykiuose yra šalių susitarimo dalykas. Be to, profesionalaus sporto teisiniuose santykiuose, skirtingai nuo darbo santykių, vyrauja ne funkcijų atlikimas, o konkretaus (sportinio) rezultato siekimas, sportinės veiklos sutartims būdingos kitos sąlygos – sportinio režimo nustatymo, medicininės priežiūros, sportininko apgyvendinimo, transporto, sveikatos draudimo ir pan. Tai lemia sportinės veiklos sutarties priskyrimą savo esme pirmiausia prie paslaugų sutarčių. Tik tais atvejais, kai sportinės veiklos sutartyje susitariama, kad tokia sutartis kartu yra ir darbo sutartis, arba kai pagal tokios sutarties sąlygas akivaizdžiai šalys sukuria darbo teisinius santykius, tokia sutartis kvalifikuotina kartu ir kaip sukurianti darbo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2011).

16. Šiuo atveju šalys sudarė rašytinę darbo sutartį, kurios turinys atitinka DK 93 straipsnyje numatytus darbo sutarties požymius. Visų pirma atsakovas, ginčydamas darbo santykių tarp jo ir ieškovo egzistavimą, sudarytos darbo sutarties neginčijo, neprašė pripažinti jos negaliojančia, bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog atleido ieškovą iš darbo nepažeisdamas DK nuostatų, tuo pripažindamas darbo teisinių santykių egzistavimą. Atsakovas nurodė, kad darbo sutartį su ieškovu sudarė dėl jo socialinės apsaugos, t.y. kad galėtų mokėti socialinio draudimo įmokas už ieškovą. Atsakovas, pranešdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie ieškovo įdarbinimą, išviešino su ieškovu sudarytą darbo sutartį. Atsakovas pagal darbo sutartį įsipareigojo ieškovui mokėti darbo užmokestį, mokėti už jį socialinio draudimo įmokas, šalys numatė darbo laiką ir darbo sutarties terminą. Nors ieškovas jokių papildomų pareigų be (duomenys neskelbtini) veiklos pas atsakovą nevykdė, atsižvelgiant į paminėtą kasacinio teismo praktiką, šalys gali arba ta pačia sportinės veiklos sutartimi, arba atskira darbo sutartimi sukurti darbo teisinius santykius. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju tarp šalių buvo susiklostę tiek civiliniai, tiek darbo teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir neigė darbo teisinių santykių tarp šalių egzistavimą, spręsdamas ginčą vertino, ar ieškovas buvo atleistas iš darbo nepažeidžiant DK nuostatų.

Dėl sportinės veiklos ir darbo sutarčių nutraukimo teisėtumo

17. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo nustatyta, kad darbo sutartį su juo atsakovas nutraukė teisėtai, o sportinės veiklos sutartis su juo nutraukta todėl, kad ieškovas pats pažeidė sutarties nuostatas.

18. Ieškovas pripažįsta, kad tiek pagal sportinės veiklos, tiek pagal darbo sutartį jis privalėjo lankyti treniruotes, kad nuo 2015m. rugpjūčio 27d. iki sutarčių nutraukimo jų nelankė. Tačiau ieškovas teigia, kad atsakovas, priėmęs sprendimą pasitraukti iš A lygos varžybų - vienintelės profesionalios futbolo lygos Lietuvoje - ir atleidęs visus komandos futbolininkus, vyriausią trenerį, atsakingą už treniruotes, iš esmės nebevykdė savo pareigų suteikti ieškovui darbą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tokie ieškovo argumentai nepagrįsti.

19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neturėjo teisės nevykdyti nei darbo, nei sportinės veiklos sutarties. Atsakovas buvo sudaręs visas sąlygas ieškovui treniruotis - laikotarpiui nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 13 d. buvo sudarytas treniruočių grafikas, jis nebuvo atšauktas, 2015 m. rugpjūčio 25 d., atleidus (duomenys neskelbtini) N. T. iš pareigų, buvo sudaryta atskira sutartis su vietiniu (duomenys neskelbtini) A. D., kad jis toliau treniruotų klubo žaidėjus. (duomenys neskelbtini) B. T., prieš išvykdamas iš Lietuvos, specialiai sudarė treniruočių programą, ieškovui buvo sudarytos sąlygos treniruočių dienomis gyventi bendrabutyje (duomenys neskelbtini).

20. 2015 m. birželio 29 d. sudaryta sportinės veiklos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.2.3 punktas numatė ieškovo pareigą dalyvauti klubo sportinėje veikloje - treniruotėse, rengiamose bendra ir specialia tvarka. Ši tarp šalių sudaryta sportinės veiklos sutartis, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nenumatė pareigos atsakovui užtikinti ieškovo dalyvavimą 2015 metų Lietuvos A lygos ir I lygos čempionatų rungtynėse. Minėtas sutarties 3.2.3 punktas numatė ieškovo pareigą dalyvauti visose oficialiose ir neoficialiose rungtynėse klubo komandos sudėtyje. Tuo tarpu atsakovas buvo įsipareigojęs suteikti tinkamas žaidimo ir treniruočių vietas, sudaryti sportininkui komandinę ir, esant reikalui, individualią treniruočių programas (4.2.2, 4.2.5 punktai). Ieškovas pats nusprendė nebevykdyti sutartinių įsipareigojimų – nebelankyti treniruočių, nors iš byloje esančių įrodymų matyti, kad savo įsipareigojimus sudaryti sąlygas ieškovui treniruotis atsakovas vykdė. Pažymėtina, kad sportinės veiklos sutarties 10.7 punkte ieškovas yra išreiškęs sutikimą, kad klubas vienašališkai bet kokia forma ir būdu perleistų iš šios sutarties kylančias teises ir pareigas ar jų dalį tretiesiems asmenims be atskiro jo sutikimo. Todėl atsakovas turėjo teisę spręsti, ar pasinaudoti šiuo šalių susitarimu. Todėl ieškovo pozicija, kad lankyti treniruotes jam nebebuvo prasmės, neatitinka sutartinių įsipareigojimų. Šalių sutarties 10.2.4 punktas numatė, kad klubas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei sportininkas ne mažiau tris kartus per metus ją pažeidžia, tame tarpe - nelanko treniruočių be pateisinamos priežasties. CK 6.217 straipsnio 1 dalis numato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog atsakovas pagrįstai nutraukė su atsakovu sportinės veiklos sutartį, ieškovui tinkamai nevykdant savo įsipareigojimų.

