Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu E. Š. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį 8 MGL (1000 Lt) dydžio bauda, pagal BK 301 straipsnio 1 dalį – 8 MGL (1000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta 1250 Lt dydžio bauda. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartimi E. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas BĮ UAB (A), esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), logistikos vadybininkas ir PVM sąskaitos–faktūros LEB Nr. 9671603 pagrindu turėdamas jam patikėtas BĮ UAB (A) priklausančias prekes: bendros 938, 81 Lt vertės du stiklus, du reflektorius, 2003 m. gruodžio 31 d. – 2004 m. sausio 10 d. laikotarpiu, tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, jis šias prekes pasisavino, padarydamas BĮ UAB (A) 938, 81 Lt turtinės žalos.

Be to, siekdamas nuslėpti dviejų stiklų ir dviejų reflektorių pasisavinimą, 2004 m. sausio 12 d., apie 10.00 val., patalpose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas įmonėje esančiu kompiuteriu, jis pagamino netikrą dokumentą – BĮ UAB (A) PVM sąskaitą–faktūrą LEB Nr. 7142342, įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamai įvykusį šių prekių pardavimą UAB (B), šį dokumentą patvirtino BĮ UAB (A) darbuotojo A. P. antspaudu bei veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, šiam pasirašant kaip UAB (B) atstovui, šį netikrą dokumentą pateikė BĮ UAB (A).

Teismas visiškai nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų: įrodymų trūkumo (nė vienas liudytojas nematė, kad dingusios prekės buvo laikomos nuteistojo kabinete, nuteistasis padėjo jas į sandėlį, taip pat kad nuteistasis pagamino netikrą sąskaitą–faktūrą; vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, jog nuteistasis sėdi prie kompiuterio, neįrodo, kad būtent jis ir pagamino netikrą PVM sąskaitą–faktūrą), įrodymų patikimumo (išrašas iš UAB (A) kompiuterinės sistemos gali neatitikti kompiuterinėje programoje esančių duomenų arba rodyti tik dalį duomenų ar vėliau pakeistus duomenis). Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo – taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus; anot kasatoriaus, dėl to apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas (pateikiama nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29/2007). Nuteistasis E. Š. pabrėžia, kad buvo nesilaikyta nuostatos, jog asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis (pateikiama nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006). Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliaciniame skunde nuteistasis išdėstė pagrįstas abejones dėl rašytinio įrodymo – išrašo iš UAB (A) kompiuterinės sistemos – patikimumo, tačiau jis nebuvo patikrintas, nepaisant to, kad liudytojas E. J. nurodė, jog kompiuterinėje programoje buvo galima daryti pakeitimus. Vadinasi, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį ir 44 straipsnio 6 dalį. Nutartyje nebuvo analizuoti apeliacinio skundo argumentai, leidžiantys pagrįstai abejoti nuteistojo kalte (pvz., į sandėlį galėjo įeiti bet kuris darbuotojas, nuteistasis žinojo, kurie kompiuteriai UAB (A) patalpose nėra filmuojami, specialisto išvada patvirtinta, kad įrašas ir parašas PVM sąskaitoje–faktūroje nebuvo padaryti nuteistojo ranka; sandėlininko A. P. antspaudu galėjo pasinaudoti bet kuris UAB (A) darbuotojas). Teismas ne tik nepatikrino įrodymų, kuriais E. Š. pagrįstai abejoja, patikimumo, bet ir neįvertino jų visumos – taip pažeidė savo pareigą iniciatyviai ir aktyviai siekti nustatyti byloje tiesą (pateikiama nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 2 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K–592/2004), be to, nebuvo atsižvelgta į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (pateikiama nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2007); E. Š. apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis, nors abejonės, nepašalinus jų, turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai (pateikiama nuoroda į Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 8 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-112/2006).

