Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Viktoras Preikšas rašytinio pro­ceso tvarka išnagrinėjo E. D. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teis­mo 2015 m. birželio 15 d. nu­ta­rimo E. D. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. nubaustas už tai, kad 2014 m. gruodžio 15 d. 1:45 val. Šakių r. sav., Ša­kių m., J. Basanavičiaus g. vairuodamas automobilį „Land Rover Discovery“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui ją sustabdyti, taip pat Lietuvos Respublikos Vy­riausybės nustatyta tvarka atsisakė leistis patikrinamas ar nėra neblaivus, vairuotojas nepateikė vai­ruotojo pažymėjimo, tokiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 16, 17 punktų reikalavimus.

Be to apeliantas tvirtina, kad pagrindinį dėmesį teismas skyrė vaizdo registratoriaus me­džia­gai, kurioje nėra matyti, kad automobilį vairavo apeliantas, nesimato nei automobilio, nei jo valstybinių numerių. Iš vaizdo medžiagos matyti, kad pareigūnai privažiuoja prie automobilio, kai visi asmenys iš jo jau išlipę, tame tarpe ir E. D.. Pareigūnų paaiškinimai kritikuotini ir todėl, kad nėra aiš­ku, kokiu būdu jie važiuodami paskui apelianto automobilį galėjo matyti, kas vairuoja au­tomobilį. Pareigūnai nurodė, jog matė priešpriešais atvažiuojantį tą patį automobilį, kurį jie tik­rino, tačiau nenurodė, jog matė, kad už vairo sėdėjo apeliantas. Iš vaizdo medžiagos nėra jokių įro­dy­mų, kad apelianto automobilis būtų stabdomas policijos pareigūnų. Liudytojai – pareigūnai nuro­dė, jog jiems privažiavus prie apelianto au­to­mobilio, visi asmenys tebesėdėjo jame, o už vairo sė­dė­jo apeliantas. Kiti liudytojai ir apeliantas nu­rodė, kad atvykus pareigūnams jie jau buvo išlipę iš au­to­mobilio. Todėl nėra paneigta apelianto versija, kad jis buvo vežamas namo, kad pakeliui jis nebu­vo stabdomas policijos pareigūnų. Nei vaiz­do registratorius, nei pareigūnų prieštaringi paaiškinimai nėra objektyvus pagrindas pripažinti ape­liantą kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo pagal ATPK 126 str., kadangi ape­liantas būdamas keleiviu neprivalo leisti tikrinti savo blaivumą.

Teismas šališkai įvertino byloje surinktus įrodymus, kaip tinkamus įrodymus pripažino tik apeliantą kaltinančius, o jį teisinančius įvertino kaip netinkamus, nevertino svarbių apelianto nuro­dy­tų aplinkybių, ko pasekoje buvo netinkamai kvalifikuotas administracinis teisės pažeidimas pagal ATPK 130 str. 1 d. Dėl policijos automobilio įspėjamųjų šviesų teigė, kad neaišku kokios spalvos ir kokiam automobiliui jos priklausė, nes vaizdo įraše to nesimato. Byloje nebuvo nuginčytos apelian­to ir liudytojų nurodytos aplinkybės, jog jie nesuprato stabdomi, negirdėjo jokių garso signalų ar įs­pė­jimų per garsiakalbį, to nėra matyti ir vaizdo registratoriaus įraše, pareigūnai nepateikė duomenų, jog buvo užregistruotas vaizdo registratoriaus gedimas, kuris ir galėjo sutrikdyti garsą ar jo kokybę. Tokios aplinkybės privalėjo būti vertinamos apelianto naudai. Privalėjo būti įvertinta, jog parei­gū­nai nurodė, jog neva tai visus įspėjamuosius ženklus įjungė visai netoli apelianto namų, todėl ti­kė­ti­na, jog per tokį trumpą laiką apeliantas ir kiti automobiliu keliavę asmenys galėjo nesuvokti, jog stabdomas būtent jų automobilis.

