Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-438-898/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-11-19
Bylos Nr.: 1A-438-898/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-31575-2024-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Paulius Veršekys, Rasa Paužaitė
Nukentėjusysis: R. V.
Advokatai: Aleksander Višnevski, Aleksandras Višnevskis, Algirdas Putna

Kategorijos

1.1.6.7Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.)
1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
2.1.14.2Advokato darbo apmokėjimas (BPK 106 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-438-898/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31575-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.7; 1.2.4.6.2.1; 2.1.14.2; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Paužaitės ir Pauliaus Veršekio

sekretoriaujant Aistei Smilginytei-Kaženiauskienei,dalyvaujant prokurorei Renatai Čepkauskei,atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės M. V. ir jo gynėjui advokatui Algirdui Putnai,nukentėjusiosios R. V. atstovui advokatui Aleksandrui Višnevskiui (Aleksander Višnevski),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. V. atstovo advokato Aleksander Višnevski skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. V., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ? BK) 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojos A. V. atsakomybėn pagal laidavimą 2 (dvejiems) metams be užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Nukentėjusiosios R. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš M. V. nukentėjusiosios R. V. naudai 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, 1 426,38 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai dvidešimt šeši eurai 38 ct) advokato išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad smurtaudamas nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, o būtent:

jis, 2024 m. rugpjūčio 15 d., apie 00.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (kai jam nustatytas 1,81 prom. neblaivumas), namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu savo šeimos nariui – sutuoktinei R. V. tyčia sugriebęs abejomis rankomis už sprando parklupdė koridoriuje ant kelių, po ko savo svoriu pastūmė ir pargriovė nukentėjusiąją ant virtuvės grindų bei spaudė jai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu nugaros kairėje pusėje ties mentimi, taip pat jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta ranka prispaudė jos sprandą prie žemės, kita ranka sugriebė už kairės rankos, taip sukeldamas nukentėjusiajai R. V. fizinį skausmą ir padarydamas poodines kraujosruvas kaktos kairėje pusėje, kairiame žande, pasmakrės kairėje, nugaros kairėje pusėje, dešiniame žaste, kairiame dilbyje, dešiniame kelyje, blauzdose, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. V. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nukentėjusiosios R. V. atstovas advokatas A. Višnevskis skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir priimti naują, t. y., M. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam realią laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą tam, kad būtų galima tinkamai įvertinti nuteistojo veiką ir pateiktus įrodymus. Tenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį ir priteisti iš M. V. nukentėjusiosios naudai 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Be to, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis ir pagrindimas bus pateiktas teismui nustatyta tvarka.

2.1. Nurodoma, jog apylinkės teismas teisingai kvalifikavo veiką ir pagrįstai pripažino M. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau be pagrindo atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nutraukė baudžiamąją bylą jo atžvilgiu. Iš byloje esančių įrodymų ? liudytojų J. L. bei J. K. apklausos, nukentėjusiosios apklausos, nusikaltimas padarytas itin ciniškai, naudojant smurtą sunkinančiomis aplinkybėmis, nes nusikalstamą veiką M. V. padarė apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 1,81 prom. iškvėptame ore) ir šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

2.2. Kaip matyti iš teismo nustatytų aplinkybių, M. V. elgėsi ciniškai, skambino vaizdo skambučiu prie sutuoktinės savo meilužei ir rodė nukentėjusiąją sakydamas „pažiūrėk kokios čia dvi kiaulės sėdi“. Nors apsižodžiavimas įvyko tarp M. V. ir liudytojos J. K., nes nukentėjusioji nieko nesakė, tylėjo, jis tyčia provokavo konfliktą, vis užeidamas į virtuvę ir kviesdamas nukentėjusiąją ir liudytoją į svetainę. Kai moterys nesutiko, jis pradėjo žodžiais varyti J. K. namo, buvo užsimojęs ranka ir jai grasino, tačiau nesudavė, po ko jis be jokios priežasties griebė nukentėjusiąją ir pradėjo mušti, tampyti po grindis, prispaudė keliais prie grindų tam, kad sukelti didesnį fizinį skausmą. M. V. apklausų metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, neigė akivaizdžias ir liudytojų parodymais nustatytas aplinkybes, bandė sumenkinti padarytos veikos pavojingumą. Teismo posėdžio metu, M. V. nors ir pareiškė, kad kaltę pripažįsta ir gailisi, tačiau tiesos nepasakojo, dėstė savo įvykių versiją, o į klausimus atsakinėjo, kad įvykių ir savo veiksmų nepamena.

2.3. Skunde paminėtos BK 40 straipsnio nuostatos bei pažymėta, kad M. V. jau anksčiau yra sumušęs savo sutuoktinę. Tai ne pirmas jo padarytas analogiško pobūdžio nusikaltimas, kai jis smurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu. 2010 m. spalio 11 d. specialisto išvada patvirtina, kad M. V. 2010 m. spalio 10 d. trenkė kumščiu nukentėjusiajai į kairę akį, taip padarydamas poodinę kraujosruvą kairės akie vokuose, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, M. V. 2008 m. lapkričio 19 d. taip pat smurtavo prieš žmogų, užsipuolė jį miegantį ir pradėjo smaugti. Buvo pateiktas pareiškimas privataus kaltinimo tvarka. Vėliau M. V. susitaikė su nukentėjusiuoju. M. V., jau būdamas anksčiau padaręs analogišką veiką, negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes veikos yra pasikartojančios, todėl nėra jokio pagrįsto įsitikinimo, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų ateityje.

2.4. Iš M. V. pozicijos ir duotų parodymų matyti, kad jis nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, o tik formaliai pareiškė, kad prisipažįsta ir gailisi. Skunde paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl visiško kaltės pripažino bei gailėjimosi. M. V. ikiteisminio tyrimo metu savo veikos nepripažino, vėliau pripažino ją iš dalies, su ikiteisminiu tyrimu nebendradarbiavo, dėstė savo įvykių versiją, kuri kardinaliai skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo duomenų. Jei jis tikrai gailėjosi, turėjo nupasakoti savo veiksmų eigą, ypatybes, padarymo aplinkybes. Šiuo atveju jo nupasakotos aplinkybės ir veikos ypatybės kardinaliai skyrėsi nuo tų, kurios buvo pagarsintos skaitant liudytojo J. L. parodymus.