Anot kasatoriaus, jo nusikalstama veika buvo netinkamai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Kasaciniame skunde teigiama, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą neteisėtai paverčia savo turtu (pateikiama nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-289/2005). Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus (pateikiama nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 6 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18/2004); svetimo turto pasisavinimo subjekto samprata skunde yra nurodoma, vadovaujantis pateikta leidinyje „Baudžiamoji teisė: specialioji dalis, 1 knyga“ (2001, Vilnius, 411 psl.). Kasaciniame skunde teigiama, kad prekės nuteistajam nebuvo patikėtos: iš byloje esančios visiškos materialinės atsakomybės sutarties matyti, kad nuteistajam numatytas įsipareigojimas „tausoti jam perduotas saugoti arba kitiems reikalams įmonės (įstaigos) materialines vertybes“; vadinasi, tam, kad nuteistajam būtų galima taikyti visišką materialinę atsakomybę, jam pirmiausia turėjo būti perduotas koks nors konkretus turtas. Taip pat, vadovaujantis Serviso vadovo darbo vietos aprašymu ir Filialo vadovo pareigine instrukcija, matyti, kad nuteistojo darbas nebuvo susijęs su bendrovės materialinių vertybių saugojimu, perdavimu ir pan. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad prekės, dėl kurių pasisavinimo nuteistasis pripažintas kaltu, buvo perduotos nuteistajam (nei dėl jo darbo pobūdžio, nei laikinai); taip pat nuteistasis neturėjo laikino ar vienkartinio pavedimo, susijusio su prekėmis, dėl kurių pasisavinimo buvo pripažintas kaltu. PVM sąskaitą–faktūrą, pagal kurią prekės buvo paimtos iš UAB (C), pasirašė ne kasatorius, o visai kitas darbuotojas – meistras, kuris tas prekes atvežė į UAB (A), ir savo parašu patvirtino jų gavimo faktą, todėl už jas materialiai atsakingas buvo būtent šis darbuotojas.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismo priimtame sprendime (nutartyje ar nuosprendyje) turi būti motyvuotai atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Jei apeliacinės instancijos teismas į apeliacinio skundo argumentus gali atsakyti tik prieš tai atlikęs įrodymų tyrimą, jį privalu atlikti.

Nuteistasis E. Š. savo apeliaciniame skunde pateikė argumentus ir dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio teisėtumo, ir dėl šio nuosprendžio pagrįstumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, dėl to skundas laikytinas neišnagrinėtu. Apeliacinės instancijos teismui išsamiai neišnagrinėjus apeliacinio skundo suvaržomos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens teisės. Toks teisių suvaržymas laikomas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti naikinamas išnagrinėjus bylą kasacine tvarka.

Nuteistasis E. Š. apeliaciniame skunde nurodė abejojąs dėl išrašo iš kompiuterinės sistemos, nurodančio, kada buvo atspausdinta PVM sąskaita–faktūra Nr. 7142342, kaip įrodymo patikimumo. Šį klausimą nuteistasis kėlė ir įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme metu – buvo prašoma skirti informacinių technologijų ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nenurodė apelianto argumentus aiškiai paneigiančių motyvų, kodėl išrašą iš UAB (A) Kauno filialo kompiuterinės sistemos, liudijančio apie tai, kad prekės buvo parduotos UAB (B) laiko patikimu kaltės įrodymu, nepasisakė, kodėl byloje nėra pagrindo skirti informacinių technologijų ekspertizę teisme (BPK 286 straipsnis) ar objektų tyrimą (BPK III skirsnis; BPK 287 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje taip pat nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytos liudytojų A. J., E. J., A. P. parodymų dalies (prie kompiuterinės sistemos galėjo prieiti bet kuris darbuotojas; kompiuterinėje programoje buvo daromi pakeitimai, antspaudas buvo laikomas ant stalo arba stalčiuje; sandėlio raktas buvo prieinamas visiems darbuotojams) vertinimo bei apeliaciniame skunde nurodomų prieštaravimų tarp liudytojų parodymų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visai neatsakė į apelianto argumentą, kad 2004 m. sausio 12 d. iki 12.00 val. buvo išrašyta ne viena PVM sąskaita–faktūra, o aštuonios.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo ir apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo BK 183 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Už turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę; šios nusikalstamos veikos objektyvus požymis – dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis turtas. E. Š. buvo nuteistas už jam patikėto svetimo turto – dviejų stiklų ir dviejų reflektorių pasisavinimą. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės tik atkartodamas apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio motyvus, nusprendė, jog už prekes, skirtas UAB (B), materialiai buvo atsakingas nuteistasis, šios prekės buvo patikėtos būtent E. Š. Tokia išvada grindžiama E. Š. darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutartimis bei UAB (A) ir UAB (B) sudaryta paslaugų teikimo sutartimi (E. Š. buvo materialiai atsakingas už jam perduotų materialinių vertybių saugumą ir įsipareigojo jas saugoti ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai padaryti), taip pat E. Š. pareigine instrukcija, kurioje numatyta, kad jis atsako už prekių trūkumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas niekaip nereagavo į apeliacinio skundo argumentą, kad turto perdavimas turi būti įforminamas dokumentais, o prekės, dėl kurių vyksta procesas, jokiu dokumentu E. Š. nebuvo perduotos. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė ir į apeliacinio skundo argumentus dėl PVM sąskaitos–faktūros. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad iš PVM sąskaitos–faktūros Nr. 9671603 matyti, kad stiklai ir reflektoriai yra paimti iš UAB (C) ne E. Š.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.