- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-07
- Bylos Nr.
- eA2-30909-819/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10165-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Misiūnaitė-Bashir
- Ieškovas
- savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas”
- Atsakovas
- L. M.
- Advokatai
- Šarūnas Jazukevičius, Jodita Rapalavičienė
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (atsakovės) L. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas” ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, pareikštą atsakovei L. M., ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl įpareigojimo pratęsti ar sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, papildomas atsakovas pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėja L. M. pateikė teismui prašymą, kuriuo ji prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-524-432/2019, o išnagrinėjus bylą pakartotinai, pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-524-432/2019, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-100-661/2020 ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti, taip pat perskirstyti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja prašyme paaiškina, kad ieškovė savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama iškeldinti pareiškėją su jai priklausančiu turtu iš buto, ieškovės valdomo patikėjimo teise, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Savo poziciją grindė tuo, jog pareiškėjos pajamos 2016 m. pagal pareiškėjos 2016 m. metinę gyventojo turto deklaraciją sudarė 7 144 Eur, todėl ji prarado teisę į socialinio būsto nuomą. Pareiškėja nesutiko su ieškiniu ir pareiškė priešieškinį ieškovei bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuriuo prašė įpareigoti ieškovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pratęsti/sudaryti su pareiškėja gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-524-432/2019 atmetė tiek ieškinį, tiek priešieškinį. Teismas nusprendė, nors pareiškėjos pajamos viršija dydį, suteikiantį teisę į socialinį būstą, ieškovė nėra teismo tvarka nutraukusi su pareiškėja sudarytos 2009 m. kovo 3 d. socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1.39-N09/0844 (toliau – Nuomos sutartis), ieškiniu nėra pareiškusi reikalavimo sutartį nutraukti, todėl, tebegaliojant Nuomos sutarčiai, iškeldinti pareiškėjos iš socialinio būsto nėra pagrindo. Šiais motyvais buvo atmestas ieškovės ieškinys. Pareiškėja papildomai paaiškina, kad teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra apsvarsčiusi ginčo buto išnuomojimo pareiškėjai pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas (rinkos kaina) galimybę ir 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 1-1081 atmetusi pareiškėjos ir kitų asmenų prašymus sudaryti terminuotas būsto nuomos sutartis su buvusiais socialinio būsto nuomininkais. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neturi teisės būti buto (duomenys neskelbtini), nuomininke, todėl jos priešieškinyje pareikšti reikalavimai negali būti patenkinti. Taip pat teismas pažymėjo, jog ginčo bute pareiškėja turi teisę gyventi pagal 2009 m. kovo 3 d. socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N09/0844, kol ji sprendime nurodyta tvarka bus nutraukta. Šiais motyvais buvo atmestas pareiškėjos priešieškinis. Apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo pateikė tiek ieškovė, tiek atsakovė – pareiškėja. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-100-661/2020 nutarė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą – sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą šioje dalyje – patenkinti ieškovės ieškinį ir iškeldinti atsakovę – pareiškėją su jai priklausiančiu turtu iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančio socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto; kitoje dalyje 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog, įvertinus gyventojos pateiktą metinę turto deklaraciją, nustatyta, kad pareiškėjos gautos pajamos per 2016 m. sudaro 7 144 Eur, o tai 2 299 Eur daugiau nei 25 procentais viršija nustatytą leistiną dydį (4 845 Eur). Pažymėjo, jog šalių sudarytos Nuomos sutarties 40.3 punkte įtvirtinta, kad Nuomos sutartis pasibaigia nuomininkui praradus teisę į socialinį būstą, todėl Nuomos sutartis su Atsakove laikytina pasibaigusia. Nurodė, jog šalių sudaryta Nuomos sutartimi šalys aiškiai susitarė dėl terminuotos būsto nuomos ir jos termino. Sprendė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir teikė gyvenamosios patalpos terminuotos nuomos sutarties pasibaigimo padarinius ir todėl nepagrįstai atmetė ieškinį. Šiais argumentais buvo patenkintas ieškovės apeliacinis skundas. Vilniaus apygardos teismas taip pat sprendė, jog pareiškėjos pajamos per 2016 m. sudarė 7 144 Eur, kas ne tik viršija Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme numatytą dydį, tačiau ir vertinant socialinės paramos tikslų kontekste negali būti laikomomis nepakankamomis pasirūpinti gyvenamosiomis patalpomis savo lėšomis. Šiais argumentais buvo atmestas pareiškėjos apeliacinis skundas. Pareiškėja teigia, kad ją minėtoje byloje atstovavusi advokatė Jodita Rapalavičienė rekomendavo jai neteikti kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutarties. Pareiškėja, jos teigimu, nebūdama teisininkė ir neišmanydama teisminių procesų niuansų, pasivadovavo savo atstovės rekomendacija. Tačiau pareiškėja, nebūdama teisininkė, sudarė 2021 m. liepos 2 d. atstovavimo sutartį su kitu atstovu – advokatu Šarūnu Jazukevičiumi, kuris yra ne tik profesionalus teisininkas, tačiau ir mokesčių specialistas bei pavedė pastarajam atlikti bylos medžiagoje esančių dokumentų ir joje priimtų teismų sprendimų išsamų teisinį įvertinimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos naujas atstovas pateikė į bylą 2021 m. liepos 5 d. prašymą „Dėl prieigos prie civilinės bylos Nr. e2-524-432/2019 elektroninės kortelės suteikimo“ bei atliko visų bylos medžiagoje esančių dokumentų bei priimtų sprendimų teisinį įvertinimą, kurio metu nustatė, kad tiek ieškovė savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ savo ieškinyje, tiek atsakovė pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas priimtuose sprendimuose savo pozicijas grindė klaidingai ir nepagrįstai vertindami pareiškėjos 2016 m. darbo užmokesčio pajamas prieš mokesčius, nors privalėjo vertinti darbo užmokesčio pajamas po mokesčių. Būtent dėl to buvo padarytos klaidingos išvados ir priimti nepagrįsti bei neteisingi sprendimai byloje. Pareiškėja nurodo, kad šios naujos reikšmingos aplinkybės, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo teisme metu, pareiškėjai, kuri nėra teisininkė, tapo žinomos tik jos naujam atstovui 2021 m. rugpjūčio 16 d. konsultacijos metu atskleidus tiek ieškovės, tiek atsakovės pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų bei tiek pareiškėjos buvusios atstovės byloje padarytas situacijos vertinimo bei nagrinėjimo reikšmingas klaidas – byloje klaidingai buvo vertintos pareiškėjos 2016 m. darbo užmokesčio pajamos prieš mokesčius, nors privalėjo būti vertinamos darbo užmokesčio pajamos po mokesčių. Paaiškėjus šiai reikšmingai naujai aplinkybei, pareiškėja teikia prašymą dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Atsiliepimas
