- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- I-3416-596/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01982-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. birželio 12 d. buvo kalinamas Vilniaus PN. Kadangi Vilniaus PN nesuteikė galimybės dirbti, jis negalėjo grąžinti skolų pagal vykdomuosius dokumentus (raštus), dėl ko antstoliai išieškojimą vykdė iš pareiškėjo motinos atsiųstų pinigų, nors neturėjo teisės išieškojimą vykdyti iš pinigų sumos, neviršijančios vienos minimalios mėnesinės algos dydžio.
Teigia, kad Vilniaus PN, pažeisdama teisės aktus, galimybę nusiprausti po karštu vandeniu pirtyje suteikė tik vieną kartą per savaitę. Taip pat nurodo, kad pirtyje yra du skyriai (dušinės). Viename skyriuje yra apie 18 dušų, kitame - apie 10, tarp kurių nėra jokių pertvarų, dėl ko prausiantis pirtyje buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), yra prancūzų kalba, kurios pareiškėjas nemoka, todėl ilgą laiką negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos.
Nurodo, kad Vilniaus PN gyveno 1 gyvenamojo korpuso 7 būrio 403 sekcijoje, kurioje gyveno 10 žmonių, 32 kv. m plote. Sekcijoje buvo 5 dviaukštės lovos, 2 medinės spintos, stalas, 6 kėdės, 5 dviaukštės spintelės. Daro išvadą, kad Vilniaus PN neužtikrino minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto. Pažymi, kad baldai ir sanitarinis mazgas nėra įskaičiuojamas į bendrą gyvenamąjį plotą, todėl jam tekdavo apie 1,5 kv. m ploto.
Taip pat nurodo, jog ant langų buvo grotos, kurių vienas tinklelis buvo 3 x 7 cm, natūralios šviesos beveik nebuvo, todėl tai pakenkė pareiškėjo regėjimui.
Teigia, jog kadangi Vilniaus PN teisę į ilgalaikius pasimatymus suteikia tik su sutuoktinėmis arba sugyventinėmis, jis negalėjo pasinaudoti ilgalaikio pasimatymo teise pasimatyti su mama.
Be to, Vilniaus PN apribojo pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimą, nes lauke leidžiama būti tik 4 valandas. Pasivaikščiojimo kiemelio ilgis 66 žingsniai, o plotis – 15 žingsnių. Vienu metu į pasivaikščiojimo kiemelį išleidžiama apie 200 nuteistųjų. Kadangi kiemelyje žaidžiamas krepšinis ar tinklinis, nėra kur vaikščioti.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog, nesudarant teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų (nesuteikiant atitinkamo gyvenamojo ploto, pareigūnams slepiant pareiškėjo teises, netinkamai elgiantis), pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–5).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. birželio 12 d.
Paaiškina, kad laisvės atėmimo vietose kuriamos darbo vietos ne tam, kad būtų gaunamas pelnas, o tam, kad nuteistieji galėtų dirbti, išmoktų amato ir įgytų profesiją. Vilniaus PN administracija neturi objektyvios galimybės visų laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų aprūpinti bei įtraukti į darbą. Nuteistieji, norintys dirbti pataisos įstaigoje, turi įstaigos administracijai pateikti rašytinį prašymą dėl įdarbinimo, vėliau tokį prašymą svarsto įstaigoje sudaryta komisija. Jei komisija pritaria konkretaus asmens įdarbinimui, atsižvelgiant į tuo metu turimus laisvus etatus bei į nuteistojo, pateikusio prašymą, kvalifikaciją, jam parenkamas darbas ir jis pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu paskiriamas į konkrečią pareigybę. Pažymi, kad pareiškėjas su prašymais dėl įdarbinimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.
Nurodo, kad Vilniaus PN gavo antstolių patvarkymus vykdyti išieškojimą iš pareiškėjui priklausančių lėšų (2016 m. gegužės 31 d. patvarkymas Nr. S-201608965, 2016 m. rugpjūčio 23 d. patvarkymas Nr. S-16-88-1554, 2017 m. rugsėjo 21 d. patvarkymas Nr. S-17-123-8343, 2017 m. lapkričio 10 d. patvarkymas Nr. S-11853), todėl juos vykdė. Pažymi, jog minėtuose patvarkymuose buvo išaiškinta antstolio procesinių veiksmų apskundimo tvarka, kuriuos pareiškėjas galėjo skųsti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510 straipsnio nustatyta tvarka.
