- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-18
- Bylos Nr.
- 2A-1594-781/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-07915-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Ieškovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai SĮ „Vilniaus miesto būstas“, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau - Ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (toliau - Atsakovas) 1 104, 45 Lt skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad remdamasis su I. V. 2001 m. rugpjūčio 11 d. sudaryta Elektros energijos tiekimo sutartimi Nr. 598, jis tiekė elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Nuo 2008 metų už patiektą elektros energiją buvo nustota mokėti, todėl susidarė 1 104, 45 Lt įsiskolinimas. Ieškovui dėl skolos išieškojimo pasikreipus į teismą paaiškėjo, jog I. V. 2005 m. sausio 6 d. mirė. Dėl šios priežasties Ieškovas kreipėsi į Atsakovą, kaip ginčo buto savininką, dėl informacijos pateikimo, kas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. naudojosi butu. Atsakovas pranešė Ieškovui, jog ginčo bute nuo 1997 m. rugpjūčio 8 d. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs A. T., tačiau, nuomos sutartis su juo sudaryta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, jog neįmanoma nustatyti vartotojo, Ieškovas prašė priteisti susidariusį įsiskolinimą iš nekilnojamojo daikto savininko, t. y. Atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad buto patikrinimo aktų bei Gyventojų registro tarnybos duomenimis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris Atsakovui nuosavybės teise priklausė iki 2012 m. gegužės 15 d. ir kurį patikėjimo teise valdė Atsakovo atstovas, nuo 1997 m. rugpjūčio 8 d. iki 2011 m. birželio 30 d. gyveno A. T., kuris mirė 2011 m. birželio 30 d. Nors tiek Vilniaus miesto savivaldybė, tiek SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nebuvo priėmusios sprendimo išnuomoti A. T. ginčo patalpas bei nebuvo sudariusi nuomos sutarties, t. y. jis neturėjo teisinio pagrindo naudotis ginčo butu, tačiau, Atsakovo teigimu, A. T. užėmė gyvenamąją patalpą, todėl jis turėjo pareigą mokėti mokesčius už komunalines paslaugas. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, jog A. T. faktiškai gyveno ginčo patalpose, laikytina, kad Ieškovas su A. T. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį sudarė konkliudentiniais veiksmais. Atsakovas nesutinka, su tuo, jog jis yra subsidiariai atsakingas už jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose gyvenančio asmens, t. y. elektros energijos vartotojo, neįvykdytas prievoles, kadangi Atsakovas nagrinėjamu atveju nėra ir nebuvo elektros energijos vartotoju, todėl jam nekyla jokių prievolių už trečiųjų asmenų prisiimtus įsipareigojimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas priteisė Ieškovui iš Atsakovo 1 104, 45 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1 104, 45 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. birželio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 71, 00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas pripažino 1 104, 45 Lt įsiskolinimo sumą įrodyta. Nustatė, kad paaiškėjus, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), gyventoja I. V., su kuria buvo sudaryta sutartis, 2005 m. sausio 6 d. mirė, Ieškovas 2011 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į Atsakovą dėl informacijos pateikimo, kas laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. naudojosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2011 m. lapkričio 5 d. ir 2012 m. vasario 29 d. pranešimais dėl informacijos pateikimo informavo Ieškovą, jog buto patikrinimo aktų duomenimis ginčo laikotarpiu minėtu butu naudojosi A. T., kuris nuo 1997 m. rugpjūčio 8 d. minėtu adresu buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą ir kuris 2011 m. birželio 30 d. mirė, buto nuomos sutartis su juo sudaryta nebuvo. Pagal Testamentų registro duomenis nėra sudarytų nei I. V., nei A. T. testamentų ar palikimo priėmimo faktų, t. y. minėtų asmenų įpėdiniai nėra žinomi. Teismas, įvertinęs tai, kad minėto buto patikrinimo aktai surašyti po ginčo laikotarpio, padarė išvadą, jog pagrindo teigti, kad ginčo laikotarpiu bute gyveno būtent A. T., nėra. Be to, iš Ieškovo pateiktų banko išrašų teismas nustatė, kad 2007 metais už ginčo butui patiektą elektros energiją mokėjo A. O., o 2008 m. spalio 28 d. (tai buvo paskutinis mokėjimas už elektros energiją) už patiektą elektros energiją mokėjo J. G.. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, tai, jog teismui pateikti patalpų patikrinimo aktai buvo surašyti jau po ginčo laikotarpio, tai, jog iki ginčo laikotarpio už butui patiektą elektros energiją mokėjo skirtingi asmenys, kurių ryšio su ginčo butu nustatyti nepavyko, tai, jog tarp Atsakovo ar patalpų valdytojo ir A. T. nebuvo sudaryta patalpų nuomos sutartis, o gyvenamosios vietos deklaravimas nėra besąlyginis pagrindas laikyti, jog A. T. ginčo laikotarpiu gyveno bute, sprendė, kad galutinį elektros energijos vartotoją neįmanoma nustatyti. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 83 p. (Taisyklių 96 p. – nauja redakcija), konstatavo, kad ginčo laikotarpiu elektros energijos pirkimo-pardavimo santykių dalyviu laikytinas ginčo buto savininkas, t. y. Atsakovas. Pažymėjo, kad Taisyklių 84 p. (Taisyklių 97 p. – nauja redakcija) taip pat numato, kad tuo atveju, jei Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą. Taigi, minėta nuostata įtvirtina patalpų savininko subsidiarios atsakomybės už nuomininko tinkamą prievolių vykdymą principą. Esant nurodytoms aplinkybėms, t. y. nesant tarp tiekėjo ir ginčo bute gyvenusio asmens sudarytos elektros energijos tiekimo sutarties bei nenustačius ginčo laikotarpiu elektros energijos vartotojo, taip pat atsižvelgiant į Atsakovo, kaip patalpų savininko, subsidiarios atsakomybės principą, teismas sprendė, jog ieškinys pareikštas tinkamam Atsakovui, todėl turi būti tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde Atsakovas nurodė, kad teismas neteisėtai pareigą atsiskaityti už suvartotą elektros energiją perkėlė Atsakovui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad gyvenamosios vietos deklaravimas nėra besąlyginis pagrindas laikyti, kad A. T. ginčo laikotarpiu gyveno bute. Į bylą pateiktuose buto patikrinimo aktuose nurodyta, kad bute gyveno A. T.. Nors buto patikrinimo aktai surašyti po ginčo laikotarpio, tačiau duomenų apie tai, kad A. T. būtų išsikėlęs iš minėtų patalpų, nėra. Byloje nėra duomenų ir apie šio asmens kitą gyvenamąją vietą. Taigi byloje nesant jokių kitų įrodymų apie šio asmens gyvenamąją vietą, pirmosios instancijos teismas suklydo konstatavęs, kad buto patikrinimo aktai surašyti po ginčo laikotarpio, todėl laikyti, kad bute gyveno būtent A. T., nėra pagrindo. Atsakovas teigia, kad byloje yra nustatytas faktinis elektros energijos vartotojas ginčo bute, t. y. A. T.. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad Atsakovas yra atsakingas už žinomų vartotojų įsiskolinimą. Atkreipė dėmesį, kad Atsakovas jokių Ieškovo paslaugų nepirko, elektros energijos bute nevartojo, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad Atsakovas yra sutarties su Ieškovu šalis.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, o Atsakovo pateikti argumentai yra nepagrįsti ir turi būti atmesti. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, padarė teisingą išvadą, jog nėra pagrindo laikyti, kad ginčo laikotarpiu bute gyveno būtent A. T.. Pažymėjo, kad Taisyklių 96 p. aiškiai nustato, kad objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkui pareiga atsiskaityti su elektros energijos tiekėju kyla visais atvejais, kai nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, nepriklausomai nuo to, ar objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas išreiškė tam valią ar ne.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Byloje nustatyta, kad Ieškovas 2004 m. rugpjūčio 11 d. su I. V. buvo sudaręs Elektros energijos tiekimo-vartojimo sutartį, kurios pagrindu Ieškovas tiekė elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini)(b. l. 6-7). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis šis butas iki 2012 m. gegužės 17 d. nuosavybės teise priklausė Atsakovui (b. l. 25-26, 27-28). 2009 m. kovo 16 d. įspėjimu Ieškovas kreipėsi į I. V. dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo (b. l. 9). 