21. Darbo sutartis tarp šalių taip pat buvo nutraukta dėl tos pačios priežasties – ieškovui nevykdant pareigos atvykti į darbą, šios aplinkybės ieškovas neginčija. DK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Konkrečios šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėtys nustatytos DK 235 straipsnio 2 dalyje. Šios dalies 8 punkte nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas be pateisinamos priežasties praleido 7 treniruotes. Nors ieškovas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad į treniruotes negalėjo atvykdyti dėl svarbių priežasčių, nes atsakovas nesudarė sąlygų jam treniruotis, tokie ieškovo argumentai nepagrįsti įrodymais.

22. Ieškovas nurodo, kad atsakovas jam nesudarė galimybės pasiaiškinti dėl pažeidimų, teigia, kad atsakovo siųstų pranešimo dėl sutarčių nutraukimo negavo. Tačiau iš atsakovo pateikto rašto bei pašto kvito matyti, kad atsakovas siūlė ieškovui pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą priežasčių. Nors ieškovas teigia pranešimo negavęs, nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių atsakovo byloje pateiktus įrodymus dėl pranešimo išsiuntimo.

23. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai bei argumentams, jog atsakovas 2015m. rugsėjo 10d. pagrįstai atleido ieškovą iš darbo pagal DK 136 str. 3d. 2p. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas.

Dėl kitų ieškovo apeliacinio skundo argumentų

24. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo kompensaciją dėl vienašališko sutarties nutraukimo dėl atsakovo kaltės. Tačiau konstatavus, kad sportinės veiklos sutartis buvo nutraukta dėl ieškovo kaltės, tenkinti ieškovo prašymą priteisti kompensaciją nėra pagrindo.

25. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo tenkinti jo reikalavimą priteisti vidutinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinę išmoką, atlyginti neturtinę žalą. Kadangi bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog iš darbo ieškovas buvo atleistas pagrįstai, tenkinti šiuos ieškovo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra įstatyminio pagrindo.

26. Ieškovas apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti iš atsakovo 215,49 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 350 Eur maistpinigius. Pažymėtina, kad ieškovas tokių reikalavimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nereiškė, savo apeliaciniame skunde neargumentavo, kodėl laiko, kad atsakovas yra šių sumų jam neišmokėjęs, nepateikė jokių paskaičiavimų. CPK 312 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad apeliantas skunde negali kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina ieškovo apeliaciniame skunde nurodytų reikalavimų, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

27. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti sprendimo dalį - priešieškinio atmetimo motyvo dalį: ,,tačiau sporto klubo, kaip sportinės veiklos paslaugų užsakovo administracijos kaltės yra tame, kad klubo žaidėjai buvo kaltinami nesąžiningu žaidimu. Klubo administracija turi prisiimti atsakomybę už tai, kad kai kurie klubo žaidėjai buvo suspenduoti, įtarus juos sutartų rungtynių žaidimu. Akivaizdu, kad vien organizuoti treniruotes ir dalyvauti varžybose, su klubo žaidėjais neužteko, su jais turėjo vykti ir profilaktinis – auklėjamais darbas, tačiau klubo administracija tokios veikos nevykdė, ar ją nepakankamai vykdė‘‘.

28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė nenurodęs, kur reglamentuota atsakovo pareiga vykdyti profilaktinį ir auklėjamąjį darbą sportininkų atžvilgiu. Konstatavus atsakovo kaltę dėl to, kad klubo žaidėjai buvo kaltinami nesąžiningu žaidimu, būtina nustatyti atsakovo neteisėtą neveikimą. Tačiau tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė vadovaudamasis prielaidomis.

29. Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu aplinkybė, kad klubo žaidėjai ir klubas buvo apkaltinti sutartomis rungtynėmis, nebuvo nustatyta, o aplinkybės, susijusios su atsakovo žaidėjų kaltinimu nesąžiningu žaidimu, byloje nebuvo nustatinėjamos.

30. CPK 263 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Kadangi teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis, atsakovo reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dalį yra pagrįstas ir tenkintinas.

31. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, pašalinant dalį teismo sprendimo motyvų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovo D. N. apeliacinio skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos ir nepriteisiamos. Atsakovo VšĮ Pakruojo futbolo klubo apeliacinis skundas patenkintas, todėl jis įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jam jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pašalinti dalį teismo sprendimo motyvų: ,,tačiau sporto klubo, kaip sportinės veiklos paslaugų užsakovo administracijos kaltės yra tame, kad klubo žaidėjai buvo kaltinami nesąžiningu žaidimu. Klubo administracija turi prisiimti atsakomybę už tai, kad kai kurie klubo žaidėjai buvo suspenduoti, įtarus juos sutartų rungtynių žaidimu. Akivaizdu, kad vien organizuoti treniruotes ir dalyvauti varžybose, su klubo žaidėjais neužteko, su jais turėjo vykti ir profilaktinis – auklėjamais darbas, tačiau klubo administracija tokios veikos nevykdė, ar ją nepakankamai vykdė‘‘.