Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Masioko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus Algirdo Kunčino prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą R. S. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarimo ir Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausioji specialistė B. Jurgelevičienė 2014 m. liepos 8 d. R. S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 2K-32(2.7.) pagal ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, kaip (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) skyriaus specialistas, 2014 m. gegužės 13 d., neturėdamas jokio teisinio pagrindo, tikrino Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre greičio matuokliu užfiksuoto pažeidimo ROIK Nr. 07-14-8353568, kuriuo buvo įtariamas automobilio ,,Audi A5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas A. P., duomenis, nors šio administracinio teisės pažeidimo tyrimą atliko (duomenys neskelbtini) VPK (duomenys neskelbtini) vyriausioji specialistė V. M.; jokių su minėtu administraciniu teisės pažeidimu susijusių tyrimo veiksmų jis neatliko, nefiksavo su tyrimu susijusių jokių duomenų, medžiagos nepapildė tyrimui reikšmingais duomenimis, t. y. minėtus administracinio teisės pažeidimo duomenis tikrino neteisėtai, ne tarnybos tikslais, nesant nė vieno Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus, ir taip pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų reikalavimus.

Pareiškėjas, sutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, gaunant duomenų subjekto sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, neįtvirtina, kokia forma turi būti išreikšta duomenų subjekto valia, todėl galima ir žodinė duomenų subjekto valios išraiška, teigia, jog teismas nenustatė šios teisės normos taikymo būtinosios sąlygos – kad sutikimas turėtų būti gautas būtent iš duomenų subjekto. Teismas turėjo nustatyti, kad R. S. gaunant, kaip nurodo teismas, jam nepažįstamo asmens sutikimą dėl A. P. asmens duomenų tvarkymo (teikimo), jis įsitikino šio asmens, t. y. duomenų subjekto, tapatybe. Pareiškėjo teigimu, kai pas pareigūną ateina nepažįstamas žmogus, tai buvo galima padaryti tik vienu būdu – paprašius pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. R. S. parodymai, kad jis asmens dokumentų neprašė, tik automobilio valstybinio numerio, ir A. P. parodymai, kad jis tiksliai nepamena, kokių duomenų klausė pareigūnas, lyg pasakė jam savo pavardę, pasak pareiškėjo, patvirtina, kad R. S. nepažįstamo asmens tapatybė nebuvo nustatyta. Dėl to, pareiškėjo manymu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog R. S. nepatikrino duomenų subjekto tapatybės, yra nepagrįsta, padaryta neturint neginčijamų įrodymų dėl duomenų subjekto tapatybės tinkamo patikrinimo ir A. P. sutikimo dėl jo asmens duomenų tvarkymo (teikimo) gavimo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes turėjo būti taikomos ne ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios duomenų valdytojui vieną iš teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijų, bet ADTAĮ 25 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos duomenų subjekto teisės susipažinti su savo asmens duomenimis įgyvendinimo tvarką. Pagal ADTAĮ 25 straipsnio 1 dalį duomenų subjektas, pateikęs duomenų valdytojui ar duomenų tvarkytojui asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą arba teisės aktų nustatyta tvarka ar elektroninių ryšių priemonėmis, kurios leidžia tinkamai identifikuoti asmenį, patvirtinęs savo asmens tapatybę, turi teisę gauti informaciją, iš kokių šaltinių ir kokie jo asmens duomenys surinkti, kokiu tikslu jie tvarkomi, kokiems duomenų gavėjams teikiami ir buvo teikti bent per paskutinius vienerius metus, todėl nepažįstamam asmeniui paprašius R. S. pateikti informaciją apie A. P. asmens duomenų tvarkymą, taip pat ir koks pareigūnas nagrinėja jo administracinio teisės pažeidimo bylą, t. y. į kurį kabinetą reikia kreiptis, R. S. privalėjo šio asmens paprašyti pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Kaip minėta, nei R. S., nei A. P. nenurodė, kad tai buvo padaryta – jie neginčijo aplinkybės, kad R. S., pateikdamas nepažįstamam asmeniui, kuris arba prisistatė A. P., arba tik nurodė automobilio numerį, A. P. asmens duomenis (bent jau tokius, kad dėl A. P. yra nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir koks pareigūnas ją nagrinėja), įsitikino to asmens tapatybe. Pareiškėjas nurodo, kad bet kuriuo atveju, tiek ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, tiek ADTAĮ 25 straipsnio 1 dalies, R. S. nepažįstamam asmeniui kreipusis į R. S. dėl A. P. asmens duomenų tvarkymo (pateikimo), taikymui nebuvo būtinos sąlygos – nustatytos duomenų subjekto tapatybės, todėl, neturint įrodymų, jog tapatybė buvo nustatyta, teismas neturėjo pagrindo teigti, kad buvo gautas būtent A. P. sutikimas dėl jo asmens duomenų tvarkymo.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė byloje esančių (duomenys neskelbtini) VPK 2014 m. birželio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvados ir atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagos, kuriose nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios R. S. ryšius su A. P.. Minėto administracinio teisės pažeidimo tyrimą atlikusios pareigūnės pateikta informacija, kad, 2014 m. gegužės 16 d. nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje greičio matuokliu buvo užfiksuotas pažeidimas, pažeidimą padariusios transporto priemonės savininkas nesidomėjo, koks konkrečiai pažeidimas yra padarytas, kalbėjo tarsi žinodamas visas pažeidimo padarymo aplinkybes, kurios iki apklausos jam nebuvo atskleistos, nurodė, kad pažeidimo padarymo dieną jam priklausančios transporto priemonės nevairavo, ją vairavo užsienio valstybės pilietis, kuriam pats asmeniškai perdavė automobilį, tačiau šio asmens duomenų nežino, taip bandė išvengti gresiančios nuobaudos, ir buvo priežastis patikrinti A. P. duomenų tvarkymą, t. y. kokie pareigūnai, kada ir kokiu tikslu tikrino A. P. asmens duomenis.