2009 m. balandžio 24 d. Ieškovas nutraukė elektros energijos tiekimą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), bei užfiksavo tai dienai elektros energijos skaitiklio parodymus (b. l. 8). Skola už suvartotą elektros energiją sudarė 1 104, 45 Lt (b. l. 8, 10). Paaiškėjus, jog I. V. mirė 2005 m. sausio 6 d., Ieškovas kreipėsi į Atsakovą dėl informacijos pateikimo, kas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. naudojosi minėtu butu, ir buvo informuotas, jog buto patikrinimo aktų duomenimis ginčo laikotarpiu butu naudojosi A. T., kuris nuo 1997 m. rugpjūčio 8 d. šiuo adresu buvo deklaravęs gyvenamąją vietą ir kuris 2011 m. birželio 30 d. taip pat mirė (b. l. 11, 12, 13, 29). Pagal Testamentų registro duomenis nėra sudarytų nei I. V., nei A. T. testamentų ar palikimo priėmimo faktų (b. l. 64, 65).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, pareiškiant ieškinį Atsakovui, kaip buto savininkui.
Kasacinis teismas aiškindamas buto savininko pareigas tokių teisinių santykių, kaip energijos pirkimas-pardavimas, ir juos reguliuojančių bendrųjų bei specialiųjų normų kontekste (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-03-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-163/2013), yra išaiškinęs, kad elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis), įpareigojanti elektros energijos tiekimo įmonę teikti tiekimo paslaugas visiems, kas tik kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Energijos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuoja CK 6 knygos 7 skirsnio normos, kuriose energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas), tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimo nepateikta ir Elektros energetikos įstatyme. Todėl sprendžiant klausimą kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui (pagal analogiją ir bet kuriam kitam energijos vartotojui, gyvenančiam bute) – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos būtent specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Taisyklėse.
Pagal Taisyklių (redakcija iki 2010 m. vasario 11 d.) 83 punktą tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimą, kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad patalpų, kuriose vartojama elektros energija, savininkas privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju visais atvejais, kai su elektros energijos tiekėju nėra sudaryta rašytinė sutartis arba neįmanoma nustatyti vartotojo. Taisyklių 29 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi, daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013).
Esant tokiam kasacinio teismo išaiškinimui, nagrinėjamoje byloje nėra aktuali aplinkybė, ar A. T. buvo faktinis elektros energijos vartotojas. Svarbu nustatyti, ar po teisėtos buto nuomininkės I. V. mirties 2005 m. sausio 6 d. Atsakovas, kaip buto savininkas, buvo sudaręs kitą rašytinę elektros pirkimo-pardavimo sutartį su šiame bute vėliau gyvenančiais nuomininkais. Iš bylos duomenų matyti, kad tokių sutarčių sudaryta nebuvo. Atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų šiai išvadai paneigti. Tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui tiekiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas. Todėl darytina išvada, kad Atsakovui priklausančio buto nuomininkui (ar A. T., ar kitam nuomininkui) nesudarius elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui (ieškovui) skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei – savivaldybei (atsakovei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013). Tokiu atveju Atsakovo argumentai, kad šis negali atsakyti už nuomininko prievoles, kadangi Ieškovo paslaugomis nesinaudojo, Ieškovo paslaugų nepirko, skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo neįtakoja.
Pažymėtina, kad anksčiau pateiktas aiškinimas nereiškia, jog nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Nuomininkui sudarius rašytinę elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį su elektros energijos tiekėju, jis tampa elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu, ir įgyja prievolę atsakyti už savo pareigų nevykdymą prieš elektros energijos tiekėją. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Taisyklių 84 punktą net ir tuo atveju, jeigu nuomininkas yra sudaręs sutartį Taisyklėse nustatyta tvarka, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą vykdymą.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, Atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ir juos įvertinęs (CPK 185 straipsnis) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.