2.5. Teismui priėmus nuosprendį, M. V. 2025 m. birželio 6 d. susisiekė su nukentėjusiąja telefonu, nurodė, kad nepripažįsta nusikaltimo ir savo žodžius patvirtino atsiųsdamas žinutę, kad jis „nekaltas“, o dėl to, kad atlygins priteistą žalą parašė „nefaktas“. Teikiamos trumposios žinutės akivaizdžiai atspindi asmens cinišką požiūrį į padarytą veiką ir leidžia piktdžiugiškai elgtis nukentėjusiosios atžvilgiu, pavykus išvengti baudžiamosios atsakomybės. Akivaizdu, kad M. V. visiškai nesigaili dėl padaryto nusikaltimo ir džiaugiasi gavęs progą išvengti atsakomybės. Skunde paminėtas teisinės atsakomybės principas bei nurodoma, jog M. V. nepripažino net tų aplinkybių, kurios buvo akivaizdžios ir nustatytos liudytojų parodymais, t. y., kad jis smaugė nukentėjusiąją nepilnametės dukros akivaizdoje, o dukra rėkdama maldavo, kad jis nustotų, nes „pasmaugs mamą“. Duodamas parodymus menkino savo sutuoktinę, teigė, jog tai dėl jos jis padarė nusikaltimą, panaudojo fizinį smurtą, ji pati ant jo užgriuvo ir susižalojo. Toks prisipažinimas šiuo atveju yra dalinis ir jame nėra nuoširdaus gailėjimosi elemento, kuris yra būtinas, norit atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl teismas padarė nepagrįstas išvadas ir be pagrindo atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes negalima konstatuoti, jog yra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta sąlyga.

2.6. M. V. nepripažino ir civilinio ieškinio, neigė padaręs žalą nukentėjusiajai, neįsipareigojo jos atlyginti ateityje. Vienintelis mokėjimas ? 500 Eur, yra dalinis žalos atlyginimas, tačiau įstatymas numato, kad teismas turi konstatuoti sąlygą, jog yra pagrindas manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nagrinėjamu atveju tokia sąlyga nebuvo nustatyta. M. V., be to, kad žalos padarymo fakto nepripažino, niekaip neįsipareigojo atlyginti padarytos žalos, todėl nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos.

2.7. Skunde nesutinkama ir su teismo padarytomis išvadomis, jog M. V. motina A. V. yra tinkama laiduotoja, nėra verta teismo pasitikėjimo, kaip laiduotoja, ir negali daryti M. V. teigiamos įtakos, nes apie padarytą nusikaltimą jis jai melavo, o ji tuo patikėjo. M. V. nėra iki šiol jai atskleidęs tikrosios įvykių sekos, slepia nuo jos faktą, kad yra kaltas dėl padaryto nusikaltimo. Jis manipuliuoja motina, jai meluoja, slepia nuo jos faktus, ir ji dėl to negali padaryti jokios įtakos sūnui. Laiduotoja nesugebėjo atskleisti kas įvyko iš tikrųjų ir apie tai papasakoti teismui. Dar blogiau, laiduotoja menkino 2010 m. spalio 10 d. įvykusį smurtą tarp M. V. ir nukentėjusiosios, kai jis jau vieną kartą buvo sumušęs nukentėjusiąją. Nežinojo tikrųjų konflikto pasekmių ir padarytų sužalojimų nukentėjusiajai. Nors laiduotoja žinojo ir apie ankščiau naudotą fizinį smurtą, kurių buvo ne vienas, nes nukentėjusioji jai skambinusi telefonu, net naktį kai ją mušė, tikėjosi, kad laiduotoja pasikalbės su M. V. ir sudrausmins, bet jokio poveikio jam laiduotoja nepadarė, laikytina, kad ir nepadarys. Laiduotoja atsakydama į pagalbos kreipimąsi yra pareiškusi: „nežinau kas jam darosi kai būna išgėręs“. Laiduotoja žinojo ir apie 2016 m. kovo 10 d. Roermond apylinkes teismo nuosprendį, kuriuo M. V. nuteistas 30 parų arešto ir draudimu vairuoti transporto priemones 12 mėnesių. Taip pat nepasakė teismui tiesos, kad žinojo, jog jos sūnus turi meilužę, kas reiškia, kad motina neturi jokios įtakos savo sūnui, jis ja manipuliuoja ir naudojasi tik kaip priemone išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, M. V. gyvena ne Lietuvoje, ką patvirtino laiduotoja, bendravimas yra epizodinis, todėl apie pastovų ryšį ir galimybę daryti teigiamą įtaką negali būti ir kalbos.

2.8. Skunde paminėtos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalies, 6.250 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatos. M. V., būdamas nukentėjusiosios sutuoktiniu, smurtavo jos atžvilgiu nepilnamečio vaiko akivaizdoje, sumušė nukentėjusiąją smūgiuodamas jai ranka ir vilkdamas grindimis, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai skausmą ir padarydamas poodines kraujosruvas. Savo veiksmais jis sukėlė nukentėjusiajai didelį išgąstį, visiškai sunaikino saugumo jausmą, dabar nukentėjusioji bijo likti viena namie, baimindamasi jo atvykimo ir smurto pasikartojimo, buvo priversta vartoti vaistus ir kartu su nepilnamete dukra lankytis pas psichologą. Savo smurtiniais veiksmais M. V. sukėlė nukentėjusiajai didelį fizinį skausmą, baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės, pažeminimą, dvasines kančias. Tai užfiksuota ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Po tokių tyčinių jo veiksmų nukentėjusiajai buvo konstatuotas sveikatos sutrikdymas, jai iš karto po sužalojimo skaudėjo visą kūną, pablogėjo sveikata. Teismas skeptiškai pasisakė dėl nukentėjusiosios pateiktų įrodymų apie padarytą žalą, siekdamas reabilituoti M. V. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kaip minėta, M. V. jau anksčiau smurtavo prieš nukentėjusiąją, todėl ji ir jų dukra gyveno nuolatiniame strese ir įtampoje. Teismas šį faktą sumenkina. Jis susidaro meilužę, apie kurios buvimą ciniškai pranešė nukentėjusiajai, paneigdamas visas įmanomas sutuoktinio pareigas būti ištikimam ir lojaliam. Teismas tai priima tarsi savaime suprantamą dalyką, todėl mažina priteistinos neturtinės žalos dydį.