Motyvuojamoji dalis

E. D. apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra verti­na­mi pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių vise­to išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik dėl byloje surinktų įrodymų visumos, o ne atskirų įrodymų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, gali­mi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių pati­ki­mumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjek­ty­viu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri pa­da­ro­ma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos ver­sijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliantas ginčija nustatytas įvykio aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo atliktą įro­dy­mų vertinimą, nurodydamas, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir aplinkybėmis nevairavo savo automobilio, todėl neprivalėjo pateikti vairuotojo pažymėjimo ir tik­rin­tis blaivumo. Taip pat tvirtina, jog nesuprato ir nematė, kad automobilį pareigūnai stabdė ap­sau­ginių šviesų ir garso signalų pagalba.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspek­tu, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis iš­va­domis, kurios argumentuotos ir logiškai pagrįstos. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuo­sek­liai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiama apelianto kaltė. Aukštesniojo vertinimu, byloje surink­tų įrodymų visuma patikimai patvirtina, jog E. D. padarė ATPK numatytus administracinius tei­sės pažeidimus.

Nesutiktina su apelianto skundo argumentais, jog ne jis vairavo savo automobilį. Iš bylos duo­menų matyti, kad byloje apklausti liudytojai policijos pareigūnai A. V. ir A. M. bei apelianto draugas V. J. ir pažįstamas A. K.. Apeliantas kritikuoja teismo padarytas iš­vadas dėl policijos pareigūnų parodymų patikimumo ir tvirtina, kad tik liudytojų V. J. ir A. K. duoti teisme paaiškinimai yra nuoseklūs. Aukštesniojo teismo nuomone, tai tik de­k­la­ra­ty­vūs teiginiai, nes pirmos instancijos teismas išsamiai ir objektyviai atliko byloje esančių įro­dy­mų tyrimą, tinkamai juos sulygino ir ištyrė kiekvieną jų atskirai ir vertino visumą. Pagrįstai teis­mas rėmėsi pareigūnų duotais parodymais, jie laikytini objektyviais, pareigūnai jokiais ryšiais nesu­siję su apeliantu, jokių asmeninių paskatų apelianto atžvilgiu neturėjo, byloje nėra pateikta tai pa­tvir­ti­nan­čių duomenų. Pažymėtina, kad ATPK 256 str. 1, 3 d., 257 str. nurodyta, kad duomenų pri­pa­ži­ni­mas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva. Kiti proceso da­lyviai gali teismui (bylą nagrinėjančiam organui) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pri­pa­žinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių pasiū­ly­mų atmetimas savaime nėra ATPK nuostatų pažeidimas, jeigu teismų sprendimai yra pa­kan­ka­mai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis 2AT-59-976/2015).

Žemesnės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog įvykio metu automobilį vairavo E. D., nes tai patvirtina minėtų pareigūnų parodymai, vaizdo medžiaga bei kiti rašytiniai bylos įrodymai. Kitokių duomenų apeliacinės instancijos teismui apeliantas nepateikė, tik savo iškeltą ver­siją dėl inkriminuotų pažeidimų, ir grindė ją liudytojų V. J. ir A. K. parodymais, kurie pirmos instancijos teismo pripažinti melagingais. Pažymima, kad liudytojai V. J. ir A. K. parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės pagal ATPK 187² str. už melagingų paro­dy­mų davimą, tačiau byloje surinkti duomenys sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad jų paro­dy­mai neatitiko tikrovės, o tai trukdė išsiaiškinti tiesą byloje. Neteisingų ir melagingų parodymų da­vi­mas, esant įspėtam dėl atsakomybės pagal ATPK 187² str., užtraukia administracinę atsakomybę.

Nustačius, jog automobilį vairavo apeliantas E. D., teismas teisingai jo padarytą netei­sėtą veiką kvalifikavo pagal ATPK 130 str. 1 d. Būtina asmens patraukimo atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d. sąlyga yra kaltės nustatymas, t. y. būtina nustatyti ne tik tai, kad policijos pa­rei­gū­nai tinkamai stabdė automobilį vairuojantį asmenį, tačiau ir tai, kad asmuo, traukiamas admi­nis­tracinėn atsakomybėn, matė ir suprato bei turėjo suprasti, kad yra stabdomas.

