Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Audriaus medžio studija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Audriaus medžio studija“ patikslintą ieškinį atsakovui V. V. dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir išmokų, susijusių su darbo santykiais bei pagal atsakovo V. V. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Audriaus medžio studija“ dėl darbo užmokesčio dalies, netesybų, išeitinės išmokos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir Darbo ginčų komisija, Komisija, DGK), išnagrinėjusi darbuotojo V. V. prašymą, 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. DGKS-5498 nusprendė pripažinti, kad darbo sutartis tarp ieškovo V. V. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Audriaus medžio studija“ nutraukta 2022 m. spalio 4 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą; išieškoti V. V. naudai iš UAB „Audriaus medžio studija“ 867,43 Eur neatskaičius mokesčių darbo užmokestį ir atostoginius už 2022 m. liepos mėn., 880 Eur neatskaičius mokesčių darbo užmokestį už 2022 m. rugpjūčio mėn., 1519,90 Eur neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2022 m. rugsėjo mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 1760 Eur neatskaičius mokesčių išeitinę išmoką bei 1570,54 Eur neatskaičius mokesčių netesybas.

2. Darbdavė (ieškovė) UAB „Audriaus medžio studija“ kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą, darbo ginčą dėl teisės išnagrinėti iš esmės ir: 1) pripažinti, kad darbo sutartis tarp atsakovo V. V. ir ieškovės UAB „Audriaus medžio studija“ yra nutraukta nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį; 2) nustatyti, kad V. V. naudai išieškotina suma iš UAB „Audriaus medžio studija“ sudaro – 880,00 Eur neatskaičius mokesčių darbo užmokestis už 2022 m. rugpjūčio mėn., 1519,90 Eur neatskaičius mokesčių darbo užmokestis už 2022 m. rugsėjo mėn. ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Ieškovė nurodė, kad ji nesutinka su Darbo ginčų komisijos kvalifikuotu darbo sutarties nutraukimo pagrindu ir priteista išeitine išmoka. Ieškovės įsitikinimu, Komisija neteisingai nustatė, kad V. V. buvo pateikęs darbdaviui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pažymėjo, kad 2022 m. rugsėjo 30 d. buvo surašytas aktas dėl V. V. neatvykimo į darbą, kuriame konstatuota, kad darbuotojas neatvyko į darbą 2022 m. rugsėjo 12 d. – 2022 m. rugsėjo 30 d., neturėdamas pateisinamos priežasties, todėl buvo įsakyta paskelbti darbuotojo pravaikštą. Aktą, patvirtinant šias aplinkybes, pasirašė gamybos direktorius bei du gamybos darbuotojai. Aktą patvirtino direktorė. Šis aktas atitinka 2022 m. rugsėjo mėn. darbuotojo darbo laiko tabelį, iš kurio matyti, kad darbuotojas dirbo tik 2022 m. rugsėjo 1–11 dienomis, o kitomis darbo dienomis buvo pravaikštose be jokios pateisinamos priežasties. Prašyme Komisijai pats darbuotojas nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 12 d. (savo pareiškime jis klaidingai nurodė rugsėjo 11 d., sekmadienį) jis surengė neteisėtą streiką, nes streiko nederino su darbdaviu. Darbuotojas V. V. buvo neteisėto streiko iniciatorius ir agitavo kitus darbuotojus nedirbti. Dėl streiko ir dėl to, kad darbuotojas savavališkai neatvyko į darbą, darbdavys patyrė nuostolių, nes negalėjo užbaigti produkcijos. Gamybos vadovas A. K., būdamas atsakingas už produkcijos pagaminimą laiku ir gamybos procesų valdymą, pranešė darbuotojui V. V., kad jis privalo dirbti ir kad su juo bus atsiskaityta, kai produkcija bus priduota ir užsakovai atsiskaitys. Darbdavė pažymėjo, jog V. V. 2022 m. spalio 24 d. prašyme Komisijai pats nurodė, kad jis kelis kartus buvo atvykęs susitikti su A. K., tačiau darbo funkcijų ir toliau nevykdė, buvo pravaikštose. Vieno iš tokio susitikimo metu A. K. geranoriškai žodžiu įspėjo darbuotoją, kad, jei jis nedirbs, tai darbdavys turės jį atleisti už pravaikštas. Tuomet darbuotojas pasakė, kad jis nenori būti atleistas už pravaikštas ir sutinka nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. būti atleistas savo noru. Tada A. K. nurodė, kad tokiu atveju jis turi pateikti tokį prašymą. Darbdavys paaiškino, kad V. V. 2022 m. rugsėjo 23 d. atvyko į gamybos cechą ir, susitikęs su A. K. jam dirbant su kitais darbuotojais, pasakė A. K., kad parengė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2022 m. rugsėjo 30 dienos savo noru ir parodė jį bei ištraukęs parengtą tekstą paprašė pasirašyti ties „Prašymas gautas 2022-09-23“. A. K. pasirašė ir pridūrė žodžiu, kad prašymą jis turi nunešti į administraciją E. K., nes ji yra administracijos direktorė ir ji sprendžia dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo iš darbo. Darbdavės teigimu, A. K. paskambino direktorei ir pasakė žodžiu, kad buvo atvykęs darbuotojas V. V. ir kad jis pasirašė ant darbuotojo prašymo. Atsižvelgiant į tai, direktorė E. K. minėtą informaciją perdavė buhalterei, kuri 2022 m. spalio 4 d. atliko pranešimą apie apdraustojo (darbuotojo) nedraudžiamąjį laikotarpį bei 2022 m. spalio 5 d. atliko pranešimą apie apdraustojo (darbuotojo) valstybinio socialinio draudimo pabaigą pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, kaip ir buvo geranoriškai sutarta su darbuotoju tam, kad jis nebūtų atleistas už pravaikštas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, ieškovė prašė teismo kvalifikuoti darbuotojo atleidimą iš darbo nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, o ne pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaip kvalifikavo Darbo ginčų komisija. Be to, ieškovė nurodė, jog nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria Komisija darbdavio atžvilgiu pritaikė sankciją pagal DK 147 straipsnio 2 dalį. Komisija nusprendė išieškoti iš darbdavio 1 570,54 Eur (41,33 Eur × 38 d. d.), neatskaičius mokesčių, netesybų. Tačiau, ieškovės įsitikinimu, Komisija neatsižvelgė į tai, kad pagal DK 147 straipsnio 2 dalį sankcija gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei atsiskaitymas su darbuotoju uždelstas ne dėl darbuotojo kaltės. Šiuo atveju, būtent pats darbuotojas V. V. inicijavo neteisėtą streiką, po kurio jis nedirbo neturėdamas pateisinamų priežasčių, be to, jis inicijavo ir kitų darbuotojų nedarbą, dėl ko nebuvo laiku užbaigta ir atiduota užsakovams produkcija ir tokiu būdu įmonė negavo laiku pajamų. Todėl ieškovė teismo prašo pripažinti, kad su darbuotoju laiku neatsiskaitė dėl paties darbuotojo kaltės. Ieškovė pažymėjo, kad 2022 m. gruodžio 29 d. išmokėjo darbuotojui už 2022 m. liepos mėn. nuo 867,43 Eur atskaičius mokesčius, 623,45 Eur darbo užmokestį ir atostoginius. Ieškovė taip pat sutiko, kad yra skolinga darbuotojui 880 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2022 m. rugpjūčio mėn., 1 519,90 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2022 m. rugsėjo mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