Teigia, kad teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas įrengti pertvaras dušinėse. Vilniaus PN nuteistiesiems suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pažymi, kad sanitariniuose mazguose įrengtos kriauklės ir prausyklos su nuolat tiekiamu vandeniu, todėl nuteistieji turi galimybę apsiprausti. Be to, kiekvieno būrio virtuvėlėse (poilsio kambariuose) yra vandens virduliai, todėl nuteistieji visuomet turi galimybę turėti karšto vandens.
Nurodo, jog Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 7-403 plotas – 32,45 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tenka apie 3,60 kv. m ploto. Taip pat nurodo, kad I-o gyvenamojo korpuso gyvenamųjų patalpų languose sumontuotos apsauginės grotos. Pažymi, kad Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Be to, sumontuoti tvarkingi plastikiniai langai, kuriuos nuteistieji gali atsidaryti ir vėdinti gyvenamąsias patalpas. Grotos sumontuotos dėl pačių nuteistųjų saugumo, taip pat draudžiamų daiktų patekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais. Atkreipia dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas su skundu pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) jam pateikto 2016 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 2.10-5644 (16.4.1 10.12) kopiją, kurioje nurodyta, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 403 jokių pažeidimų nenustatyta.
Teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo aplinkybių dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų su mama. Pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiai ir objektyviai nepagrindžia, Vilniaus PN administracijos pažeidimų nenurodo, nepateikia ir nedetalizuoja jokių duomenų dėl jam kilusių pasekmių.
Nurodo, jog Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, kuris yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Pažymi, kad teisės aktais nėra nustatyti jokie plotų reikalavimų normatyvai nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemams. Be to, pasivaikščiojimų kiemas dažniausiai būna apytuštis. I-o gyvenamojo korpuso 2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būrių nuteistiesiems kasdien pasivaikščioti skirta po 4 valandas.
Teigia, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Mano, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra grįstos abstrakčiais teiginiais.
Nurodo, jog pareiškėjas jokiais skaičiavimais, dokumentais ar teisės aktais nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės (b. l. 31–36).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. birželio 12 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).
Pareiškėjas prašo priteisti jam 30 000 Eur dydžio neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. birželio 12 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Vilniaus PN sąlygomis, t. y. kad jam kalint Vilniaus PN: nebuvo suteikta galimybė dirbti; galimybė nusiprausti po karštu vandeniu pirtyje buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę; dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, užtikrinančios privatumą; nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui; ant langų esančios grotos neužtikrino tinkamo natūralaus apšvietimo; neužtikrinta ilgalaikio pasimatymo su mama teisė; apribota teisė į pasivaikščiojimo trukmę; neužtikrintas pakankamas pasivaikščiojimo kiemelio plotas.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2015 m. gruodžio 31 d. (b. l. 38–39), 2018 m. birželio 12 d., atlikęs bausmę, išvyko iš Vilniaus PN (b. l. 41).
Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN nebuvo įdarbintas, todėl neturėjo lėšų ir negalėjo grąžinti skolų pagal vykdomuosius dokumentus (raštus). Tuo tarpu antstoliai, neturėdami teisės išieškojimą vykdyti iš pinigų sumos, neviršijančios vienos minimalios mėnesinės algos dydžio, išieškojimą vykdė iš pareiškėjo motinos atsiųstų pinigų.
Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) antrajame skirsnyje (125–135 str.). Šio kodekso 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas. Taigi įstatymų leidėjas BVK nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai nustatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Pareigos kiekvieną nuteistąjį aprūpinti darbu pataisos įstaigoms teisės aktai nenustato (LVAT 2014 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014, 2017 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad darbo vietų skaičius Vilniaus PN yra ribotas ir pataisos namų administracija neturi objektyvių galimybių visų laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų aprūpinti darbo vieta bei įtraukti į darbą. Teigia, kad pareiškėjas su prašymais dėl įdarbinimo į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Tačiau, įvertinus pareiškėjo su skundu teismui pateiktus įrodymus, nustatyta, jog pastarasis Vilniaus PN teiginys yra nepagrįstas.
