Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ ieškinį atsakovams A. S. ir V. P. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Pradinis ieškinys buvo pareikštas atsakovui A. S. – buvusiam bendrovės vadovui – dėl žalos, kilusios jam laiku neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos inicijuoti faktiškai nemokios bendrovės nemokumo (bankroto) bylą, atlyginimo. Žalos dydis siejamas su ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų suma.

4. Patikslinto ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė atsakovo V. P. atžvilgiu taikyti laikinąją apsaugos priemonę – turto ar piniginių lėšų areštą, neviršijant 79 251,58 Eur sumos.

5. Ieškovės vertinimu, atsakovas V. P. nebuvo pakankamai rūpestingas, apdairus ir sąžiningas ieškovės faktinis vadovas, galimai sąmoningai apgaulingai ir klaidingai vedė bendrovės buhalterinę apskaitą. Bandydamas nuslėpti šią aplinkybę, atsakovas neperdavė bendrovės buhalterinių duomenų ieškovės nemokumo administratoriui. Ieškinio suma yra didelė, todėl yra rizika, leidžianti spręsti, kad atsakovas gali siekti išvengti teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymo.

6. Ieškovė pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo A. S. atžvilgiu Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – šiam atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai, piniginių lėšų, įskaitant esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, turtines teises, neviršijant 79 251,58 Eur sumos, areštas, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitos esančių piniginių lėšų leidžiant atsiskaityti su ieškove civilinėje byloje Nr. e2-1194-730/2020. Ieškovės nuomone, pagrindus atsakovų atsakomybės solidarumą, laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti pritaikyta ir atsakovo V. P. atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.1. Patikslintu ieškiniu įrodinėjama aplinkybė, kad atsakovas V. P. buvo ieškovės faktinis vadovas, nėra nustatyta. Spręsti apie atsakovo, kaip de facto (iš tikrųjų) vadovo, veiksmų neteisėtumą ir nesąžiningumą galima tik nustačius, kad jis buvo faktinis vadovas, o prie šios išvados gali būti prieita tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Aplinkybės, kad atsakovas neperdavė bendrovės buhalterinių dokumentų, juos slėpė, sąmoningai klaidingai vedė bendrovės buhalterinę apskaitą, taip pat sudaro įrodinėjimo dalyką byloje.

11.2. Didelės ieškinio sumos aplinkybė savaime nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – būtina nustatyti atsakovo nesąžiningumą, kuris ieškovės prašyme grindžiamas vien materialinio ginčo aplinkybėmis.

11.3. Solidariai atsakingais už žalos atlyginimą atsakovai taps tik patenkinus ieškinį. Sutinka, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos vien dėl to, kad prašymas jas taikyti pareikštas bankroto byloje.

13. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Atsakovo V. P. nesąžiningumą įrodo aplinkybė, kad jis ne tik nebuvo rūpestingas, apdairus ir sąžiningas bendrovės vadovas, tačiau galimai sąmoningai apgaulingai ir klaidingai vedė įmonės buhalterinę apskaitą, o bandydamas tai nuslėpti neperdavė įmonės buhalterinių dokumentų ieškovės nemokumo administratoriui. Ieškinio suma atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė.

13.2. Atsakovų atlikti neteisėti veiksmai (pareiškimo dėl nemokumo procedūros ieškovei iškėlimo nepateikimas teismui) ir dėl to atsiradusi žala (kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimas ir padidėjimas) akivaizdžiai susiję priežastiniu ryšiu.

13.3. Atsakovai bendrovę valdė suderintais veiksmais, visus veiksmus atlikdami kartu ir dirbami kaip komanda, t. y. objektyviai bendrininkaudami, taigi kyla atsakovų solidarioji atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

16. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas patenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo V. P. turto ar piniginių lėšų areštą, neviršijant patikslinto ieškinio sumos. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

17. Atsakovas V. P. atskirajame skunde nesutikimą su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia tuo, kad neįrodyta grėsmė teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas apie pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – tikėtiną ieškinio pagrįstumą – plačiau nepasisako.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

18. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytos dvi būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

19. Pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas laikinąją apsaugos priemonę atsakovo V. P. atžvilgiu, turto ar piniginių lėšų areštą, skundžiamoje nutartyje atsižvelgė į ieškovės nurodomas aplinkybes, kuriomis ji grindžia šio atsakovo nesąžiningumą. Teismas nurodė, kad, neturint duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, laikytina, jog patikslintu ieškiniu reikalaujama priteisti suma atsakovui, fiziniam asmeniui yra itin didelė. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovei yra iškelta bankroto byla, bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl padarė išvadą, kad viešojo intereso apsaugai, ieškovės ir jos kreditorių interesams užtikrinti yra pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę.