3. Darbuotojas (atsakovas) V. V. pateikė priešieškinį–atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir papildomai iš UAB „Audriaus medžio studija“ priteisti 1 859,85 Eur netesybų už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. vasario 1 d. bei po 41,33 Eur už kiekvieną uždelstą dieną skaičiuojant nuo 2023 m. vasario 2 d. iki likusios pagrindinės sumos pilno sumokėjimo, bet ne ilgiau kaip už 6 mėn., t. y. skaičiuojant iki 2023 m. balandžio 4 d.; taip pat įpareigoti ieškovę UAB „Audriaus medžio studija“ panaikinti Sodrai pateiktus neteisingus duomenis apie atsakovo pravaikštos laikotarpį 2022 m. rugsėjo mėnesį; įpareigoti ieškovę UAB „Audriaus medžio studija“ pateikti teismui 2022 m. rugsėjo 30 d. akto dėl V. V. neatvykimo į darbą originalą bei 2022 m. rugsėjo mėnesio visų darbuotojų darbo laiko tabelius. Apie dokumentų klastojimo faktą pranešti prokurorui dėl baudžiamosios bylos iškėlimo kaltiesiems asmenims (gamybos direktoriui A. K. ir direktorei E. K.); už laikotarpį, kai atsakovas buvo sustabdęs darbo funkcijų vykdymą (nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. spalio 4 d.) priteisti iš UAB „Audriaus medžio studija“ atsakovo V. V. naudai minimalų darbo užmokestį; įpareigoti UAB „Audriaus medžio studija“ pateikti teismui buhalterinę pažymą apie V. V. minimalaus darbo užmokesčio dydį už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. spalio 4 d.; priteisti iš ieškovės atsakovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas; apklausti įmonės darbuotojus K. S., V. U.. Darbuotojo įsitikinimu, ieškovė pateikė suklastotus ir atbuline data įformintus įrodymus: 2022 m. rugsėjo 30 d. aktą dėl V. V. neatvykimo į darbą ir 2022 m. rugsėjo mėn. darbo laiko tabelį, su kuriais jis nebuvo supažindintas. Darbuotojas paaiškino, kad darbdavė nuo 2022 m. liepos mėnesio nustojo mokėti atlyginimą. Gamybos direktorius A. K. ir (duomenys neskelbtini) – įmonės direktorė E. K., prašė darbuotojų palaukti su atlyginimais, nes anot jų, įmonė jau tuoj gaus pinigus ir atsiskaitys su darbuotojais. Tačiau darbuotojams negavus atlyginimų net iki 2022 m. rugsėjo vidurio (du su puse mėnesio), 2022 m. rugsėjo 12 d. darbuotojams trūko kantrybė ir jie pareiškė, kad kol nebus sumokėtas darbo užmokestis, jie nedirbs jokių darbų. Darbuotojas nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 23 d. jis atvykęs į darbą sužinojo, kad kitiems 2 darbuotojams po minėto pokalbio ieškovė dalį atlyginimo sumokėjo, o jam nesumokėjo. Tuomet jis atnešė prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir paprašė jį gamybos vadovo pasirašyti. Gamybos vadovas A. K. dar kartą paprašė atsakovo neskubėti ir eiti namo ir truputį palaukti, nes neva įmonė jau turi gauti pinigų. Atsakovas, grįžęs namo, laukė dar savaitę savo uždirbtų pinigų (atlyginimo už tris mėnesius), o nesulaukęs, galutinai apsisprendė išeiti iš darbo bei 2022 m. rugsėjo 30 d. atvykęs į darbovietę, pateikė minėtą prašymą A. K. pasirašyti bei perdavė įmonės direktorei. Apie jokį pokalbį dėl išėjimo iš darbo savo noru, kaip teigia ieškovė, nebuvo kalbos. Nei vienas darbuotojas nesutiktų nutraukti darbo sutarties (juo labiau kai ji nutraukiama dėl darbdavio kaltės – tris mėnesius iš eilės nemokant atlyginimo) sau nenaudingomis sąlygomis – prarandant 2 mėn. išeitinę išmoką, kuri priklauso pagal įstatymą. Juo labiau, kad prašyme atleisti iš darbo buvo prašoma atleisti su išeitine išmoka. Be to, anot atsakovo, ieškovės melą patvirtina ir tas faktas, kad gamybos direktorius pasirašė ant atsakovo pateikto prašymo dėl atleidimo iš darbo. Darbuotojas pažymėjo, kad vienintelis jo prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris yra pateiktas bendrovei, yra būtent 2022 m. rugsėjo 28 d. prašymas su prašymu išmokėti išeitinę išmoką ir su nurodytu DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu – kai darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovo teiginiai apie jo organizuotą neteisėtą streiką yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Atsakovas pažymėjo, kad jis jokio streiko bendrovėje neorganizavo. Jis kalbėjo tik už save, kad nebedirbs įmonėje už dyką, kol įmonė su juo neatsiskaitys. Tą patį kalbėjo ir kiti darbuotojai. Be to, gamybos direktorius A. K. visiems darbuotojams, taip pat ir atsakovui, liepė eiti namo ir laukti skambučio, kol įmonė su jais turės galimybę atsiskaityti. Taigi atsakovas nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. neatvyko į darbą ne savo noru, o darbdavio atstovo – gamybos direktoriaus, paliepimu. Darbuotojas taip pat nurodė, kad jis nesutinka su darbdavės argumentais, jog ji su juo laiku neatsiskaitė būtent dėl jo kaltės. Atsakovo įsitikinimu, minėtais deklaratyviais teiginiais ieškovė bando daryti spaudimą atsakovui, kad šis atsisakytų savo teisėtų reikalavimų. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų dėl gautų pretenzijų ir nuostolių patyrimo būtent dėl atsakovo kaltės, t. y., neįrodė atsakovo kaltės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir įmonei kilusių pasekmių, žalos dydžio, todėl ieškovės teiginiai apie atsakovo kaltę dėl laiku nesumokėto atlyginimo už tris mėnesius ir DK 147 straipsnio 2 dalies netaikymo, atmestini. Darbuotojas 2023 m. balandžio 27 d. pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė: ieškinį atmesti; palikti Darbo ginčų komisijos 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu priteistą išeitinę išmoką – 1 760 Eur; iš ieškovės UAB „Audriaus medžio studija“ priteisti 4 422,31 Eur neatskaičius mokesčių netesybų už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 5 d. iki 2023 m. balandžio 4 d. (už 6 mėn., t. y. 107 d. d.); įpareigoti ieškovę UAB „Audriaus medžio studija“ panaikinti Sodrai pateiktus neteisingus duomenis apie atsakovo pravaikštos laikotarpį 2022 m. rugsėjo mėnesį; už laikotarpį, kai atsakovas buvo sustabdęs darbo funkcijų vykdymą (nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. spalio 4 d.), priteisti iš ieškovės UAB „Audriaus medžio studija“ minimalų darbo užmokestį – 456,62 Eur; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas bei 2 000 Eur neturtinę žalą.