Tai, kad E. D. nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti trans­porto priemonę, įrodo pareigūnų A. M. ir A. V. teisme metu duoti parodymai, filmuota vaizdo medžiaga, kiti bylos duomenys. Tiek savo tarnybiniuose pranešimuose, tiek ap­klaus­ti teismo posėdyje pareigūnai nurodė, jog važiuojant J. Basanavičiaus gatve pamatė auto­mo­bi­lį, kurį stabdė šviesos ir garso signalais, nes su stabdymo lazdele nebuvo galimybės suspėti sus­tab­dy­ti, kadangi automobilis buvo arti pareigūnų. Automobiliui nesustojus, A. M. per garsiakalbį davė nurodymus sustoti, dėl nestojusio automobilio buvo pranešta budėtojui. Teismas neturėjo pa­grin­do abejoti pareigūnų, tiesiogiai mačiusių daromą pažeidimą, užfiksuotais parodymais, taip pat paaiškinimais teisme ir manyti, kad jie yra klaidinantys. Policijos pareigūnai atlieka savo tarnybinę pareigą ir fiksuoja eismo da­ly­vių padarytus KET pažeidimus, todėl abejoti jų parodymų patiki­mu­mu teismas neturi jokio pagrindo. Iš bylos duomenų vertintina, kad persekiojant nestojusį au­to­mo­bi­lį tam tikrą laiką, esant tamsiam paros metui tarnybinio policijos automobilio garso ir šviesos sig­na­lai yra matomi ir nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliantas nesuvokė, jog yra stabdomas policijos pareigūnų, juolab, kad prieš tai, minėti pareigūnai jau buvo su apeliantu kalbėję ir perspėję dėl vairavimo neblaiviems. Priimant nutarimą teismui nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl E. D. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas vadovavosi tik apeliantą kaltinančiais motyvais ir nesivadovavo teisinančiais.

Apeliacinės instancijos teismas daro neabejotiną išvadą, jog E. D. suprato arba turėjo suprasti, kad yra stabdomas, nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams sustabdyti transporto prie­monę, taigi veikė tiesiogine tyčia, kaltė įrodyta, todėl jo veiksmai visiškai atitinka ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo sudėtį, o apelianto pateikta versija bei motyvai, kodėl nestojo, yra neįtikinami ir atmestini.

Apeliantas skundą argumentuoja ir tuo, kad teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai inkriminavo ir administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d.

Blaivumo patikrinimo vengimas yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias atsakomybė nu­ma­tyta ATPK 126 str. 4 d. Neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmo­nin­gos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip pa­tikrinimo vengimas. Konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti ne­blaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo ga­li­mybės tokį patikrinimą atlikti. Šis pažeidimas yra tyčinis – asmuo tyčia atsisako pasitikrinti, ar nėra apsvaigęs nuo alkoholio. Kaip neblaivumo (girtumo) patikrinimo vengimu pirmiausia laikytini bet kokie veiksmai ar neveikimas, kuriais vairuotojas išreiškia savo valią (apsisprendimą) nesitikrinti.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad policijos pareigūnams sustabdžius E. D. vai­ruojamą automobilį buvo pareikalauta pasitikrinti blaivumą, tačiau tai padaryti jis atsisakė. Nu­ve­žus apeliantą į komisariatą protokolui surašyti ir blaivumui patikrinti, paskesnioji aplinkybė nebu­vo atlikta, nes apeliantas atsisakė tai padaryti. Minėtų sąlygų sudarymas buvo objektyvi galimybė policijos turimomis priemonėmis patikrinti apelianto girtumą. Šioje byloje faktinė aplinkybė, kad E. D. atsisakė vykdyti policijos pareigūnų reikalavimą tikrintis neblaivumą, pagrįstai skundžia­ma­me nutarime nustatyta tiesiogiai įvykyje dalyvavusių policijos pareigūnų A. M. ir A. V. nurodytomis aplinkybėmis, kurios visiškai sutapo su jų tarnybiniais pranešimais, taip pat nustatant šią aplinkybę kaip netiesioginiais įrodymais pagrįstai remtasi rašytine bylos medžiaga.