2.9. Teismo nurodytas faktas, kad teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl santuokos nutraukimo, niekaip neeliminuoja nukentėjusiosios būklės, išgąsčio, patirto skausmo, streso ir psichologinių padarinių, kuriuos teko gydytis kartu su dukra. Todėl teismo pasisakymas, neva teismui pateikta „S.“ informacija mažai informatyvi, joje nenurodyta lankytų psichologo konsultacijų priežastis, ypač turint omenyje, nukentėjusiosios sunkią psicho-emocinę padėtį dėl artimųjų mirties, ką teisiamojo posėdžio metu nurodė M. V., bei tai, kad konflikto metu abu tėvai buvo apsvaigę nuo alkoholio ir bute buvusi nepilnametė dukra išvežta į globos namus, leidžia teismui „pagrįstai suabejoti civiliniame ieškinyje išdėstytomis bei nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis dėl ypatingai sunkios nukentėjusiosios fizinės ir psicho-emocinės būsenos po įvykio, kuria grindžiama neturtinė žala“. Advokato manymu, teismas, būdamas aktyvus baudžiamojoje byloje, privalėjo pasiūlyti pateikti papildomą informaciją jei jam kilo abejonių dėl minėtose pažymose nurodytų faktinių aplinkybių. Be to, teismas nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, nes M. V. ir nukentėjusiosios nepilnametė dukra nebuvo išvežta į globos namus. Nors taip teigė M. V., tačiau tokio fakto nebuvo. Kita svarbi aplinkybė, kad nukentėjusioji 2024 m. kovo 1 d. palaidojo brolį, o 2024 m. vasario 16 d. palaidojo mamą, po šių įvykių nukentėjusiajai pagalbos neprireikė. Kaip matyti iš pateiktų pažymų nukentėjusiajai pagalbos prireikė po 2024 m. rugpjūčio 15 d. įvykdyto prieš ją nusikaltimo. Pažymose pažymėta, kad pagalba suteikta nuo 2024 m. spalio mėn., todėl akivaizdu, kad pagalba susijusi su jos atžvilgiu padarytu nusikaltimu. Skunde atkreiptas dėmesys į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7 straipsnį. Teigiama, jog teismas akivaizdžiai tiki smurtautojo parodymais, kuris nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti ir bando išvengti baudžiamosios atsakomybės, nepripažįsta savo kaltės, meluoja teismui, yra smurtavęs anksčiau, dėl ko nukentėjusioji ir dukra gyvena nuolatiniame strese, ir netiki nukentėjusiąja, kurios interesai turėtų būti apginti teisme. Susidaro paradoksali situacija, kad teismas nepripažįsta rašytinių įrodymų, jam kyla dėl jų abejonių, tačiau tiki M. V. parodymais žodžiu, neparemtais jokiais įrodymais.

2.10. Skunde pažymėta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Šiuo atveju fizinį skausmą ir didelį pažeminimą nukentėjusiajai sukėlė sutuoktinis, kuris privalėjo būti ištikimas ir lojalus. Po patirtos traumos, patirti dvasiniai išgyvenimai ir kančios sukėlė nukentėjusiajai didelę neturtinę žalą. M. V. tokiais savo veiksmais sugriovė pasitikėjimą saugia namų aplinka, visuomene, nukentėjusioji yra priversta stebėti ir baimintis, kada jis atvyks į butą ir baimintis dėl galimo smurto pasikartojimo. Šias aplinkybes patvirtina pateikta medžiaga iš Bendrojo pagalbos centro. Todėl nukentėjusioji jai padarytą neturtinę žalą vertina 5 000 Eur ir prašo šią sumą priteisti iš M. V.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu M. V. gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą atmesti bei palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 29 d. nuosprendį nepakeistą. Taip pat prašoma priteisti M. V. naudai advokato išlaidas ir nepriimti kartu su apeliaciniu skundu teikiamų papildomų dokumentų, kurie turėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme.

3.1. Gynėjo advokato įsitikinimu, skundžiamas nuosprendis yra motyvuotas, esminiai BPK pažeidimai nepadaryti. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė visas būtinas sąlygas leidžiančias taikyti BK 40 straipsnį, o apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir prieštaraujantys įrodymams, esantiems byloje. M. V. teismo posėdžio metu visiškai pripažino savo kaltę, gailėjosi, nuoširdžiai paaiškino įvykio aplinkybes, kurios lėmė nusikalstamos veikos padarymą. Nukentėjusiosios atstovas, apeliaciniame skunde, be kita ko, vadovaujasi 2008 m., 2010 m., 2016 m. privačiais kaltės įrodinėjimo skundais, ar jo nuomone, nuosprendžiu, kuriuos teikia tik dabar Vilniaus apygardos teismui, tačiau šie papildomi dokumentai apeliacinėje instancijoje neturėtų būti prijungti prie bylos, nes apeliantas jų nepateikė laiku. T. y. BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlyga šioje byloje yra išpildyta – M. V. pirmą kartą padarė nusikaltimą.

