Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi K. P. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarimo, kuriuo K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 str. 1 d. 3 200 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiasis patrulis R. P. 2013 m. sausio 17 d. K. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2013 m. sausio 17 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini) g., ties 7 namu, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sukdamas į dešinę kliudė stovėjusią transporto priemonę „Nissan Primera“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ją apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais savo veiksmais K. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 231, 231.2, 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.

Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarimu K. P. pripažino kaltu padarius ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė 3 200 Lt baudą bei atėmė teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams.

Apeliaciniu skundu K. P. prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarimą panaikinti kaip nepagrįstą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties. K. P. nurodo, jog skundžiamu teismo nutarimu jis buvo pripažintas kaltu dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Tam, kad būtų galima eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės vairuotoją pripažinti kaltu dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, pirmiausia reikia nustatyti, kad eismo įvykis buvo, kad vairuotojas yra susijęs su eismo įvykiu ir turi pareigą likti eismo įvykio vietoje. K. P. pažymi, jog jis nebuvo kaltinamas tuo, jog sukėlė eismo įvykį (administracinio teisės pažeidimo protokole nėra nurodyta, jog jis būtų padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., teismas, priimdamas nutarimą, taip pat nepripažino jo kaltu dėl minėto pažeidimo. KET 231 p. numatyta, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo, (priklausomai nuo aplinkybių) vykdyti KET 231.1 p., 231.2 p., 234 p. (dėl šių pažeidimų jis yra nubaustas) reikalavimus. Šių KET normų sisteminė analizė reiškia, kad asmuo turi pareigas, numatytas KET 231.1 p., 231.2 p., 234 p., tik tuo atveju, jei jis yra susijęs su eismo įvykiu. Apelianto nuomone, byloje nėra nustatyta, jog jis būtų sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis „Nissan Primera“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. nenustatyta, kad jis susijęs su eismo įvykiu.

Apeliantas teigia, kad nors teisme jis pripažino savo kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, tačiau pažymi, kad jis pripažino tik patį faktą, kad nepranešė policijai apie tai, kad yra apgadintas automobilis „Nissan Primera“, esant tikimybei, jog minėtą automobilį apgadino jis. K. P. nurodo, jog jis nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei duodamas paaiškinimą administracinį teisės pažeidimo protokolą surašiusiam policijos pareigūnui nepatvirtino, jog būtent jis apgadino minėtą transporto priemonę. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis paaiškino, kad nejuto, jog vairuodamas kliudė kitą automobilį. Savo 2013-01-17 paaiškinime jis taip pat nurodė, jog nejuto, kad būtų kliudęs kitą automobilį. Taip pat nurodė, jog apie tai, kad gali būti kliudęs kitą automobilį, jis sužinojo iš prie jo gatvėje priėjusio asmens, kuris jam pasakė: „Atrodo, užkliuvai mašiną“ (b. l. 8). Iš tokio asmens pasakymo jis suprato, kad minėtą aplinkybę pasakęs asmuo nėra įsitikinęs, jog būtent jo – K. P. – vairuojamas automobilis kliudė stovėjusį automobilį. Apeliantas aiškina, jog jis, nuėjęs į parduotuvę ir netrukus grįžęs prie automobilio „Nissan Primera“, dar kartą jį apžiūrėjo, tačiau matė tik išdužusį galinį dešinės pusės žibintą, po to nuėjo prie savo automobilio „Ford Transit“ ir apžiūrėjo visą dešinį šoną, norėdamas įsitikinti, ar automobiliai iš tiesų kontaktavo. Tačiau ant savo vairuoto automobilio jis jokių žymių, rodančių galėjus būti kontaktą, nepastebėjo. Be to, įvertinęs abiejų automobilių kėbulų ir jų apdailos detalių ypatumus, padarė išvadą, kad jo automobilis negalėjo kliudyti automobilio „Nissan Primera“ žibinto, nes tam akivaizdžiai kliudytų į išorę (žiūrint nuo žibinto) atsikišęs „Nissan Primera“ galinis buferis.