4. Darbdavė UAB „Audriaus medžio studija“ prašė priešieškinio netenkinti. Papildomai pažymėjo, kad darbuotojas 2022 m. rugsėjo 12 d. – spalio 4 d. buvo savavališkose pravaikštose, todėl jo prašymas priteisti minimalų darbo užmokestį už šį laikotarpį yra nepagrįstas. Taip pat tvirtino, kad darbo laiko paskaitos žiniaraščio neklastojo, darbuotojo nediskriminavo, neturtinės žalos darbuotojui nepadarė. Ieškovė taip pat nurodė, kad visiškai išmokėjo darbuotojui atlyginimą ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Ieškovė atsisakė su tuo susijusių ieškinio reikalavimų ir prašė atmesti priešieškinio reikalavimus dėl darbo užmokesčio skolos priteisimo.

5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. liepos 3 d. posėdyje priėmė ieškovės ieškinio dalies atsisakymą (CPK 140 straipsnio 2 dalis).

6. Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „Audriaus medžio studija“ atstovas palaikė ieškinio reikalavimą pripažinti, jog darbo sutartis tarp atsakovo V. V. ir ieškovės UAB „Audriaus medžio studija“ nutraukta 2022 m. rugsėjo 30 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. Atsakovas ir jo atstovė su minėtu ieškinio reikalavimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad palaiko patikslinto priešieškinio reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimu nusprendė atmesti ieškinio reikalavimą pripažinti, kad šalių darbo sutartis nutraukta pagal DK 55 straipsnio 1 dalį; priešieškinį tenkinti iš dalies: priteisti atsakovui V. V. iš ieškovės UAB „Audriaus medžio studija“ 1760 Eur neatskaičius mokesčių išeitinę išmoką, 4422,31 Eur neatskaičius mokesčius netesybas, 1584 Eur bylinėjimosi išlaidų; skirti ieškovei UAB „Audriaus medžio studija“ 400,00 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos, t. y. 200 Eur, sumokant atsakovui V. V. ir 200 Eur sumokant į valstybės biudžetą. Teismas nurodė, kad sprendimui įsiteisėjus, Darbo ginčų komisijos 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. DGKS-5498 netenka galios. Taip pat teismas priteisė valstybės naudai iš ieškovės 100,08 Eur žyminio mokesčio bei 54,98 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

8. Teismas nurodė, kad netenkina darbuotojo prašymo priteisti 456,62 Eur, t. y. minimalų darbo užmokestį už 2022 m. rugsėjo mėnesį, kai jis buvo sustabdęs darbo sutarties vykdymą. Teismas pažymėjo, kad DK 50 straipsnio 1 dalis nustato, jog darbuotojas turi teisę laikinai, iki trijų mėnesių, sustabdyti darbo sutarties vykdymą, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas, jeigu darbdavys du ir daugiau mėnesių iš eilės nemoka viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio arba ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo kitų savo įsipareigojimų, kurie nustatyti darbo sutartyje ir kolektyvinėje sutartyje arba kuriuos nustato darbo ir poilsio laiką, apmokėjimą už darbą, darbuotojų saugą ir sveikatą darbe reglamentuojančios darbo teisės normos. Šiuo atveju darbuotojas atleidžiamas nuo pareigos atlikti savo darbo funkciją. Teismas taip pat konstatavo, jog byloje nebuvo ginčo, jog darbuotojas 2022 m. rugsėjo 12–30 d. nedirbo. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovė žinojo priežastį – nuo 2022 m. liepos mėnesio ji nustojo mokėti savo darbuotojams darbo užmokestį. Apie tai, kad ieškovė žinojo neatvykimo priežastį, patvirtino ir A. K.. Teismas atsižvelgė į tai, kad 2022 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje atsakovui atvykus į darbą, darbdavė nepaprašė jo parašyti pasiaiškinimo, t. y. nepaprašė per tam tikrą laiką paaiškinti ir (ar) pateikti dokumentus, pateisinančius neatvykimą į darbą. Be to, darbuotojas nebuvo atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Taigi atsakovas pradėjo nedirbti tik tuomet, kai jam 2,5 mėn. buvo nemokamas darbo užmokestis. Tačiau teismas konstatavo, kad atsakovas, nors ir turėjo teisę laikinai sustabdyti darbo sutarties vykdymą (jam daugiau nei du mėnesius nebuvo mokamas darbo užmokestis), tačiau neįvykdė pareigos prieš tris darbo dienas raštu įspėti darbdavį apie sprendimą įgyvendinti šią savo teisę. Teismo vertinimu, atsakovas tokią galimybę (laiku įspėti darbdavį) turėjo, nes kiekvieną darbo dieną lankėsi darbovietėje, tad atsakovas, 2 mėn. nesulaukęs darbo užmokesčio ir nusprendęs nedirbti, turėjo atlikti įstatyme nustatytą informavimo pareigą. Teismo vertinimu, atsakovas, nepranešęs darbdaviui raštu prieš tris darbo dienas apie ketinimą sustabdyti darbo sutarties vykdymą, neįgijo teisės neatvykti į darbą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pirmiau nusprendė nedirbti ir tik tada gavo tiesioginio vadovo A. K. nurodymą eiti namo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas 2022 m. rugsėjo 12–30 d. neatvyko į darbą, į tai, kad raštu apie tai neįspėjo darbdavio, teismas vertino kaip nepagrįstą atsakovo reikalavimą įpareigoti ieškovę UAB „Audriaus medžio studija“ panaikinti Sodrai pateiktus duomenis apie atsakovo pravaikštos laikotarpį už 2022 m. rugsėjo mėnesį. Teismas taip pat pažymėjo, kad darbuotojas neskundė DGK sprendimo, kuriuo jam buvo priteistas 1519,90 Eur darbo užmokestis už 2022 m. rugsėjo mėnesį kartu su kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Ieškovė šią DGK sprendimo dalį, atskaičiusi mokesčius, atsakovui įvykdė. Todėl teismas atmetė darbuotojo priešieškinio reikalavimą papildomai priteisti 456,62 Eur už rugsėjo mėnesį.

9. Teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, nurodė, kad darbo santykiai šalis siejo nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. Atsakovas teigė, kad darbo sutartis pasibaigė jo (darbuotojo) iniciatyva, nes darbdavys du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokėjo viso jam priklausančio darbo užmokesčio (DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovės teigimu, darbo sutartis pasibaigė darbuotojo iniciatyva darbuotojui parašius pareiškimą išeiti iš darbo savo noru (DK 55 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad skirtingai negu DK 55 straipsnyje nurodytu teisiniu pagrindu, DK 56 straipsnio pagrindu darbuotojas gali inicijuoti darbo sutarties nutraukimą tik dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, įvardytų svarbiomis priežastimis. Atsižvelgiant į tai, darbuotojas rašytiniame pareiškime turi nurodyti ne tik pareiškimo surašymo dieną, pageidaujamą darbo santykių nutraukimo datą, bet ir jo atžvilgiu egzistuojančią konkrečią priežastį, įtvirtintą DK 56 straipsnio 1 dalyje. Tik dėl nurodytų svarbių priežasčių savo iniciatyva nutraukiantis darbo sutartį darbuotojas įgyja teisę į išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis). Teismas nustatė, kad atsakovas V. V. pateikė darbdaviui 2022 m. rugsėjo 28 d. surašytą prašymą (t. 1, b. l. 17) dėl atleidimo iš darbo nuo 2022 m. spalio 4 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Šiame prašyme atsakovas nurodė ne tik atleidimo datą ir konkrečią priežastį, įtvirtintą DK 56 straipsnio 1 dalyje, bet ir pažymėjo, kad reikalauja išeitinės išmokos. Apie tai, kad prašymas buvo gautas, pasirašė tuometinis gamybos direktorius A. K.. Nors bylos nagrinėjimo metu ieškovė kvestionavo šio prašymo duomenis, nes apie prašymo gavimą įrašyta klaidinga data – „2022-09-23“, be to, nurodyta, kad pasirašo direktorius, nors tuo metu A. K. buvo gamybos direktorius, o ieškovės direktorė buvo E. K., tačiau teismas pažymėjo, kad ginčo, jog A. K. gavo šį prašymą tarp šalių nekilo, o tai, kad ant prašymo suklysta surašant gavimo datą ar tikslias A. K. pareigas, nepaneigia fakto, jog ieškovės administracijai darbuotojo prašymas buvo įteiktas. Teismas taip pat pažymi, kad A. K. pareigos atsakovo darbo laikotarpiu kito: darbo sutartį su atsakovu, kaip darbdavio atstovas, pasirašė A. K., vėliau jis tapo gamybos direktoriumi, o (duomenys neskelbtini) – bendrovės vadove. Bylos nagrinėjimo metu A. K. vėl tapo UAB „Audriaus medžio studija“ direktoriumi. Teismo posėdžio metu tiek ieškovas, tiek liudytoja nurodė, kad bendrovei vadovavo abu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad darbuotojo prašymas, atitinkantis DK 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, darbdavei buvo įteiktas. Teismas vertino, jog kilęs ginčas dėl to, kada konkrečiai šis prašymas buvo įteiktas, neturi esminės reikšmės, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog darbdavys atsakovui būtų nurodęs, jog darbuotojo prašymo netenkins, juolab, jog būtų nurodęs netenkinimo priežastis. Be to, pastebėtina ir tai, kad atleidimas gali būti įformintas ir nesuėjus 5 d. d. terminui. Nagrinėjamu atveju ieškovė atleidimą ir įformino anksčiau, t. y. nepasibaigus įspėjimo terminui. Teismo vertinimu, formalūs prašymo trūkumai nekeičia darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Teismas pažymėjo, kad kito prašymo, kuris galėtų būti laikomas pagrindu nutraukti darbo sutartį pagal DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindą, darbuotojas darbdaviui neteikė ir darbdavė tokio prašymo į bylą nepateikė. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė atsakovą nepagrįstai atleido iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį. Teismas konstatavo, kad ieškovės argumentai, jog atsakovas neteisėtai, nepagrįstai savavališkai nedirbo, organizavo kitų asmenų neatėjimą į darbą, nesudarė pagrindo atleisti atsakovą iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalies nuostatas.

10. Teismas, spręsdamas dėl išeitinės išmokos priteisimo, nurodė, jog DK 56 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad darbo sutartis nutraukta DK 56 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ir kad atsakovas darbovietėje dirbo 9 metus. Teismas pažymėjo, kad ieškovė atsakovui yra paskaičiavusi 1760 Eur išeitinę išmoką neatskaičius mokesčių (t. 1, b. l. 38). Būtent šį išmokos dydį priteisė ir DGK sprendime. Šios išmokos ieškovė atsakovui nėra išmokėjusi, todėl teismas nurodė, kad tenkina priešieškinio reikalavimą dėl išeitinės išmokos priteisimo.