3.2. Be to, nepagrįstai neigiamas M. V. gailėjimosi faktas. Apylinkės teismas tinkamai įvertino, kad M. V., duodamas parodymus teisme, savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, pripažino visiškai, paaiškino visas įvykio aplinkybes ir gailėjosi. Taip pat akcentavo, kad konfliktas kilo, kai jis bandė iš sutuoktinės atimti savo raktus nuo jų bendro buto, kuriuos ji buvo paėmusi ir neatidavė, greičiausiai norėdama paslėpti. Ikiteisminiame tyrime M. V. (dalyvaudamas be advokato) nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus. Teigė, kad nukentėjusioji įvykio kontekstą bando panaudoti skyrybų procese, siekdama palankesnių sau sąlygų civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo. M. V. teismo posėdžio metu aiškiai pareiškė, kad ,,viskas įvyko dėl mano kaltės“, teigė, jog „norėjo išeiti iš namų, bet konfliktas buvo išprovokuotas“. Kaltės pripažinimas šiuo atveju buvo ne formaliai deklaruotas, o motyvuotas, realus ir sąžiningas, net jei ir kai kurios detalės (kiek kartų suduota) buvo prisimintos netiksliai. Apeliacinio skundo retorika – „ciniškas elgesys“, „provokacijos“ yra emocinio pobūdžio. Teismas nuosprendyje objektyviai įvertino įvykio aplinkybes bei nurodė, kad konfliktas buvo abipusis, abiejų šalių apsvaigimo nuo alkoholio įtakoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau ir – LAT) yra pabrėžęs, kad kaltės pripažinimas nebūtinai reiškia pritarimą kiekvienai detalizuotai faktinei aplinkybei, o svarbu tai, kad asmuo pripažintų pagrindinę veikos esmę, jos faktą. Net jei M. V. tam tikrus veiksmus prisiminė fragmentiškai ar pateikė skirtingą versiją dėl įvykio detalių, tačiau jis pilnai pripažino smurto faktą, nurodydamas teismo posėdyje, kad viskas įvyko dėl jo kaltės ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, o tai atitinka LAT suformuluotą visiško kaltės prisipažinimo sampratą. Taip pat M. V. atsiprašė nukentėjusiosios, išreiškė norą atlyginti civilinį ieškinį (nors dėl sumos ir kilo ginčas), neišsisukinėjo teisme, nuoširdžiai aiškino įvykio aplinkybes, neslėpė faktų.

3.3. Kaip jau paminėta, apeliantas apeliaciniame skunde vadovaujasi Vilniaus apygardos teismui teikiamais papildomais senais dokumentais (2008 m., 2010 m. bei neaiškia nuoroda į 2016 m. kovo 10 d. Roemond apylinkės teismo nuosprendį). Nurodoma, kad M. V. jau ir anksčiau yra smurtavęs prieš nukentėjusiąją, jo atžvilgiu yra priimtas nuosprendis, ir iš to daroma išvada, kad jau buvo padaryta analogiška veika, pagal kurią jis nebegalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip anksčiau teistas asmuo. Pagal LAT išaiškinimą, jeigu asmuo anksčiau nebuvo pripažintas kaltu apkaltinamuoju nuosprendžiu, buvę ikiteisminiai tyrimai, ar susitaikymai yra nelaikytini teistumu, ar nusikalstamos veikos pasikartojimu BK 40 straipsnio prasme. Apelianto pateiktas lietuviškas neva kažkokio nuosprendžio variantas yra atmestinas ir nepriimtinas kaip pagrįstas, nes dėl ankstesnių incidentų procesai yra pasibaigę, ar nepradėti, o baudžiamąja tvarka nebuvo jokio teismo nuosprendžio. Priešingu atveju M. V. būtų atimta teisė naudotis šaunamaisiais ginklais, o kaip matyti iš bylos medžiagos, šaunamaisiais ginklais jis naudojosi iki šio nusikaltimo padarymo. Todėl laikytina, kad M. V. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, nes dėl ankstesnių incidentų nėra įsiteisėjusių teismo nuosprendžių bei teisinių kliūčių taikyti jam BK 40 straipsnį nebuvo.

3.4. Nesutikdamas su apelianto teiginiais dėl laiduotojos gynėjas advokatas pastebi, kad BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalys įtvirtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, jog laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo laikytini asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, vertinama jo charakteristika, baustumai ir kita. Visi šie reikalavimai yra išpildyti, o teisiamojo posėdžio metu, tiek M. V., tiek laiduotoja A. V. nurodė, kad juos sieja stiprūs santykiai, apie įvykį laiduotoja sužinojo iš nukentėjusios, buvo labai sukrėsta. Įvykio detales papasakojo M. V., kai grįžo iš areštinės. Jis papasakojo, kad bandė atimti buto raktus iš nukentėjusios, kad naudojo fizinį smurtą. Laiduotoja į tai reagavo neigiamai, teismo posėdyje nurodė, jog gali daryti M. V. teigiamą įtaką, jis jos klauso, pažadėjo jį taisyti ir auklėti. Ji aktyviai bendrauja su sūnumi, supranta situacijos rimtumą, išreiškė pasirengimą prisiimti atsakomybę už jo elgesį. O apeliacinio skundo teiginiai apie sūnaus „melavimą laiduotojai“, ar „įtakos stoką“ yra subjektyvūs ir nepagrįsti įrodymais. Teismas nuosprendyje įvertinęs visas aplinkybes ir įrodymus byloje nusprendė, kad A. V. yra tinkama laiduotoja, verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą įtaką M. V.