Ieškovė savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą, kuriuo su pateiktu prašymu nesutinka. Priminė, kad ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu prašydama iškeldinti atsakovę (pareiškėją) su jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Pareiškėja ne tik nesutiko su ieškiniu, tačiau ji taip pat pateikė priešieškinį ieškovei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo tęsti/sudaryti būsto nuomos sutartį. Tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tiek ieškovė nesutiko su priešieškiniu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu tiek ieškinį, tiek priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.610 straipsnio nuostatas gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, ji gali būti nutraukta, taip pat fiziniai asmenys iš gyvenamųjų patalpų gali būti iškeldinami teismo tvarka. Ši teisės norma imperatyvi. Ieškovė nėra teismo tvarka nutraukusi su pareiškėja sudarytos Nuomos sutarties ir ieškinyje nėra pareiškusi reikalavimo ją nutraukti. Tebegaliojant Nuomos sutarčiai, iškeldinti pareiškėjos iš socialinio būsto nėra pagrindo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos pajamos treji metai iš eilės viršija dydį, suteikiantį teisę į socialinio būsto nuomą. Tačiau teismas taip pat pastebėjo, kad nors šiuo metu nėra pagrindo iškeldinti pareiškėjos iš socialinio būsto, pareiškėja pagal 2018 m. ir ankstesnių dvejų metų gautų pajamų lygį neturi teisės į valstybės paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas. Sprendime pažymėta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba apsvarstė ieškinyje nurodyto buto išnuomojimo pareiškėjai pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatas galimybę ir 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 1-1081 atmetė pareiškėjos ir kitų asmenų prašymus sudaryti terminuotas būsto nuomos sutartis su buvusiais socialinio būsto nuomininkais. Teismas konstatavo, kad esant šioms aplinkybėms, pareiškėja neturi teisės būti buto (duomenys neskelbtini), nuomininke, todėl jos priešieškinyje pareikšti reikalavimai negali būti patenkinti. Ieškovė pažymėjo, kad tiek ieškovė, tiek pareiškėja pateikė apeliacinius skundus. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-100-661/2020 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeitė – sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškovės ieškinys, panaikino ir priėmė naują sprendimą šioje dalyje – patenkino ieškovės ieškinį ir iškeldino pareiškėją su jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Kitoje dalyje sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą asmenys be šeimos, gyvenantys Vilniaus mieste, turi teisę į paramą būstui išsinuomoti, kai grynosios metinės pajamos neviršija 38 valstybės remiamų pajamų dydžių ir turtas vienam asmeniui neviršija 93 valstybės remiamų pajamų dydžių. Teismui įvertinus pareiškėjos metinę turto deklaraciją, nustatyta, kad gautos pajamos per 2016 m. sudaro 7 144 Eur, o tai 2 299 Eur daugiau nei 25 procentai viršija nustatytą leistiną dydį (4 845 Eur). Teismas pažymėjo, kad Nuomos sutarties 40.3 punkte įtvirtinta, kad sutartis pasibaigia nuomininkui praradus teisę į socialinį būstą, todėl Nuomos sutartis su pareiškėja laikytina pasibaigusia. Taigi Vilniaus apygardos teismas tenkino ieškovės ieškinį visa apimtimi. Ieškovė taip pat pastebi, kad pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo iš esmės grindžia naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovė pažymi, kad pareiškėja prašyme nurodo, kad „tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas priimtuose sprendimuose savo pozicijas grindė, klaidingai ir nepagrįstai vertindami pareiškėjos 2016 m. darbo užmokesčio pajamas prieš mokesčius, nors privalėjo vertinti darbo užmokesčio pajamas po mokesčių. Būtent dėl to buvo padarytos klaidingos išvados ir priimti nepagrįsti bei neteisingi sprendimai byloje“. Prašyme taip pat nurodoma, kad „šios naujos reikšmingos aplinkybės, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjai, kuri nėra teisininkė, tapo žinomos, tik jos naujam atstovui 2021 m. rugpjūčio 16 d. konsultacijos metu atskleidus tiek ieškovės, tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų bei tiek pareiškėjos buvusios atstovės byloje padarytas situacijos vertinimo bei nagrinėjimo reikšmingas klaidas – byloje klaidingai buvo vertintos pareiškėjos 2016 m. darbo užmokesčio pajamos prieš mokesčius, nors privalėjo būti vertinamos darbo užmokesčio pajamas po mokesčių“.
