- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-1198/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Konstantinas Gurinas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- Druskininkų notarų biuro
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-1097-565/2012 pagal ieškovės V. K. (teisių perėmėja M. K.) ieškinį atsakovei A. M. (tretysis asmuo Druskininkų notarų biuro notaras J. P.), dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2005-12-07 Druskininkų miesto notarų biure buvo patvirtinta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria ieškovė V. K. pardavė atsakovei A. M. ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Ieškovė V. K. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančia dėl suklydimo 2005 m. gruodžio 7 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Nurodė, kad atsakovė nuo 2005 m. rudens kalbino ieškovę parduoti butą, už tai žadėjo ieškove rūpintis iki gyvenimo pabaigos. Ieškovę šis pasiūlymas sudomino, manė, kad galėtų parduoti atsakovei butą ateityje, jei atsakovė ieškove rūpinsis ir prižiūrės. Susitarimui sudaryti reikalingais dokumentais rūpinosi atsakovė, ji nuvedė ieškovę į atitinkamas įstaigas ir parodė, kokius dokumentus reikia pasirašyti. Pas notarą sutarties ieškovei niekas neperskaitė, į rusų kalbą neišvertė, sutarties esmės nepaaiškino, o lietuvių kalba surašytos sutarties perskaityti pati ieškovė nesugebėjo, nes lietuviškai nemoka. Atsakovė padiktavo ir tekstą, kurį ieškovė parašė kitoje sutarties pusėje. Ieškovė manė, kad pasirašė susitarimą, pagal kurį atsakovė ja rūpinsis, mokės už ją mokesčius už butą, o po ieškovės mirties butas atiteks atsakovei. 46 500 Lt už butą, kaip nurodyta pirkimo – pardavimo sutartyje, ieškovė iš atsakovės negavo. Be to, butas yra įkainotas žymiai mažiau, nei reali šio buto rinkos kaina, kuri sutarties sudarymo metu buvo 159 000 Lt. Apie tai, kad ieškovė nebėra buto savininkė, 2008 m. gruodžio mėn. iš ieškovės kaimynų sužinojo ieškovės dukra. Ieškinyje nurodoma, kad sutartį ieškovė pasirašė dėl sveikatos būdama tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, 2005-12-07 sudarytą tarp ieškovės V. K. ir atsakovės A. M., registro Nr.I-4686, taikė vienašalę restituciją ir grąžino ieškovei V. K. nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat priteisė iš atsakovės A. M. ieškovei V. K. 7 770 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 3 480,70 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei bei panaikino areštą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), taikytą Vilniaus apygardos teismo 2009-10-16 nutartimi.
Šalies argumentai
Ieškiniu buvo prašoma pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CK 1.89 str. 1 d.), taip pat prašoma pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str. 1 d.), apgaulės, aiškiai ieškovei nenaudingomis sąlygomis, apie kurias atsakovė žinojo ir kuriomis pasinaudojo (CK 1.91 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, ieškovės būsenai sutarties sudarymo metu nustatyti paskyrė teismo psichiatrijos ekspertizę, kurios akte Nr.78TPK-83/2011 duota išvada (prielaida), kad ieškovė sutarties sudarymo metu tikėtinai negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, negalėjo pilnai teisingai suprasti sudaromo sandorio teisinės reikšmės ir galimų pasekmių dėl pažinimo funkcijų sutrikimo. Taip pat akte konstatuota išvada, kad ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti dėl lėtinio psichikos sutrikimo (įgytos silpnaprotystės). Teismas sprendė, kad teismo psichiatrijos akte nurodytos aplinkybės apie kelias ieškovei diagnozuotas ligas pažeidžiančias ieškovės pažintines funkcijas, šių ligų trukmę ir ieškovės sveikatos būklę, ieškovės amžius (sutarties sudarymo metu ieškovė buvo 88 m. amžiaus), ieškovės įstatyminės atstovės ir liudytojų paaiškinimai apie ieškovės elgesį, tai, kad ieškovė jai artimiausiems asmenims nieko nėra sakiusi nei apie tai, kad tarėsi su atsakove dėl buto pardavimo, nei apie tai, kad pardavė atsakovei butą, gavo už butą daug pinigų, šie asmenys nepastebėjo, kad ieškovė turėtų daug grynųjų pinigų, įrodymų apie sunkią ieškovės turtinę padėtį ir pajamų reikalingumą nebuvimas, buto pardavimas visiškai svetimam asmeniui, kai ieškovė turi dukrą ir anūkę, su kuriomis ieškovė bendrauja ir kurios ieškove rūpinasi, duoda pagrindą padaryti išvadą, kad sutarties sudarymo metu ieškovė buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl sutartį pripažino negaliojančia (CK 1.89 str. 1 d.).