3.5. Atsiliepime nesutinkama su apelianto skundo argumentais, jog nukentėjusiosios civilinis ieškinys turėjo būti patenkintas visiškai. Paminėtos BPK 109 straipsnio nuostatos bei pažymėta, kad apylinkės teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, nurodė, jog nukentėjusios civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad ji patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl ko jai reikėjo vartoti vaistus, lankyti psichologo konsultacijas, ji patyrė pažeminimą. Teismas, nustatydamas atlyginimą neturtinei žalai atlyginti, įvertino aplinkybių visumą bei nustatė teisingą kompensaciją nukentėjusiajai, be kita ko priteisė jai neturtinę žalą vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Šioje byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiajai dėl sužalojimo sukeltos pasekmės yra itin sunkios, ar išsiskiriančios nuo analogiškų teismų praktikoje pasitaikančių atvejų. Nėra duomenų, kad po sužalojimo jai išliko kokie nors liekamieji reiškiniai. Be to, teismo nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai suabejoti apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis dėl nukentėjusiosios fizinės ir psicho-emocinės būsenos po įvykio, kuria grindžiama neturtinė žala. Taigi žalos atlyginimo suma, kurią teismas priteisė nukentėjusiajai, atitinka suformuotą teismų praktiką, sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymūs. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad M. V. nepripažįsta žalos ir neketina jos atlyginti yra netikslūs, neatitinkantys byloje esantiems įrodymams, nes jis jau atlygino dalį neturtinės žalos (500 Eur) bei pasiryžęs ją atlyginti, likusi suma bus padengta teismo nustatyta tvarka. Nuoroda į atskiras M. V. frazes ar žinutes yra apelianto interpretacija ir negali būti laikoma įrodymu, kad jis vengs atlyginti teismo priteistą neturtinę žalą. Atkreiptas dėmesys, kad civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, nukentėjusioji dėl to, jog patyrė smurtą būtent dėl šio įvykio, taip pat prašo priteisti papildomą neturtinę žalą.

Šalies argumentai

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiosios R. V. atstovas advokatas A. Višnevskis prašė apeliacinį skundą tenkinti visa apimtimi. Prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundą, kaip nepagrįstą, nurodydama, kad baudžiamojoje byloje yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos ir pagrindai. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. V. ir jo gynėjas advokatas taip pat prašė atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-976/2016, 2016 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-746/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-976/2017).

6. Iš apeliacinio skundo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad byloje nekyla ginčo dėl to, jog M. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nukentėjusiosios atstovas nesutinka su M. V. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodo, jog M. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą turėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas, paskiriant jam įstatyme numatytą laisvės atėmimo bausmę, nurodoma, jog laiduotoja A. V., nėra verta teismo pasitikėjimo ir negali daryti M. V. teigiamos įtakos. Be to, nukentėjusiosios atstovo teigimu, apylinkės teismas netinkamai išsprendė nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, jo vertinimu – civilinis ieškinys turėjo būti tenkintas visiškai.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo turinį, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus, išklausiusi proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas 2025 m. gegužės 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, faktines bylos aplinkybes bei teisingai kvalifikavo M. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat pagrįstai šiuo atveju taikė laidavimo institutą, išsprendė civilinio ieškinio bei kitus klausimus. Todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiantis nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taikant laidavimo institutą ne kartą išaiškinta, jog asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visų BK 40 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019).

9. Nukentėjusiosios atstovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti M. V. BK 40 straipsnio nuostatas, tai yra atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Anot apelianto, šiuo atveju M. V. atžvilgiu negalėjo būti taikomas laidavimas, nes: 1) negalima laikyti, kad M. V. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) nėra sąlygos – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką; 3) nėra pagrindo vertinti, kad A. V. yra verta teismo pasitikėjimo ir gali būti laiduotoja; 4) nėra pagrindo manyti, kad asmuo ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals bei atlygins nusikalstama veika padarytą žalą.

10. Iš tiesų, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog šioje baudžiamojoje byloje M. V. padaryta nusikalstama veika nėra pirmoji. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo (toliau – ĮKNR), praeityje M. V. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas 2012 m. kovo 3 d. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kuris prokuroro 2012 m. balandžio 2 d. nutarimu nutrauktas, vadovaujantis BK 38 straipsniu, BPK 212 straipsnio 1 dalies 5 punktu (asmenims susitaikius). Taip pat M. V. Rechtbank Limburg 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už vairavimą neblaiviam arba apsvaigus nuo narkotinių medžiagų (1 t., b. l. 108-110). Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis BK 97 straipsnio nuostatomis, galiojusiomis M. V. nusikalstamos veikos padarymo metu šioje byloje, asmenims ikiteisminio tyrimo nutraukimas arba nuteisimas užsienio valstybėje, teistumo neužtraukė. Apeliaciniame skunde akcentuotos M. V. galimai 2008 m. lapkričio 19 d., 2010 m. spalio 10 d. padarytos nusikalstamos veikos nesudaro pagrindo priešingai išvadai, nes nei ĮKNR, nei baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad dėl minėtų įvykių M. V. būtų pripažintas kaltu bei jo atžvilgiu būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau, net ir esant šiems duomenis, apie M. V. praeityje aptartą ikiteisminio tyrimo nutraukimą ir nuteisimą Nyderlanduose, nereiškia, kad jo atžvilgiu negali būti taikomas BK 40 straipsnyje įtvirtintas laidavimo institutas.

11. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 40 straipsnio 2 dalies redakcijoje įtvirtinta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, baudžiamasis įstatymas nebenumato sąlygos, jog tik pirmą kartą atitinkamas nusikalstamas veikas padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

12. BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pagrįstai vadovavosi nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojusia BK 40 straipsnio redakcija, kaip nuteistojo M. V. teisinę padėtį lengvinančia redakcija, o skundo argumentai, susiję su negalėjimu taikyti BK 40 straipsnio nuostatų taikymu, kaip ne pirmą kartą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, laikytini nepagrįstais.