Atsakovė pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriuo su pateiktu pareiškėjos prašymu nesutinka. Pažymi, kad, pareiškėjai, kaip socialinio būsto nuomininkei nuo 2009 m., pajamų ir turto deklaravimas nebuvo jokia naujiena. Atsakovė pastebi, kad nors prašyme atnaujinti procesą pareiškėja nurodo, kad jai nebuvo (ir negalėjo) būti žinoma, kad pajamos deklaruojamos jau atskaičius mokesčius, jos pačios teiktoje deklaracijoje už 2015 m. pajamos nurodytos atskaičius mokesčius. Be to, ir ginčijamoje deklaracijoje už 2016 m. aiškiai matyti, kad nuo gautos pajamų sumos yra atskaityta sumokėta pajamų mokesčio suma. Remiantis Lietuvos Respublikos turto deklaravimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pats asmuo yra atsakingas už teisingų ir tikslių duomenų deklaravimą (numatyta ir atsakomybė už neteisingų duomenų pateikimą). Šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad deklaracijos formą, jos pildymo ir pateikimo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius. Gyventojai, pagal šį įstatymą deklaruojantys turtą, nemokamai aprūpinami deklaracijos blankais ir deklaracijos pildymo taisyklėmis. Atsakovės vertinimu, visa reikiama informacija pareiškėja buvo (galėjo būti) aprūpinta. Juo labiau, kad būtent pati pareiškėja geriausiai žinojo, kokį atlyginimą ji gauna atskaičius ir neatskaičius mokesčių, kokie ir kokio dydžio mokesčiai yra nuskaičiuojami, kiekvieną mėnesį gaudama algalapį. Atsakovės teigimu, jei pareiškėja dėl savo pačios nerūpestingumo bei neatidumo pateikė galimai ne visai teisingus duomenis, tai yra jos pačios atsakomybė. Atsakovės manymu, svarbu ir tai, kad nors pareiškėja teigia, jog jos pateiktoje pajamų ir turto deklaracijoje už 2016 m. yra nurodyti neteisingi duomenys, ji dėl neaiškių priežasčių iki šio atsiliepimo surašymo dienos nepasinaudojo Turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe patikslinti deklaraciją. Šiai dienai teismui nėra pateikta jokių pagrįstų įrodymų, kad pajamų ir turto deklaracijoje už 2016 m. pateikti duomenys yra netikslūs ir teismai negalėjo jais vadovautis. Prašymas paremtas tik išdėstytais teiginiais. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad teismai būtų priėmę visai kitą sprendimą, jei būtų rėmęsi jos aptariamame prašyme nurodytu pajamų dydžiu. Atsakovė pabrėžia, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka būtų patikslinusi pajamų ir turto deklaraciją, ir joje pajamų dydis būtų nustatytas toks, koks jis nurodomas prašyme atnaujinti procesą, t. y. 5 429,44 Eur (šią dieną šios sumos negalima vertinti kaip tikslios ir neginčijamai teisingos, nes ji nėra pagrįsta jokiais dokumentais), pareiškėjos pajamos vis tiek viršytų Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytus dydžius – leistinas pajamų dydis ginče minimu laikotarpiu sudarė 3 876 Eur arba 4 845 Eur (su 25 proc. perviršiu). Tuo tarpu Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 5 dalies 2 punktas imperatyviai sako, kad socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, kai Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (šią dieną galiojančios redakcijos 3 dalyje) nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius. To paties straipsnio 6 dalis numato, jeigu asmens ar šeimos, nuomojančio (nuomojančios) socialinį būstą, deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (galiojančios redakcijos 3 dalis) nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, asmens ar šeimos prašymu savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą nuomoti kaip savivaldybės būstą rinkos kainomis vadovaudamasi savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto. Atsakovė pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 31 punktą sprendimų priėmimas dėl savivaldybės būsto ir socialinio būsto fondo sudarymo (statybos, pirkimo ir t. t.) tvarkos, būsto suteikimo tvarkos ir nuomos mokesčio dydžio priėmimas, kitų sprendimų, numatytų Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, priėmimas priklauso Savivaldybės tarybos išimtinei kompetencijai. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą Nr. 1-809 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išsinuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šio sprendimo 42.4 punkte yra numatyta, kad jeigu asmens ar šeimos, nuomojančios socialinį būstą, deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) už kalendorinius metus daugiau kaip 25 procentais viršija įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ar turto dydžius, asmens ar šeimos prašymu Savivaldybės taryba, įvertinusi socialinio būsto poreikį Savivaldybėje, gali priimti sprendimą šį būstą ne ilgesniam nei vienų metų laikotarpiui nuomoti kaip Savivaldybės būstą rinkos kainomis, vadovaudamasi Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, jeigu asmuo ar šeima neturi nuosavybės teise kito tinkamo būsto. Šis aprašo punktas taikomas asmenims, auginantiems tris ar daugiau vaikų (iki 18 metų), neįgaliems bei vyresniems nei 60 metų asmenims bei asmenims ir šeimoms, kurių pajamos, įskaitant turtą, daugiau nei 25 procentais viršija įstatyme nustatytus dydžius, bet per mėnesį kiekvienam asmeniui (šeimos atveju – vienam šeimos nariui) viršijanti suma atėmus 25 procentų leidžiamą perviršį neviršija 1 valstybės remiamų pajamų dydžio. Taigi, atsakovės vertinimu, sudaryti terminuotą nuomos sutartį su asmenimis, kurių pajamos ir/ar turtas viršijo įstatyme nustatytus dydžius, nėra Savivaldybės tarybos pareiga, o tik suteikta prerogatyva spręsti, ar tokio pobūdžio sutartį sudaryti, įvertinus įvairius aspektus, tame tarpe ir socialinio būsto poreikį, kuris, kaip žinia, Vilniaus mieste gerokai viršija pasiūlą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba pagal jai suteiktą kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl terminuotos vienų metų Savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo ir 2017 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl asmenų prašymų sudaryti terminuotas vienų metų savivaldybės būsto nuomos sutartis netenkinimo ir šių asmenų iškeldinimo iš socialinių būstų“ nutarė jo netenkinti. Atsakovės teigimu, aptariamu atveju svarbu yra ir tai, kad minėtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas, kurio pagrindu savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą dėl pareiškėjos iškeldinimo, yra nenuginčytas ir galiojantis. Pareiškėja šio sprendimo neskundė. Atitinkamai preziumuojama, kad su šiuo sprendimu sutiko. Atsakovė nurodo, kad pareiškėja nepasinaudojo ir galimybe teikti kasacinį skundą. Tad nėra išnaudojusi visų leistinų teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdų. Maža to, 2020 m. sausio 14 d. Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-100-661/2020, pareiškėja pateikė savivaldybės įmonei ,,Vilniaus miesto būstas” prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą, t. y. leisti atlaisvinti ginčo butą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kartu šiame prašyme pareiškėja pažymi, kad šis jos prašymas užtikrina teismo sprendimo privalomumą bei tinkamą įgyvendinimą, t. y. sutiko su teismo sprendimu. Šis prašymas buvo tenkintas iš dalies ir leista atlaisvinti ginčo butą per du mėnesius. Pareiškėja neįvykdė teisėto bei galiojančio teismo sprendimo ir Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio socialinio buto neatlaisvino iki šios dienos. Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigaliojo 2020 m. sausio 14 d., tad pareiškėja turėjo beveik du metus laiko susirasti kitą tinkamą būstą gyventi, juo labiau žinodama, kad turi vykdyti galiojantį teismo sprendimą, kuriuo yra iškeldinta iš socialinio būsto (duomenys neskelbtini). Atsakovės manymu, tokie pareiškėjos veiksmai vertintini kaip piktybinis galiojančio ir teisėto teismo sprendimo įvykdymo vilkinimas. Atsižvelgdama į tai, savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“ jau kreipėsi į teismą dėl vykdomojo dokumento išdavimo.
Prašymas netenkinamas. Atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-524-432/2019 atsisakoma.
Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Kasacinio teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007) proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, tačiau, kita vertus, jie turi būti taikomi laikantis teisinio apibrėžtumo principo. Todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms. Kad būtų užkirstas kelias formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, apsaugotos bylos dalyvių ir kitų asmenų teisės bei teisėti interesai, užtikrintas teisinių santykių stabilumas, asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis), nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turi patvirtinti išdėstyti motyvai, įrodymai (CPK 366 straipsnis).
Pareiškėja procesą civilinėje byloje Nr. e2-524-432/2019 prašo atnaujinti tuo pagrindu, kad paaiškėjo nauja aplinkybė – pareiškėjos grynosios metinės pajamos, atskaičius mokesčius, 2016 m. buvo ne 7 144 Eur, o mažesnės. Tokia aplinkybė pačiai pareiškėjai, jos teigimu, tapo žinoma tik 2021 m. rugpjūčio 16 d., kuomet į tai jos dėmesį atkreipė jai konsultaciją teikęs advokatas.