Iš Vilniaus PN 2017 m. liepos 17 d. rašto pareiškėjui matyti, jog pareiškėjas su 2017 m. birželio 13 d. prašymu kreipėsi dėl įdarbinimo Vilniaus PN pagal turimas santechniko ar siuvinių gamintojo specialybes. Vilniaus PN nurodė pareiškėjui, kad teisės aktai pataisos įstaigai nenumato imperatyvios pareigos įtraukti į darbą besąlygiškai visus nuteistuosius. Paaiškino, kad pataisos įstaigoje darbo vietų skaičius yra ribotas ir pataisos namų administracija neturi galimybių suteikti darbo vietą kiekvienam to norinčiam nuteistajam. Pažymėjo, kad informacija apie laisvas darbo vietas Vilniaus PN ūkiniame aptarnavime yra nuolat atnaujinama ir skelbiama informaciniame stende. Ši informacija yra viešai bei laisvai prieinama, todėl nuteistieji savarankiškai seka darbo skelbimus, o, sužinoję apie juos tenkinančią darbo vietą, su prašymu kreipiasi į savo būrio viršininką. Kadangi darbo vietų skaičius ribotas ir yra didelis norinčiųjų dirbti skaičius, Vilniaus PN drausmės komisija kiekvienu atveju atsižvelgia į nuteistojo prašymą, asmenines savybes, gebėjimus, turimą specialybę, elgesį bausmės atlikimo metu bei kitas reikšmingas aplinkybes ir paskiria darbo vietą tuo metu tinkamiausiam kandidatui. Informavo, kad laisvų darbo vietų pagal pareiškėjo turimas specialybes prašymo teikimo metu Vilniaus PN nėra (b. l. 18–19).
Pažymėtina, jog Vilniaus PN, išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. gegužės 17 d. prašymą dėl darbo vietų nuteistiesiems Vilniaus PN, 2017 m. birželio 23 d. raštu buvo išaiškinusi pareiškėjui, kad nuteistiesiems Vilniaus PN yra daugiau nei 183 darbo vietos; Vilniaus PN ūkiniame aptarnavime nuteistiesiems skirti 54 etatai; VĮ ,,Mūsų amatai“ yra apie 129 darbo vietos, nurodydama, kad šie skaičiai yra kintantys (b. l. 16).
Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis ginčijamu aspektu aktualiu teisiniu reguliavimu, daro išvadą, jog tai, kad Vilniaus PN pareiškėjo kreipimosi metu neturėjo laisvos darbo vietos pagal pareiškėjo turimas santechniko ar siuvinių gamintojo specialybes, nesuteikia pagrindo pripažinti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas turėjo galimybę Vilniaus PN administracijai teikti prašymus dėl pretendavimo į įstaigoje buvusias laisvas darbo vietas, kuriose nereikalaujamas jo turimas išsilavinimas, gebėjimai, žinios ar kt. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus Vilniaus PN administracijai dėl įdarbinimo į tuo metu buvusias laisvas darbo vietas. Pareiškėjas nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Vilniaus PN veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu atveju neaprūpinant pareiškėjo darbu buvo neteisėti, skunde apsiribota deklaratyviais teiginiais apie galimybę nuteistiesiems dirbti. Todėl, teismo vertinimu, atsakovės atstovo veiksmai (neveikimas) dėl teisės siūlyti darbą nuteistajam negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais, o iš teisėtų veiksmų negali atsirasti neturtinė žala.
Dėl pareiškėjo skundo motyvų, kad antstoliai nepagrįstai išieškojimą vykdė iš jo motinos atsiųstų pinigų, nurodytina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, be kita ko, susijusių su sprendimų vykdymu. Todėl teismas dėl šio pareiškėjo argumento nepasisako, pažymėdamas, kad antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus apskundimo tvarka buvo nurodyta pareiškėjo turimuose patvarkymuose vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje (b. l. 42–46).
Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad jam kalint Vilniaus PN, nebuvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui.
Laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. BVK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi HN 134:2015 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹ punkte, remiantis kuriuo iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 p.) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 p.). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.
EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,1 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).
Atsižvelgiant į Vilniaus PN pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad Vilniaus PN reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2015 m. gruodžio 31 d. – 2018 m. birželio 12 d. laikotarpį (b. l. 31–36). Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo paskirtas į Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso 7-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 403 (b. l. 33, 40). Įvertinus atsakovės atstovo nurodytą kameros plotą ir kartu laikomų asmenų skaičių, nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-403, kurios plotas buvo 32,45 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos. Taigi ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis nei 3,1 kv. m.
Pareiškėjo teigimu, gyvenamojoje patalpoje ant langų buvusios grotos neužtikrino tinkamo natūralaus apšvietimo.
HN 134:2015 15 punkte nustatyta, jog natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Pagal HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 11.5 punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai.