Apygardos teismas sprendžia, jog šioje byloje aptartais įrodymais ištirta, kad pažeidėjas, turėdamas įstatyme numatytą pareigą vykdyti policijos pareigūno nurodymą ir leistis patikrinamas, sąmoningai atsisakė vykdyti policijos pareigūno reikalavimą pasitikrinti blaivumą, kai tokia gali­my­bė buvo jam suteikta. Visa įvykių eiga ir apelianto elgesys, aplinkybė, kad jis atsisakė pasitikrinti neblaivumą, laikytini veiksmais, kuriais vairuotojas išreiškė savo valią (apsisprendimą) nesitikrinti ir vengė blaivumo patikrinimo.

Apeliantas skunde stebisi, kad prieš įvykį policijos pareigūnams privažiavus prie jo stovinčio automobilio ir mačius, kad jame esantys asmenys gali būti neblaivi, nesiėmė jokių priemonių, tačiau šis argumentas atmestinas, nes policijos pareigūnas A. M. teismui parodė, jog pasiteiravus kas atsitiko ir pamačius neblaivų asmenį sėdintį už vairo, pareigūnas jį įspėjo, jog nekiltų noras važiuoti neblaiviam stovyje. Neblaivaus asmens sėdėjimas stovinčiame automobilyje neužtraukia administracinės atsakomybės. Taip pat atmestini apelianto skundo argumentai, jog teismas buvo šališkas ir pažeidė procesines teisės normas dėl liudytojo A. K. pristatymo į teismo posėdį. Nešališkumo principas reiškia, kad tiriant ir nagrinėjant bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti pa­lan­kaus sprendimo ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Vertinant tei­sė­jo objektyvaus nešališkumo klausimą, svarbios ir kitos nagrinėjamos bylos aplinkybės, t. y. teisėjo pozicija vertinant įrodymus byloje, prašymų nagrinėjimas teisme, naujo sprendimo priėmimas ir kitos aplinkybės. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant objektyviuosius teisėjo nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Apylinkės teis­mas, nagrinėdamas bylą, ištyrė rašytinius įrodomus, išklausė administracinėn atsakomybėn trau­kia­mo asmens E. D., jo atstovės, Institucijos atstovės paaiškinimus, liudytojų parodymus (b. l. 68-74, 92-94), atliko išsamią įrodymų analizę, įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pa­grįs­tą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įsta­ty­mu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad apylinkės teis­mas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, E. D. apeliaciniame skunde nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, jog nušalinimų administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam teismui nei admi­nis­tra­cinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nei jo atstovė nereiškė ir teismo posėdžio metu (b. l. 68). Todėl vien ta aplinkybė, jog E. D. atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas, negali būti laikoma pagrindu abejoti administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjusio teismo nešališkumu. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad apylinkės teismas nepažeidė ir procesinių normų, ka­dan­gi liudytojas A. K., tuo metu buvo susilaužęs koją ir gulimas režimas jam medikų nenus­ta­ty­tas, todėl teismas pagrįstai vadovavosi ATPK 276 str. nuostatomis ir teisėtai nutarė į teismo posėdį pristatyti minėtą liudytoją su policijos pagalba, siekiant išsamiai ir objektyviai bei kuo galima ope­ratyviau išnagrinėti teisingai bylą, neduodant vados jos vilkinimui.

Aukštesnysis teismas neabejoja apylinkės teismo padaryta išvada ir dėl pažeidimo, numa­tyto ATPK 124¹ str. 7 d. Nustačius, kad automobilį vairavo E. D., jis turėjo pareigą laikytis KET 16 p. reikalavimo – tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažy­mėji­mą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pažeidėjas vairuotojo pažymėjimo nepateikė, tai patvirtina ir policijos pareigūnų parodymai, jų tarnybiniai pranešimai ir bylos rašytinė medžiaga, taip pat šio fakto neneigia ir pats apeliantas.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog kiti apelianto skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs, teisinantys apelianto dėl inkriminuojamų administracinių tei­sės pažeidimų pasirinktą gynimo modelį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikri­nus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teis­mo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize, todėl teismo nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teis­mo 2015 m. birželio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą ir E. D. apelia­ci­nio skun­do netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.