Pagal CPK 368 straipsnio 1 dalį prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Pagal CPK 368 straipsnio 2 dalį prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus. Skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, turi būti atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama ir tai, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba.
Motyvuojamoji dalis
Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas tuo atveju, jei paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo teisme metu. Tačiau pagal teismų praktiką šis pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis. Pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. Esant tokiai aplinkybei, svarbu, kad ji ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu asmeniui, kuris remiasi šia aplinkybe prašyme dėl proceso atnaujinimo, t. y. turi būti vertinami ne tik subjektyvūs, bet ir objektyvūs sužinojimo kriterijai. Ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo dėl proceso atnaujinimo pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai, t. y. didelis konkrečių faktinių duomenų nuo anksčiau turėtų skirtumas, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai.
Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs pareiškėjos prašymą, byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjos nurodoma kaip nauja aplinkybė, jog jos grynosios metinės pajamos, atskaičius mokesčius, 2016 m. nesiekė 7 144 Eur sumos, neatitinka aplinkybės, įvardintos CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Iš pareiškėjos paaiškinimų, kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nustatyta, kad aplinkybė, kokias grynąsias metines pajamas pareiškėja gavo 2016 m., prašomoje atnaujinti civilinėje byloje buvo įrodinėjama ir nustatinėjama remiantis į bylą pateikta pareiškėjos 2017 m. sausio 5 d. pildyta metine gyventojo (šeimos) turto deklaracija (toliau – Deklaracija). Aplinkybė, kokias grynąsias pajamas pareiškėja gavo 2016 m., neabejotinai byloje turėjo esminę reikšmę, nes nuo šios aplinkybės priklausė pareiškėjos teisė į Buto nuomą. Pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 5 dalies 2 punktą, kuris buvo taikomas Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo prašomoje atnaujinti civilinėje byloje, socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, kai deklaruoto turto vertė ar pajamos, kurios, vadovaujantis Pinginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, įskaitomos į asmens ar šeimos gaunamas pajamas, daugiau kaip 25 procentais viršija šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius. Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas, remdamiesi Deklaracija, nustatė, kad pareiškėjos grynosios metinės pajamos buvo 7 144 Eur ir šią aplinkybę vertino kaip liudijančią pagrindą taikyti Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 5 dalies 2 punktą. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 14 d. nutartyje prašomoje atnaujinti byloje konstatavo, kad teisę į socialinio būsto nuomą išsaugojo (turėjo) asmenys, kurių pajamos 2016 m. nesiekė 4 854 Eur sumos (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimas Nr. 923 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“), tuo tarpu pareiškėjos pajamos viršijo šią sumą 2 299 Eur suma.