11. Teismas, spręsdamas dėl netesybų, nurodė, kad DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Teismas pažymėjo, kad byloje neįrodyta, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo susitarimas dėl kitokios, nei numatyta DK 146 straipsnio 2 dalyje, atsiskaitymo tvarkos, t. y. vėlesnio atsiskaitymo. Taigi ieškovė iki 2022 m. rugsėjo 30 d. turėjo atsiskaityti su atsakovu, tačiau išeitinės išmokos iki sprendimo priėmimo neišmokėjo, o darbo užmokestį už 2022 m. liepos mėnesį pervedė 2022 m. gruodžio 29 d., o už 2022 m. rugpjūtį – 2023 m. sausio 21 d., o už 2022 m. rugsėjį – tik 2023 m. vasario 13 d. Ieškovė neginčijo, kad uždelsė atsiskaityti su atsakovu, tačiau tvirtino, kad uždelsė dėl paties atsakovo kaltės, t. y. dėl to, kad darbuotojas inicijavo neteisėtą streiką, po kurio jis nedirbo neturėdamas pateisinamų priežasčių, be to, jis inicijavo ir kitų darbuotojų nedarbą, dėl ko nebuvo laiku užbaigta ir atiduota užsakovams produkcija ir tokiu būdu įmonė negavo laiku pajamų. Tačiau teismas vertino, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė neatsiskaitė laiku su atsakovu dėl jo paties kaltės. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyti argumentai dėl atsakovo konfliktiško būdo, darbo sutarties vykdymo sustabdymo, neįspėjus prieš tris darbo dienas apie tai darbdavio, kai pati ieškovė darbuotojui nemokėjo 2 ir daugiau mėnesius darbo užmokesčio, negali nulemti DK 147 straipsnio 2 dalies normoje nustatytos sankcijos sumažinimo. Toks DK nuostatų, reglamentuojančias netesybas darbo bylose, aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 2022 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023). Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad tenkina atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl netesybų ir priteisia 4422,31 Eur neatskaičius mokesčių netesybų.

12. Teismas nurodė, kad netenkina atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad atsakovas buvo diskriminuojamas kitų darbuotojų atžvilgiu. Nors bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad kitiems darbuotojams, nusprendusiems 2022 m. rugsėjo 12 d. nedirbti, pravaikšta įforminta nebuvo, tačiau, teismo vertinimu, tai savaime neįrodo diskriminacijos. Byloje esantys duomenys rodo, kad atsakovas, neįspėjęs prieš tris darbo dienas raštu darbdavio, nusprendė nedirbti. Teismas pažymėjo, kad kiti darbuotojai grįžo į darbą, todėl atsakovo teiginiai, kad jis buvo diskriminuojamas dėl to, jog jam buvo įforminta pravaikšta, negali būti laikomi pagrįstais. Teismas vertino, kad ieškovė neturėjo pareigos atsakovo prašyti, raginti atvykti į darbą. Taigi jei atsakovas nusprendė nedirbti (net ir dėl svarbių priežasčių), jis turėjo pareigą įspėti darbdavį, o to nepadarius, negali turėti teisėtų lūkesčių dėl pravaikštos neįforminimo.

13. Teismas, nagrinėdamas atsakovo prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nurodė, kad šiuo atveju yra pagrindo manyti, jog ieškovė iš tikrųjų veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, t. y. ieškovės vadovas neatvyko į teismo posėdį, nors jo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, nepateikė į bylą dokumento originalo, vengė darbuotojams įteikti šaukimus. Teismas pažymėjo, kad ieškovo vadovas nurodė, kad akto originalo galimai neturi. Kai ieškovės vadovo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, į vieną posėdį vadovas neatvyko, tačiau į kitą atvyko ir davė paaiškinimus. Dėl šaukimo neįteikimo darbuotojai E. K. ieškovei buvo paskirta bauda. Nutartyje, kuria paskirta bauda, buvo nurodyta, kad baudos paskyrimas neatleidžia ieškovės nuo prievolės įteikti šaukimą liudytojai. Tačiau šaukimas minėtai liudytojai taip ir nebuvo įteiktas. Šie ieškovės veiksmai, teismo vertinimu, sutrukdė operatyviai išnagrinėti bylą (CPK 413 straipsnis), taip pat jie traktuotini kaip sąmoningas veikimas prieš teisingą bylos išnagrinėjimą. Atsižvelgiant į veiksmų pobūdį ir mastą, teismas sprendė, jog ieškovei skirtina 400 Eur bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos paskiriant atsakovui.

14. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškinio reikalavimus, neatlygintinos. Atsakovas patyrė 2200 Eur išlaidų, todėl teismas įvertinęs tai, kad priešieškinio reikalavimai tenkinti 72 proc., nusprendė priteisti 1584 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Ieškovė UAB „Audriaus medžio studija“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimą pakeisti, t. y. panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovės yra priteistos 4422,31 Eur dydžio netesybos ir kuria ieškovei skirta 400 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Taip pat prašo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

16. Apeliantė nurodo, kad sutinka su teismo išvadomis ir neskundžia teismo sprendimo tose dalyse, kuriose teismas konstatavo, kad darbuotojas nesilaikė darbo sutarties sustabdymo tvarkos, kurioje yra atmestas darbuotojo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, taip pat iš esmės sutinka su teismo sprendimu dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir priteistos kompensacijos. Apeliantė nurodo, kad nors ir nepritaria kai kuriems teismo nustatytiems faktams, tačiau neginčija teismo sprendimo dalies, kuria buvo konstatuota, kad darbo sutartis yra nutraukta pagal DK 56 straipsnio 1 dalį, bei neginčija teismo sprendimo dalies, kuria priteista atsakovui V. V. 1760 Eur neatskaičius mokesčių išeitinė išmoka.