20. Atsakovas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties argumentais teigia, kad ieškovės nurodomos atsakovo galimo nesąžiningumo aplinkybės yra susijusios su nagrinėjamoje byloje nustatinėtinomis materialinėmis ginčo aplinkybėmis, kurios bus konstatuotos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Atsakovo teigimu, ieškovė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui bei atsakovo nesąžiningumo, todėl, nenustačius būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, šios priemonės jo atžvilgiu pritaikytos nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su atskirojo skundo argumentais.

21. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad ieškinio sumos dydis ir atsakovo turtinė padėtis savaime nėra pakankami pagrindai taikyti tokius suvaržymus kaip laikinosios apsaugos priemonės. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl galinčios kilti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės padaryti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-269-464/2020).

22. Tokio itin asmens interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto arešto, iki ginčas bus išnagrinėtas iš esmės, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo nesąžiningumą, jo elgesį, apie atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu galėtų būti vertinami šalies veiksmai, atlikti iki bylos iškėlimo, ir atlikti jos nagrinėjimo metu, kitaip tariant, turi būti ne hipotetinė, o reali grėsmė, atsižvelgiant į šalies pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais grindžiamas šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑157‑464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019; 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-330/2020; 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑42‑1120/2021; 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1316-516/2021; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-370/2022; 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-159-912/2022; 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022).

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovo V. P. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą, iš esmės vadovavosi trimis aplinkybėmis – didele ieškinio suma, ieškovės nurodomomis aplinkybėmis dėl atsakovo galimo nesąžiningumo bei viešojo intereso gynimu nemokumo (bankroto) bylose. Teismas, paminėjęs apie ieškovės nurodomas aplinkybes dėl atsakovo V. P. galimo nesąžiningumo, šių aplinkybių iš esmės neįvertino, netyrė.

24. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra preziumuojamas, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu nurodyti ir įrodyti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie tokius galimai nesąžiningus atsakovo veiksmus, kaip turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims, jo įkeitimas arba kitoks apsunkinimas naujomis prievolėmis. Tai nuosekliai akcentuojama Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1333-943/2018). Vadinasi, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti šalis turi įvardinti konkrečius duomenis, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu jau ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, jam nuslėpti, ir pateikti tokius savo teiginius pagrindžiančius įrodymus. Jais galėtų tapti bet kokie faktiniai duomenys: informacija iš viešų registrų, kad atsakovo turto masė iki bylos iškėlimo ar jai prasidėjus sumažėjo, kad nuosavybės teise valdomas turtas buvo apsunkintas daiktinėmis prievolėmis, kad atsakovas sudarė atitinkamus sandorius su jam priklausančiu turtu, kad viešai paskelbė apie jo pardavimą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-269-464/2020).

25. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama taikyti atsakovui V. P. itin griežtus suvaržymus, nors teismai dar nėra pasisakę, ar jos reikalavimai, nukreipti šiam atsakovui, yra pagrįsti, nenurodė ir neteikė jokių konkrečių faktų bei duomenų, nors būtent jai teko tokio pobūdžio aplinkybių įrodinėjimo pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Sutiktina su atskirajame skunde išdėstyta pozicija, kad ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atsakovo (apelianto) faktinio vadovavimo bendrovei, galimo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, atsakovų atsakomybės solidarumo tiesiogiai susijusios su pareikštais patikslinto ieškinio reikalavimais, įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma ir yra civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.

26. Ieškovei nepateikus bent tikėtinų duomenų apie tai, kad atsakovas ketina sumažinti (ar jau sumažino) savo turimo turto masę arba vertę, turėdamas tikslą išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas gali atlikti nesąžiningus veiksmus, keliančius grėsmę teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui.

27. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad laikinąsias apsaugos priemones tikslinga taikyti ir dėl nagrinėjamoje byloje yra egzistuojančio viešojo intereso, t. y. ieškovės, kaip bankrutuojančio juridinio asmens, ir jos kreditorių gynimo būtinybės, stokoja pagrįstumo. Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės nesieja su viešojo intereso gynimo būtinumu, nes priešingu atveju kiekvienoje civilinėje byloje, kuri yra susijusi su bankrutuojančio juridinio asmens ar jo kreditorių interesais, laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos nepriklausomai nuo CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų (ne)nustatymo.

28. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑380‑690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl procesinės bylos baigties

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi laikinąją apsaugos priemonę atsakovo (apelianto) atžvilgiu pritaikė neatsižvelgęs į tai, kad ieškovė nepateikė jokių konkrečių argumentų bei duomenų, kurie bent tikėtinai patvirtintų galimą atsakovo V. P. nesąžiningumą ir siekį išvengti teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymo, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto išimtinumo ir jo taikymo sąlygų įrodinėjimo, todėl šį procesinį klausimą išsprendė neteisingai. Dėl to apskųsta teismo nutartis panaikintina ir ieškovės BUAB „Audvida“ prašymas taikyti atsakovo V. P. atžvilgiu laikinąją apsaugos priemonę atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Audvida“ prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę atsakovo V. P. atžvilgiu atmesti.