Motyvuojamoji dalis

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus A. Kunčino prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalies taikymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas, patikrina teisės taikymo aspektu (ATPK 302²¹ straipsnio 13 dalis). Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja, o remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Dėl to pareiškėjo teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos žemesnės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su tinkamu ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalies taikymu.

Pareiškėjas nurodo, kad, jo nuomone, R. S. veiksmuose yra ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, nes atitinkami duomenys Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre buvo tikrinami, nepatikrinus duomenų subjekto, kuris galėjo duoti sutikimą, tapatybės ir neturint duomenų subjekto sutikimo tą daryti.

ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už asmens duomenų tvarkymą pažeidžiant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą. Pagal ADTAĮ 2 straipsnio 4 dalį duomenų tvarkymu laikomas bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (ar) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys. ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta pareiga duomenų valdytojui užtikrinti, kad asmens duomenys būtų renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis, to paties straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta pareiga duomenis tvarkyti tiksliai, sąžiningai ir teisėtai.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatė, kad (duomenys neskelbtini) VPK (duomenys neskelbtini) specialistas R. S., turėdamas teisę atliekant tarnybines funkcijas naudotis Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registru, 2014 m. gegužės 13 d. jame tikrino greičio matuokliu užfiksuoto pažeidimo ROIK Nr. 07-14-8353568 duomenis apie A. P. galbūt padarytą administracinį teisės pažeidimą. Byloje pagal A. P. ir R. S. paaiškinimus nustatyta, kad R. S. A. P. suteikė informaciją, kuri pareigūnė nagrinėja administracinio teisės pažeidimo bylą ir į kurį kabinetą jam reikia eiti.

ADTAĮ 5 straipsnyje numatyta, kad duomenų tvarkymas laikomas teisėtu, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą. Sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu; sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią (ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalis). Taigi, ADTAĮ konkrečiai neįtvirtina, kokia forma turi būti išreikšta duomenų subjekto valia, svarbu, kad ji būtų išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad R. S. galėjo tikrinti duomenis registre, tik turėdamas duomenų subjekto (A. P.) sutikimą. Toks sutikimas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes buvo gautas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. S. pažeidė ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Iš pirmosios instancijos teisme nustatytų aplinkybių matyti, kad R. S. A. P. asmens duomenis tvarkė, t. y. atliko jų paiešką, jo paties žodiniu prašymu. Tai patvirtina tiek R. S., nuosekliai teigusio, kad įvykio dieną į jo kabinetą įėjusiam žmogui, kuris paklausė, į kokį kabinetą jam reikia eiti dėl administracinio teisės pažeidimo, jis suteikė šią informaciją, prisijungdamas prie registro duomenų, t. y. pažiūrėdamas kas, kokiame kabinete nagrinėja bylą, paaiškinimai, tiek liudytojo A. P., kuris nurodė, kad policijos nuovadoje įėjo į bet kurį kabinetą paklausti, kur turėtų kreiptis dėl padaryto pažeidimo ir nurodęs tam tikrus asmens duomenis tokią informaciją gavo, paaiškinimai. Teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai yra nuoseklūs bei neprieštaringi, tarpusavyje sutampa. Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad A. P. savo valią dėl duomenų tikrinimo aiškiai išreiškė žodiniu prašymu ir ši išraiškos forma ADTAĮ kontekste yra tinkama.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog minėtas sutikimas buvo gautas būtent iš subjekto, kurio duomenys ir buvo tikrinami. Teismai, įvertinę R. S. paaiškinimus, kad jis A. P. neprašė asmens dokumentų, o tik automobilio valstybinio numerio, A. P. paaiškinimus, kad jis nepamena, kokių duomenų klausė pareigūnas, teigdamas, kad galbūt pasakė jam savo vardą ir pavardę, taip pat automobilio valstybinį numerį, visų kitų bylos įrodymų kontekste, vadovaudamiesi in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, jog R. S. nepatikrino duomenų subjekto tapatybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje taip pat nenustatyta objektyvių duomenų, paneigiančių minėtų asmenų paaiškinimus dėl duomenų subjekto tapatybės patikrinimo, todėl neturi teisinių argumentų daryti išvadą, kad R. S. nepatikrino duomenų subjekto tapatybės.