Teismui nustačius, kad sutarties sudarymo metu ieškovė buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, sprendė, kad ieškovės valia dėl šio sandorio apskritai negalėjo susiformuoti, todėl nesant galimybės palyginti tikrosios ieškovės valios ir sutarties sudarymo aplinkybių bei pasekmių, reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia CK 1.90 str. 1 d. ir CK 1.91 str. 1 d. numatytais pagrindais atmetė.
Teismas, pripažinęs sutartį negaliojančia, atsižvelgęs į atsakovės nesąžiningumą, taikė restituciją (CK 1.80 str. 2 d., 1.89 str. 2 d.), o byloje nesant įrodymų, kad už perkamą butą atsakovė sumokėjo ieškovei 46 500 Lt, taikė vienašalę restituciją ir ieškovei grąžino nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė A. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas neteisingai vertino ieškovei paskirtos psichiatrinės ekspertizės akto išvadą, nes išvada duota kaip prielaidinė, kurioje nurodyta, kad tikėtina, jog ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, negalėjo pilnai teisingai suprasti sudaromo sandorio teisinės reikšmės ir galimų pasekmių dėl pažintinių funkcijų sutrikimo.
2. Teismas pažeidė nešališkumo principą, padarė procesinės teisės normų pažeidimą, nes nustatęs prieštaravimus tarp teismo paskirtos ekspertizės akto išvadų ir atsakovės pateiktos teismo medicinos ir psichiatrijos specialistų konsultacinės išvados išvadų privalėjo paskirti pakartotinę psichiatrinę ekspertizę arba kviesti į teismo posėdį ne tik teismo psichiatrijos ekspertizės aktą parengusią ekspertę, bet ir gydytojus surašiusius teismo medicinos ir psichiatrijos specialistų konsultacinę išvadą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas vertino tik ieškovės pateiktus įrodymus, o atsakovės pateiktų įrodymų nevertino arba vertino palankiai ieškovei tuo pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą.
4. Teismas nepagrįstai taikė vienašalę restituciją, nes nepagrįstai nustatė, jog pardavėja V. K. negavo 46 500 Lt pagal ginčijamą sutartį. Notaro patvirtintoje sutartyje šalių parašais patvirtinta, kad su ieškove už pardavimą yra atsiskaityta. Teismas tiesiogiai su pinigų perdavimu nesusijusiems liudytojų parodymams suteikė didesnį prioritetą nei oficialiam rašytiniam įrodymui.
5. Teismas neteisingai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Žyminį mokestį teismas skaičiavo nuo 128 000 Lt ieškinio kainos, kai tuo tarpu už ginčo butą atsakovė sumokėjo 46 500 Lt. Teismas nepagrįstai daug priteisė ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų, be to, atsakovei nebuvo pateikta ataskaita apie ieškovei suteiktas advokatės paslaugas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad, teismas išanalizavęs byloje surinktus įrodymus priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuri naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.).
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Procese likus tik vienai šaliai, civilinė byla negali būti toliau nagrinėjama, todėl esant tokiems atvejams būtina išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į ginčo teisinį santykį, yra leidžiamas teisių perėmimas, o nustačius, kad teisių perėmimas yra leidžiamas, svarbu nustatyti teisių perėmėją ar aplinkybes, dėl kurių teisių perėmimas neįvyko. Procesinių teisių perėmimas yra reglamentuojamas CPK 48 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, nagrinėjamu atveju fizinio asmens mirtis, teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus tuos atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Taigi, procesinis teisių perėmimas yra nulemtas materialinių subjektinių teisių perėmimo ginčo teisiniame santykyje galimybės. Procesinis teisių perėmimas yra galimas bet kurioje proceso stadijoje (CPK48 str. 1 d.). 2013 m. balandžio 12 d. mirus ieškovei V. K., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi mirusiosios procesinių teisių perėmėja pripažinta dukra M. K..
Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą padarė procesinės teisės normų pažeidimą, nes teismas nesivadovavo atsakovės pateikta 2012 m. kovo 16 d. A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro išvada.
Eksperto išvada gali būti laikoma tinkamu įrodymu, kai ji gauta civilinio proceso nustatyta tvarka, t.y. paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada – CPK 216 straipsnio prasme. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatytą procesinio įstatymo, - rašytinį įrodymą, - kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Vertinant šio dokumento įrodomąją reikšmę pažymėtina, kad rašytiniai įrodymai yra skirstomi į oficialius ir privačius (CPK 197 str.1, 2 d.). Minėtą išvadą parengė asmenys, neįrašyti į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą, todėl toks dokumentas gali būti vertintinas tik kaip privatus rašytinis įrodymas. Pažymėtina, kad privačių nuomonių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, medicinos bei gydymo taikymo klausimais gali būti daug ir įvairių. Minėtoje išvadoje yra pareikštos asmeninės specialistų nuomonės, kurios nėra saistomos jokia atsakomybe, jokia priesaika, jokia rizika, gali priklausyti nuo prašiusio atlikti tyrimus asmens lūkesčių, pateikiamų dokumentų apimties bei kitų aplinkybių. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, minėta išvada pagal CPK nustatytus reikalavimus įrodymams negali konkuruoti ir nepaneigia pateikto į bylą ekspertizės akto išvadų (CPK 185 str.). Pastebėtina ir tai, kad minėtoje išvadoje, teigiama, jog „2011-09-14 atliktas eksperimentas rodo, kad labai sunku patikėti, jog sunkia demencija sergantis žmogus sugebėtų savistoviai ateiti į parduotuvę, nemažiau kaip 20 min. savarankiškai rinktis iš prekystalių prekes, o po to atsiskaityti už pirkinius kasoje“. Asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas yra įtvirtintas CK 2.23 straipsnyje, kuriame numatyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. CK 2.23 str. įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22, 24-25 straipsniuose ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. įtvirtintos žmogaus teisės į privatų gyvenimą gynimas civiliniais teisiniais būdais. Byloje rašytinių įrodymų, kad teismas būtų iniciavęs, ar leidęs atlikti eksperimentą, t.y. konstatuoti faktines aplinkybes, stebėti ieškovės elgesį ir jį fiksuoti naudojant technines priemones, nėra, todėl tokie veiksmai yra vertintini kaip neetiški ieškovės atžvilgiu ir pripažintini privataus gyvenimo pažeidimu – neteisėtu asmens stebėjimu (CK 2.23 str. 2 d.).
Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismui jos pateikta teismo medicinos ir psichiatrijos specialistų konsultacinė išvada prieštarauja pirmos instancijos teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadai, o jas rengusių specialistų nuomonės akivaizdžiai išsiskyrė. Siekdamas pašalinti prieštaravimus bei abejones ir nustatyti objektyvią tiesą teismas galėjo į teismo posėdį kviesti ne tik teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadą parengusią ekspertė, bet ir specialistus, surašiusius teismo medicinos ir psichiatrijos specialistų konsultacinę išvadą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, nepaskirdamas papildomos ekspertizės padarė procesinės teisės normos pažeidimą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė, nesutikdama su teismo ekspertizės akto išvadomis būtų prašiusi skirti papildomą ekspertizę, priešingai, atsakovė pati, savo iniciatyva teismui pateikė 2012 m. kovo 16 d. A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro išvadą, kuri, kaip minėta CPK 216 straipsnio prasme negali būti laikoma įrodymu ir prilyginta eksperto išvadai. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apeliantės nurodoma konsultacine išvada.
Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas taikė vienašalę restituciją. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas taikė vienašalę restituciją, nes netinkamai nustatė, jog apeliantė nesumokėjo 46 500 Lt ieškovei V. K. pagal nuginčytą pirkimo – pardavimo sandorį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių.