17. Apeliantė nurodo, kad atsakovas netinkamai, pažeisdamas DK 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pareigas perduoti ieškovei prašymą dėl atleidimo iš darbo, netinkamai realizavo DK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę, todėl ieškovė laikosi teisinės pozicijos, jog atsakovui neturėjo būti priteistos 4422,31 Eur netesybos ir/arba šios netesybos turėjo būti ženkliai sumažintos. Apeliantė paaiškina, kad teisme apklaustas atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė, kad jis siekė ieškovei padaryti taip, kad „skaudėtų“, t. y. sąmoningai siekė padaryti žalą įvairiais būdais. Vienas iš būdų buvo minėtos aplinkybės, kad atsakovas agitavo kitus darbuotojus neiti į darbą ir byloje surinkti duomenys patvirtina, kad būtent dėl atsakovo aktyvių veiksmų kiti darbuotojai tam tikrą laikė nėjo į darbą, vėliau grįžo į darbą, tačiau būtent vienas atsakovas pasirinko ir toliau neiti į darbą apie tai tinkamai nepranešus darbdavei. Iš gamybos vadovo A. K. apklausos nustatyta, kad atsakovas suklaidino ieškovę, nes minėtam gamybos vadovui pasakė, kad prašo būti atleistas iš darbo savo noru, kas atitiko DK 55 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, tačiau 2022 m. rugsėjo 28 d. parengė prašymą nurodydamas visai kitą pagrindą – DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą tokiame prašyme nurodant atgalinę datą – 2022-09-23. Tą dieną A. K. tokį prašymą neva gavo, nors kaip patvirtino pats A. K. ir liudytojas M. B., atsakovas tokio prašymo neperdavė A. K. ar juo labiau ieškovės tuometinei direktorei, kuri pagal Akcinių bendrovių įstatymą buvo atsakinga už darbuotojų atleidimą (ir kuri, skirtingai nei konstatavo teismas, nėra A. K. (duomenys neskelbtini)). Taigi, byloje surinkti duomenys pagrindžia atsakovo tyčinius klaidinančius veiksmus, t. y. jo kaltę, dėl ko ieškovė ir neatsiskaitė laiku su atsakovu ir todėl ginčijo teisme atleidimo iš darbo pagrindą. Be to, atsakovė nurodo, kad atsakovas 2022 m. rugsėjo mėnesį surengė neteisėtą darbuotojų streiką, dėl kurio įmonė patyrė žalos, nes streiko metu nebuvo gaminama produkcija. Apklausus atsakovą bei gamybos vadovą, kitus liudytojus, pasitvirtino aplinkybės, kad būtent atsakovas inicijavo menamą streiką, kuris faktiškai pasireiškė tuo, kad įmonės darbuotojai neteisėtai nedirbo darbe, tačiau vėliau įtikinti gamybos vadovo, dalis jų grįžo dirbti, todėl jiems nebuvo įformintos pravaikštos. Tačiau du darbuotojai, tarp kurių buvo ir atsakovas, negrįžo dirbti, dėl ko jiems buvo įforminta pravaikšta 2022 m. rugsėjo 12–30 d. Tuo metu atsakovo darbo funkcijų niekas nevykdė, nebuvo gaminama produkcija, o tai vėliau atsiliepė ir įmonės pajamoms, be kita ko, ieškovės finansinėms galimybėms laiku atsiskaityti su pačiu atsakovu. Apeliantės įsitikinimu, atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, teismas turėtų konstatuoti, kad su atsakovu įmonė laiku neatsiskaitė dėl paties atsakovo kaltų veiksmų ir sprendimo dalį dėl 4422,31 Eur priteisimo panaikinti; šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį dėl netesybų priteisimo atmesti visiškai.

18. Apeliantė taip pat prašo panaikinti įmonei skirtą 400 Eur baudą už piktnaudžiavimą teisėmis. Nesutinka su teismo vertinimu, kad bylos nagrinėjimas užtruko dėl ieškovės ir/ar jos atstovų kokių nors veiksmų. Paaiškina, kad nors 2023 m. balandžio 28 d. ir 2023 m. gegužės 4 d. šaukimais A. K. buvo šaukiamas dalyvauti teismo posėdyje su pranešimu, kad jo dalyvavimas yra būtinas, tačiau bylos dokumentai (AB Lietuvos pašto pažyma DOK-31193 bei DOK-32329) patvirtina, kad šie teismo šaukimai A. K. nebuvo įteikti, kaip, beje, ir dokumentas DOK-31191 patvirtino, kad liudytojai (buvusiai) direktorei E. K., šaukimas irgi nebuvo įteiktas. Paaiškina, kad 2023 m. gegužės 24 d. šaukime yra konkrečiai nurodyta, kad A. K. yra šaukiamas į 2023 m. liepos 3 d. teismo posėdį, o ne į kokius nors kitus teismo posėdžius, todėl A. K. ir atvyko būtent į 2023 m. liepos 3 d. teismo posėdį. Nepagrįstos teismo išvados, kad A. K., kaip naujasis ieškovės direktorius, būtų vengęs dalyvauti teismo posėdžiuose. Apeliantė pažymi, kad ieškovė teismui paaiškino, jog E. K. yra palikusi Lietuvos Respubliką ir nėra galimybės jai fiziškai įteikti šaukimų. Be to, nėra teisiškai pagrįsta ar kaip nors pateisinama, kodėl teismas nesiuntė E. K. šaukimų jos deklaruotu gyvenamuoju adresu ir kodėl bei kokiu teisiniu pagrindu šaukimų įteikimo naštą šiai liudytojai, kuri buvo kviečiama liudyti atsakovo iniciatyva, perkėlė ieškovės atstovui advokato padėjėjui K. K.. Apeliantė pažymi, kad ieškovės atstovas dėjo pastangas ir susitiko su atsakovu asmeniškai derėtis dėl taikos sudarymo, tačiau būtent atsakovas buvo kategoriškas ir reikalavo visų sumų, kurios buvo nurodytos jo priešieškinyje apmokėjimo ir nesutiko geranoriškai derėtis, tikslino priešieškinį, jo iniciatyva buvo kviečiami liudytojai. Dėl minėtų aplinkybių ir užtruko bylos nagrinėjamas. Ieškovė pažymi, kad viena liudytoja buvo nėštume, kitas liudytojas nedarbingume, treti liudytojai atsisakė liudyti tai pažymėdami ant šaukimų, o viena liudytoja, kaip minėta, emigravo iš Lietuvos, todėl ieškovei nebuvo objektyvių galimybių įteikti šaukimų, tuo tarpu nei teismas, nei atsakovas nesirūpino alternatyviais šaukimo įteikimo būdais, nesiuntė šaukimų deklaruotais liudytojų gyvenamųjų vietų adresais. Todėl ieškovės įsitikinimu, nėra pagrindo teigti, kad bylos nagrinėjimas buvo užvilkintas dėl ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

19. Atsakovas V. V. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti ir apskųstą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsakovas nesutinka su ieškovės teiginiais, kad įmonė laiku neatsiskaitė su atsakovu būtent dėl jo kaltų veiksmų. Paaiškina, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai rodo ką kitą, t. y. apeliantė tik 2022-12-29 atsakovui pervedė atlyginimą už 2022 m. liepos mėnesį, 2023-01-20 – pervedė atlyginimą už 2022 m. rugpjūčio mėnesį ir 2023-02-13 – darbo užmokestį už 2022 m. rugsėjo mėnesį ir už nepanaudotas atostogas. Taigi, nuo atleidimo iš darbo dienos (2022-09-30) darbdavys net 92 darbo dienas pradelsė atsiskaityti su darbuotoju vien tik darbo užmokestį, neskaitant išeitinės išmokos, kurios dar iki šiol nėra sumokėjęs. Darbuotojas nesutinka ir su apeliantės teiginiais, kad jis agitavo kitus darbuotojus streikuoti, sukėlė neteisėtą streiką ir padarė žalos, dėl kurios įmonė negalėjo su juo atsiskaityti. Atsakovas mano, kad 400 Eur bauda ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis irgi yra paskirta pagrįstai. Teigia, kad A. K. palaikė santykius su E. K., žinojo jos adresą (duomenys neskelbtini) ir galėjo įteikti dokumentus, bet to nedarė, nes siekė vilkinti bylos nagrinėjimą. Pats A. K. irgi neatvyko į posėdžius, nors jo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu. Taip pat atsakovas teigia, kad teismas neturėjo priimti ieškovės apeliacinio skundo, nes ieškovė nėra sumokėjusi žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Be to, atsakovas pažymi, kad teismas neišsprendė jo prašymo informuoti prokurorą apie atsakovės pateiktus suklastotus dokumentus, todėl prašo perduoti duomenis prokurorui dėl dokumento (2022-09-30 akto dėl V. V. neatvykimo į darbą) klastojimo fakto ir baudžiamosios bylos iškėlimo kaltiesiems asmenims.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinis skundas netenkinamas.

20. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

21. Šios apeliacijos objektu yra teismo sprendimo dalis, kuria teismas priteisė darbuotojui iš darbdavės 4422,31 Eur dydžio netesybas ir paskyrė 400 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Dėl priteistų netesybų teisėtumo ir pagrįstumo

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą apskųstoje dalyje, kuria teismas, remiantis Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalimi, priteisė darbuotojui V. V. netesybas iš darbdavės už tai, kad įmonė uždelsė atsiskaityti su juo nutraukus darbo sutartį, neturi pagrindo kitaip vertinti šio klausimo išsprendimui reikšmingus faktus ar kitaip taikyti nurodytą Darbo kodekso normą.

23. Nepaisant apeliantės nurodytų aplinkybių, jog jai nebuvo visiškai aišku, kokiu pagrindu ji turėjo nutraukti darbo sutartį su V. V., t. y. išmokant jam išeitinę išmoką, kuri taikoma nutraukiant darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ar laikant, kad darbo sutartis yra nutraukta pagal DK 55 straipsnį, pagal kurį nutraukinat darbo sutartį išeitinė išmoka darbuotojui nepriklauso, vis tiek byloje yra neabejotinai nustatyta, kad nutraukusi darbo sutartį darbdavė ilgą laiką neišmokėjo darbuotojui ne tik šios, ieškovės teigimu – abejotinos išeitinės išmokos, bet ir darbuotojui apskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris jam nebuvo mokamas nuo 2022 m. liepos mėnesio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Byloje nustatyta, kad apeliantė UAB „Audriaus medžio studija“ tik 2022 m. gruodžio 29 d. darbuotojui pervedė darbo užmokestį už 2022 m. liepos mėnesį, 2023 m. sausio 20 d. pervedė darbo užmokestį už 2022 m. rugpjūčio mėnesį ir 2023 m. vasario 13 d. pervedė darbo užmokestį už 2022 m. rugsėjo mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas (e. bylos t. 1, b. l. 86), nors visas šias sumas, remiantis Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalimi, turėjo sumokėti ne vėliau, kaip iki darbo santykių pabaigos, t. y. 2022 m. rugsėjo 30 d. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad darbdavei turi būti skaičiuojamos Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje numatytos netesybos už uždelsimą atsiskaityti su darbuotoju nutraukus darbo sutartį.

24. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai rėmėsi teismų praktika dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų netesybų taikymo ir galimybės jas mažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023). Teismų praktikoje nurodoma, kad šios netesybos negali būti mažinamos kitais, nei šiame DK 147 straipsnyje numatytais pagrindais, t. y. gali būti atsižvelgiama tik į tai, ar uždelsta suma neviršija darbuotojo darbo užmokesčio (tuomet netesybos mažinamos proporcingai) ir ar uždelsimas nebuvo susijęs su darbuotojo kalte. Teisėjų kolegija, patikrinusi šios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra nei vieno iš nurodytų netesybų mažinimo pagrindų. Ieškovės teiginiai, kad įmonė negalėjo atsiskaityti su ieškovu, nes jis nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. nevykdė darbo funkcijų, yra bendro pobūdžio – ieškovė neatskleidė, kokius konkrečius užsakymus įmonė prarado ir kokios įtakos tai turėjo įmonės finansinei padėčiai bei galimybei atsiskaityti su darbuotoju. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad įmonės finansiniai sunkumai buvo susiję išimtinai su V. V. atsisakymu dirbti laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. Paminėtina, kad byloje yra nustatyta, jog ieškovė nemokėjo darbuotojui darbo užmokesčio nuo 2022 m. liepos mėnesio, t. y. nevykdė savo įsipareigojimų ir tada, kai V. V. dirbo ir tokia situacija buvo ilgalaikė, nesusijusi su darbuotojo atsisakymu dirbti. Be to, iš bylos aplinkybių yra aišku, kad darbuotojo V. V. savigyna, t. y. darbo sutarties vykdymo sustabdymas nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. turėjo visus Darbo kodekso 50 straipsnio 1 dalyje numatytus pagrindus, tik kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokios teisės darbuotojas tinkamai nerealizavo dėl formalių trūkumų, t. y. raštu neįspėjo darbdavio prieš tris dienas apie tai, kad jis nedirbs, ir raštu nenurodė, kad tai tęsis iki kol darbdavys padengs darbo užmokesčio įsiskolinimą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovės UAB „Audriaus medžio studija“ nurodytos aplinkybės yra pernelyg nutolusios nuo Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje nurodytos darbuotojo kaltės, dėl kurios netesybos darbdaviui galėtų būti netaikomos ar mažinamos.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