13. Taip pat teisėjų kolegija, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ir kitas BK 40 straipsnio 2 dalyje (nuo 2025 m. vasario 1 d. redakcija) numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Kaip jau paminėta, BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, jog asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje, sprendžiant dėl šių aplinkybių, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (žr. pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018), kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas minėtą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą, yra nurodęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-1073/2020, 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-628/2023 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesį, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

14. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. V. savo kaltės nepripažino, teigė, jog jis į namus grįžo prieš vidurnaktį, buvo vartojęs alkoholinių gėrimų, nukentėjusioji R. V. įvykio metu buvo agresyviai nusiteikusi, kartu su drauge J. K. vartojo alkoholinius gėrimus, konfliktas kilo dėl to, kai jis norėjo paimti savo raktus, o R. V. jų nedavė, tačiau neneigė, kad susistumdė su R. V. (1 t., b. l. 139-142). 2025 m. vasario 3 d. apklausiamas kaip įtariamasis M. V. kaltę pripažino iš dalies, nurodydamas tas pačias aplinkybes dėl konflikto kilimo priežasties, taip pat pripažino, jog buvo suėmęs nukentėjusiajai už sprando bei už kaklo norėdamas atsiimti raktus, su žmona susistumdė, bet jai nesmūgiavo (1 t., b. l. 156-157). Pirmosios instancijos teisme 2025 m. gegužės 7 d. apklausos metu M. V. pripažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat iš dalies atlygino nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą (500 Eur). Įvertindama M. V. duotus parodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kategoriškos išvados, jog jo pozicija pakito tik teisme ir tik siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

15. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų M. V. buvo sulaikytas 2024 m. rugpjūčio 15 d. (1 t., b. l. 129), ir 00.34 val. jam nustatytas neblaivumas ? 1,81 promilės alkoholio koncentracija (t. 1, b. l. 51), po ko tos pačios dienos ryte, t. y. 8.38 val. iki 9.02 val., nedalyvaujant gynėjui, praėjus vos kiek daugiau nei 7 val. po sulaikymo buvo atlikta jo, kaip įtariamojo apklausa. Neatmetama, kad M. V. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu vis dar buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ir tokiais jo duotais parodymais ir jo išreikšta pozicija nėra pagrindo remtis besąlygiškai, ypač įvertinant tai, kad vėlesnėje stadijoje jis savo kaltę pripažino iš dalies, o teisme ? visiškai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad M. V. prisipažinimas šiuo atveju yra dalinis ir jame nėra nuoširdaus gailėjimosi elemento, kadangi jis nepripažino net tų aplinkybių, kurios buvo akivaizdžios ir nustatytos liudytojų parodymais, t. y., jog smaugė nukentėjusiąją nepilnametės dukros akivaizdoje, o dukra rėkdama maldavo, kad jis nustotų, nes „pasmaugs mamą“, duodamas parodymus menkino savo sutuoktinę, teigė, jog tai dėl jos jis padarė nusikaltimą, panaudojo fizinį smurtą, ji pati ant jo užgriuvo ir susižalojo, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad iš esmės visas faktines aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos padarymu, M. V. pripažino pilnai. T. y., 2025 m. gegužės 7 d. teisiamojo posėdžio metu M. V. parodė, jog kaltę pripažįsta pilnai ir labai gailisi. Mano, kad konfliktas buvo išprovokuotas, abu buvo šiek tiek neblaivūs. Jis įvykio metu kalbėjo telefonu, o R. V. visokiais būdais bandė jį provokuoti ir jis matė, kad konflikto nebeišvengs. Ji buvo labai agresyvi, todėl jis susiruošė išeiti iš namų. Raktai gulėjo ant komodos, bandė juos pasiimti, bet R. V. griebė už minėtų raktų ir įvyko žodinis konfliktas, kuris peraugo į netikėtas grumtynes. M. V. neneigė, kad R. V. dėl jo neteisėtų veiksmų patyrė fizinį skausmą (buvo paėmęs už rankos ir sprando, tačiau neprisimena, kad spaustų nukentėjusiąją keliais prie grindų, kad vilktų nukentėjusiąją grindimis iš koridoriaus į virtuvę). Įvykio detalių neprisimena dėl to, kad praėjo ilgas laiko tarpas, bet pripažįsta, kad viskas įvyko dėl jo kaltės.

16. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie M. V. duoti parodymai leidžia daryti išvadą, kad M. V. neginčijo esminių įvykio aplinkybių, neneigė, jog tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko konfliktas, kurio metu jis atliko kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu M. V. iš tiesų galėjo neprisiminti visų įvykio aplinkybių, t. y. ne tik dėl praėjusio laiko po nusikalstamos veikos padarymo, bet ir dėl to, kad įvykio metu, kaip jau paminėta, buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, 2024 m. lapkričio 11 d. apklaustas kaip liudytojas J. L. patvirtino M. V. nurodomas aplinkybes, kad virš jo buto, 8 aukšte, gyvenantys kaimynai susipyko dėl raktų, tačiau suprasti rišlių sakinių nepavyko (1 t., b. l. 78-81). Todėl vien tai, kad M. V. nurodomos įvykio aplinkybės iš dalies nesutapo su nukentėjusiosios duotais paaiškinimais bei jo išreikštas galėjimasis neatitiko R. V. lūkesčių (kiekvienas asmuo skirtingai reiškia savo emocijas, reaguoja į susiklosčiusius įvykius) nesudaro pagrindo išvadai, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga apylinkės teismo buvo pripažinta nepagrįstai. Pastebėtina ir tai, kad pati nukentėjusioji R. V. buvo taip pat neblaivi, jai 2024 m. rugpjūčio 15 d., 00.31 val. nustatyta 1,49 promilių alkoholio koncentracija iškvėptame ore (1 t., b. l. 50).