Apeliantė nurodo, kad ieškovė V. K. laisva valia pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį ir joje yra įrašas, kad pinigus ieškovė gavo. Apeliantės nuomone liudytojų parodymai niekaip nepatvirtina ir nepaneigia oficialaus rašytinio įrodymo, jog sandorio kainą atitinkanti pinigų suma ieškovei buvo perduota. Byloje yra nustatyta, kad ieškovė V. K. sutarties sudarymo metu tikėtinai negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, negalėjo pilnai teisingai suprasti sudaromo sandorio teisinės reikšmės ir galimų pasekmių dėl pažinimo funkcijų sutrikimo t. y. sutarties pasirašymas ir įrašas sutartyje yra su valios defektu. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad sutarties pasirašymas bei įrašas sutartyje apie pinigų gavimą pats savaime įrodo, jog atsakovė A. M. pinigus sumokėjo. Apeliantė mano, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė nesuprato savo veiksmų nepaneigia įrašo pirkimo – pardavimo sutartyje apie pinigų gavimą. Šiuo atveju yra svarbu tai, kad pinigų perdavimo faktą ieškovei paneigia kitos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės. Byloje nėra pateikta kitų įrodymų, išskyrus sutartį ir įrašą joje (1 t., 8 b. l., sutarties 3 p.), kad ieškovė pinigus gavo iki šios sutarties pasirašymo. Apeliantė nurodo, kad ji pinigus sumokėjo notaro kontoroje prieš pasirašant sutartį, o tiesiogiai su pinigų perdavimu nesusijusiems liudytojų parodymams teismas suteikė prioritetą prieš oficialų rašytinį įrodymą. Byloje apklausti liudytojai bei tretysis asmuo notaras J. P. nepatvirtino pinigų perdavimo – priėmimo fakto, o atsakovės parodymai, teismo nuomone, vertintini subjektyviaja prasme. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė V. K. pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo metu buvo faktiškai neveiksni, ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes labiau tikėtina, kad pinigai pagal pirkimo-pardavimo sandorį ieškovei nebuvo sumokėti nei kad buvo sumokėti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, vertintina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.
Atmetęs ieškinį pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad sutarties sudarymo metu ieškovė buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl sutartį pripažino negaliojančia (CK 1.89 str. 1 d.).
Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas ieškinio kainą padarė klaidą ir tai lėmė per didelio žyminio mokesčio paskaičiavimą ir priteisimą iš atsakovės. Iš atsakovės teismas priteisė 3 560 Lt (200 Lt ieškovei ir 3 360 Lt valstybei) žyminio mokesčio paskaičiuoto nuo 128 000 Lt ieškinio kainos, kai tuo tarpu ginčijamo sandorio suma yra 46 500 Lt ir žyminis mokestis turėjo būti skaičiuojamas nuo šios sumos. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliantės skundo argumentu, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio priteisimo valstybei tikslintinas, nurodant, kad iš atsakovės (apeliantės) priteistinos 1 315,70 Lt bylinėjimosi išlaidos valstybei – 120,70 Lt pašto išlaidos ir 1 195 Lt žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista (200 Lt paduodama ieškinį sumokėjo ieškovė) (1 t., 6, 39 b.l.) (CPK 96 str. 1 d.). Taip pat iš apeliantės priteistinas 1 195 Lt žyminis mokestis valstybei, skaičiuojamas nuo 46 500 Lt ginčo sumos, kurio mokėjimas apeliantei buvo atidėtas (200 Lt apeliantė sumokėjo pateikdama apeliacinį skundą) (3 t., 153, 194 b. l.) (CPK 84 str.) ir 1 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinėje instancijoje M. K. (3 t. 10 b. l.).
Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo (CK 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnis, CPK 178 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio valstybei priteisimo iš atsakovės A. M. patikslinti, nurodant, kad iš atsakovės A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteistina 1 315,70 Lt bylinėjimosi išlaidų – 120,70 Lt pašto išlaidos ir 1 195 Lt žyminis mokestis.
Priteisti iš atsakovės A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų ieškovei M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) patirtų apeliacinėje instancijoje.
Priteisti iš atsakovės A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 195 Lt (vieno tūkstančio vieno šimto devyniasdešimt penkių litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalį, kurios mokėjimas buvo atidėtas, valstybei.