25. Pirmosios instancijos teismas ieškovei UAB „Audriaus medžio studija“ skyrė 400 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Piktnaudžiavimu teismas pripažino tai, kad ieškovė UAB „Audriaus medžio studija“ elgėsi nesąžiningai nepateikdama teismui jos pačios teikto rašytinio įrodymo originalo, taip pat teismas įvertino tai, kad įmonės atstovas A. K. be pagrindo neatvyko į teismo posėdžius, kai jo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, ir taip pat tai, kad įmonė neįteikė šaukimo savo darbuotojai E. K. ir neužtikrino jos dalyvavimo.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos aplinkybes ir priežastis, dėl kurių teismas šalies procesinį elgesį pripažino piktnaudžiavimu teisėmis, iš esmės sutinka su teismo vertinimu ir ieškovei pritaikyta sankcija pagal CPK 95 straipsnio 2 dalies nuostatas. Byloje nustatyta, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimams pagrįsti kartu su ieškiniu teikė 2022 m. rugsėjo 30 d. aktą (kopiją), rodantį, kad darbuotojui (atsakovui) buvo fiksuota pravaikšta laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. (e. bylos t. 1, 1 lapas, dokumento Nr. CBP-13254 priedas pavadinimu „AUDRIAUS MEDŽIO STUDIJA_Dokumentai teismui“. Tačiau liudytoja K. S. teisme paneigė šio akto sudarymo aplinkybes, nurodydama, kad tokio akto nepasirašė, nors jame (dokumento kopijoje) yra jos pavardė ir parašas, panašus į jos parašą. Įmonės vadovas A. K. į du teismo posėdžius neatvyko, nors jo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu. Apeliantė teigia, kad A. K. nebuvo įteikti šaukimai, bet įmonės atstovas advokato padėjėjas K. K. ankstesniuose teismo posėdžiuose dalyvavo ir žinojo, kad ieškovės vadovo dalyvavimą teismas pripažino būtinu ir kad toks teismo sprendimas yra pagrįstas būtinybe išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su ieškovės pateiktu raštiniu įrodymu. A. K. buvo apklaustas 2023 m. liepos 3 d. teismo posėdyje, kuriame tvirtino, kad jis nežino 2022 m. rugsėjo 30 d. akto sudarymo aplinkybių, nes akto pasirašymą organizavo ne jis, o E. K., kuri tuo metu buvo įmonės vadovė. A. K. teigė, kad jis pradėjęs eiti įmonės vadovo pareigas neperėmė 2022 m. rugsėjo 30 d. akto originalo ir jo negali teismui pateikti. Buvusi vadovė E. K. teismo posėdžiuose nedalyvavo ir nebuvo apklausta dėl to, kad jai nebuvo įteiktas šaukimas, o ieškovė neužtikrino jos dalyvavimo, nors pagal SODROS duomenis ji yra UAB „Audriaus medžio studija“ darbuotoja ir taip pat yra įmonės akcininkė. Apeliantė pažymi, kad A. K. ir E. K. (duomenys neskelbtini) ir kad E. K. persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), bet tai patvirtinančių įrodymų (taip pat duomenų apie tai, (duomenys neskelbtini) į bylą nepateikė. Tuo tarpu tiek atsakovas V. V., tiek liudytoja K. S. teisme tvirtino, kad iš tikrųjų įmonei vadovavo, t. y. visus klausimus sprendė abu, t. y. ir A. K. ir E. K., nepriklausomai nuo to, kokias pareigas jie formaliai ėjo.

27. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai susiję su papildomu ieškovės pateikto rašytinio įrodymo 2022 m. rugsėjo 30 d. tyrimu buvo pagrįsti ir buvo reikalingi. Taip pat teismas pritaria teismo vertinimui, kad ieškovės elgesys pateikiant paminėtą rašytinį įrodymą ir jį tiriant, iš esmės reiškė tyčinį veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Toks šalies elgesys pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį yra laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, už kurį gali būti skiriama iki 5000 Eur bauda. Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju ieškovei paskirta 400 Eur bauda atitinka ieškovės vykdyto piktnaudžiavimo apimtį ir kilusias pasekmes.

28. Darbuotojas prašo informuoti prokurorą apie dokumento suklastojimą. Tačiau šioje civilinėje byloje paminėto 2022 m. rugsėjo 30 d. akto (kopijos) įrodomąją vertę teismas įvertino pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir šiuo įrodymu nesivadovavo priimdamas sprendimą. Be to, šio rašytinio dokumento originalas teismui taip ir nebuvo pateiktas ir taip pat nebuvo aiškiai nustatytas faktas, kad toks dokumentas realiai egzistuoja, nes jo sudarytoja E. K. nebuvo apklausta teisme. Todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju civilinę bylą nagrinėjantis teismas neturi pakankamo pagrindo remiantis CPK 300 straipsniu pranešti prokurorui apie galimai padarytą nusikaltimą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

29. Apeliantė nurodo, kad neginčija teismo sprendimo dalies, kurioje teismas konstatavo, jog darbo sutartis yra nutraukta pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir kurioje teismas priteisė darbuotojui išeitinę išmoką. Nepaisant to, apeliantė teigia, kad nesutinka, jog darbo sutarties nutraukimo aplinkybės buvo tokios, kaip jas konstatavo teismas, t. y. abejoja, ar galima laikyti, kad darbuotojas V. V. pateikė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo prieš tris darbo dienas, nurodo, kad A. K. nebuvo įmonės vadovas ir nebuvo įgaliotas priimti tokį prašymą. Teisėjų kolegija vertina, kad šie apeliantės nurodyti prieštaravimai dėl faktinių aplinkybių nesudaro pagrindo perkvalifikuoti teismo padarytas išvadas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi liudytojų parodymais ir pagrįstai sprendė, kad faktiškai įmonės vadovo funkcijas vykdė ir E. K. ir A. K.. Liudytoja K. S. teisme patvirtino, kad visiems darbuotojams tai buvo suprantama iš faktinio elgesio. Bylos aplinkybės rodo, kad darbuotojas V. V. 2021 m. rugsėjo 28 d. pateikė prašymą A. K. ir kad jis pasirašė ant prašymo, patvirtindamas, kad prašymą gavo. Be to, nors A. K. tuo metu formaliai nebuvo įmonės vadovu, bylos aplinkybės rodo, kad jis prašymą ne tik gavo, bet ir perdavė atsakingam asmeniui – tai spręstina iš to, jog įmonė darbo sutartį su V. V. nutraukė remiantis būtent šiuo prašymu.

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

33. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas darbuotojo (atsakovo) naudai, todėl ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

34. Atsakovas pateikė prašymą priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (e. bylos t. 2, b. l. 93-94). Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos atsakovui priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

35. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad apeliantė nėra sumokėjusi žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad darbdavys pagal įstatymą nėra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinius skundus, paduotus darbo ginčuose (CPK 83 str. 1 d. 1p.). Atsižvelgiant į ginčijamą suma – 4422,31 Eur, ieškovė turėjo sumokėti 100 Eur žyminį mokestį (nuo apeliantės ginčijamos procesinės sankcijos, t. y. 400 Eur baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, žyminis mokestis nemokamas). Nustatyta žyminio mokesčio nepriemoka priteisiama į valstybės biudžetą (CPK 86 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės UAB „Audriaus medžio studija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Audriaus medžio studija“, juridinio asmens kodas 124262439, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti Lietuvos valstybei iš ieškovės UAB „Audriaus medžio studija“, juridinio asmens kodas 124262439, 100 Eur (šimtą eurų) žyminio mokesčio. Žyminio mokesčio nepriemoka turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą ( https://www.vmi.lt/evmi/en/saskaitos-ir-imoku-kodai ). Įmokos kodas 5660. Mokėjimo įrodymą reikia pateikti teismui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.