Prašyme nurodoma, kad teismai, konstatavę, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas pažeidimo subjektyvusis požymis – kaltė, netinkamai pritaikė įstatymą.

ATPK 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Teismai šioje byloje nenustatė R. S. veiksmų subjektyviojo požymio – kaltės. Tai, kad R. S. duomenis tikrino paties A. P. žodiniu prašymu, siekdamas asmeniui suteikti informaciją, į kokį kabinetą ir pas kokį pareigūną reikia kreiptis dėl galbūt padaryto pažeidimo, tai, kad šis informacijos teikimo atvejis buvo vienkartinis, tai, kad duomenų tikrinimo tikslas buvo aiškus ir apibrėžtas bei buvo suteikta labai siauros apimties informacija, teismams nesuteikė pakankamo pagrindo padaryti išvadą dėl kaltės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismai nenustatė, jog R. S., naudodamasis registru, gautus duomenis būtų panaudojęs neteisėtai, kitiems tikslams negu jie buvo gauti, t. y. perdavęs šiuos duomenis tretiesiems asmenims, siekęs pakenkti asmeniui, kurio duomenys buvo tikrinami, padaręs jam žalos, tikrindamas asmens duomenis siekęs naudos sau ar kitiems tretiesiems asmenims ar kitaip neteisėtai panaudojęs asmens duomenis. Nors ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis yra formali, t. y. pažeidimui konstatuoti padarinių kilimas nebūtinas, tačiau nagrinėjamu atveju pasekmių nesukėlimas visų kitų bylos įrodymų kontekste taip pat yra reikšmingas išvadai dėl R. S. kaltės pagal ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalį buvimo ar nebuvimo padaryti. Teismai pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo nurodomo argumento, jog, nagrinėjant A. P. administracinio teisės pažeidimo bylą, jis kalbėjo tarsi žinodamas visas pažeidimo padarymo aplinkybes, kurios iki apklausos jam nebuvo atskleistos, nagrinėjamu atveju nepakanka išvadoms apie R. S. kaltumą padaryti. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių teisiškai reikšmingą ryšį tarp R. S. atlikto duomenų tikrinimo registre ir A. P. elgesio 2014 m. gegužės 16 d. nagrinėjant jo administracinio teisės pažeidimo bylą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Taigi, tai, kas išdėstyta, neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl R. S. subjektyviojo požymio – kaltės – jo veiksmuose buvimo.

Pareiškėjo teigimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė byloje esančių (duomenys neskelbtini) VPK 2014 m. birželio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvados ir atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagos, kur, pareiškėjo manymu, nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios R. S. ryšius su A. P..

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama prašyme, pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teismas perskaitė byloje esančius dokumentus, turinčius reikšmės bylai tirti, taip pat ir pareiškėjo nurodomus tarnybinio patikrinimo išvadą ir tarnybinio patikrinimo medžiagą. Minėti įrodymai R. S. ir A. P. ryšių aspektu buvo įvertinti ir teismų sprendimuose, padarant išvadą, kad A. P. su R. S. nesieja nei giminystės, nei draugystės ryšiai ir jokių asmeninių paskatų, tikrindamas duomenis, R. S. neturėjo. Pažymėtina, kad ATPK 256 straipsnio 1, 3 dalyse, 257 straipsnyje nurodyta, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui (bylą nagrinėjančiam organui) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra ATPK nuostatų pažeidimas, jeigu teismų sprendimai yra pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad už R. S. padarytus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 patvirtintų Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis, administravimo taisyklių 15.4 ir 16.5 punktų reikalavimų pažeidimus, t. y. už tai, kad jis Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre nenurodė paieškos pagrindo ir jo patikslinimo, jam buvo pritaikytos drausminės atsakomybės priemonės.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir, R. S. nutraukdami administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl ATPK 214¹⁴ straipsnio 1 dalies, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei procesinės teisės normas. Teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo keisti ar naikinti teismų sprendimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 1 punktu,

nutaria:

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus Algirdo Kunčino prašymą atnaujinti bylą atmesti.