Pažymėtina, jog pareiškėjas su 2016 m. rugpjūčio 9 d. skundu kreipėsi į NVSC, kuris 2016 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 2.10-5644 (16.4.1. 10.12) nurodė, jog nenustatė HN 134:2015 pažeidimų gyvenamojoje patalpoje Nr. 403, t. y. nustatė, jog gyvenamoji patalpa Nr. 403 yra vėdinama per atidaromus langus, išmatuota santykinė oro drėgmė buvo 57 proc. ir tai atitiko HN 134:2015 16 ir 17 punktų reikalavimus (b. l. 6–7).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, jog atsakovės atstovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, be kita ko, ant lango įrengiant grotas, darytina išvada, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų Vilniaus PN veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN neužtikrino ilgalaikio pasimatymo su mama teisės.
Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja BVK, kurio 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. To paties kodekso 94 straipsnio 7 ir 8 dalyse reglamentuota, jog nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą (BVK 73 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pagal BVK 94 straipsnio 3 dalį, ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas.
Taigi BVK aiškiai nustato ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarką bei asmenis, su kuriais nuteistasis turi teisę pasimatyti, teisė nuteistajam ilgalaikio pasimatymo metu pasimatyti su mama nėra nustatyta. Nagrinėjamu atveju, teisės aktuose nesant nustatytos nuteistųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus su tėvais, Vilniaus PN neturėjo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui ilgalaikio pasimatymo su mama. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad Vilniaus PN neatliko neteisėtų veiksmų. Teismas daro išvadą, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodytoje situacijoje atsakovės atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Kartu konstatuotina, kad pagrindas atlyginti pareiškėjo nurodytą žalą atsakovės atstovui neatsirado.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad Vilniaus PN apribojo jo teisę į pasivaikščiojimo trukmę. Be to, nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrintas tinkamas pasivaikščiojimui skirtas plotas, pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat buvo perpildyti.
BVK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises ir laisves, bet bausmių vykdymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nustatytas pareigas bei apribojimus. Bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Pareigos neatlikimas arba netinkamas jos atlikimas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas ir tai sudaro drausminės atsakomybės pagrindą. Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymų nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. BVK 103 straipsnis numato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 str. 5 p.), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 str. 5 p.), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 75 str. 1 d. 5 p.).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui kasdien buvo suteikiamas 4 valandų pasivaikščiojimas (b. l. 58). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN suteikė pareiškėjui pakankamai laiko, t. y. daugiau nei 3 valandas, būti gryname, todėl pareiškėjo teiginys, kad jam buvo apribota pasivaikščiojimo trukmė gryname ore, atmestinas kaip nepagrįstas.
Pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai, nustatyti Eksploatavimo taisyklių III skyriuje. Pagal Eksploatavimo taisyklių 18 punktą tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (19 p.). Eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (21 p.).
Įvertinus išdėstytas nuostatas, matyti, jog pasivaikščiojimo kiemų plotas teisės aktuose nėra reglamentuotas, todėl pareiškėjo motyvai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelio ploto atmetami kaip nepagrįsti. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad Vilniaus PN direktorius tvirtina pasivaikščiojimo gryname ore grafiką, kuriuo remiantis yra nustatytos dienos ir valandos, skirtos pasivaikščiojimui atitinkamam gyvenamojo korpuso aukštui (b. l. 58). Taip pat byloje pateikta pasivaikščiojimo kiemo fotonuotrauka, iš kurios matyti, jog pasivaikščiojimo kiemelis nėra perpildytas (b. l. 56). Nuteistųjų srautas yra paskirstomas ir vienu metu visi Vilniaus PN kalinami nuteistieji pasivaikščiojimo kiemelyje nebūna, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nuolatos perpildytų pasivaikščiojimo kiemelių taip pat atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš Vilniaus PN veiksmų, suteikiant pareiškėjui teisę nusiprausti po karštu vandeniu duše tik vieną kartą per savaitę. Be to, teigia, kad dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, užtikrinančios jo privatumą.
Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Taigi akivaizdu, kad šiose teisės aktų normose yra įtvirtintas imperatyvas užtikrinti nuteistajam nusiprausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija, kad jam nebuvo užtikrinta teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, priešingai, patvirtina, jog buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesant duomenų, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai jam tenkantis maudymosi laikas neatitinka Vilniaus PN nustatytos maudymosi trukmės ar buvo nepakankamas, darytina išvada, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovės atstovo veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Dėl privatumo naudojantis dušu nurodytina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal LVAT praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.
Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant bylos nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.