Pareiškėja apeliuoja į Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatas, kuriose nurodyta, kad skiriant piniginę socialinę paramą įskaitomos visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos, tame tarpe su darbo ar tarnybos santykiais susijusios pajamos, o jeigu iš nurodytų pajamų yra išskaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, šios pajamos įskaitomos išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas (17 straipsnis). Pareiškėjos teigimu, Deklaracijoje, kuria rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas priimdami procesinius sprendimus prašomoje atnaujinti civilinėje byloje, yra pateiktos jos pajamos už 2016 m., neatskaičius nurodytų mokesčių, ko ji ir teismai per klaidą nepastebėjo. Vertindamas šį pareiškėjos argumentą, teismas pažymi, kad, priešingai nei nurodo pareiškėja, Deklaracijoje 7 144 Eur suma yra apibrėžta kaip pareiškėjos 2016 m. gautos pajamos, atėmus mokesčius. Būtent taip šiuos duomenis Deklaracijoje įvertino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas, Vilniaus apygardos teismas, priimdami procesinius sprendimus prašomoje atnaujinti civilinėje byloje. Teismas sutinka, kad Deklaracijoje esantys kiti duomenys, tokie kaip sumokėta mokesčių suma – tik 140 Eur, įvertinus pajamų rūšį (darbo užmokesčio pajamos, ligos išmoka), jų dydį (7 129 Eur, 155 Eur), juos vertinant atskirai gali sukelti abejones dėl Deklaracijoje nurodomų pareiškėjos grynųjų metinių pajamų, atskaičius mokesčius, 2016 m. pagrįstumo, į ką pareiškėja iš esmės ir apeliuoja prašymu dėl proceso atnaujinimo teikdama skaičiavimus, kokios jos grynosios metinės pajamos galėtų būti darant prielaidą, kad 7 144 Eur suma, nurodyta Deklaracijoje, yra jos gauta pajamų suma su mokesčiais. Tačiau tokias abejones pašalina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2017 m. sausio 3 d. pažyma apie pareiškėjai priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas už 2016 metus, pateikti bylos nagrinėjimo teisme metu (2018 m. rugsėjo 19 d.) pačios pareiškėjos, liudijantys, kad jos pajamos, atskaičius gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo ir socialinio draudimo įmokas, vien iš (duomenys neskelbtini) 2016 m. sudarė 6 173,77 Eur (el. b. priedas, b. l. 25-26, 31-32). Viena vertus, šis įrodymas paneigia pareiškėjos įrodinėjamos kaip naujos aplinkybės – jos grynosios metinės pajamos, atskaičius mokesčius, už 2016 m. buvo mažesnės nei Deklaracijoje nurodyta 7 144 Eur suma, reikšmingumą bylai. Esant byloje kitiems įrodymams apie pareiškėjos 2016 m. faktiškai gautas grynąsias metines pajamas, viršijančias 4 854 Eur sumą, jos teikiamos prielaidos dėl Deklaracijos ydingumo neįtakoja prašomoje atnaujinti byloje priimtuose sprendimuose padarytų teisiškai reikšmingų išvadų. Tuo labiau, kad jokių kitų objektyvių įrodymų apie jos grynąsias metines pajamas, atskaičius mokesčius, 2016 m., Deklaracijos ydingumą, jos tikslinimą, į ką pagrįstai atkreipė dėmesį Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime, pareiškėja su prašymu dėl proceso atnaujinimo nepateikė. Kita vertus, šis įrodymas paneigia pareiškėjos teiginį, jog aplinkybė, kad jos grynosios metinės pajamos, atskaičius mokesčius, už 2016 m. buvo mažesnės nei Deklaracijoje nurodyta 7 144 Eur sumą, jai nebuvo ir negalėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo teisme metu, ji paaiškėjo tik po Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutarties prašomoje atnaujinti byloje priėmimo ir įsiteisėjimo. 2017 m. sausio 3 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas už 2016 metus, išduota pareiškėjai jos darbdavio (duomenys neskelbtini), neginčijamai patvirtina, kad tokia aplinkybė jai bylos nagrinėjimo teisme ne tik turėjo būti, bet ir buvo žinoma. Todėl teismas plačiau nepasisako dėl pareiškėjos argumentų, jog apie nurodomą kaip naują aplinkybę ji sužinojo tik 2021 m. rugpjūčio 12 d. konsultacijos pas advokatą metu.
Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių, teismas sprendžia, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl netenkinamas – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-524-432/2019 pagal pareiškėjos pateiktą prašymą atsisakoma.
Pareiškėja už prašymą dėl proceso atnaujinimo sumokėjo 78 Eur žyminį mokestį, už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones 41 Eur, turėjo 150 Eur advokato pagalbos išlaidų. Kadangi pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkinamas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).
2021 m. lapkričio 26 d. nutartimi teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-524-432/2019 vykdymą iki bus išnagrinėta ši civilinė byla dėl proceso atnaujinimo. Remiantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, ši laikinoji apsaugos priemonė lieka galioti iki šios teismo nutarties įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 370 straipsniu, teismas
nutaria:
atsisakyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-524-432/2019 pagal pareiškėjos L. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Nutartis per 7 dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.