17. Apeliaciniu skunde nurodoma, kad nėra pagrindo manyti, kad M. V. atlygins padarytą neturtinę žalą nukentėjusiajai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį, prašydamas R. V. priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 63-66). M. V. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajai atlygino 500 Eur neturtinės žalos dalį (2 t., b. l. 113) bei teisiamojo posėdžio metu įsipareigojo atlyginti teismo priteistą civilinį ieškinį (2 t., b. l. 78-86). Taigi, neabejotinai nustatyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi M. V. ne tik iš dalies atlygino padarytą neturtinę žalą, bet ir įsipareigojo atlyginti pirmosios instancijos teismo priteistą civilinį ieškinį. Be to, M. V. yra dirbantis UAB ,,P.“ vairuotoju, duomenų apie jo patiriamus finansinius sunkumus byloje nepateikta. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismui priėmus nuosprendį, M. V. 2025 m. birželio 6 d. susisiekė su nukentėjusiąja telefonu, nurodė, kad nepripažįsta nusikaltimo ir savo žodžius patvirtino atsiųsdamas žinutę, kad jis „nekaltas“, o dėl to, kad atlygins priteistą žalą parašė „nefaktas“, tačiau apygardos teismas pastebi, jog iš kartu su skundu pateikto susirašinėjimo (2 t., b. l. 153) nėra aišku kokiame kontekste minėti žodžiai buvo išsakyti, todėl šiuo atveju darytina išvada, kad nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas apeliaciniame skunde pateikia tik subjektyvaus pobūdžio teiginius dėl to, jog atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmuo neatlygins skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos. Nesant jokių objektyvių duomenų dėl asmens negalėjimo ar nepasiryžimo atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą, nėra pagrindo išvadai, jog asmuo šio savo įsipareigojimo nevykdys.

18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su skunde nurodomu, argumentu, jog nėra pagrindo manyti, kad M. V. ateityje nedarys nusikalstamų veikų. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors M. V. praeityje ir buvo vieną kartą (2012 m. kovo 3 d.) patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už panašios nusikalstamos veikos padarymą (BK 140 straipsnio 1 dalis), tačiau jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, t. y. apkaltinamasis nuosprendis nebuvo priimtas, tad M. V. laikomas neteistu. Be to, anksčiau paminėta aplinkybė, kad M. V. užsienyje 2016 metais buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už vairavimą esant neblaiviam arba apsvaigus nuo narkotinių medžiagų, jį charakterizuoja neigiamai, tačiau svarbu pastebėti, kad po to, kai M. V. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pradėtas ikiteisminis tyrimas 2012 m. balandžio 2 d. buvo nutrauktas, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama nusikalstama veika buvo padaryta po daugiau nei 12 metų. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo naujų ikiteisminių tyrimų pradėta nebuvo, administracine tvarka per paskutinius penkis metus baustas vieną kartą (2021 m. spalio 6 d. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 416 straipsnio 2 dalį, t. y. už greičio viršijimą), paskirta bauda sumokėta (1 t., b. l. 107), dirbantis. Teisėjų kolegija įvertina ir paties nuteistojo poziciją dėl padarytos nusikalstamos veikos ? kaltę pripažįsta visiškai, gailisi, atlygino daugiau nei pusę pirmosios instancijos priteistos neturtinės žalos dydžio bei įsipareigojo atlyginti visą priteistą teismo, bei konstatuoja, kad byloje nagrinėjama ir asmens padaryta nusikalstama veika laikytina labiau atsitiktinio pobūdžio ir nesuteikia pagrindo teigti, jog jis yra linkęs pažeidinėti visuomenėje priimtas elgesio normas ar nusikalsti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad M. V. nukentėjusiosios atžvilgiu sistemingai naudojo fizinį smurtą, tačiau tokio skundo argumento nepatvirtina byloje pateikti ĮKNR duomenys. Sutiktina, jog kaltinime nurodomas M. V. elgesys nukentėjusiosios atžvilgiu yra nepateisinamas, nepriimtinas, tačiau esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms yra pagrindas išvadai, kad M. V. asmenybės pavojingumas nėra didelis bei ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Todėl vien tai, kad asmuo prieš daugiau nei 12 metų buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį savaime negali būti pagrindas, užkertantis kelią teismui pripažinti BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą vieną iš būtinųjų sąlygų laidavimo taikymui.

19. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas laiduotoją paskyrė netinkamą, kadangi A. V. negali padaryti jokios įtakos sūnui. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, priimdamas sprendimą, privalo atsižvelgti į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas, taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pateikti A. V. charakterizuojantys duomenys bei jos paaiškinimai pirmosios instancijos teisme nekelia abejonių dėl jos patikimumo bei tinkamumo būti laiduotoja. A. V. prašyme bei apklausta teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad artimai bendrauja su sūnumi, jų santykiai geri, šiuo metu sūnus gyvena Vokietijoje, todėl paskutiniu metu jie bendrauja telefonu, susiskambina ryte bei vakare. Laiduotoja neigiamai vertina tokį sūnaus poelgį, kalbėjo su juo dėl tokio elgesio, savo pavyzdžiu sieks jį auklėti. A. V. įsitikinusi, kad M. V. daugiau nenusikals. Iš pateiktų A. V. charakterizuojančių duomenų matyti, jog ji neteista (2 t., b. l. 92), administracine tvarka nebausta (2 t., b. l. 93), (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktame rašte charakterizuojama teigiamai (ištekėjusi, kartu su savo vyru išauginusi du vaikus, kurie užaugo labai tvarkingoje, rūpestingoje šeimoje, išsimokslinę, įgiję specialybes, sukūrę savo šeimas), (duomenys neskelbtini) seniūnija jokių nusiskundimų dėl A. V. elgesio nėra gavusi (2 t., b. l. 91). Taigi, bylos duomenys patvirtina, jog M. V. mama A. V. yra tinkamas asmuo būti laiduotoja. Nurodytos A. V. asmeninės savybės, gyvenimiška patirtis ir bendravimo su M. V. pobūdis leidžia daryti išvadą, kad A. V. yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo ir jos teigiama įtaka M. V. elgesiui gali būti pakankamai svari, todėl abejoti jos, kaip laiduotojos, tinkamumu, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Be to, kaip teisingai pastebėta M. V. gynėjo advokato pateiktame atsiliepime, nukentėjusiosios atstovo advokato apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl to, kad M. V. nėra atskleidęs A. V. tikrosios įvykio sekos, kad jų bendravimas yra epizodinis, kad nukentėjusioji tikėjosi, jog laiduotoja pasikalbės su M. V. ir jį sudrausmins, bet jokio poveikio jam nepadarė, yra subjektyvaus pobūdžio, todėl pripažintini nepagrįstais.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta atleisti M. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra teisėta ir pagrįsta – byloje nustatytos visos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos, nenustatyta, jog M. V. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės prieštarautų teisingumo įgyvendinimui.

22. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, pastebi ir tai, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas nėra vienintelė priemonė, realizuojanti baudžiamosios teisės paskirtį. Ši paskirtis gali būti pasiekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį ne tik nubaudžiant, bet ir atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės įstatyme nustatytais pagrindais ir sąlygomis (BK 1 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Iš nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo turinio seka, kad nukentėjusiajai rūpi net ne tai, kad M. V. būtų teisingai nubaustas, o tai, kad jis būtų nubaustas realia laisvės atėmimo bausme, t. y. nebūtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo pozicija savaime neužkerta kelio atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu teismas nustato visas būtinas šio instituto taikymo sąlygas.

Dėl civilinio ieškinio.

23. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. V. atstovas advokatas taip pat nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Mano, kad prašomą priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą teismas nepagrįstai sumažino iki 700 Eur.

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos nustatymo ir jos dydžio apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020. Atkreiptinas dėmesys, kad sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, jo sunkumas bei pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pavyzdžiui, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, kitokie sveikatos sutrikimai, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir kita.

25. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios R. V. ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašomą 5 000 Eur sumą sumažino iki 700 Eur, pateikdamas išsamius tokio sprendimo motyvus. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vertino ne tik byloje nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingas aplinkybes, bet ir į formuojamą teismų praktiką, pagal kurią nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, neturtinės žalos atlyginimui priteisiamos sumos nuo 150 iki 2 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58-693/2019, 2K-205-719/2020, 2K-207-628/2023 ir kt.). Teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji dėl neteisėtų M. V. veiksmų patyrė ne tik sveikatos sutrikdymą, bet ir fizinį skausmą (nuo 5 iki 7 balų), emocinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, įvertino ir tai, kad M. V. neteisėtais veiksmais nukentėjusiajai nebuvo sukelta ilgalaikių neigiamų pasekmių, byloje nėra duomenų, kad po sužalojimo nukentėjusiajai išliko kokie nors liekamieji reiškiniai.

26. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi ir tai, kad, kaip jau paminėta, tiek nukentėjusioji, tiek M. V. nagrinėjamo įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio (1 t., b. l. 50-51). Be to, 2024 m. lapkričio 11 d. apklaustas liudytoju J. L. parodė, kad virš jo buto, 8 aukšte, gyvena kaimynai, kurių nepažįsta, tačiau visuomet girdėdavo, kad tai žmonės, kurie pasipyksta ir dažnai girdėdavosi žodiniai konfliktai bei durų trenksmai. 2024 m. rugpjūčio 14 d., apie 23 val., bute esančiame 8 aukšte išgirdo žodinį konfliktą, kuris truko ilgai, maždaug apie valandą laiko, jo metu buvo daug kartų pakartotas žodis „skiriamės“ bei vyko žodinės buto dalybos. Bute girdėjosi trys balsai, moteriškas, vyriškas ir mergaitiškas. Konfliktas vis agresyvėjo, kilo balsai ir girdėjosi, kad bute esantys žmonės susipyko dėl raktų, tačiau suprasti rišlių sakinių nepavyko (1 t., b. l. 78-81), kas skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog konfliktas tarp nukentėjusiosios ir M. V. buvo abipusis, kalbėta apie santuokos nutraukimo procesą, buto dalybas. Taigi, šios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog įvykio metu abu konflikto dalyviai aktyviai jame dalyvavo. Kaip jau paminėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, jau įvertino apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jog nukentėjusioji patyrė didelį išgąstį, bijo likti viena namie, baimindamasi dėl M. V. atvykimo ir smurto pasikartojimo, buvo priversta vartoti vaistus ir kartu su nepilnamete dukra lankytis pas psichologą, naujų duomenų galinčių turėti įtakos neturtinės žalos dydžio nustatymui nepateikta, todėl vien tai, kad skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis neatitiko nukentėjusiosios lūkesčių, nesudaro pagrindo didinti priteistos neturtinės žalos sumą iki 5 000 Eur. Apygardos teismo vertinimu, nukentėjusiajai R. V. iš kalto asmens priteista 700 Eur neturtinė žala negali būti laikoma per maža ar neteisinga, ji atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, o taip pat užtikrina priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kitos nurodomos aplinkybės, jog M. V. elgėsi ciniškai pranešdamas apie turimą meilužę, jo, kaip sutuoktinio pareigas, yra civilinės santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šių aplinkybių teisėjų kolegija nevertina ir dėl jų nepasisako.

27. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamą nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla M. V. atžvilgiu nutraukta, ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl procesinių išlaidų atlyginimo.

28. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas prašymas nukentėjusiosios R. V. naudai iš M. V. priteisti atstovavimo išlaidas, kurias patyrė dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka. Taip pat Vilniaus apygardos teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys R. V. sumokėtą 1452 Eur dydžio sumą (už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą byloje, atstovo išrašytos dvi PVM sąskaitos faktūros bei mokėjimo pavedimas).

29. Atsiliepime prašoma priteisti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. V. naudai advokato išlaidas, tačiau jokie dokumentais, patvirtinantys patirtas išlaidas teismui nebuvo pateikti.

30. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios galimybę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010, 2K-78-693/2015). Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios atstovo advokato apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, todėl nukentėjusiosios prašymas priteisti advokato atstovavimo išlaidas ruošiant apeliacinį skundą netenkinamas.

31. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo konkrečiu atveju M. V. nėra išteisinamas, paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, be to, teismui nebuvo pateikti jokie dokumentai, patvirtinantys jo turėtas išlaidas, tad nėra pagrindo ir tokių išlaidų priteisimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsniu,

nutaria:

nukentėjusiosios R. V. atstovo advokato Aleksandero Višnevskio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jurgita KolyčienėRasa PaužaitėPaulius Veršekys