Byloje yra R. V. paaiškinimas (b. l. 9), kuriame jis nurodo matęs, kaip „Ford Transit“ galiniu dešiniuoju sparnu kliudė stovėjusį automobilį „Nissan“. K. P. teigia, jog jam nėra žinoma, ar R. V. yra tas asmuo, kuris jį informavo apie tai, jog, kaip jis teigė, jam „atrodo“, kad jis – K. P. – kliudė kitą automobilį. R. V. nebuvo apklaustas apie tai, ar jis informavo galimą pažeidėją apie eismo įvykį, jei taip – kokiu būdu, t. y. ar kategoriškai teigdamas, ar abejodamas, kad jis – K. P. – iš tikrųjų kliudė kitą automobilį.

Tai, kad jis turėjo objektyvų pagrindą padaryti išvadai, jog nėra susijęs su automobilio „Nissan Primera“ apgadinimu, patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys – byloje objektyviai nustatyta, kad jo vairuotai transporto priemonei nebuvo padaryti jokie pažeidimai, o 2013-01-17 eismo įvykio schemoje taip pat nurodyta, jog jo vairuotas „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nesugadintas (b. l. 11).

Byloje netgi nėra konstatuota jo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo pasireiškia tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Taigi baudžiant asmenį pagal minėtą normą būtina nustatyti, kad jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pasišalinimu iš eismo įvykio vietos asmuo siekia apsunkinti savo, kaip kaltininko, asmens tapatybės identifikavimą. Byloje nėra nustatyta, kad jis būtų turėjęs motyvų slėpti savo, kaip eismo įvykio kaltininko, jeigu tokiu būtų jautęsis, asmens tapatybę, kadangi jo, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinė atsakomybė buvo apdrausta (b. l. 19 ), automobilio techninės apžiūros talonas galiojantis (b. l. 20), jis turėjo teisę vairuoti tos rūšies transporto priemonę (b. l. 4), be to, įvykio metu buvo blaivus (nors byloje nepateiktas alkotesterio kvitas, tačiau po įvykio buvo tikrinamas ir nustatytas 0,00 prom. blaivumas). Šių aplinkybių visuma rodo, jog išvažiavo iš eismo įvykio vietos pagrįstai manydamas, kad nėra susijęs su jokiu eismo įvykiu, dėl to jo veiksmuose nėra tyčios, kaip būtino ATPK 130 str. 1 d. sudėties elemento.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK Kelių policijos poskyris prašo netenkinti K. P. apeliacinio skundo ir palikti galioti Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarimą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Remiantis ATPK 257 straipsniu, administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas, kartu ir teismas, įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

KET 232 punktas numato, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Taigi nagrinėjamu atveju, remiantis minėta KET nuostata, turėjo būti užpildyta eismo įvykio deklaracija, eismo įvykio aplinkybės aprašytos ir eismo įvykio schema nubraižyta ant švaraus popieriaus lapo arba apie įvykį pranešta policijai. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju, pažeidžiant KET 232 punkto nuostatas, nebuvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, K. P. apie eismo įvykį policijai nepranešė. Tai iš esmės patvirtino ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tiek savo pirminiame rašytiniame paaiškinime, tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

Būdamas pareigingu ir rūpestingu eismo dalyviu, sužinojęs apie galbūt jo padarytą eismo įvykį, K. P. privalėjo elgtis apdairiai ir atsakingai, t. y. užsirašyti liudytojo duomenis, sulaukti kito automobilio vairuotojo arba kviesti policijos pareigūnus, o ne pats nuspręsti, ar buvo eismo įvykis, kurio metu apgadinta transporto priemonė, ar tokio įvykio nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti.

Apeliaciniame skunde K. P. kelia naujas versijas ir teikia naujus įrodymus, nors duomenų, kad tokia galimybė jam nebuvo suteikta pirmosios instancijos teisme, nenurodo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesniosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Įvertinęs bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarime išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog K. P. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta byloje surinktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais sutinka, juos palaiko ir nekartoja.

Kitų priežasčių, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarimą ir K. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.